Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-12-17 · Civilinė byla Nr. 2S-926-440/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-17
Bylos Nr.
2S-926-440/2014
Teisminio proceso Nr.
2-36-3-00872-2014-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Valantienė
Pareiškėjas
E. J.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 106.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 106.8.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-926-440/2014Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00872-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 110.1; 106.8.2; 106.8.3; 121.14; 122.4.; 128.11; 129.18 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 17 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. J. atskiruosius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nutarčių, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-1008-674/2014 pagal pareiškėjos E. J. skundą dėl antstolės E. R. veiksmų, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2014-07-21 pareiškėja E. J. kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą su skundu dėl antstolės E. R. veiksmų, prašydama panaikinti turto arešto aktą 2014-07-07 Nr. EO35327, įpareigoti antstolę grąžinti išieškotojui AB DNB bankui procesinius dokumentus kaip neteisėtus bei panaikinti 2008-09-22 turto arešto aktą. Nurodė, kad nesutinka su 2014-07-11 iš antstolės gautu turto arešto aktu Nr. EO35327, kuriuo areštuoti daiktai – transporto priemonė VAZ 2103, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) smėlio spalvos, 100,00 Lt vertės, ir 0,4282 ha žemės ūkio paskirties sklypas, 1300,00 Lt vertės, kadangi turto arešto akte nurodytas neteisingas arešto mastas - iš 168169,62 Lt sumos neišskaičiuota 20000,00 Lt suma už 2008 metais parduotą pareiškėjos turtą. Pareiškėja teigė, kad turto arešto aktas surašytas pagal neteisėtas nutartis ir neteisingą vykdomąjį dokumentą. Pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismas neteisingai priteisė 11915,19 Lt palūkanų, 5255,55 Lt delspinigių pagal neteisėtas kreditų sutartis, kurių terminas dar nebuvo pasibaigęs. Taip pat nurodė, kad turto arešto akte nėra išieškotojo AB DNB banko ir pareiškėjos parašų, areštuotos transporto priemonės pareiškėja nebeturi 10 metų, žemės sklypas įkainotas 1300,00 Lt, o tokia vertė nėra nei pagal registro įraše nurodytą kainą, nei pagal rinkos vertę. Paaiškėjus naujoms aplinkybėmis, t.y., kad turto arešto mastas skiriasi, pareiškėjos nuomone turi būti panaikintas ir 2008-09-22 antstolės E. R. surašytas turto arešto aktas vykdomojoje byloje Nr. 0069/07/04677, kuriame yra areštuota 1/5 dalis sudegusių pastatų. Pareiškėja pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 510 straipsniu, skundą antstolei E. R. pateikia 2014-07-21 (2-7 b.l.). Kartu su skundu pareiškėja pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (8 b.l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas 2014-07-28 nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad pareiškėja prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė kokias laikinąsias apsaugos priemones ji prašo taikyti. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismas nėra aktyvus ir pats negali nuspręsti, kokios laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos. Sutinkamai su LR CPK 144 straipsniu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, tačiau šie asmenys privalo tikėtinai pagrįsti reikalavimus, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas įvertinęs pareiškėjos prašymo turinį pažymėjo, kad paduodama teismui prašymą, pareiškėja ne tik privalėjo suformuluoti prašymą, nurodyti įstatyminį pagrindą, tačiau pateikti įrodymus, pagrindžiančius šį prašymą.

2014-07-28 Raseinių rajono apylinkės teismas taip pat priėmė nutartį, kuria atsisakė priimti E. J. skundą dėl antstolės E. R. veiksmų. Teismas nurodė, kad skundas nepriimtinas ir grąžintinas pareiškėjai, kadangi neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų, yra nenagrinėtinas teisme. Teismas pažymėjo, kad 2014-07-24 antstolė E. R. pateikė teismui vykdomąją bylą, iš kurios matyti, kad antstolė pareiškėjos E. J. skundą dėl turto arešto masto patenkino - 2014-07-23 surašė turto arešto aktą Nr. E035327, kuriame nurodytas sumažintas turto arešto mastas 140 311,91 Lt. Įvertinęs bylos medžiagą teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 1260,00 Lt, todėl ji yra labai artima antstolės nurodytai vertei -1300,00 Lt, iš LR kelių transporto priemonių registro matyti, kad 2014-07-14 dienos duomenimis E. J. vardu yra registruota VAZ 2103, 1975 metų gamybos, kuri tikrai įvertinta minimalia 100,00 Lt suma. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad antstolė tinkamai įvertino turtą, iš esmės nenukrypdama nuo turto rinkos kainų. Taip pat teismas vertino, kad prašyme nurodytos aplinkybės – dėl Šiaulių apygardos teismo priimtų neteisingų nutarčių, dėl tarpusavio skolų su AB DNB banku negali būti nagrinėjamos šiame procese. Siekdama įrodyti minimas aplinkybes pareiškėja sumokėjusi žyminį mokestį galėtų kreiptis į teismą ieškinine tvarka. Teismas pabrėžė, kad Raseinių rajono apylinkės teismas negali tikrinti apeliacinės instancijos – Šiaulių apygardos teismo sprendimų teisėtumo, o tuo labiau – pakeisti šio teismo sprendimus. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pripažino, kad skundas dėl antstolės E. R. veiksmų nepriimtinas, kadangi iš esmės jau yra išspręstas ir dėl to nenagrinėtinas teisme.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskiruosius skundus esmė

