Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės (pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Albinos Pupeikienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovui V. S. dėl skolos, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tomadas“ ieškiniu pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo V. S. 9898,93 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinį grindė aplinkybėmis, jog 2013 m. gruodžio 27 d. ieškovė ir Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sudarė viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 85-4-5T 113 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. 2017 m. liepos 3 d. ieškovė, gavusi Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato iškvietimą atvykti į įvykio vietą ir priverstinai nuvežti transporto priemonę, nugabeno automobilį „Renault 19“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugoti į transporto priemonių saugojimo aikštelę.

3. Ieškovė 2014 m. spalio 2 d. raštu kreipėsi į atsakovą V. S. su pranešimu (pranešimas siųstas transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytu gyvenamos vietos adresu) dėl transporto priemonės atsiėmimo ir sumokėjimo už jos transportavimą ir saugojimą. Tačiau atsakovas jokio atsakymo nepateikė. 2015 m. birželio 5 d. raštu ieškovė pakartotinai informavo atsakovą dėl susidariusio įsiskolinimo už automobilio transportavimą ir saugojimą. Tačiau atsakovas V. S. elgėsi pasyviai ir nerūpestingai, visiškai nebendradarbiavo su ieškove, ignoravo ieškovės pranešimus, taip pat niekada nebandė su ieškove susisiekti pats. Ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų dėl skolos išieškojimo neteisminiu būdu, o atsakovas piktybiškai vengė atsiimti transporto priemonę bei sumokėti įsiskolinimą. Todėl per laikotarpį nuo 2014 m. liepos 3 d. (priverstinio transporto priemonės nuvežimo) iki ieškinio teismui pateikimo dienos 2017 m. gruodžio 21 d. (1268 dienos) susidarė 9898,93 Eur įsiskolinimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atsakovas V. S. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329, 338 straipsniai).

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos

9. Prie apeliacinio skundo ieškovė pridėjo naujus įrodymus: sutartį su VĮ Registrų centru, dokumentus, pagrindžiančius ieškovės siekį sudaryti sutartį su „Sodra“ dėl duomenų teikimo, taip pat VĮ Registrų centro išrašą, iš kurio matyti, kad asmenų vardu ir pavarde V. S. yra daugiau nei vienas, todėl apeliantė negalėjo nustatyti tikslios atsakovo gyvenamosios vietos vien iš priverstinio automobilio nuvežimo akto. Apeliantė teigia, kad šie duomenis pagrindžia aplinkybę, jog ji nebuvo pasyvi, siekdama išieškoti skolą iš atsakovo, t. y. paneigia teismo išvadas apie ieškovės nepakankamą aktyvumą.

10. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės, todėl gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis procesu ir teise teikti įrodymus nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014). Pagal CPK 314 straipsnį sprendžiant, ar naujo įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, turi būti įvertinta, kiek įrodymų prašoma pridėti, ar jie teikiami teismui kartu su prašymu juos pridėti, ar juos reikia išreikalauti, ar jie egzistuoja, ar reikia atlikti papildomus veiksmus dėl naujų įrodymų sukūrimo ar surinkimo (skirti ekspertizę, vykdyti apžiūrą ir pan.). Jeigu kaip įrodymas teikiamas jau egzistuojantis dokumentas, tai vien pagal kiekį ir apimtį nepakanka konstatuoti, kad jo priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą, net jei reikalautų skirti laiko kitiems bylos dalyviams susipažinti su juo ir teikti dėl jo paaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-214-695/2017).

11. Nustatyta, kad šie įrodymai buvo pateikti kartu su apeliaciniu skundu, išsiųsti atsakovui, todėl jis turėjo galimybę su jais susipažinti. Teisėjų kolegija pritaria apeliantės pozicijai, kad jų pateikimo būtinybė iškilo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, jie yra susiję su byloje nagrinėjamu ginču, todėl naujai pateikti dokumentai priimtini.

