- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-29
- Bylos Nr.
- A-739-438/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07127-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Romanas Klišauskas (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Camelote“
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Camelote“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI, Inspekcija) 2013 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-74 patvirtino 2013 m. sausio 16 d. patikrinimo aktą Nr. AU16-3, surašytą atlikus kompleksinį pareiškėjo UAB „Camelote“ (toliau – ir pareiškėjas) mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d, ir nurodė jam sumokėti 7 072 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 838 Lt PVM delspinigių, 707 Lt PVM baudos, 34 Lt įmokų garantinį fondą, 2 Lt įmokų garantinį fondą delspinigių, 1 036 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 74 GPM delspinigių, 104 GPM baudos, 30 010 Lt pelno mokesčio (toliau – ir PM), 972 Lt PM delspinigių, 3 001 Lt PM baudos.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 69-88 patvirtino Kauno AVMI 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-74 dalį, kurią pareiškėjas buvo apskundęs, t. y. dėl teisės į 2 400 Lt PVM atskaitą ir dėl sąnaudų už restorano įrangą pripažinimo
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti MGK 2013 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. S-160 (7-152/2013); 2) panaikinti VMI 2013 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 69-88; 3) panaikinti Kauno AVMI 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-74 dalį dėl teisės į 2 400 Lt PVM atskaitą ir dėl sąnaudų už restorano įrangą pripažinimo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su MGK sprendimu, kadangi MGK skundą išnagrinėjo tik formaliai, neįsigilino į esmines faktines bylos aplinkybes, pažodžiui perrašė Inspekcijos argumentus, nepasisakydama iš esmės nei dėl vieno pareiškėjo argumento.
Dėl teisės į PVM atskaitą paaiškino, kad teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik esant pakankamai objektyvių įrodymų, jog asmuo, siekiantis PVM atskaitos, dalyvauja veikloje, nukreiptoje į PVM sukčiavimą. Tiek MGK, tiek mokesčių administratorius konstatavo, kad bendrovė dalyvavo veikloje, nukreiptoje į PVM sukčiavimą ir tai grindė aplinkybėmis, kad UAB „Bugvita“ turėjo pakankamai didelių mokestinių nepriemokų valstybės biudžetui; UAB „Bugvita“ perdavė dalį turto naujai įsteigtai įmonei – pareiškėjui; bendrovė vykdo tą pačią veiklą kurią vykdė UAB „Bugvita“, kadangi administruojamas tas pats turtas, perimami tie patys klientai, bendrovė perėmė UAB „Bugvita“ įsiskolinimą už elektros energiją, kad nebūtų nutrauktas elektros paslaugų teikimas, bendrovės akcininkė ir direktorė G. J. yra giminystės ryšiais susijusi su UAB „Bugvita“ savininkės vyru R. J.. Pareiškėjo vertinimu, objektyvus ir savarankiškas minėtų aplinkybių vertinimas paneigia bet kokį bendrovės ir UAB „Bugvita“ nesąžiningumą (sukčiavimą) PVM.
Pareiškėjo įsitikinimu, nei MGK, nei mokesčių administratorius nevertino faktinių aplinkybių, kurios lėmė UAB „Bugvita“ nemokumą ir nulėmė bendrovės veiklos pradžią. Aplinkybė, kad bendrovė perėmė to paties nekilnojamojo turto (Interjero ir dizaino centro „Artis“) administravimą, yra neslėptina, o pagrindinė aplinkybė, nulėmusi bendrovės veiklą. Bendrovė negali pasirinkti kitos veiklos vykdymo vietos ar neadministruoti prekybos centro, kadangi būtent toks ir buvo pagrindinis bendrovės veiklos tikslas – prekybos centro „Artis“ administravimas. Prekybos centras „Artis“ visada priklausė ir šiuo metu priklauso B. J., todėl negalima taikyti standartinio veiklos perėmimo šablono apibūdinant bendrovės veiklą. MGK ir Inspekcijos teiginiai, kad bendrovės veiklos pasekmė buvo