Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. bylos Nr. 1A-465-348/2013

Teisėjas Bronislovas Liatukas Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00390-2011-1

2013 m. birželio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Kęstučio Dargužio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Simonai Naskauskaitei, nuteistajam O. V., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui, nukentėjusiajam M. G., jo atstovui advokatui M. V., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. V. ir nukentėjusiojo M. G. apeliacinius skundus dėl 2013 m. kovo 4 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo O. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 178 str. 1 d. 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda.

Iš nuteistojo O. V. priteista 300 Lt turtinės žalos ir 570 Lt atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam M. G..

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 31 d., apie 20.55 val., būdamas prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), iš prie kasų esančio pirkinių krepšelio slaptai pagrobė svetimą turtą – M. G. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C7“ 1500 Lt vertės, padarydamas nukentėjusiajam M. G. 1500 Lt žalą.

Skunde pažymima, kad mobiliojo ryšio telefonas „Nokia C7" 2012-05-15 daiktų, dokumentų pateikimo protokolu buvo paimtas ne iš jo, kaip nurodyta 2013-03-04 teismo nuosprendyje, o iš jo tėčio V. V.. Šis telefonas grąžintas nukentėjusiajam M. G. pagal pakvitavimą 2012-06-14, neatlikus mobiliojo ryšio telefono atpažinimo, t.y. nepateikus jo atpažinti nukentėjusiajam. Pažymėtina, kad 2012-05-15 daiktų apžiūros protokole (apžiūrėtas mobiliojo ryšio telefonas Nokia C7") nekonstatuoti jokie minėto mobiliojo ryšio telefono apgadinimai, apie kuriuos 2012-09-10 abstrakčiai, nekonkretizuotai užsimena nukentėjusysis M. G. ieškinyje. 2012-06-14 pakvitavime M. G. nurodė, jog atsiėmė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C7" ir pretenzijų dėl mobiliojo ryšio telefono neturi. Kadangi nukentėjusysis M. G. nepateikė jokių dokumentų, kitų faktinių duomenų, kurie leistų nebejotinai tvirtinti, jog jis teisėtas to mobiliojo ryšio telefono savininkas, todėl kyla pagrįstų abejonių ir dėl mobiliojo ryšio telefono „Nokia C7" vertės pagrįstumo. Pažymėtina, jog tokia vertė nustatyta tik iš nukentėjusiojo žodžių, dokumentais, kitais faktiniais duomenimis ji nepagrįsta. Neesant objektyvių ir neginčytinų duomenų, patvirtinančių mobiliojo ryšio telefono „Nokia C7" vertę, abejonių kelia ir veikos kvalifikacija, galimai nagrinėjamu atveju padarytas tik administracinės teisės pažeidimas, o ne nusikaltimas. Skundo autoriaus įsitikinimu visas abejones teismas turėjo vertinti jo naudai.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad jei teismas, įvertinęs faktines šios bylos aplinkybes, vis dėl to manys, kad jo veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos 178 str. 1 d. ar 178 str. 4 d., sudėtis, prašo jo atžvilgiu taikyti LR BK 37 str. ir atleisti mane nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Apelianto įsitikinimu, nors jo veikoje, formaliai vertinant, galimai yra nusikaltimo sudėtis, tačiau realiai jos pavojingumas yra nedidelis, nes jis neištraukė telefono iš asmens drabužių, nešulio ir pan., o rado jį pirkinių krepšelyje. Be to, jis ir jo šeima ėmėsi visų priemonių, kad telefonas būtų surastas ir grąžintas, ką iri pavyko padaryti.

Be to, teismas tik deklaratyviai pritaikė Rekomendacijų 8.18 p. prilygindamas susipažinimą su bylos medžiaga atstovavimui teisme. Netyrė kiek laiko advokatas užtruko susipažindamas su byla, tiesiog prilygino tai vienai atstovavimo teisme valandai. Taip pat teismas klaidingai nuosprendyje pažymi, jog advokatas, atstovaudamas jį atliko tik šiuos darbus: susipažino su baudžiamąja byla, dalyvavo teisiamajame posėdyje, parengė patikslintą civilinį ieškinį, nes advokatas jam taip pat teikė teisines konsultacijas, susijusias su byla.