Dėl ginčo esmės

12. Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo buvo iš dalies tenkintas ieškinys dėl skolos priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 27 d. apeliantė ir Tauragės apskrities VPK sudarė viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 85-4-ST2-113, pagal kurią apeliantė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. 2014 m. liepos 3 d. apeliantė priverstinai nuvežė transporto priemonę „Renault 19“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į transporto priemonių saugojimo aikštelę, adresu (duomenys neskelbtini). 2014 m. liepos 3 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte grafoje „Savininkas (valdytojas)“ pasirašė atsakovas V. S.. Apeliantė savo iniciatyva kreipėsi į VĮ „Regitra“ dėl duomenų patikrinimo, kad nustatytų automobilio savininką. Registre kaip automobilio savininkas buvo nurodytas T. G., kuris pateikė apeliantei 2014 m. kovo 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį, įrodančią, jog automobilis parduotas R. S., o iš 2014 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties nustatyta, jog automobilis parduotas atsakovui V. S.. Atsakovui 2014 m. spalio 2 d. ir 2015 m. birželio 5 d. buvo siųsti pranešimai apie susidariusį įsiskolinimą už paslaugas ir atsakovas paragintas atsiskaityti, 2015 m. balandžio mėnesį apeliantės darbuotojai nuvyko į atsakovo gyvenamąją vietą ir paliko pranešimą. Atsakovas į raginimus nereagavo ir skolos iki ieškinio pateikimo dienos 2017 m. gruodžio 21 d. nesumokėjo.

14. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių susiklosčiusiems santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Šioje situacijoje taikomos taip pat ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) normos.

15. Apeliantė prašo priteisti skolą, atsiradusią už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimą. Apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, kuriomis remiantis apeliantei priteista mažesnė nei prašyta suma, pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu nepagrįstai sumažino priteistiną sumą nuo 9898,93 Eur iki 2936,80 Eur. Jos nuomone, atsakovas nedėjo jokių pastangų atsiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės, netgi po to, kai buvo tris kartus pranešimais ragintas ją atsiimti, kartu informuojant apie susidariusį įsiskolinimą. Kadangi transporto priemonės saugojimo įkainiai nustatyti 2013 m. gruodžio 27 d. sutartimi Nr. 85-4-ST2-113, todėl apeliantė laikosi pozicijos, kad nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Apeliantė teigia, kad ji buvo aktyvi ir ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad surastų automobilio savininką.

16. Nors teiginiai apie tai, kad atsakovas žinojo, jog automobilis yra saugojimo aikštelėje, pagrįsti, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad apeliantė tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą atsakovo atžvilgiu.

17. Sutiktina su apeliantės pozicija, kad ji negalėjo iš karto po transporto priemonės priverstinio nuvežimo nustatyti tikrojo jos savininko, nes 2014 m. liepos 3 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte, kurį surašė Tauragės apskrities VPK darbuotojas, o ne ieškovė, atsakovas V. S. įrašytas grafoje „Savininkas (valdytojas)“, nepažymint jokių atsakovo asmens duomenų, taip pat nepatikslinant, ar jis yra automobilio savininkas, ar tik valdytojas (nėra asmens kodo, gimimo datos, gyvenamosios vietos ir pan., b. l. 13). Taigi ieškovė privalėjo imtis priemonių automobilio savininkui nustatyti, ką ji ir padarė išsiųsdama 2014 m. rugsėjo 15 d. ir 2014 m. rugsėjo 22 d. bei 2014 m. spalio 2 d. pranešimus. Įvertinus tai, jog automobilis buvo priverstinai nuvežtas 2014 m. liepos 3 d., teisėjų kolegijos vertinimu, tai nelaikytina per dideliu delsimu. Ieškovė teigia, kad negavusi iš atsakovo jokios informacijos apie ketinimą atsiimti automobilį 2015 m. balandžio mėn. buvo nuvykusi į atsakovo gyvenamąją vietą, nurodytą 2014 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, ir atsakovui paliko pranešimą, informuojantį apie būtinybę atsiimti automobilį, tačiau ir po to atsakovas į raginimus nereagavo.