UAB „Bugvita“ mokestinės nepriemokos, taip pat yra šabloniški ir deklaratyvūs. Kauno AVMI 2013 m. kovo 29 d. sprendime Nr. (04.7.2)-K3-74 konstatavo, kad UAB „Bugvita“ mokestinės nepriemokos atsirado iki 2010 m. balandžio mėnesio (pareiškėjas veiklą pradėjo tik 2010 m. pabaigoje). UAB „Bugvita“ mokestinės nepriemokos susidarė iki pareiškėjo įsteigimo ir veiklos vykdymo pradžios ir nei viena UAB „Bugvita“ mokestinė nepriemoka nėra susijusi su bendrovės vykdytais sandoriais su UAB „Bugvita“. Tą, pareiškėjo nuomone, įrodo ir tai, jog iki pat bankroto bylos iškėlimo momento, UAB „Bugvita“ mokėjo visus mokesčius, įskaitant ir SODRA, ir GPM, ir PM, ir PVM. Pareiškėjas akcentavo, kad UAB „Bugvita“ bankrutavo turėdama tik 840 Lt nepriemoką SODRAI, kadangi UAB „Bugvita“ mokėjo visus einamuosius mokėjimus valstybės biudžetui. Bendrovė, įsigydama iš UAB „Bugvita“ prekes, už jas visiškai atsiskaitė: su UAB „Bugvita“ bankiniais pavedimais ir grynaisiais pinigais – buvo sumokėta visa pinigų suma, būtina ne tik susijusių su ginčo sandoriais mokestinių prievolių vykdymui, bet ir atsiskaitymui su kreditoriais. Bendrovė veikė visiškai sąžiningai. Įsigyjant prekes iš UAB „Bugvita“, nebuvo sutrukdyta UAB „Bugvita“ atsiskaitymui su kreditoriais. Bendrovė bankrutavo turėdama turto, būtino atsiskaitymui su kreditoriais, taip pat su valstybe, todėl bendrovė, sudarydama sandorius su UAB „Bugvita“, buvo įsitikinusi, kad UAB „Bugvita“ atsiskaitys su kreditoriais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad MGK ir Inspekcijos teiginys, jog bendrovė perėmė UAB „Bugvita“ klientus ir įsipareigojimus tiekėjams, yra visiškai šabloniškas ir deklaratyvus, įrodantis, kad nei Inspekcija, nei MGK neskyrė pakankamai dėmesio Bendrovės skundo ir argumentų nagrinėjimui. UAB „Bugvita“ tapus nemokiai, bendrovė perėmė prekybos centro „Artis“ administravimą, todėl kad negalėjo neperimti visų prekybos centro „Artis“ nuomos sutarčių administravimo, įsiskolinimų, susijusių su prekybos centro „Artis“ patalpų išlaikymu (elektros energiją vanduo šildymas, liftų priežiūra ir kt.), nes priešingu atveju prekybos centro „Artis“ veikla nebūtų galima – minėti įsiskolinimai seka paskui daiktą ir išlieka net pasikeitus daikto savininkui. MGK ir Inspekcijos teiginys, kad UAB „Bugvita“ ir pareiškėjas yra susiję, kad priklauso vienai šeimai, yra melagingas. Aplinkybė, kad bendrovės vadovės G. J. močiutės brolis yra prekybos centro „Artis“ savininkas R. J. (kartu ir UAB „Bugvita“ akcininkės ir savininkės vyras) objektyviai neleidžia konstatuoti sąsajumo tarp šių dviejų įmonių, kadangi PVM įstatyme nurodytas ryšys nėra nurodytas kaip leidžiantis konstatuoti sąsajumą. Minėtas giminystės ryšys yra toks tolimas, kad net jo neįmanoma įvardinti teisiniais terminais, taip pat nepaaiškina, kokiu būdu ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog bendrovė galėjo žinoti aplinkybę, kad UAB „Bugvita“ gali neatsiskaityti su kreditoriais (nors su kreditoriais ir valstybe buvo atsiskaityta).
Išvadą, kad bendrovė turi teisę į PVM atskaitą akivaizdžiai pagrindžia ir įrodo, jog nėra pagrindo pripažinti bendrovės nesąžiningumo dėl 8 159 Lt PVM sumokėjimo, taigi pats mokesčių administratorius pripažįsta aplinkybę, kad tuose pačiuose santykiuose bendrovė tariamai buvo ir sąžininga ir nesąžininga (sukčiavo ir nesukčiavo PVM). Vien dėl UAB „Bugvita“ nemokumo ir nesumokėto PVM nėra pagrindo taikyti objektyvią atsakomybę bendrovei reikalaujant, kad ji nesinaudotų teise į PVM atskaitą ir tokiu būdu kompensuotų dėl UAB „Bugvita“ nemokumo susidariusią PVM nepriemoką valstybei. Byloje nėra jokių įrodymų, kad UAB „Bugvita“ sukčiavo PVM ar kad ginčo sandorių pagrindu nesumokėjo susidariusio PVM, todėl PVM sukčiavimo doktrina skundžiame sprendime Inspekcija negalėjo remtis apskritai.
