- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-02
- Bylos Nr.
- e2A-82-798/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00471-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas
- Ieškovas
- J. L.
- Atsakovas
- BAB bankui „Snoras“
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Kategorijos
- 2.1.2.4.2.6Dėl suklydimo sudarytas sandoris
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1167-603/2016 pagal ieškovo ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia 2011 m. kovo 30 d. sudarytą su AB banku „Snoras“ (toliau – ir SNORAS) Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110330U990001, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui 1499,09 Lt į ieškovo banko sąskaitą. 2) pripažinti 2011 m. liepos 28 d. sudarytą su SNORU Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110728U990013, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui 1726,36 Lt į ieškovo banko sąskaitą.Nurodė, kad, turimas pinigines lėšas buvo nutaręs padėti kaip terminuotą indėlį, bet priėjo prie banko darbuotojos ir pradėjo aiškintis apie palūkanų dydžius. Jam pasiūlė padėti lėšas kaip obligacijas, nes už jas moka didesnes palūkanas ir jos yra apdraustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Abiejų sutarčių metu ieškovui nebuvo aiškiai ir suprantamai išaiškinta, kas yra ta obligacija, kokia yra siūlomos obligacijos esmė ir kokia yra obligacijai būdinga rizika, kad galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Ieškovui buvo pabrėžiama, tik kad obligacijos kaip indėliai apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Jeigu ieškovas būtų žinojęs, kad bankroto atveju, nebus sumokėta draudimo išmoka, tikrai nebūtų sudaręs obligacijų pasirašymo sutarties.Atsakovas ir trečiasis asmuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta tipinė Aptarnavimo sutartis. Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 p. nurodyta, kad investuotojas, pasirašydamas sutartį, patvirtina, kad visos sutarčių sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį. Taigi investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Nei Aptarnavimo sutartyje, nei obligacijų pasirašymo sutartyse nėra teigiama, kad atsakovo obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Todėl ši sąlyga negalėjo būti pakankama susiformuoti ieškovo nuomonei dėl obligacijų draudžiamumo, ši sąlyga galėjo tik paskatinti ieškovą pasidomėti, kokią indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad ieškovas, prieš įsigydamas obligacijas, buvo sudaręs 14 terminuotojo indėlio bei terminuotojo indėlio pratęsimo sandorių, todėl turėjo suprasti, kad obligacijų pasirašymo sutartis skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties. Obligacija laikoma nesudėtinga finansine priemone, fiksuotų palūkanų obligacijų sąlygos suprantamos kiekvienam vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui. Ieškovas, Aptarnavimo sutartyje ir obligacijų pasirašymo sutartyse savo parašu patvirtino, kad atitinkamus dokumentus gavo, taip pat buvo supažindintas su jų turiniu, todėl priešingi ieškovo teiginiai nagrinėjamoje byloje nėra pakankami paneigti dokumentų gavimo ir supažindinimo su jais faktą.Teismas pažymėjo, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankami atskleistas, tačiau obligacijų ieškovo apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį lėmė ne obligacijų draudžiamumas. Todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudaryta iš esmės suklydus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas J. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų tenkinami.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas neatsižvelgė į tai, kad bankas nesilaikė įstatymu jam nustatytos pareigos išsamiai informuoti klientą apie teikiamų paslaugų prigimtį, teikimo sąlygas, obligacijų rizikas, terminus, galinčius atsirasti padarinius ir kitokią informaciją, kuria remdamasis klientas galėtų apsispręsti, ar sudaryti sutartį, ar jos nesudaryti.Pirmosios instancijos teismas tik formaliai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika nagrinėjant tokios kategorijos bylas, išsamiai neįvertinęs individualių ieškovo išdėstytų ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių, lemiančių jo negaliojimą, t. y. neteisingai bei formaliai įvertino ieškovo asmenybę, amžių ir finansinę patirtį, jo gebėjimą suprasti sutarties esmę, banko vertybinių popierių specifiką.Atsiliepimuose į apeliacinį skundą BAB bankas „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:Vertindamas ieškinio reikalavimus, teismas, priešingai, nei teigia apeliantas, detaliai įvertino asmenines ieškovo savybes (jo amžių, išsilavinimą, finansavimo ir darbo patirtį bei patirtį bendradarbiaujant su banku), sandorio sudarymo aplinkybes (ieškovo patvirtinimais, pateiktais teismo posėdžio metu bei sudarant sandorį) bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, kad šiuo atveju ieškovo įsigyjamo finansinio produkto draudžiamumas nebuvo esminė sąlyga, lėmusi sandorio sudarymą byloje, todėl nėra pagrindo konstatuoti suklydimo faktą. Ieškovas, sudarydama ginčijamą sutartį, patvirtino, kad yra susipažindinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka. Tai, kad ieškovas neskaitė nei obligacijų sutarties, nei neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties, neleidžia apeliantui teigti, kad bankas neatliko pareigos informuoti ieškovą apie sudaromo sandorio sąlygas ir rizikos veiksnius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, kuriuo reglamentuojamos šalių ir trečiųjų asmenų pareigos pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, <...> galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus.Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti ar naujiems reikalavimams nagrinėti, o pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti.Sprendžiant nagrinėjamoje byloje keliamus klausimus, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išnagrinėjęs klausimą dėl Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo taikymo asmenims, įsigijusiems SNORO indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas. Obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
Dėl obligacijų sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu
Ieškovas ginčija obligacijų pasirašymo sutartį nurodydamas, kad sutartis sudaryta iš esmės suklydus, todėl apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovo ieškinio reikalavimų, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, apibrėžiančias esminio suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, kaip sandorio negaliojimą lemiančio teisinio pagrindo, kvalifikavimo požymius, sudarant finansinių priemonių įgijimo sandorius.Aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje išskiria visetą kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką).Suklaidinimo nagrinėjamuose santykiuose nustatymo tikslu pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, investuotojas galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra reikšmingi prieš tai nurodytose kasacinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateikti vertinimai, kad SNORAS, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius.Byloje nustatyta, kad ieškovas pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį pagal SNORO parengtas standartines sąlygas ir patvirtino, jog gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (t. 1, b. l. 8–9). Obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas prieš sudarydamas obligacijų pratęsimo sutartį, buvo sudaręs su atsakovu 14 terminuotojo indėlio bei terminuotojo indėlio pratęsimo sandorių. Vadinasi, sudarant obligacijų įsigijimo sutartis ieškovui buvo suprantama arba turėjo būti suprantama, kad sudaromas visiškai naujas sandoris, kurio skirtumai nuo terminuotojo indėlio sutarties buvo aptarti ir pačioje obligacijų pasirašymo sutartyje, todėl teisėjų kolegija nemano, jog ieškovui buvo suteikta nepakankamai informacijos suprasti sudaromo sandorio esmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais iš esmės suklydus įvertino nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste ir juos pritaikęs ieškovo asmenybei. Teismas atsižvelgė į ieškovo aukštesnįjį išsilavinimą, ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino baigęs Vilniaus finansų ir kredito technikumą; darbą vadovaujančiose pareigose ir ankstesnę investavimo patirtį (ieškovas buvo sudaręs ne tik 14 terminuotojo indėlio bei terminuotojo indėlio pratęsimo sandorių, bet keliomis skirtingomis datomis ir Obligacijų pasirašymo sutartis). Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, teismų praktikoje yra konstatuota, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas. Obligacija laikoma nesudėtinga finansine priemonė, fiksuotų palūkanų obligacijų įsigijimo sąlygos suprantamos kiekvienam vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui, todėl atmestini kaip nepagrįsti ieškovo argumentai, jog teismų praktikos išaiškinimai pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti tik formaliai, nes ieškovas iš esmės prilyginamas vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui, kuris turėjo suvokti obligacijų esmę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iki atsakovo veiklos apribojimų (2011-11-24) ieškovas jokių pretenzijų atsakovui nereiškė, o ieškinį atsakovui pateikė praėjus beveik trejiems metams po sutarčių sudarymo, po to, kai atsakovas buvo pripažintas nemokiu. Todėl labiau tikėtina, kad ieškovas sąmoningai sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, nes norėjo gauti didesnes palūkanas. Todėl teisėjų kolegija nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad ieškovas, sudarydama sandorį, iš esmės suklydo.Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, mano, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto apeliacinio skundo teiginiai ir argumentai nepagrindžia būtinumo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.