18. Pagal tarp šalių 2013 m. gruodžio 27 d. sudarytos Sutarties 4.3 punktą, kadangi transporto priemonė buvo saugoma ilgiau kaip šešis mėnesius (180 dienų), apeliantė turėjo reikalauti iš paslaugos gavėjo informacijos apie tolesnę būtinybę ją saugoti. Sutartyje šešių mėnesių priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo terminas nustatytas tam, kad saugotojas dirbtinai nedidintų daikto saugojimo išlaidų, siekdamas padaryti jas didesnes nei paties saugomo daikto vertė. Iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškovė į Tauragės apskrities VPK dėl informacijos kreipėsi 2015 m. gegužės 13 d. Tauragės apskrities VPK 2015 m. birželio 1 d. informavo ieškovę apie tai, kad atsakovui 2015 m. vasario 7 d. išduotas leidimas atsiimti transporto priemonę (b. l. 21-23). Pagal Sutarties 3.9 punktą ieškovė grąžinti automobilį gali tik tuomet, kai pateikiamas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Tokio leidimo pats atsakovas neteikė, o apie leidimo išdavimą ieškovė sužinojo tik 2015 m. birželio 1 d. Nustatyta, kad ieškovė, gavusi informaciją iš Tauragės apskrities VPK apie automobilio grąžinimą, 2015 m. birželio 5 d. dar kartą išsiuntė atsakovui pranešimą apie susidariusį įsiskolinimą ir būtinybę kuo greičiau atsiimti automobilį, pranešimas buvo išsiųstas Tauragės apskrities VPK nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ir šį kartą jokio atsakymo iš atsakovo negavo, skolos jis nesumokėjo, dėl automobilio atsiėmimo nesikreipė. Apibendrinusi išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog beveik vienerių metų laikotarpis, per kurį ieškovė susirašinėjo su kitomis institucijomis ir asmenimis tam, kad nustatytų automobilio savininką, siekė jį informuoti apie transporto priemonės saugojimą ir susidariusį įsiskolinimą už šias paslaugas, nelaikytinas per ilgu laikotarpiu.

19. Tačiau pažymėtina, kad ieškovė, 2015 m. birželio 1 d. gavusi informaciją apie tai, kad atsakovui leidimas atsiimti automobilį išduotas 2015 m. vasario 7 d., ir 2015 m. birželio 5 d. pakartotiniu pranešimu informavusi atsakovą apie būtinybę sumokėti susidariusią skolą už automobilio saugojimą ir jį atsiimti, matydama, jog atsakovas nesiėmė jokių veiksmų šiems veiksmams atlikti, galėjo ir turėjo kreiptis į teismą, kad nebebūtų didinamos automobilio saugojimo išlaidos.

20. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad ji siekė sudaryti duomenų teikimo sutartis su VĮ Registrų centru, „Sodra“, tačiau tik 2016 m. liepos 13 d. pasirašė sutartį su VĮ Registrų centru, o su „Sodra“ sutartis nebuvo pasirašyta, kad duomenis apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą ieškovė gavo tik po to, kai 2016 m. liepos 13 d. buvo pasirašyta sutartis su VĮ Registrų centru, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytinos aktyviais veiksmais siekiant iš atsakovo išsiieškoti skolą ir svarbiomis priežastimis, neleidžiančiomis kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo. Nors apeliantė nurodo, kad tik 2016 m. liepos 13 d. pasirašė paslaugų teikimo sutartį su VĮ Registrų centru, todėl tik nuo tada galėjo pasitikslinti registruotus transporto priemonių savininkų ar KET pažeidėjų adresus, tačiau iš prie ieškinio pridėtų dokumentų (2015 m. birželio 5 d. pakartotinio pranešimo atsakovui apie įsiskolinimo sumokėjimą, b. l. 24) matyti, kad ieškovė metus laiko iki paminėtos sutarties su VĮ Registrų centru pasirašymo turėjo duomenis apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokie apeliantės veiksmai, kai ieškinys dėl skolos priteisimo pateikiamas tik praėjus daugiau nei trejiems metams nuo atsakovui priklausančios transporto priemonės perdavimo apeliantei saugoti momento, taip pat apeliantės neveikimas dvejus su puse metų (skaičiuojant nuo 2015 m. birželio 5 d., kada buvo išsiųstas paskutinis pranešimas atsakovui), laikytini pasyviu elgesiu ir negali būti vertinami kaip atitinkantys teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis). Nors tarp apeliantės ir atsakovo susiklostę pasaugos santykiai yra kilę iš viešųjų administracinės teisės normų (administracinio pažeidimo), atsakovui kilusios pasekmės materialine prasme turi būti adekvačios ir realiai įgyvendinamos.

21. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog po 2015 m. birželio 5 d. ieškovė jokių aktyvių veiksmų, susijusių su atsakovo paieška, nebesiėmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šešių mėnesių terminas nuo 2015 m. birželio 5 d. yra protingas ir pakankamas ieškovei kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, tačiau nėra pateisinamas tolesnis delsimas kreiptis į teismą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas padidinti ieškovei iš atsakovo už automobilio priverstinį nuvežimą bei saugojimą priteistiną sumą ir priteisti skolą už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau ne už visą ieškovės prašomą laikotarpį. Ieškovei priteistina skola už 546 dienas, skaičiuojant po 7,71 Eur už dieną bei 122,65 Eur priverstinio nuvežimo kaina, iš viso 4332,31 Eur.

Dėl bylos procesinės baigties

22. Remdamasi išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir apeliantei iš atsakovo priteistina 4332,31 Eur skola, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 28 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 48,84 Eur žyminio mokesčio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

23. Iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš naujo perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos.

24. Ieškovė prašė priteisti 9898,32 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pakeitus pirmosios instancijos sprendimą ieškovei priteista 4332,31 Eur skola, taigi patenkinta 44 proc. reikalavimų (4332,31 Eur x 100 proc. / 9898,32 Eur).

25. Ieškovė už ieškinį dokumentinio proceso tvarka, pateiktą elektroninėmis ryšio priemonėmis, sumokėjo 111 Eur (9898,32 x 3 proc. / 2 x 75 proc.). Patenkinus 44 proc. ieškovės reikalavimų, jai iš atsakovo priteistina 48,84 Eur žyminio mokesčio (111 Eur x 44 proc.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

26. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas paduodant ieškinį. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Ieškinys buvo paduotas elektroninėmis ryšio priemonėmis ir nagrinėtas dokumentinio proceso tvarka, už ieškinį mokėtinas žyminis mokestis buvo 111 Eur (CPK 80 straipsnio 7 dalis, 425 straipsnio 3 dalis). Ieškovė ginčijo sprendimo dalį, kuria nepriteista 6962,13 Eur skola (9898,32 – 2936,80 Eur), taigi už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis skaičiuojamas nuo ginčijamos nepriteistos 6962,13 Eur sumos: 6962,13 Eur x 3 proc. / 2 x 75 proc. = 78 Eur. Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 223 Eur žyminį mokestį, dėl to jai grąžintina 145 Eur žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Ieškovės apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, t. y. patenkinus 20 proc. apeliacinio skundo reikalavimų (ginčijo 6962,13 Eur nepriteistos sumos, priteista 4332,31 Eur, taigi 1395,51 Eur daugiau nei pirmojoje instancijoje (4332,31 Eur – 2936,80 Eur), ieškovei iš atsakovo priteistina 15,60 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (78 Eur x 20 proc., CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. kovo 26 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškovei UAB „Tomadas“, įmonės kodas 302308932, buveinė (duomenys neskelbtini), iš atsakovo V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), priteisti 4332,31 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 28 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 48,84 Eur žyminio mokesčio už ieškinį.

Priteisti ieškovei UAB „Tomadas“, įmonės kodas 302308932, buveinė (duomenys neskelbtini), iš atsakovo V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 15,60 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Grąžinti ieškovei UAB „Tomadas“, įmonės kodas 302308932, buveinė (duomenys neskelbtini), 145 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, sumokėto 2018 m. balandžio 24 d. vietiniu mokėjimu Nr. (duomenys neskelbtini).