Šalies argumentai
Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad, įvertinus faktiškai gautą atlygį iš PVM apmokestinamųjų paslaugų teikimo, nustatyta, jog PVM atskaitos procentas sudaro 55 proc., todėl papildomai mokėtina PVM suma sudaro 4 672 Lt (10 382 x 45 proc.); 10 559 Lt mokėtino PVM apskaičiuota konstatavus, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, įtraukdamas į PVM atskaitą PVM sumas pagal UAB „Bugvita“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriomis įformintas biuro baldų, kompiuterinės technikos, kavos aparato pardavimas bei elektros energijos, patalpų šildymo paslaugų pardavimas pareiškėjui.
Pareiškėjo nesąžiningumas pasireiškė žinojimu ar galėjimu žinoti, kad UAB „Bugvita“ PVM, išskirto šiose PVM sąskaitose faktūrose, į biudžetą nesumokės. Nustatyta, kad pareiškėjo direktorė (vienintelė akcininkė) ir bankrutavusios UAB „Bugvita“ akcijas valdžiusi šeima yra susiję giminystės ryšiais, o UAB „Bugvita“ artėjant prie bankroto, pareiškėjas buvo įkurtas perimti UAB „Bugvita“ funkcijas – teikti nuomos operatoriaus paslaugas UAB „Bugvita“ savininkams priklausančiose patalpose, iš UAB „Bugvita“ į pareiškėjo įmonę perėjo darbuotojai, taip pat buhalterė, sutartys pasirašomos ant tų pačių šablonų, veikla vykdoma tuo pačiu adresu. Skundžiamu sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtinta ta papildomai paskaičiuota PVM dalis, kuria pareiškėjas į PVM atskaitą įtraukė 2 400 Lt PVM už biuro baldų, kompiuterinės technikos, kavos aparato įsigijimus; nepatvirtinta patikrinimo akto dalis dėl pareiškėjo į PVM atskaitą įtraukto PVM už elektros energijos, patalpų šildymo paslaugų tiekimą (už šias paslaugas pareiškėjas sumokėjo ne UAB „Bugvita“, o tiesiogiai AB „Lesto“, suteikusią minėtas paslaugas UAB „Bugvita“).
Patikrinimo akte 1 036 Lt GPM papildomai apskaičiuotas, nustačius neatitikimų tarp pareiškėjo deklaruoto ir buhalterinėje apskaitoje apskaičiuoto GPM, konstatuota Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 24 straipsnio pažeidimų. 34 Lt įmokų į garantinį fondą papildomai apskaičiuota nustačius, kad pareiškėjas, buhalterinėje apskaitoje apskaičiavęs 34 Lt įmokų į garantinį fondą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, šių įmokų į biudžetą nesumokėjo. 30 010 Lt PM, kuris apskaičiuotas: 206 Lt pelno mokesčio apskaičiuota dėl neapdairaus pareigos tinkamai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti į biudžetą pelno mokestį vykdymo, kuomet PVM sąskaitose faktūrose pateikti duomenys nesutapo su buhalterinės apskaitos duomenimis; 29 804 Lt pelno mokesčio papildomai apskaičiuota nustačius, jog pareiškėjas 2011 m. vasario 1 d. iš R. J. (pareiškėjo direktorės, vienintelės akcininkės močiutės brolis) įsigijo indų, baldų, užuolaidų ir kitokio inventoriaus viešojo maitinimo funkcijoms vykdyti už 222 694 Lt. Pareiškėjas 2011 m. sausio 3 d. turtą perdavė UAB „Vilorus“ panaudos pagrindais. Pareiškėją ir UAB „Vilorus“ sieja abiejose įmonėse dirbę darbuotojai, tarp jų ir R. J., UAB „Vilorus“, prieš pradėdama vykdyti maitinimo ir gėrimų teikimo veiklą, vykdė veiklą analogišką pareiškėjo veiklai). Inspekcija konstatavo, jog buvo pažeistos Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 17 straipsnio nuostatos, kadangi pareiškėjas įtraukė į leidžiamus atskaitymus dalį sąnaudų, kurios nėra patirtos vieneto pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad buvo vengiama atsiskaityti su UAB „Bugvita“ per jos sąskaitas banke. UAB „Bugvita“ ilgalaikis turtas už 223 009,69 Lt už susidariusią patalpų nuomos skolą 2009 m. birželio 18 d. UAB „Bugvita“ akcininkės B. J. sprendimu 2010 m. birželio 30 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktu Nr. 1 (jau teisinėmis priemonėmis