- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-12
- Bylos Nr.
- I-4484-484/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 15).
Skunde paaiškino, kad nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. buvo laikomas skirtingose Lukiškių TI-K kamerose nežmoniškomis sąlygomis. Detalizavo, kad kamerų plotas buvo apie 7 kv. m., iš kurių 2 kv. m. užėmė sanitarinis mazgas, kuris kartu su kameroje esančiais baldais (stalas, lova, suolas) mažino kameros plotą, dėl to esant kameroje dviese trūko vietos. Kamerų sienos, lubos ir grindys buvo apsilupusios, dėl to jų negalėjo valyti ir dezinfekuoti. Vietomis ant jų buvo matomas pelėsis. Sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik sienele, kurios aukštis apie 1,30 m, nuo jo sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjo teigimu, laikymas nurodytomis sąlygomis žemino jo orumą, jis juto tam tikrus nepatogumus, kurių nebūtų buvę, jei jis būtų laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 21-26) atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K turimais duomenimis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. balandžio 13 d. ir įstaigoje su pertraukomis buvo laikomas iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. Nurodo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atsiliepime pateikti duomenys rodo, kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Teigia, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atsiliepime taip pat nurodo, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduoda reikalingą inventorių. Taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos tiek maisto produktams, tiek higienos priemonėms laikyti.
Lukiškių TI-K kamerose tiekiamas šaltas vanduo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Atsakovės atstovas akcentuoja, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose esantys sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pabrėžia, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodydamas, jog bausmę atliko nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).
Pareiškėjas skunde teigia, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo 3,6 kv. m. minimali kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunktyje.
Taip pat šiuo aspektu aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnis. Jis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.
LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. LVAT 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1565-502/2017).
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 107, 195, 283, 108, 161, 356, 286, 211, 104, 325, 278, 383, 340, 350, 106, 375, 279, 140, 111, 257, 288, 270, 272 (b. l. 21-22, 27-28, 113). Didžiąją dalį šio laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas arba dar su vienu asmeniu. Tik laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 20 d. iki 2018 m. liepos 27 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su dar 6-8 asmenimis. Remiantis atsakovo atstovo nurodytu kamerų plotu ir asmenų, laikytų šiose kamerose kartu su pareiškėju skaičiumi, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, nustatytas Įsakymu Nr. V-124, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas. Pareiškėjui skunde nurodytu laikotarpiu teko nuo 3,68 iki 8,17 kv. m. kameros ploto. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K duomenimis, sanitarinis mazgas kamerose užima 0,56 kv. m. (b. l. 32), taigi net atskaičiavus minėtą plotą iš kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ploto, EŽTT įvardijamas 3 kv. m. minimalus ploto standartas taip pat buvo išlaikytas. Be to, kaip nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime, pareiškėjas jo buvimo laikotarpiu turėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, lankyti biblioteką, sportuoti, todėl nebuvo visą parą kameroje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų skundęsis dėl ploto trūkumo. Taigi, apibendrinus, darytina išvada, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių nepažeidė.
Pareiškėjas netinkamas bausmės atlikimo sąlygas Lukiškių TI-K siejo ne tik su nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui neužtikrinimu, tačiau taip pat teigė, kad kamerų sienos, lubos ir grindys buvo apsilupę, netinkamos valyti ir dezinfekuoti, vietomis buvo pelėsis.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurioje dėl gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų bei lubų buvo nurodyta tik tai, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Kaip jau minėta, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K kamerose: 107, 195, 283, 108, 161, 356, 286, 211, 104, 325, 278, 383, 340, 350, 106, 375, 279, 140, 111, 257, 288, 270, 272 (b. l. 21-22, 27-28, 113). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėn. Pranešime dėl E. M. skundo (b. l. 32-35), be kita ko, nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta HN 134:2015 17 punkte. Atkreipia dėmesį, kad tinkamai vėdinant gyvenamąsias patalpas, yra išvengiama pelėsio, staigių temperatūros pokyčių ir nemalonaus kvapo. Taip pat nurodyta, kad smulkūs Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų, pasivaikščiojimo ir dušinių patalpų remonto darbai (pvz., pakeičiama perdegusi lemputė, suplyšusi užuolaida, užglaistomos sienos ir pan.) atliekami nedelsiant. Kiti remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamentas (toliau – VSC) ginčui aktualiu ir artimu jam laikotarpiais atliko planinius ir operatyvinius patikrinimus, patikrinimų aktuose užfiksuodamas tikrintose Lukiškių TI-K patalpose aptiktus neatitikimus higienos normoms. Iš VSC 2018 m. vasario 6 d. Patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8)PA-187 duomenų matyti, kad kameroje Nr. 104 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2018 m. gegužės 13 d.) pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, tai atitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimus. Kameroje Nr. 104 buvo valymo priemonės, skirtos gyvenamajai patalpai valyti bei šias patalpas valo patys jose laikomi asmenys. Tai atitinka HN 134:2015 37 punkto reikalavimus (b. l. 44-48). VSC 2018 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8)PA-5161 duomenimis nustatyta, kad kameroje Nr. 106 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2018 m. birželio 29 d.) ant sienų ir lubų buvo vizualiai matomų pelėsių, tai neatitiko HN 134-2015 39 punkto reikalavimo (b. l. 65-66). Lukiškių TI-K 2018 m. rugpjūčio 13 d. duomenys patvirtina, kad nurodyti trūkumai pašalinti: sienų ir lubų vietos, kuriose buvo vizualiai matomi pelėsių požymiai, apdorotos antigrybeliniu skysčiu, nušlifuotos ir naujai užglaistytos (b. l. 67).
