- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-09
- Bylos Nr.
- 2A-121-516/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01028-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Nijolė Piškinaitė, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- R. S.
- Atsakovas
- biudžetinei įstaigai Laisvės atėmimo vietų ligoninei
- Trečiasis asmuo
- akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-523-232/2017 pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Laisvės atėmimo vietų ligoninei (trečiasis asmuo – akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“) dėl neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės biudžetinės įstaigos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir ligoninė) 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamos medicininės pagalbos suteikimą ir netinkamą gydymą ligoninėje, taip pat priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad nuo pat pirmo paguldymo į ligoninę buvo netinkamai suteikiama medicininė pagalba bei skirtas netinkamas gydymas. Dėl šių priežasčių ieškovas nuolat kreipdavosi į ligoninės direktorių bei 2013 m. rugsėjo 11 d. skundu kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą (toliau – ir Tarnyba) prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Tarnybos 2013 m. gruodžio 13 d. kontrolės Nr.T3-297/2013 ataskaitos Nr. D17-279-(1.27) išvadoje nustatyta, kad nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d. ieškovui ligoninėje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos, pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus. Tarnybos 2013 m. gruodžio 23 d. įsakyme Nr.T1-1739 nurodyta, kad ieškovui buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir tuo buvo pažeista ieškovo teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Ieškovas paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 28 d. jis buvo perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, nes 2013 m. gruodžio 2 d. buvo suplanuota jį vežti į Santariškių klinikas inkstų tomografijai atlikti. Tačiau ieškovas nebuvo nuvežtas į Santariškes, tomografija neatlikta ir kitą dieną ieškovas išrašytas iš ligoninės be jokio paaiškinimo. Ieškovo sveikatai pablogėjus, tomografija perkelta. Prieš tomografiją buvo paskirta atlikti inksto rentgeno nuotraukas. Per 5 valandas padarytos 5-6 nuotraukos, tačiau visą laiką tarp nuotraukų darymo ieškovas praleido uždarytas etapinėje mašinoje už joje įrengtų grotų su antrankiais. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis kelis kartus kreipėsi dėl išvaržos atsiradimo, tačiau negavo jokio gydymo. Ieškovo teigimu, jis patyrė moralinę žalą, kurios būtų nepatyręs, jei būtų suteikiama tinkama, kokybiška medicininė pagalba ir suteiktas tinkamas gydymas. Ieškovo tvirtinimu, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogus, diskomfortą, emocinę depresiją, kur kas pablogėjo jo sveikata, padidėjo kraujospūdis, pablogėjo regėjimas, pilvo srityje atsirado išvarža, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, ieškovas negali ramiai miegoti, yra dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, du kartus kreipėsi į psichologą, sumažėjo bendravimo galimybės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad ieškovas kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Komisija), kuri, nagrinėdama ieškovo pareiškimą, kreipėsi į Respublikinę Šiaulių ligoninę, prašydama pavesti gydytojui chirurgui ir gydytojui urologui, remiantis pateiktų medicininių dokumentų analize bei tyrimų duomenimis, atsakyti į Komisijos pateiktus klausimus: kokią įtaką pareiškėjo sveikatai turėjo Tarnybos nustatyti pažeidimai (neatlikta inkstų echoskopija, nesuteikta urologo, chirurgo konsultacija ir kt.); ar pacientui ligoninėje buvo diagnozuota išvarža, o jei taip, ar ji buvo tinkamai gydoma, ar teikiant paslaugas pareiškėjui buvo padaryta diagnostikos ir (ar) gydymo klaidų. Atsakydami į Komisijos klausimus Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojai – Urologijos skyriaus vedėjas T. B. ir I chirurgijos skyriaus vedėjas V. J., nurodė, kad kairio inksto patologijos echoskopijos ir gydytojo urologo konsultacijos atidėjimas paciento sveikatai įtakos neturėjo; bambos išvaržos gydymas atliekamas chirurginiu būdu planine tvarka, tačiau, specialistų nuomone, diagnostinių ar gydymo klaidų ligoninėje padaryta nebuvo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas jokių įrodymų, paneigiančių pirmiau nurodytų savo srities medicinos specialistų išvadas, teismui nepateikė, neprašė teismo skirti ekspertizės. Be to, teismas sutiko su atsakovės teiginiu, kad Tarnybos išvadose nurodyti formalūs medicininių dokumentų pildymo ir kiti procedūriniai pažeidimai negalėjo daryti įtakos ieškovo sveikatos būsenai. Todėl, teismo vertinimu, ieškovas žalos jo sveikatai padarymo fakto neįrodė.Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodyti nepatogumai, tokie kaip jo laikymas su antrankiais tarp tyrimų Santariškių klinikose etapavimo automobilyje, buvo nulemti jam taikomos kardomosios priemonės kardomojo kalinimo taisyklių, o ieškovo nurodytus pojūčius – psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogus, diskomfortą, emocinę depresiją, pasitikėjimo savimi sumažėjimą, sutrikusį visavertį gyvenimą ir socialinius įgūdžius, negalėjimą ramiai miegoti, dirglumą, nervingumą, padidėjusią fobiją aplinkai, dėl kurių jis kreipėsi pas psichologą, sumažėjusias bendravimo galimybes, teismo nuomone, pirmiausia lėmė tai, kad jam pareikšti kaltinimai dėl daugelio itin sunkių nusikaltimų, už kuriuos jam gresia griežtos bausmės, ir buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas.Ieškovo teiginius, kad kiekvieną kartą jį perkeliant iš tardymo izoliatoriaus kalėjimo į ligoninę jis buvo verčiamas persinešti patalynę (čiužinį, pagalvę ir antklodę), teismo vertinimu, paneigė atsakovės atstovė, nurodydama, kad ligoninė turi savo patalynę ir ligoniai ją persinešti neverčiami. Teismas nurodė laikantis labiau tikėtinais būtent atsakovės atstovės paaiškinimus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismo sprendimas formalus, jame nėra išanalizuoti ir įvertinti visi ieškinio argumentai, motyvai. Teismas išdėstė tik teorinius dalykus apie Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263, 6.246–6.249, 6.283, 6.284 straipsnius, tačiau toks sprendimo argumentavimas negali būti laikomas tinkamomis teismo išvadomis dėl surinktų faktinių duomenų įrodomosios galios. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nėra pateikęs įrodymų dėl jam padarytos neturtinės žalos. Medicininiai dokumentai dėl nuolatinio vengimo suteikti ieškovui tinkamą medicininę pagalbą ir gydymą yra pateikti į bylą. Byloje yra ir paties ieškovo paaiškinimai dėl šių aplinkybių, o šalių paaiškinimai yra vienas iš įrodymų šaltinių. Ieškinys grindžiamas ir Tarnybos 2013 m. gruodžio 13 d. ataskaitos išvada bei 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu, kuriame nustatyta, kad apeliantui buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Teismas šių įrodymų nevertino, dėl jų nepasisakė, todėl priėmė neteisingą sprendimą.Teismo išvada dėl to, kad ieškovo nurodytus neigiamus pojūčius lėmė apeliantui pareikšti kaltinimai dėl itin sunkių nusikaltimų ir paskirta kardomoji priemonė, neišlaiko jokios kritikos, nes tik yra teismo prielaida. Šios išvados nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Vertindamas ieškovo psichologinę būklę, dvasinius išgyvenimus, teismas įrodymus vertino netinkamai, šališkai, atsakovės naudai. Teismas neatskleidė bylos esmės. Iš sprendimo neaišku, dėl ko konkrečiai tarp šalių kilo ginčas. Teismas neišgrynino ir nepasisakė tuo klausimu, todėl natūralu, kad faktiškai ir teisiškai išėjo ir už ieškinio ribų, ir už bylos ginčo esmės apskritai. Antai, teismas analizavo tik antraeilius ieškovo reikalavimus, tačiau nekreipė dėmesio į pagrindinius faktus, kaip, pavyzdžiui, aplinkybę, kad beveik 2 metus ieškovui negalėjo atlikti inksto pašalinimo operacijos ir tik daugybės skundų dėka ji buvo atlikta; 2013 m. lapkričio 28 d. apeliantas buvo perkeltas į ligoninę, nes pagal gydytojų paskyrimą 2013 m. gruodžio 2 d. buvo suplanuota atvykti į Santariškių klinikas inkstų topografijai atlikti, 2013 m. gruodžio 1 d., ruošiantis tyrimui, apeliantas turėjo išgerti būtinus tomografijai atlikti vaistus, tačiau apeliantas taip ir nebuvo nuvežtas į Santariškes, tomografija neatlikta ir kitą dieną išrašytas iš ligoninės be jokio paaiškinimo. Tardymo izoliatoriaus skirstymo patalpose ieškovas pasijuto blogai, buvo kviečiamas