ribojant įmonės finansinius srautus) buvo atiduotas kreditoriui R. J., t. y. su UAB „Bugvita“ tiesiogiai susijusiam asmeniui, akcininkės sprendime nurodant, kad kitų būdų atsiskaityti su kreditoriumi nėra. Pareiškėjas skunde teigia, kad UAB „Bugvita“ bankrutavo turėdama turto, todėl pareiškėjas, sudarydamas sandorius su UAB „Bugvita“, buvo įsitikinęs, kad UAB „Bugvita“ atsiskaitys su kreditoriais. Tuo pareiškėjas, atsakovo vertinimu, nedviprasmiškai teigia, jog sudarydamas sandorius su UAB „Bugvita“ žinojo apie UAB „Bugvita“ finansinę situaciją bei disponuojamą turtą, jo mastą bei vertę, kas tradiciškai nėra įprasta komerciniuose santykiuose tarp nesusijusių verslo subjektų. Atsakovo vertinimu, ši aplinkybė pagrindžia mokesčių administratoriaus padarytas išvadas, kad įmonės yra susiję, kadangi pareiškėjas disponavo informacija neprieinama viešai (patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad tokią informaciją pareiškėjas būtų gavęs iš VĮ „Registrų centras“).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Kauno AVMI 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-74 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 2 400 Lt PVM, 151,37 Lt PVM delspinigių, 240 Lt PVM baudos, VMI 2013 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 69-88 dalį, kuria patvirtinta Kauno AVMI 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-74 dalis, kuria UAB „Camelote“ nurodyta sumokėti į biudžetą 2 400 Lt PVM, 151,37 Lt PVM delspinigių, 240 Lt PVM baudos, MGK 2013 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. S-160(7-152/2013) dalį, kuria patvirtinta VMI 2013 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 69-88 dalis patvirtinti Kauno AVMI 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-74 dalį, kuria UAB „Camelote“ nurodyta sumokėti į biudžetą 2 400 Lt PVM, 151,37 Lt PVM delspinigių, 240 Lt PVM baudą. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą bei priteisė pareiškėjui 8 Lt teismo išlaidų.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje, visų pirma, turėtų būti nustatyta, kad UAB „Bugvita“ sukčiavo PVM srityje, t. y. jog sandorių su UAB „Camelote“ sudarymo metu UAB „Bugvita“ neketino ar neturėjo galimybės sumokėti pardavimo PVM ir UAB „Camelote“ žinojo apie tai, tačiau teiginiai, pagrindžiantys UAB „Bugvita“ sukčiavimą PVM, teismo vertinimu, nėra pagrįsti surinktais įrodymais: aplinkybė, kad nekilnojamo turto nuomos operatoriaus veikla buvo sąmoningai perkelta naujai įsteigtai įmonei, savaime nepatvirtina, kad buvo siekiama sukčiauti PVM srityje, kadangi tokiu būdu galėjo būti siekiama ir kitų, nors ir neteisėtų, tačiau su PVM sukčiavimu nesusijusių tikslų, pvz. neatsiskaityti su kitais kreditoriais, kurių neįvykdytų prievolių suma buvo taip pat reikšminga. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju UAB „Bugvita“ nesumokėta PVM suma – 2 400 Lt – nėra itin didelė, duomenų, kad UAB „Bugvita“ būtų sukčiavusi PVM ar kitų mokesčių srityje kitais atvejais, mokestinio patikrinimo metu nebuvo surinkta. Nors teigiama, kad UAB „Bugvita“ sandorius sudarė turėdama pakankamai didelių mokestinių nepriemokų valstybės biudžetui, byloje nėra duomenų, kokiu laikotarpiu šios nepriemokos susidarė, taip pat, ar įmonės turto nepakako šioms nepriemokoms išsiieškoti: nors byloje yra duomenų, kad 2011 m. rugpjūčio 31 d., t. y. UAB „Bugvita“ kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo metu, Kauno AVMI finansinių reikalavimų suma sudarė 363 611,22 Lt, Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartyje, kuria UAB „Bugvita“ iškelta bankroto byla, nurodoma, jog 2011 m. balandžio 30 d. atsakovo įmonėje buvo apskaitoma turto už 384 344 Lt. Turint omenyje, kad reikalavimai dėl mokesčių nepriemokų