Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) veiksmais, t.y. laikino sulaikymo kameroje Nr. 28 jis buvo laikomas ilgiau nei 24 valandas ir joje buvo išimti langai, nebuvo vedamas pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelį bei nusiprausti į dušą, pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengtas suoliukas atsisėsti, taip pat vasaros metu nebuvo įjungta ventiliacija patalpų vėdinimui.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pabrėžtina, kad būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti nurodytų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Pažymėtina, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. To paties straipsnio 2 dalyje pažymėta, jog nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Specialiąsias nuteistųjų pareigas nustato atskirų rūšių bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojantys BVK skyriai (BVK 12 str. 3 d.). BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte imperatyviai numatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.

Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – drausminėmis nuobaudomis, kurių rūšis ir skyrimo tvarka nustato BVK (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-589/2010).

BVK 144 straipsnio, nustatančio nuobaudų – uždaryti nuteistąjį į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį arba perkelti į kamerų tipo patalpas vykdymo tvarką, 5 dalis numato, kad kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisėtvarkos pažeidimui ir būtina pažeidimą padariusį nuteistąjį laikinai, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, izoliuoti, jis gali būti laikinai uždarytas į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį. Toks nuteistojo laikinas izoliavimas galimas tik iki pataisos įstaigos direktoriaus atvykimo į pataisos įstaigą, bet ne ilgiau kaip dvidešimt keturioms valandoms ir nelaikomas nuobauda. Jeigu už padarytą režimo pažeidimą paskiriama nuobauda – uždaryti nuteistąjį į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį arba perkelti į kamerų tipo patalpas, laikino izoliavimo laikas įskaitomas į bendrą nutarimu paskirtos nuobaudos laiką.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 15 d. padarė šiukštų teisėtvarkos pažeidimą, t.y. 20 val. 50 min. atėjo į KPP-3 ir paaiškino, kad atsisako gyventi jam paskirtame būryje, nes turi priešų, kurių nenurodė, tuo pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas bei vadovaujantis BVK 144 straipsnio 5 dalimi 20 val. 55 min. jis buvo laikinai uždarytas į baudos izoliatorių, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus (b.l. 21). Kadangi pareiškėjui nuobauda nebuvo paskirta, todėl jis 2015 m. gegužės 16 d. 20 val. 55 min. buvo išleistas į būrį (b.l. 21). 2015 m. gegužės 16 d. pareiškėjas pakartotinai atėjo į KPP-3 ir pareiškė, kad atsisako gyventi jam paskirtame būryje, nes turi priešų, kurių nenurodė ir taip pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą padarė šiukštų teisėtvarkos pažeidimą, todėl vėl vadovaujantis BVK 144 straipsnio 5 dalimi 21 val. 15 min. jis buvo laikinai uždarytas į baudos izoliatorių, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 17 d. 21 val. 15 min. buvo paleistas, nes nuobauda paskirta jam nebuvo (b.l. 22). 2015 m. gegužės 17 d. 21 val. 35 min. pareiškėjas vėl atsisakė būti jam paskirtame būryje, todėl vadovaujantis BVK 144 straipsnio 5 dalimi 21 val. 40 min. jis vėl laikinai buvo izoliuotas uždarant jį į baudos izoliatorių, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus (b.l. 23). Pažymėtina, jog byloje esantys įrodymai, t.y. 2015 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. 969 (b.l. 21), 2015 m. gegužės 16 d. nutarimas Nr. 973 (b.l. 22) ir 2015 m. gegužės 17 d. nutarimas Nr. 978 (b.l. 23) patvirtina, jog pareiškėjas tris kartus buvo uždarytas į laikinojo izoliavimo kamerą kol nėra pataisos namų direktoriaus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 15 d. buvo laikomas laikinojo izoliavimo kameroje nuo 20 val. 55 min. iki 2015 m. gegužės 16 d. 20 val. 55 min., 2015 m. gegužės 16 d. nuo 21 val. 15 min. iki 2015 m. gegužės 17 d. 21 val. 15 min., 2015 m. gegužės 17 d. nuo 21 val. 40 min. iki 2015 m. gegužės 18 d. 15 val. 15 min., teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl jo laikino sulaikymo kameroje laikymo ilgiau kaip 24 valandas, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodo ir tai, kad jam būnant laikino sulaikymo kameroje, nebuvo suteikta galimybė eiti į dušą bei į pasivaikščiojimo kiemelį, taip pat šioje kameroje buvo įrengti du langai, tačiau pačių langų nebuvo.

