Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, nurodo, jog jo dalyvavimas bylos nagrinėjime yra būtinas, kadangi jis pats asmeniškai viską įrodinės. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjas aiškaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nesuformulavo, tik nurodė, jog pageidauja dalyvauti bylos nagrinėjime, kadangi nori pats asmeniškai viską įrodinėti, jokių kitų argumentų dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka pareiškėjas nenurodo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, jis galėtų papildomai nurodyti duodamas paaiškinimus teismo posėdyje. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime (II t., b. l. 30–32, 78–82). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių TI pareigūnų veiksmų (neveikimo) dėl jam laiku nesuteiktos gydytojo psichiatro ir pirmosios medicinos pagalbos, jam 2014 m. balandžio 18 d. Šiaulių TI kameroje Nr. 39 susižalojus vienkartiniu skutimosi peiliuku, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja bei plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina objektyvūs byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų bei specialisto parodymai (I t., b. l. 8–79, 86–164; II t., b. l. 7–17, 20–21, 26–32, 42–62), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo, o pareiškėjas juos paneigiančių duomenų nepateikė.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, siekdamas objektyviai, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, taip pat, be kita ko, išsiaiškinti aplinkybes dėl pareiškėjo teiginių, jog po susižalojimo gydytojas jo neapžiūrėjo, o tik vėliau asmens ligos istorijoje įklijavo įdėtinį lapą, kad nagrinėjamu atveju nepakako taikyti konservatyvaus gydymo būdą, ne tik išreikalavo visą su nagrinėjamu įvykiu susijusią medžiagą ir ją išsamiai išnagrinėjo, tačiau papildomai į teismo posėdį kvietė ir liudytojais apklausė pareiškėją tuoj po susižalojimo apžiūrėjusį ir įdėtinį lapą užpildžiusį Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos medicinos gydytoją G. S. bei Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos bendruomenės slaugytoją V. M., kuri užpildė 2014 m. balandžio 18 d. Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymą Nr. 49/10 119 ir dezinfekavo pareiškėjo žaizdas bei uždėjo jam sterilų tvarstį. Be to, teismo posėdyje dalyvavo specialistas plastikos chirurgas A. Ž., kuris apžiūrėjo pareiškėjui po 2014 m. balandžio 18 d. susižalojimo likusius randus ir dėl jų pasisakė. Šiame kontekste pabrėžtina, jog teismo posėdyje liudytoju apklaustas Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos medicinos gydytojas G. S. patvirtino, kad procedūriniame kabinete apžiūrėjo pareigūnų atvestą pareiškėją po susižalojimo, žaizdos buvo negilios, paviršinės, todėl buvo nuspręsta taikyti konservatyvų gydymo būdą, t. y. jam buvo atlikta pirminė žaizdų priežiūra – žaizdų praplovimas ir sterilių tvarsčių uždėjimas. Taip pat paaiškino, kad nagrinėjamo įvykio metu pareiškėjo ambulatorinės kortelės neturėjo, todėl buvo užpildytas įdėtinis lapas, kurį personalas vėliau įklijavo į kortelę. Atitinkamai Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos slaugytoja V. M. teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareigūnams po susižalojimo atvedus pareiškėją, buvo iškviestas gydytojas G. S., kuris apžiūrėjo ir įvertino sužalojimus, o slaugytoja žaizdas dezinfekavo ir uždėjo sterilų tvarstį. Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad teismo posėdyje liudytoju apklaustas Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas taip pat patvirtino, jog matė, kaip po susižalojimo pareigūnai palydėjo pareiškėją į Sveikatos priežiūros tarnybą, kad jam būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba, o pareiškėjas prieš susižalojimą būrio viršininkui nesakė, kad ketina save žaloti. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtų liudytojų parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, atitinka bylos rašytiniuose dokumentuose užfiksuotas aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti. Juolab kad minėti liudytojai parodymus davė būdami pasirašytinai įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą (b. l. 77), o byloje nėra jokių duomenų, jog jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi, šališki ar dėl kitų priežasčių siektų melagingai apkalbėti pareiškėją. Papildomai akcentuotina, kad teismo posėdyje dalyvavęs specialistas plastikos chirurgas A. Ž., apžiūrėjęs pareiškėją, paaiškino, jog pagal žaizdų formą galima įtarti, kad tai buvo pjautinės žaizdos, dalis randų yra nebeaktyvūs, t. y. likę po ankstesnių susižalojimų, kiti randai dar yra aktyvūs, jie nėra iškilę, šiuo metu sunku konkrečiai konstatuoti, kiek jie liks matomi ar nematomi, tai priklauso nuo žmogaus organizmo. Nors specialistas negalėjo tiksliai pasakyti, ar žaizdas reikėjo siūti, tačiau atkreipė dėmesį, kad apžiūrėjus po ankstesnių susižalojimų pareiškėjui likusius randus, matyti, jog tiek siūtas, tiek nesiūtas randai yra tokie patys (tokios pačios išvaizdos, tokio paties pločio), todėl galima teigti, kad pjūviai buvo paviršutiniai ir techniškai idealiai susiūti žaizdas, kad liktų minimalūs randai, nebuvo galimybių, o esant paviršiniam odos pjovimui, konservatyvaus gydymo visiškai pakanka, nes tokiu atveju techniškai susiūti tokias žaizdas yra labai sunku. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokio pagrindo spręsti, jog pareiškėjui laiku nebuvo suteikta medicinos pagalba, ar kad ji buvo suteikta netinkamai, t. y. byloje nenustatyti neteisėti Šiaulių TI pareigūnų veiksmai (neveikimas). Tuo tarpu reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių. Taigi, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas aplaidžiai ir neatsakingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, neįsigilino į jų esmę bei visapusiškai jų neištyrė, atmestinas kaip nepagrįstas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.