išieškojimo yra tenkinami iš karto po pirmos eilės kreditorių reikalavimų, kurių suma šiuo atveju neviršija 1 300 Lt, teismo nuomone, byloje nėra duomenų, kad iki 2011 m. kovo 23 d. UAB ,,Bugvita“ neturėjo galimybių sumokėti mokestinių nepriemokų ar jos turimo turto nepakako joms išieškoti. Kaip teismas nustatė iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, UAB ,,Bugvita“ laimėjus Kauno miesto savivaldybės organizuotą viešą aukcioną, ji su VĮ Valstybės turto fondu 2006 m. spalio 9 d. sudarė privatizavimo objekto – 295,57 kv. m negyvenamojo namo ir jam priskirto pirmiau paminėto dydžio žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 32-9-2, kurioje susitarė, kad 209 044,07 Lt už privatizuojamą negyvenamąjį turi sumokėti per 5 dienas nuo sutarties pasirašymo dienos, o per 30 dienų turi sumokėti žemės sklypo pardavimo kainą – 249 385 Lt, ir pasirašyti su atsakovu VĮ Valstybės turto fondu ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Už negyvenamąjį namą UAB ,,Bugvita“ atsiskaitė, šį turtą įgijo nuosavybės teise, o už nupirktą ginčo žemės sklypą 249 385 Lt nesumokėjo ir rašytinė sutartis nebuvo sudaryta. Teismas nurodė, kad šiuo metu Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamas ginčas pagal likviduojamos dėl bankroto UAB ,,Bugvita“ ieškinį atsakovui VĮ Valstybės turto fondui dėl įpareigojimo pastarąjį sudaryti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį bei perduoti šį turtą pasirašant perdavimo–priėmimo aktą. Nors 295,57 kv. m. negyvenamojo namas, esantis (duomenys neskelbtini), 2012 m. liepos 2 d. bankroto administratoriaus buvo parduotas už 14 800 Lt, tokia šio turto kaina teismui kėlė abejonių, juolab kad, kaip matyti iš viešai skelbiamų duomenų, jis 2014 m. rugpjūčio 18 d. buvo pardavinėjamas už 110 000 Lt, mokestinio patikrinime metu nebuvo surinkta duomenų, kokia šio turto – statinio ir turtinės teisės įsigyti žemės sklypą po juo – vertė buvo 2011 metais.
Atsižvelgdamas į tai, ginčijamų sprendimų dalį, kuria pareiškėjui dėl sandorių su UAB „Bugvita“ apribota teisė į 2 400 Lt PVM atskaitą, paskaičiuota PVM delspinigiai ir skirta PVM bauda, teismas panaikino.
Antra vertus, pareiškėjo skundo teiginiai dėl restorano įrangos įsigijimo išlaidų pripažinimo 2011 metų leidžiamaisiais atskaitymais, teismo vertinimu, yra nepagrįsti: kaip nustatyta mokestinio patikrinimo metu bei kas nėra iš esmės ginčijama pateiktame skunde, pareiškėjo registruota veikla – nekilnojamojo turto tvarkyba už atlygį arba pagal sutartį, nekilnojamojo turto pirkimas–pardavimas, nuosavo arba nuomojamo nekilnojamo turto nuoma ir eksploatavimas, tačiau faktiškai jis teikė nuomos operatoriaus, o nuo 2011 m. kovo 1 d. – ir subnuomos paslaugas. 2011 m. vasario 1 d. pareiškėjas su R. J. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SUT2011/02 dėl įvairių prekių – užuolaidų, baldų, indų ir kito mažaverčio inventoriaus, kurios skunde įvardijamos kaip restorano įranga – įsigijimo už 222 694,23 Lt, kurių 198 695,27 Lt vertė įtraukta į 2011 metų sąnaudas, o prekėms už 6 345,67 Lt ir 17 653,29 Lt sumas, apskaitytoms buhalterinėse sąskaitose Nr. 1140 „Įsigijimo savikaina“ ir Nr. 1230 „Įsigijimo savikaina“, apskaičiuotas 10 725,54 Lt nusidėvėjimas per 2011 metus, kuris, apskaičiuojant 2011 metų apmokestinamąjį pelną, įtrauktas į neleidžiamus atskaitymus. Šį turtą 2011 m. sausio 3 d., t. y. dar iki sudarant 2011 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pareiškėjas panaudos sutartimi perdavė neatlygintinai naudotis UAB „Vilorus“, kuri iš B. J. ir R. J. pagal 2010 m. kovo 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. V-10/01 nuomojamose patalpose nuo 2011 m. sausio 3 d. vykdė gėrimų ir maitinimo paslaugų teikimo veiklą.