Atskiruoju skundu dėl 2014-07-28 Raseinių rajono apylinkės teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti skundą, pareiškėja E. J. prašo panaikinti 2014-07-28 Raseinių rajono apylinkės teismo nutartį dėl antstolės E. R. procesinių veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-1008-674/2014, išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti pareiškėjos skundą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą išnagrinėjo nepilnai ir neobjektyviai. Teismas nevertino, kad pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad turto areštų aktuose nėra išieškotojo AB DNB banko ir pareiškėjos parašų, kodėl iš 168169,62 Lt sumos neišskaičiuota 20000,00 Lt suma už 2008 metais parduotą pareiškėjos turtą (15-18 b.l.).

Atskiruoju skundu dėl 2014-07-28 Raseinių rajono apylinkės teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareiškėja prašo panaikinti 2014-07-28 Raseinių rajono apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1008-674/2014, išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti pareiškėjos skundą. Atskirajame skunde nurodo, kad antstolė ginčydama savo veiksmus gali suklysti, todėl pareiškėja prašo užkirsti kelią tokioms aplinkybėms ir sustabdyti išieškojimo vykdymo procesą (23-25 b.l.).

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepime į atskiruosius skundus nurodė, kad teismui atsisakius priimti pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų, nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą. Papildomai nurodė, kad pagal LR CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimai ir nutartys yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi, todėl šiuo atveju nei antstolė, nei pirmosios instancijos teismas negali jų kvestionuoti ar keisti. Pabrėžė, kad pareiškėjos skunde dėstomi argumentai dėl Šiaulių apygardos teismo sprendimo teisėtumo negali būti šios bylos (dėl antstolio veiksmų) nagrinėjimo dalyku (31-32 b.l.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Kaip matyti iš apeliantės atskirųjų skundų, byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo.

Atskirasis skundas dėl 2014-07-28 teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų, tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamos nutarties dėl atsisakymo priimti pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų, motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nors ir iš esmės vertino kai kuriuos pareiškėjos skundo argumentus bei dėl jų pasisakė, tačiau priėmė nutartį atsisakyti priimti pareiškėjos skundą tuo pagrindu, kad skundas neteismingas tam teismui ir, kad suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos (LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis turi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi, bei sprendžia, kad teismas netinkamai ir formaliai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias skundo dėl antstolės veiksmų priėmimo bei atsisakymo priimti ieškinį (pareiškimą, skundą) klausimus.