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėn. Pranešimo dėl E. M. skundo (b. l. 32-35) duomenimis, 2018 metais remonto darbai buvo atlikti šiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas: Nr. 270, Nr. 325, Nr. 340 ir Nr. 108. Duomenų apie kitose pareiškėjo kamerose buvusią sienų, lubų būklę ir pelėsio požymius, nėra. Nors atsakovo atstovas šių įrodymų ir nepateikė, tačiau pareiškėjas pakankamai nekonkretizavo nusiskundimų, nenurodė konkrečių kamerų, kuriose neva egzistavo paminėti pažeidimai, todėl nesant byloje pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad kitose pareiškėjo kamerose buvo pelėsio požymių, sienų ir lubų būklė neatitiko higienos normų reikalavimų. Tačiau nustačius, kad pareiškėjo kameroje Nr. 106 buvo vizualiai matyti pelėsių, tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką buvo pažeista 2018 m. birželio 29 d.
Pareiškėjas skunde taip pat reiškia nusiskundimus ir dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Nurodo, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas apie 1,3 m aukščio sienele, nuo jo sklido blogas kvapas. Nors pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokias jo teises pažeidė nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas, tačiau bendrai apibūdindamas laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, pareiškėjas nurodė, kad laikymas tokiomis sąlygomis pažeidė jo orumą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad pareiškėjas iš esmės skundžiasi privatumo neužtikrinimu naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. HN 134:2015 nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui.
Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Nr. Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją(pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.).
EŽTT yra pažymėjęs, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).
Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą teigiama, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, sanitarinis mazgas įrengtas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p. ir kt.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją(pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kameroje buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką nuosekliai atsižvelgia ir LVAT analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).
Remiantis Lukiškių TI-K 2018 m. rugsėjo mėn. Pranešimo dėl E. M. skundo (b. l. 32-35) duomenimis, sanitarinio mazgo patalpa kaip atskira kabina su durimis buvo įrengta tik kameroje Nr. 257 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2018 m. liepos 20 d. iki 2018 m. liepos 27 d.), kitose kamerose sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m pertvara ir įrengtos užuolaidos. Pagal aukščiau cituotą praktiką, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistos laikotarpiais nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. birželio 24 d., nuo 2018 m. birželio 29 d. iki 2018 m. liepos 15 d. ir nuo 2018 m. liepos 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad nuo sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas. Remiantis HN 134-2015 17 p. gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per atidaromus langus. Lukiškių TI-K Pranešime dėl E. M. skundo (b. l. 32-35), be kita ko, nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta HN 134:2015 17 punkte. Byloje duomenų apie ginčo laikotarpiu nustatytus HN 134:2015 17 punkto pažeidimus, nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ar VSC būtų reiškęs nusiskundimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Todėl šiuo aspektu konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo nėra pagrindo.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę (pareiškėjui 116 dienų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir vieną dieną jis buvo laikomas kameroje, kurioje buvo pelėsio), nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors laikymo netinkamai įrengtose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K administracija sąmoningai būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 350 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. M. skundą tenkinti iš dalies.
E. M. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 (tris šimtus penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.