Teismas vadovavosi Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 11 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi bei 31 straipsnio 1 dalies 13 punktu ir sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas minėto 198 695,27 Lt turto įsigijimo kainą nepagrįstai įtraukė į 2011 metų sąnaudas, kadangi betarpiškai savo veikloje, iš kurios 2011 metais gavo pajamas – nekilnojamojo turto administravimas ir subnuoma, šio turto nenaudojo: UAB „Camelote“ nėra UAB „Vilorus“ 2010 m. kovo 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. V-10/01 perduotų patalpų, kuriose pastaroji nuo 2011 m. sausio 3 d. vykdė gėrimų ir maitinimo paslaugų teikimo veiklą, savininkas ar bent subnuomotojas, negauna pajamų iš šio nekilnojamojo turto nuomos, todėl nėra pagrindo teigti, kad perduoto neatlygintinai šiose patalpose naudoti minėto kilnojamojo turto įsigijimo sąnaudos yra įprastinės UAB „Camelote“ sąnaudos, būtinos jos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad 2011 m. sausio 3 d. panaudos sutartis, kuria trumpalaikis turtas buvo perduotas neatlygintinai naudotis UAB „Vilorus“, 2012 metais buvo pakeista nuomos sutartimi, nėra reikšminga, kadangi mokestinis ginčas kilo dėl 2011 metų pelno mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, ir įvertinęs tai, jog pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, priteisė 8 Lt žyminio mokesčio (bendrai apskaičiuota mokesčių suma ginčijamu sprendimu yra 36 540,37 Lt, ginčijami sprendimai panaikinti iš dalies dėl 2 400 Lt PVM, 151,37 Lt PVM delspinigių ir 240 Lt PVM baudos, bendra suma – 2 791,37 Lt).
III.
Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkinta pareiškėjo skundo dalis ir priteistos bylinėjimosi išlaidos bei prašo priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas vadovaujasi analogiškai argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Papildomai pažymi, kad UAB „Bugvita“ nagrinėjamu atveju aktualių sandorių pardavimo PVM į biudžetą nesumokėjo, nors su kitais kreditoriais atsiskaitė netiesioginėmis priemonėmis. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjas žinojo apie UAB „Bugvita“ finansinę situaciją.
Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog UAB „Bugvita“ nuomos operatoriaus veikla buvo sąmoningai perkelta naujai įteigtai įmonei, neįrodo, kad minėta bendrovė siekė sukčiaut PVM srityje. Nurodo, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo papildomai pateiktus duomenis, jog UAB „Bugvita“ su kitais kreditoriais atsiskaitinėjo netiesiogiai, taip pat – ir per pareiškėją.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė UAB „Bugvita“ mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, t. y. ši priemoka sudarė ne 2 400 Lt, bet 52 616 Lt PVM, 8 572 Lt PVM delspinigių, ir nurodo, kad UAB „Bugvita“ santykis su kitais kontrahentais nėra šios bylos dalykas. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo pateiktus bankrutavusios UAB „Bugvita“ 2012 m. kovo 7 d. administratoriaus veiklos ataskaitą Nr. 2, kurioje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo aptarto nekilnojamojo turto vertė 2011 m. rugsėjo 23 d. buvo 192 000 Lt, t. y. mažesnė nei tuo pačiu metu egzistuojanti bendrovės prievolė biudžetui.
Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismą nepagrįstai išplėtė atsakovo įrodinėtinas aplinkybes – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nėra nustatyto reikalavimo mokesčių administratoriui pateikti įrodymų apie PVM į biudžetą nesumokėjusios PVM sukčiavusios įmonės finansinę situaciją, galimybes išieškoti nepriemoką ginčo sandorių dieną ir pan.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – MGK 2013 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. S-160 (7-152/2013), VMI 2013 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 69-88, Kauno AVMI 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-74 dalies dėl teisės į 2 400 Lt PVM atskaitą ir dėl sąnaudų už restorano įrangą pripažinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Kauno AVMI 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-74 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 2 400 Lt PVM, 151,37 Lt PVM delspinigių, 240 Lt PVM baudos, VMI 2013 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 69-88 dalį, kuria patvirtinta Kauno AVMI 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-74 dalis, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 2 400 Lt PVM, 151,37 Lt PVM delspinigių, 240 Lt PVM baudos, MGK 2013 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. S-160(7-152/2013) dalį, kuria patvirtinta VMI 2013 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 69-88 dalis patvirtinti Kauno AVMI 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-74 dalį, kuria UAB „Camelote“ nurodyta sumokėti į biudžetą 2 400 Lt PVM, 151,37 Lt PVM delspinigių, 240 Lt PVM baudą. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkinta pareiškėjo skundo dalis, bei prašo priimti naują sprendimą – visą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, apeliacinės administracinės bylos dalykas pagal apeliaciniu skundu nustatytas bylos ribas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikintos mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimų dalys, kuriomis pareiškėjas įpareigotas į valstybės biudžetą sumokėti 2 400 Lt PVM, 151,37 Lt PVM delspinigių, 240 Lt PVM baudos.