Vadovaujantis LR CPK 510 straipsnio 1 dalimi, antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas procesinius veiksmus atlikti gali būti skundžiami šio kodekso XXXI skyriuje nustatyta tvarka. Skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti pateikiamas antstoliui per LR CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą; skundą antstolis išnagrinėja per penkias darbo dienas nuo jo gavimo; jeigu antstolis patenkina skundą, jis priima patvarkymą; jeigu antstolis patvarkymu atsisako patenkinti skundą, skundas kartu su vykdomąja byla persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė; praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą sprendžia antstolis; antstolis priežastis, dėl kurių buvo praleistas skundo padavimo terminas, pripažinęs svarbiomis, praleistą terminą gali atnaujinti patvarkymu; antstolio patvarkymas atsisakyti atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą gali būti skundžiamas teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė, laikantis šio Kodekso 512 straipsnyje nustatytų terminų (LR CPK 512 straipsnio 2-5 dalys). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad privalomo išankstinio skundų dėl antstolio veiksmų sprendimo ne teisme institutas grindžiamas inter alia veiksmingumo ir operatyvumo principais. Ikiteisminė ginčų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarka skirta tam, kad vykdymo procesas vyktų racionaliai ir sklandžiai; išankstinis skundo nagrinėjimas suteikia galimybę pačiam antstoliui ištaisyti vykdymo trūkumus, taip išvengiant nereikalingo bylinėjimosi teisme ir su tuo susijusio vykdymo proceso vilkinimo, be to, išankstinio skundo nagrinėjimo metu išaiškinamos reikšmingos aplinkybės, surenkami aktualūs bylai duomenys, tai palengvina ir pagreitina ginčo nagrinėjimą teisme. Tais atvejais, kai antstolis per LR CPK 510 straipsnyje nustatytą terminą nepriima patvarkymo dėl pateikto skundo, vykdymo proceso dalyvis turi teisę kreiptis su skundu dėl antstolio veiksmų tiesiogiai į teismą ((pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2013). Taip pat kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai antstolis patvarkymu skundo iš esmės nenagrinėja, tačiau jo netenkina dėl to, kad praleistas skundo padavimo terminas, o skundą padavęs asmuo ginčija termino praleidimo faktą, išankstinė ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka antstolio patvarkymui apskųsti netaikytina (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2014).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjos E. J. skundas dėl antstolės E. R. veiksmų Raseinių rajono apylinkės teisme gautas 2014-07-21 (2 b.l.). Iš vykdomosios bylos Nr. 69-03140/2007 matyti, kad tokio paties turinio pareiškėjos skundas antstolės kontoroje gautas 2014-07-22 (187 b.l. v.b. Nr. 69-03140/2007). 2014-07-23 antstolė priėmė patvarkymą atsisakyti patenkinti skolininkės skundą, kadangi 2014-07-07 turto arešto aktu areštuoto turto vertė nustatyta vadovaujantis rinkos kainomis, o likusioje skundo dalyje antstolė negali spręsti apie vykdomųjų dokumentų išrašymo teisėtumą. Be to minėtu patvarkymu, antstolė nutarė ištaisyti 2014-07-07 turto arešto akte nurodytą arešto mastą į į 140311,91 Lt (220 b.l. v.b. Nr. 69-03140/2007). 2014-07-23 patvarkymą kartu su vykdomąją byla antstolė išsiuntė į Raseinių rajono apylinkės teismą (221 b.l. v.b. Nr. 69-03140/2007). Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad vykdomoji byla teismui pateikta 2014-07-24 (21 b.l.). Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog antstolė tinkamai įvertino turtą, kad skundas dėl turto arešto masto yra patenkintas bei, kad Raseinių rajono apylinkės teismas negali tikrinti Šiaulių apygardos teismo sprendimų teisėtumo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos skundas iš esmės jau yra išspręstas. Be to, kaip jau minėta, atsisakymą priimti skundą grindė tuo, kad skundas neteismingas tam teismui ir, kad suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą bei nepagrįstai, pažeisdamas civilinio proceso nuostatas, nagrinėjo pareiškėjos skundo argumentų pagrįstumą, nors skundą priimti atsisakė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja skundą dėl antstolės E. R. veiksmų pateikė pirmosios instancijos teismui formaliai nesilaikydama LR CPK 510 straipsnio nuostatų, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad tuo pačiu metu skundas buvo pateiktas ir antstolei E. R., kuri išnagrinėjusi skundą atsisakė jį tenkinti ir kartu su byla persiuntė Raseinių rajono apylinkės teismui. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas priėmė tuo metu, kai jau buvo tinkamai įgyvendinta LR CPK 510 straipsnyje numatyta išankstinė ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (antstolė pareiškėjos skundą išnagrinėjo, atsisakė jį tenkinti ir skundą kartu su vykdomąja byla perdavė nagrinėti teismui). Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą tuo pagrindu, kad pareiškėja nesilaikė įstatyme nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, kadangi iki skundžiamos nutarties priėmimo LR CPK 510 straipsnyje nustatyta tvarka buvo įvykdyta.