Nuteistasis O. V. atsikirtime į nukentėjusiojo M. G. apeliacinį skundą nurodo, kad nukentėjusiojo M. G. prašoma 2500 litų suma už advokato suteiktas paslaugas yra akivaizdžiai per didelė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis M. G. ir jo atstovas advokatas M. V. prašė nukentėjusiojo M. G. apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo O. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis O. V. prašė pakeisti apylinkės teismo nuosprendį, nukentėjusiojo M. G. apeliacinį skundą atmesti, o jo gynėjas advokatas K. Dobilas, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje pakeitė apeliacinio skundo reikalavimą, prašė O. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o baudžiamąją bylą nutraukti.

Prokurorė prašė nukentėjusiojo M. G. ir nuteistojo O. V. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo M. G. ir nuteistojo O. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo O. V. apeliacinio skundo

Nuteistasis O. V. apeliaciniame skunde prašė panaikinti apylinkės teismo skundžiamą nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, ar nutraukti baudžiamąją bylą dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo (BK 37 str.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo O. V. gynėjas pateikė prašymą jo ginamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliacinės instancijos teismas atlikto įrodymų tyrimą, kurio metu O. V. kaltę pripažino ir prašė jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o baudžiamąją bylą nutraukti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal teismų praktiką ir pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas apeliantai neturi teisės pakeisti ar papildyti paduotų apeliacinių skundų. Apeliantai paduotus skundus gali tik atšaukti (LR BPK 316 str.).

Apeliaciniame skunde nuteistasis O. V. nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 1 d., kad nukentėjusysis M. G. nepagrįstai nurodė tokią didelę telefono vertę, bei, kad pastarasis nieko nekalbėjo apie SIM ir atminties korteles. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius nuteistojo O. V. skundo argumentus kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis yra motyvuotas, argumentuotas, pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kaip to reikalaujama LR BPK 301 str. 1 d. Įrodymų vertinimo tvarka pažeista nebuvo, teismas savo išvadas grindė įrodymais, įvertintais pagal LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintas nuostatas, įpareigojančias teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis O. V. savo kaltę pripažino iš dalies, parodė, kad būdamas prekybos centre pirkinių krepšelyje pastebėjo paliktą mobilaus ryšio telefoną. Praleidęs kelis pirkėjus paėmė telefoną ir praėjo pro kasas. Draugams nieko nesakė apie telefoną. Vėliau telefoną atidavė tėčiui. Jo manymu jis tik paėmė rąstą telefoną. Telefonas buvo grąžintas nukentėjusiajam.

Nukentėjusiojo M. G. parodymais nustatyta, kad jis apsipirkdamas prekybos centre pirkinių krepšelyje paliko savo mobilaus ryšio telefoną „Nokia C7“. Kad paliko telefoną pastebėjo iš karto kai priėjo prie savo automobilio, tada iš karto grįžo į prekybos centrą, skambino iš kito telefono, tačiau telefonas jau buvo išjungtas. Neradęs telefono kreipėsi į apsaugos darbuotojus, kur peržiūrėjus vaizdo įrašą buvo matoma kaip jaunuolis paima telefoną. Įsigydamas telefoną už jį mokėjo 1500 Lt. Šiuos nukentėjusiojo M. G. parodymus patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prekybos centre, prie kasų buvusiame pirkinių krepšelyje neapdairiai be priežiūros palikto mobilaus ryšio telefonas negali būti pripažįstama radiniu ar bešeimininkiu turtu. O. V., pamatęs pirkinių krepšelyje svetimą neapdairiai paliktą vertingą daiktą, prieš akis esant kasininkei, jos apie tai neinformavo, telefoną paėmė ir išsinešė. Vėliau taip pat nesiėmė jokių veiksmų bandant grąžinti paimtą daiktą savininkui, bet priešingai – paimtą telefoną jis atidavė kitam asmeniui. Taip pat nėra pagrindo abejoti ir mobilaus ryšio telefono verte. Nukentėjusysis M. G. nuosekliai parodė, kad mobilaus ryšio telefoną Nokia C7 įsigijo už 1500 Lt, jis nurodė ir šio telefono IMEI numerį, pagal kurį buvo bandoma nustatyti telefono buvimo vietą. Be to, pirmosios instancijos teismui buvo pateikta pažyma, kad 2011 m. rugpjūčio mėnesį mobilaus ryšio telefonas Nokia C7 kainavo apie 1500 Lt.

