- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-03
- Bylos Nr.
- I1-1757-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04330-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau –Lukiškių TI-K) teisių perėmėjo Vilniaus pataisos namų, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. 1. 1).
Pareiškėjas skunde paaiškina, kad nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant jo teises į tinkamas kalinimo sąlygas. Teigia, kad gyveno perpildytose kamerose, jose trūko oro, dėl to nuolat kildavo konfliktų tarp kameroje esančių asmenų. Buvimą 24 valandas per parą kameroje laiko asmens orumo pažeidimu. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 įtvirtinta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Tvirtina, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, vienam asmeniui teko apie 3,5 kv. m. Dėl to jis patyrė depresiją, dvasinius išgyvenimus.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad kamerose buvo dviaukštės metalinės lovos, nors vienam asmeniui turėjo būti skirta vieno aukšto lova. Be to, pagal Europos Sąjungos reikalavimus dviejų aukštų lovos turi būti su borteliais, kad asmuo, miegantis antrame lovos aukšte, neiškristų. Teigia, kad nesant apsaugos suimtieji dažnai iškrenta iš lovos antro aukšto ir susižaloja, pažadina kitus miegančius asmenis. Tvirtina, kad prie lovų nebuvo kopėčių, todėl į antrą aukštą tekdavo lipti, stojantis ant kitų asmenų patalynės. Dėl šių sąlygų pareiškėjas teigia vieną kartą patyręs fizinį skausmą, nurodo, kad dėl to kyla barniai.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka (b. 1. 10-14). Atsakovės atstovas visų pirma nurodo, kad pareiškėjas E. M. jau kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų, sanitarinio mazgo, privatumo, vėdinimo ir kt. – administracinė byla Nr. I-4484-484/2018, teisminio proceso Nr. 3-61-3-03022-2018-1, laikotarpis nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d., kurioje 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu skundas tenkintas iš dalies, priteisiant 350 Eur. Sprendimas yra įsiteisėjęs. Atsižvelgiant į tai, kad teismo žinioje yra administracinės byla tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių dalykų ir tuo pačiu pagrindu, bei laikotarpis sutampa, prašo šią administracinę bylą nutraukti.
Dėl ginčo esmės nurodo, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymu Nr. V- 124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Prie atsiliepimo pridedamos E. M. kamerų ir judėjimo išrašai, iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas. Tvirtina, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.
Nurodo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atkreipia dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyveno: valė kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekavo sanitarinius mazgus. Tam buvo išduodamas reikalingas inventorius ir priemonės.
Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. Y-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje yra reglamentuojamas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Pažymi, kad visose kamerose gultai buvo vienodi, be kopėtėlių ir teisės aktai nenumato, kad dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopėtėlės. Taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos buvo įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Pažymi, kad įstaigos gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamino ir remontavo pagal poreikį nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti.
Informavo, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) buvo nustatyta, jog pareiškėjas aktualiu laikotarpiu kreipėsi į įstaigos administraciją su skundu, į kurį pateikė atsakymą.
Atsiliepimas
Dėl neturtinės žalos atsiliepime į skundą atsakovės atstovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos.
Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
Mano, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438- 336/2012 ir kt.).
Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas suėmimo sąlygas: neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas ir saugi gyvenimui aplinka (neatitinkanti teisės aktų reikalavimų lova).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau - CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog priėmus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I- 4484-484/2018 buvo išnagrinėtas ginčas pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje pareiškėjas reikalavimą priteisti iš atsakovės neturtinės žalos atlyginimą grindė aplinkybe, kad nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir saugi gyvenimui aplinka (kamerų sienų paviršiai netinkami dezinfekuoti, pelėsis, sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos). Taigi, nagrinėjamoje byloje vertinamas laikotarpis (nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d.) apima į jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-4484-484/2018 ginčo laikotarpį, abiejose bylose pareiškėjas ir atsakovas bei jo atstovas yra tie patys asmenys, ginčo dalykas - pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K neatitikimas teisės aktų reikalavimams (dėl minimalaus gyvenamojo ploto) sutampa. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4484-484/2018 įsiteisėjo 2019 m. sausio 15 d.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punktas numato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. Nustačius, kad pareiškėjo tapatus skundas jau buvo išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, administracinė byla dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas kildina iš laikymo Lukiškių TI-K, neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d., nutrauktina.
Pareiškėjas skunde, be kita ko, teigia, kad kamerose buvo dviaukštės lovos, nors vienam asmeniui turi būti suteikta vieno aukšto lova. Be to, dviaukštės lovos buvo nesaugios, nes antrame aukšte nebuvo bortelių, todėl asmenys dažnai iškrisdavo ir susižalodavo. Tvirtina, kad prie šių lovų nebuvo kopėtėlių, todėl į antrą aukštą tekdavo lipti, stojantis ant kitų asmenų patalynės. Dėl to dažnai kildavo barniai, vieną kartą pareiškėjas teigia patyręs ir fizinį skausmą.
Kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – TIĮET), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, VI skirsnio normos. TIĮET 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Kaip matyti, TIĮET nedetalizuoja kitų lovų parametrų, išskyrus tai, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos, inter alia nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas. Taip pat teisės aktuose nenumatyta pareigos įrengti apsaugines sieneles, kopėčias prie dviaukštės lovos. Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose taip pat neįtvirtintas draudimas įrengti dviaukštes lovas, nenurodyti lovų parametrai, išskyrus tai, kad turi būti metalinė lova – 1 vnt. vienam asmeniui, o metalinės lovos naudojimo laikas – 10 metų.
Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas tvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros buvo įrengtos vadovaujantis TIĮET nuostatomis. Teigia, kad visose kamerose gultai buvo vienodi. Lovos matmenys buvo apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²).
Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija, jog miegamoji vieta jam buvo suteikta. Jo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo įrengti dviaukščiai gultai. Taigi, miegojimo vieta pareiškėjui buvo užtikrinta. Byloje duomenų, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K būtų reiškęs pretenzijas dėl kopėtėlių, apsaugos nebuvimo lovos antrame aukšte, nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susižalojęs dėl to, kad dviaukštė lova buvo nesaugiai įrengta. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis patyrė nepatogumų, fizinį smurtą dėl dviaukščių lovų įrengimo, yra abstraktūs, nenurodyta konkreti data, kada tai galėjo įvykti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus įrengiant miegamąją vietą, todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu atmetami.
Taigi, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog valstybės institucijos veiksmais pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Todėl nesant nustatyto priežastinio ryšio ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, niekaip nepagrindė prašomo priteisti žalos dydžio.
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. - Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus ploto neužtikrinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuj e-kalėjime laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d., nutraukti.
Kitą pareiškėjo E. M. skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.