Dėl teismo argumentų susijusių su tuo, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl Šiaulių apygardos teismo priimtų neteisingų nutarčių, dėl tarpusavio skolų su AB DNB banku negali būti nagrinėjamos šiame procese ir dėl šių aplinkybių pareiškėja galėtų kreiptis ieškinine tvarka, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja nekėlė jokių procesinių reikalavimų susijusių su įsiteisėjusius teismų sprendimų ar nutarčių panaikinimu. Konkrečiu atveju nagrinėjamos bylos dalyką sudaro pareiškėjos prašymas panaikinti 2008-09-22 ir 2014-07-07 antstolės E. R. priimtus turto arešto aktus bei įpareigoti antstolę grąžinti išieškotojui AB DNB bankui procesinius dokumentus kaip neteisėtus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skunde nurodytų reikalavimų ir argumentų, susijusių su ginčo esme pagrįstumą, teismas turi vertinti bylą nagrinėdamas iš esmės ir nustatęs, kad reikalavimai yra nepagrįsti, juos atmesti, o ne tuo pagrindu atsisakyti priimti skundą kaip nenagrinėtiną ar neteismingą tam teismui. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esant duomenims, kad antstolė atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą patvarkyme nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo vertinti, kad pareiškėjos skundas nenagrinėtinas teisme, kadangi jau yra išspręstas, kadangi toks vertinimas prieštarauja LR CPK 510 straipsnio nuostatoms, numatančioms, kad antstoliui atsisakius tenkinti skolininko skundą, skundas su vykdomąją bylą persiunčiamas nagrinėti teismui ir toliau antstolių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas yra teismo kompetencija

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs išdėstytas faktines bylos aplinkybes, remdamasis nurodytomis įstatymo nuostatomis, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas procesinės teisės normas, pasisakydamas dėl ginčo esmės, tuo pačiu sprendė, kad yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjos skundą LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjos E. J. atskirasis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas iš dalies, o Raseinių rajono apylinkės teismo 2014-07-28 nutartis, dėl atsisakymo priimti pareiškėjos skundą, naikintina ir klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, LR CPK 338 straipsnis).

Atskirasis skundas dėl 2014-07-28 teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjai nenurodžius konkrečių prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių bei nepagrindus teismui pateikto prašymo. Atskiruoju skundu pareiškėjo prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir taikyti LR CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytą laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą (24 b.l.).

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą (LR CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – būsimo teismo sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarp šalių kilęs teisminis ginčas, įvykdymo galimybės užtikrinimas, siekiant išvengti situacijų, kai teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįvykdomu. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertina ieškinio pagrįstumo, o tik aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybe, tai yra grėsmę, jog galimai palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas.

LR CPK 510 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti pateikiamas antstoliui per LR CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą. Jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia LR CPK nustatyta tvarka. Vadovaujantis LR CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas. Kaip jau minėta, taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. LR CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė - išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, gali būti taikoma tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta vykdymo veiksmų sustabdymo reikalingumą (LR CPK 510 straipsnio 3 dalis).

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas šių priemonių taikymo būtinumas. Pažymėtina, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-441/2013). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Nagrinėjamoje byloje iš pareiškėjos pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad pareiškėja prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodydama nei kokias konkrečias laikinąsias apsaugos priemones prašo taikyti, nei nurodydama priežastis dėl kokių priežasčių yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones (8 b.l.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ne tik nenurodė kokias laikinąsias apsaugos priemones prašo taikyti, bet ir nepateikė nei vieno įrodymo ar argumento, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą bei grėsmės būsimo teismo sprendimo galimam įvykdymui egzistavimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties išvadomis, jog pareiškėja, teikdamas teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šio prašymo nepagrindė, tinkamai nemotyvavo.

Taip pat pažymėtina, kad išieškojimas vykdymo procese gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio (skundo) užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis. Nepagrįstai sustabdžius vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, būtų paneigtas sprendimo (nutarties) privalomumo principas, pažeisti išieškotojo teisėti interesai, pažeistas šalių teisėtų interesų pusiausvyros principas. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos neturi pagrindo vertinti, kad nagrinėjamu atveju yra tikslinga ir būtina taikyti apeliantės nurodytas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, kadangi pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šio prašymo pagrįstumą.

Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nesprendžia antstolio veiksmų teisėtumo klausimo, nenagrinėja ginčo iš esmės bei atitinkamai netiria ir nevertina skundo faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų, o sprendžia tik dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, todėl pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl antstolių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, atmestini ir dėl jų nepasisakytina.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl išdėstytų motyvų, nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą Raseinių rajono apylinkės teismo 2014-07-28 nutartį dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio bet kuriuo bylos nagrinėjimo metu pareiškėjai pateikus papildomus duomenis kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Dėl kitų atskiruosiuose skunduose išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neįtakoja skundžiamų nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nutartį dėl atsisakymo priimti pareiškėjos skundą ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Palikti nepakeistą Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nutartį dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjai, suinteresuotiems asmenims.

Teisėja Vilija Valantienė