Pareiškėjas apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.
Įvertinusi atsakovo apeliaciniu skundu nustatytas bylos ribas, bei išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo, kuriuo vadovaujantis kiltų abejonė dėl apeliaciniu skundu neapskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo, todėl toliau byloje pasisako tik dėl tos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikintas nurodymas pareiškėjui į valstybės biudžetą sumokėti 2 400 Lt PVM, 151,37 Lt PVM delspinigių, 240 Lt PVM baudos.
Šios nurodytos mokestinės prievolės pareiškėjui atsirado mokesčių administratoriui nustačius, jog pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą, kadangi buvo nesąžiningas PVM teisinių santykių srityje, t. y. dėl to, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jis, pagal 2010 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą BUG Nr. 10192, 2010 m. gruodžio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą BUG Nr. 10193 ir 2011 m. kovo 23 d. PVM sąskaitą faktūrą BUG Nr. 10221 įsigydamas prekes (biuro baldus, kompiuterinę techniką ir kavos aparatą) iš UAB „Bugvita“, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.
Nagrinėjamu atveju aktualaus Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus. To paties straipsnio 9 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus. Taigi darytina išvada, jog įstatymas nustato atvejus, kad net ir formaliuosius reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros tam tikrais atvejais gali nesuteikti teisės mokesčių mokėtojui atskaityti pirkimo PVM.
Atkreiptinas dėmesys, kad nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina atvejų, kada mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, tačiau Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Šiuo aspektu išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma, kad: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje, arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino būtent vieną iš minėtų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodomų – PVM atskaitą ribojančių – aplinkybių, t. y. pareiškėjo žinojimą / turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad jis, įsigydamas paslaugas, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.
Šiuo klausimu prieš tai paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad tokiu, koks yra susiklostęs nagrinėjamoje byloje, atveju yra privalu įrodyti šias sąlygas: 1) jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM; 2) jog asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo / turėjo žinoti apie aplinkybes, nurodytas pirmojoje sąlygoje. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Minėtą teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan.
Atsižvelgus į išdėstytą teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką, nagrinėjamoje byloje, pirma, turi būti nustatyta, kad UAB „Bugvita“ sukčiavo PVM srityje, t. y. jog sandorių su pareiškėju sudarymo metu – 2010 m. gruodžio 10 d., 2010 m. gruodžio 14 d. ir 2011 m. kovo 23 d., UAB „Bugvita“ neketino sumokėti pardavimo PVM ir, antra, jog pareiškėjas apie tai žinojo (turėjo žinoti).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti įrodymai bei pateikta tinkama teisinė jų kvalifikacija ir pagrįstai padaryta išvada, kad mokesčių administratorius nagrinėjamoje mokestinėje byloje neįrodė, jog UAB „Bugvita“ sukčiavo PVM, o pareiškėjas apie tai žinojo (turėjo žinoti).
Vertinant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl įrodinėjimo naštos, pažymėtina, kad mokesčių administratorius, siekdamas apriboti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, turi objektyviais įrodymais pagrįsti, jog egzistuoja bent viena sąlyga, kuriai esant galima apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, t. y. šioje byloje turi būti nustatyta, kad apmokestinamasis asmuo – pareiškėjas – žinojo arba turėjo žinoti, jog, įsigydamas prekes, jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje.
Šias teisiškai reikšmingas aplinkybes privalo pagrįsti mokesčių administratorius, objektyviai įvertinęs realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan.
Akcentuotina, kad byloje neginčijama, jog pareiškėjas, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, yra apmokestinamasis asmuo ir kad prekės, kurios buvo įgytos pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras, siekiant pagrįsti šią teisę, buvo realiai įgytos bei panaudotos tolesnėje PVM apmokestinamoje veikloje, t. y., kad toks prekių tiekimas, koks užfiksuotas PVM sąskaitose faktūrose, yra įvykęs. Mokesčių administratorius taip pat neginčija, kad PVM sąskaitose faktūrose užfiksuoti visi pagal teisės aktų reikalavimus reikalingi duomenys. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad formaliąja prasme egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos atsirasti teisei į atskaitą.