BVK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą bei kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Iš į bylą pareiškėjo pateiktų įrodymų, t.y. Alytaus PN 2015 m. birželio 1 d. rašto Nr. 8-8532 (atsakymas į pareiškėjo 2015 m. gegužės 18 d. skundą Nr. 6-1037), matyti, kad remiantis Alytaus PN direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-98 nustatyta Nuteistųjų, atliekančių bausmę KTP ir BI dienotvarke, pareiškėjui buvo pasiūlyta eiti pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius, tačiau pareiškėjas eiti pasivaikščioti atsisakė (b.l. 11). Atsakyme į pareiškėjo skundą taip pat pažymėta, jog pareiškėjui buvo pasiūlyta eiti į nuteistųjų dušą, tačiau pareiškėjas į jį eiti atsisakė.

Alytaus PN 2015 m. birželio 1 d. raštas Nr. 8-8532 (b.l. 11) taip pat patvirtina aplinkybę, kad laikinojo izoliavimo kamera Nr. 28 yra uždaroje zonoje, todėl nuteistųjų prašymu gali būti išimti, o pareiškus prašymą langai įdėti. Minėtame akte pažymėta, jog 2015 m. gegužės 15-17 dienomis nebuvo gauta pareiškėjo nei rašytinio, nei žodinio prašymo dėl langų įdėjimo ar išėmimo. Be to, atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu laikino sulaikymo kameros Nr. 28 langai buvo savo vietose (b.l. 18).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad įvardinti pareiškėjo argumentai kitais įrodymais nepaneigti, todėl atmestini kaip neįrodyti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl jo laikino sulaikymo kameroje laikymo ilgiau kaip dvidešimt keturias valandas, dėl to, kad jam būnant laikino sulaikymo kameroje, nebuvo suteikta galimybė eiti į dušą bei į pasivaikščiojimo kiemelį, taip pat, kad šioje kameroje buvo įrengti du langai, tačiau pačių langų nebuvo, 2015 m. gegužės 18 d. skundu Nr. 6-1037 kreipėsi į Alytaus PN, kurie 2015 m. birželio 1 d. raštu Nr. 8-8532 išnagrinėjo pareiškėjo skundą (b.l. 11). Pareiškėjas nesutikdamas su šiuo pataisos namų atsakymu, 2015 m. birželio 4 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos, kuris 2015 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 2S-3081 nurodė, jog Alytaus PN atsakymas Nr. 8-8532 yra išsamus ir pagrįstas (b.l. 6). Minėtų aktų pareiškėjas teismui neskundė, todėl jų pagrįstumas ir teisėtumas nekelia abejonių.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo suoliuko ant kurio būtų galima pailsėti bei palaukti kol praeis kojos skausmas. Teismas, remdamasis teisiniu reglamentavimu, pažymi, kad teisės aktai nenumato pareigos kalinimo įstaigoms įrengti suoliukus pasivaikščiojimo kiemeliuose. Iš į bylą pateiktos medžiaga matyti, jog 2015 m. birželio 11 d. pareiškėjas šiuo klausimu kreipėsi į Alytaus PN (b.l. 26) ir jam buvo atsakyta 2015 m. liepos 1 d. raštu Nr. 8-10257, nurodant, jog pataisos namų pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti laikantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigos įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų (b.l. 25). Šis aktas pareiškėjo nenuginčytas, todėl jis pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo teiginys dėl suoliuko nebuvimo pasivaikščiojimo kiemelyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia taip pat aplinkybėmis, jog vasarą, prasidėjus dideliems karščiams buvo išjungta ventiliacija, taip pat nurodo, kad pataisos namų administracijai teikė 2015 m. liepos 15 d. skundą dėl ventiliacijos. Atkreiptinas dėmesys, kad iš pateikto į bylą pareiškėjo 2015 m. liepos 15 d. skundo matyti, jog jis skundėsi nežmoniškomis kalinimo sąlygomis, tačiau konkrečiai dėl ventiliacijos pretenzijų nereiškė (b.l. 27). Į minėtą skundą pareiškėjui buvo atsakyta Alytaus PN 2015 m. liepos 28 d. raštu Nr. 8-11647. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo nurodytu metu ventiliacija buvo išjungta ar neveikė, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjui kilusius išgyvenimus ir moralines kančias, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Pareiškėjas skunde išdėstė nekonkrečius, tik labai abstrakčius ir deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Teismas dar kartą akcentuoja, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. Kaip minėta, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Teismui nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (aktų), kaip vienos iš privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų, ir pareiškėjui neteisėtų atsakovo veiksmų neįrodžius (ABTĮ 57 str.), skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.