Aptarti duomenys patvirtina, kad O. V. veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 1 d. požymius, dėl to apylinkės teismas pagrįstai O. V. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 1 d.

Apeliantas skunde kelia abejones dėl SIM ir atminties kortelių buvimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta, nes jie yra nepagrįsti. Minėtos kortelės buvo įdėtos į mobilaus ryšio telefoną, todėl pareiškiant įtarimą, tai detalizuota nebuvo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu O. V. pats pripažino, kad su telefonu praėjęs kasas iš telefono išėmė SIM kortelę, kurią išmetė.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos LR BK 59 str. 1 d. 2 p. LR BK 59 str. 1 d. 2 p. įtvirtintai kaltininko atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti, reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui bylos aplinkybių pripažinimas bei duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus iki nuosprendžio šioje byloje priėmimo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.).

Pagal nustatytas bylos aplinkybes, O. V. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažino tik iš dalies. Todėl toks dalinis kaltės pripažinimas negali būti laikomas O. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Savo kaltės jis nepripažįsta ir apeliaciniame skunde, tik teismui apteikus prašymą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimo pripažino visas aplinkybes. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismui nebuvo pagrindo pripažinti LR BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodytos aplinkybės – kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi.

Taip pat nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą taikyti LR BK 37 str. nuostatas. Pagal LR BK 37 str., padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, atsižvelgiama tiek į objektyviuosius (pažeistas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius), tiek į subjektyviuosius (tyčios kryptingumą, motyvus) požymius. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Kartu pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga. Nagrinėjamu atvejus O. V. prašo taikyti jo atžvilgiu, LR BK 37 str. nuostatas, tačiau nenurodo, dėl kokių požymių jam inkriminuota nusikalstama veika turėtų būti pripažinta mažareikšme. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad padaryta nusikalstama veika, pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad vertinant ją LR BK 37 str. nuostatų kontekste, negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkanti LR BK 178 str. 1 d. numatytą veiką ir vertinama kaip mažareikšmė.

LR BK 40 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jei: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kolegija, įvertinusi O. V. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, daro išvadą, jog nėra jokio pagrindo išvadai, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Jis savo kaltę pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino tik iš dalies, o apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu kaltės pripažinimą apeliacinės instancijos teismas vertina tik kaip siekimu išvengti teistumo, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo tokį jo prisipažinimą laikyti nuoširdžiu ir pakankamu LR BK 40 str. taikymui.

Dėl nukentėjusiojo M. G. apeliacinio skundo

Nukentėjusysis M. G. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu atstovavimo išlaidų dydžiu. Pažymima, kad advokatui mokėtinos sumos dydis yra advokato ir kliento susitarimo dalykas, o teismas, atsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį, gali atstovavimo išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas proceso išlaidų klausimą sprendė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais bei vertindamas konkrečias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad sprendžiant šį klausimą pirmosios instancijos teisme būtų padarytos kokios nors Baudžiamojo proceso įstatymo taikymo klaidos. Teismo išvados dėl priteistinos sumos advokato išlaidoms apmokėti pagrįstos LR BPK 106 str. 2 d., Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Žin., 2004, Nr. 54-1845) (toliau – Rekomendacijos) bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų aiškinimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, nuteistojo materialinės padėties, nukentėjusiojo atstovo dalyvavimo procese apimties ir kitų aplinkybių įvertinimu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Pagrįstai teismas įvertino baudžiamosios bylos apimtį, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio trukmę, parengto patikslinto civilinio ieškinio apimtį bei Rekomendacijose numatytus užmokesčio dydžius.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta motyvuota, įstatymus bei kitus norminius teisės aktus atitinkanti išvada dėl priteistino procesinių išlaidų atlyginimo dydžio, ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo keisti apylinkės teismo sprendimo dėl priteistinų atstovavimo išlaidų dydžio.

Nukentėjusysis M. G. apeliaciniame skunde prašo priteisti 1500 Lt už advokato pagalbą surašant apeliacinį skundą. Teismui pateiktas pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad tokia suma buvo sumokėta advokatui M. V.. Kaip jau buvo minėta, pagal LR BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovui, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo M. G. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, išlaidos advokato paslaugoms, suteiktoms surašant apeliacinį skundą, nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nukentėjusiojo M. G. ir nuteistojo O. V. apeliacinius skundus atmesti.