Iš esmės mokesčių administratorius savo poziciją paneigiant pareiškėjo teisę į PVM atskaitą grindžia aplinkybėmis, jog pareiškėjas ir UAB „Bugvita“ buvo susiję asmenys, pareiškėjas, perimdamas UAB „Bugvita“ ūkinę veiklą, turėjo žinoti, jog UAB „Bugvita“ PVM į valstybės biudžetą nesumokės.
Šiuo apsektu pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad pagal ginčui aktualias PVM sąskaitas faktūras UAB „Bugvita“ kilo pareiga į valstybės biudžetą sumokėti 2 400 Lt PVM – santykinai nedidelę sumą, turint omenyje aplinkybes, jog ši suma susidarė pagal 3 PVM sąskaitas faktūras, išrašytas per keturis mėnesius, įsigyjant biuro baldus, kompiuterinę techniką ir kavos aparatą (MGK byla, t. I, b. l. 28).
Kaip matyti iš į bylą pateiktos medžiagos, pareiškėjas iš esmės perėmė UAB „Bugvita“ veiklą, kuriai nuo 2011 m. gegužės 24 d. buvo iškelta bankroto byla, o nuo 2011 m. rugsėjo 8 d. bendrovė pripažinta bankrutavusia (MGK byla, t. I, b. l. 25). Pareiškėjas šių aplinkybių neneigia ir pažymi, jog tam tikrus atsiskaitymus vykdė už UAB „Bugvita“ bei į valstybės biudžetą mokėjo UAB „Bugvita“ PVM.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčių administratoriaus sprendimo dalis, kuria pareiškėjui buvo paneigta teisė į 8 159 Lt PVM atskaitą, centrinio mokesčių administratoriaus, nagrinėjančio pareiškėjo skundą, buvo panaikinta. Centrinis mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėjas už UAB „Bugvita“ gautas elektros ir komunalines paslaugas sumokėjo tiesiai į šių paslaugų teikėjų sąskaitas, t. y. centrinis mokesčius administratorius sprendė, kad šiuo atveju neįrodyta, jog 8 159 Lt PVM nebuvo sumokėtas į biudžetą ir kad mokėtojas elgėsi nesąžiningai įtraukdamas šią sumą į PVM atskaitą (MGK byla, t. I, b. l. 31).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ginčo byloje susiklosčiusios situacijos vertinimu, t. y. aplinkybė, jog pareiškėjas perėmė UAB „Bugvita“ veiklą, savaime negali būti pripažįstama kaip pagrindžianti galimą pareiškėjo nesąžiningumą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų siekęs į PVM atskaitą įtraukti kitas kvestionuotinas PVM sumas pagal UAB „Bugvita“ sąskaitas faktūras, kas iš esmės pagrįstų aplinkybę, jog pareikėjas nepagrįstai siekė PVM atskaitos, žinodamas, jog UAB „Bugvita“ šio mokesčio į valstybės biudžetą nesumokės.
Šią išvadą taip pat pagrindžia aplinkybės, jog PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu UAB „Bugvita“ bankroto byla dar nebuvo iškelta, t. y. be įsiteisėjusios teismo nutarties pareiškėjas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo spręsti apie tai, jog UAB „Bugvita“ bankrotas yra neišvengiamas ir (ar) kad UAB „Bugvita“ negalės įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Juo labiau kad, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartyje, kuria UAB „Bugvita“ iškelta bankroto byla, nurodoma, jog 2011 m. balandžio 30 d. UAB „Bugvita“ buvo apskaitoma turto už 384 344 Lt (b. l. 77–78). Tuo metu UAB „Bugvita“ įsipareigojimai kreditoriams sudarė 465 789 Lt, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog prievolės valstybės biudžetui vykdomos antrąja eile (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 str. 2 d.), nebuvo galima vienareikšmiškai spręsti apie tai, jog UAB „Bugvita negalės įvykdyti mokestinių prievolių. Šią išvadą taip pat patvirtina vėlesnė Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis (b. l. 79-80), kurioje nustatyta 1 253,02 Lt suma, skirta pirmos eilės kreditorių reikalavimams tenkinti.
Apibendrinus nustatytas ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintas bylos aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius neįrodė, jog UAB „Bugvita“ sukčiavo PVM srityje, o pareiškėjas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (buvo nesąžiningas).
Atsižvelgusi į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo iš esmės yra teisingos, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovo VMI apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.