gydytojas, kuris užfiksavo aukštą kraujo spaudimą. Buvo parašytas skundas dėl netinkamo gydymo, tomografija perkelta į 2014 m. sausio 7 d. Prieš tomografiją buvo paskirta atlikti inksto rentgeno nuotraukas. Tą dieną per 5 valandas buvo padarytos 5-6 nuotraukos, o tarp nuotraukų darymo apeliantas praleido uždarytas etapinėje mašinoje, už joje įrengtų grotų su antrankiais, nors mašinoje nebuvo vietos judėti, sėdėti reikėjo vienoje pozoje, mašinoje buvo karšta, uždarytos jos durys, trūko oro, darėsi silpna, nebuvo galimybės atsigerti.Teismas neatkreipė dėmesio ir į aplinkybes, kad dėl blogo apšvietimo ligoninėje kur kas pablogėjo apelianto regėjimas. Dėl to ne kartą rašyti skundai, keliolika kartų buvo prašoma patikrinti regėjimą, bet patikrinimas įvyko tik po kelių mėnesių. Kelis kartus apeliantas kreipėsi dėl išvaržos atsiradimo, tačiau apžiūrėjęs jį gydytojas nurodė, kad nieko padaryti negali, o vėliau ieškovas gavo atsakymą, kad ligos istorijoje apskritai nėra duomenų dėl išvaržos. Išvaržos operacija padaryta tik po paleidimo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Be to, 2015 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus apygardos teismo patalpose, teismo posėdžio metu apeliantui pasidarė bloga, buvo iškviesta greitoji medicininė pagalba, kuri konstatavo 260/160 spaudimą, apeliantas buvo hospitalizuotas į ligoninę, tačiau net nebuvo paguldytas gydyti, o iš karto perkeltas į tardymo izoliatorių. Atsakovo asmens ambulatorinio gydymo statistinėje kortelėje Nr. 468 buvo aiškiai suklastoti duomenis apie 2015 m. rugsėjo 21 d. pamatuotą spaudimą. Pastebėtina, kad apeliantui būnant laisvėje, 2016 m. rugsėjo 19 d., esant spaudimui 230/120, jis iškart buvo hospitalizuotas ir paguldytas į Trakų ligoninę, kurioje gydėsi iki rugsėjo 26 d. Tačiau teismas nepasisakė dėl šių įrodymų, nevertino atsakovės ligoninėje buvusio netinkamo gydymo. Teismas paviršutiniškai išnagrinėjo bylą, neįsigilino į aplinkybes, kurios turėjo esminės reikšmės, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos padarymo ieškovui, nustatė su byla nesusijusias aplinkybes ir netinkami vertino apelianto teisę į žalos atlyginimą.Atsakovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą argumentą. Kita vertus, teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 18 punkte teismas įvertino apelianto teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, todėl atsakovė nesutinka su argumentu, kad apelianto parodymai nebuvo vertinami.Komisija, kuri yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientams padarytos žalos atlyginimo, priėmė sprendimą, kuriame nurodė, kad žala, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, ieškovui nebuvo padaryta. Tokio pobūdžio bylose reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, rašytiniai įrodymai, kurie yra gauti atlikus reikalingus tyrimus, pritaikius specialiąsias žinias, taip pat atitinkamos srities specialistų paaiškinimai, išvados. Šiuo atveju, specialistų nuomone, diagnostinių ir gydymo klaidų ligoninėje padaryta nebuvo.Sprendžiant apelianto reikalavimo pagrįstumą, nėra pakankama nustatyti, kad ligoninės darbuotojai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai nulėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Priežastinis ryšys taip pat nėra preziumuojamas, o turi būti įrodytas, jį turi įrodyti žalos atlyginimo siekiantis asmuo. Apeliantas savo reikalavimus grindžia dėl Ligoninės neteisėtų veiksmų patirtais dvasiniais išgyvenimais, pasitikėjimo savimi sumažėjimu ir kitais nepatogumais, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes į bylą nepateikia. Ieškovo akcentuojamuose Tarnybos įsakyme ir ataskaitoje konstatuotų pažeidimų pobūdis negali būti aiškinimas formaliai ir savarankiškai, turi būti vertinami visi byloje įrodomąją reikšmę turintys duomenis, t. y. šalių paaiškinimai, Komisijos sprendimas, Šiaulių ligoninės specialistų išvados ir kiti byloje esantys duomenys. Visapusiškai įvertinus į bylą pateiktų duomenų visumą, akivaizdu, kad Tarnybos nustatyti pažeidimai savaime apelianto sveikatai žalos nepadarė.Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kilusiam ginčui išspręsti pritaikė reikalingas teisės normas, o vien ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymu vertinimu, negali būti laikoma pagrindu konstatuoti sprendimo nepagrįstumą.Trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime trečiasis asmuo akcentavo, kad sprendžiant dėl gydytojų veiksmų, diagnozuojant ligą ir atliekant tyrimus, teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys gauti atlikus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai. Būtent iš šių įrodymų gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti ar paneigti, kad gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas. Kitais įrodymais, kurių turinys nepagrįstas specialiosiomis žiniomis, nurodomos aplinkybės objektyviai negali būti patvirtintos. Trečiojo asmens nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi specialistų išvadomis, taigi sprendimas pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovo R. S. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų ieškovo nurodytų aplinkybių, analizavo tik antraeilius dalykus, paviršutiniškai ir formaliai išnagrinėjo bylą, neatskleidė bylos esmės, tinkamai neargumentavo sprendimo, taigi priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, šiam ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su apelianto išdėstyta pozicija.Teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia ieškovo dėmesį, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą jau buvo išaiškinta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain judgments of 9 December 1994; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, vien tik ta aplinkybė, kad teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje neaptarė visų ieškovo ieškinyje išdėstytų ar teismo posėdžio metu nurodytų teiginių, savaime nereiškia, jog sprendimas yra netinkamai motyvuotas arba kad teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų bei ieškovo nurodytų argumentų. Savo ruožtu vien tik apelianto nesutikimas su teismo padarytomis ieškovui nepalankiomis išvadomis savaime nesuponuoja išvados, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė nepagrįstą sprendimą.Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka.Vadovaujantis CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, asmuo, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos. Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, taigi tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.Kasacinis teismas panašaus pobūdžio bylose, kuriose buvo sprendžiamas sveikatos įstaigos civilinės atsakomybės klausimas, yra nurodęs, kad konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011; kt.). Sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra ir kaip patikimesni gali būti vertinami teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292-686/2016). Būtent iš šių įrodymų gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti ar paneigti, ar gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas; kitais įrodymais, kurių turinys nepagrįstas specialiosiomis žiniomis, nurodyti faktai objektyviai negali būti patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603-701/2015; kt.).Kaip matyti iš ieškovo procesiniuose dokumentuose, inter alia, apeliaciniame skunde akcentuojamų aplinkybių, ieškovo skundžiamas netinkamas medicininės pagalbos suteikimas ir gydymas iš esmės pasireiškė, ieškovo nuomone, nepateisinamu delsimu atlikti apeliantui tam tikrus tyrimus ar pritaikyti jam atitinkamą gydymą. Antai, apelianto teigimu, beveik 2 metus jam nebuvo atliekama inksto pašalinimo operacija; nors pagal gydytojo paskyrimą 2013 m. gruodžio 2 d. buvo suplanuota atlikti inkstų tomografiją, nurodytu laiku apeliantas nebuvo nuvežtas į Santariškių klinikas šiam tyrimui atlikti ir tomografija atlikta tik 2014 m. sausio 7 d.; dėl blogo apšvietimo ligoninėje, apelianto įsitikinimu, kur kas pablogėjo jo regėjimas, tačiau kelis mėnesius buvo delsiama regėjimą patikrinti, be to, ieškovo teigimu, laiku nebuvo padaryta ir bambos išvaržos operacija, o 2015 m. rugsėjo 21 d., iškvietus greitąją pagalbą į teismo patalpas ir nustačius ieškovui aukštą kraujospūdį, apeliantas nebuvo paguldytas gydytis ligoninėje, bet grąžintas į izoliatorių. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, visas pirmiau nurodytas aplinkybes ieškovas nurodė ir Komisijai, kuri, išnagrinėjusi šiuos R. S. argumentus dėl, jo nuomone, netinkamai jam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, 2016 m. balandžio 19 d. sprendime Nr. 56-41 konstatavo, kad žala ieškovo sveikatai, teikiant pareiškėjo skundžiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nebuvo padaryta. Komisija paaiškino, kad nei inkstų KT tyrimo atidėjimas, nei kairio inksto patologijos sunkumui echoskopijos ir gydytojo urologo konsultacijos atidėjimas paciento sveikatai įtakos neturėjo (inkstų funkciją rodantys tyrimai prieš operaciją ir po jos buvo normalūs), o bambos išvaržos įstrigimo požymių nebuvo, todėl ekstrinė gydytojo chirurgo konsultacija ir operacija nebuvo būtina. Pirmiau nurodytas Komisijos sprendimas be kita ko buvo paremtas specialistų –Respublikinės Šiaulių ligoninės Urologijos skyriaus vedėjo T. B. bei I chirurgijos skyriaus vedėjo V. J. išvadomis, kuriose pastarieji, taip pat įvertinę ir ieškovo akcentuojamus Akreditavimo tarnybos nustatytus pažeidimus, nurodė, kad diagnostikos ir (ar) gydymo klaidų, ieškovui teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padaryta nebuvo.Ieškovas, nesutikdamas su šiomis specialistų ir Komisijos išvadomis bei kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo, jokių konkrečių įrodymų (be savo paties situacijos subjektyvaus vertinimo), paneigiančių šių išvadų teisingumą ar bent leidžiančių jomis suabejoti, nepateikė, o vien tik bendras paciento išreikštas nepasitenkinimas gydymo terminais, jo asmeninė, jokiomis specialiomis žiniomis neparemta nuomonė, kad tam tikri tyrimai turėjo būti atlikti greičiau (ar kitaip), jog tam tikrų suplanuotų tyrimų atidėjimas buvo nepagrįstas ir (ar) galėjo neigiamai paveikti jo sveikatą, įvertinus pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl tokio pobūdžio bylose esamų duomenų įrodomosios galios, nėra pakankama sveikatos įstaigos neteisėtiems veiksmams ir (ar) neveikimui konstatuoti.Šiame kontekste pastebėtina, kad nors ieškovas savo poziciją grindžia ir Tarnybos 2013 m. gruodžio 13 d. ataskaita bei 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu, priimtais ieškovui 2013 m. rugsėjo 11 d. kreipusis su skundu į Akreditavimo tarnybą, pirmiau nurodytų dokumentų į bylą nei su ieškiniu, nei su apeliaciniu skundu ieškovas nepateikė, nors, kaip minėta, būtent ieškovas, siekiantis civilinės atsakomybės atsakovei taikymo, privalo įrodyti šiai atsakomybei taikyti būtinas sąlygas, taigi ir pateikti jo teiginius dėl neva atliktų neteisėtų veiksmų pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, kaip matyti iš paties ieškovo argumentų ir Komisijos sprendimo turinio, Tarnyba ataskaitą pateikė tik dėl laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjui ligoninėje teiktų sveikatos priežiūros paslaugų, savo ruožtu ieškovas tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde akcentuoja ir kaip esminius įvardija įvykius, įvykusius jau po minėtos ataskaitos parengimo – 2013 m. gruodžio 2 d. suplanuotos tomografijos neatlikimą, prieš 2014 m. sausio 7 d. tomografiją vykusio inkstų rentgeno nuotraukų darymo eigą, 2015 m. rugsėjo 21 d. ieškovui užkilusio kraujospūdžio matavimą ir, ieškovo įsitikinimu, netinkamą jo gydymą.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir peržengė ieškinio ribas. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, teismas neturi pareigos pasisakyti dėl absoliučiai visų ieškovo ieškinyje ar teismo posėdžio metu paminėtų aplinkybių, detaliai atsakyti į absoliučiai kiekvieną ieškovo bylos nagrinėjimo metu kokiu nors aspektu išsakytą argumentą. Teismas pirmiausia turi pasisakyti dėl esminių šalių argumentų, galinčių (turinčių) įtaką bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl tam tikrų šalies teiginių nepaminėjimas sprendime negali būti besąlygiškai visais atvejais vertinamas, kaip bylos esmės neatskleidimas.Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovas, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai išgrynino kilusio ginčo esmę, pasisakė dėl esminių bylos teisinių ir faktinių aspektų, o vien tik tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog Komisija nagrinėjo tas pačias aplinkybes, dėl kurių savo parodymus davė ieškovas, bei atsižvelgęs į tai, kad apeliantas be savo paties paaiškinimų į bylą nepateikė absoliučiai jokių duomenų, leidžiančių abejoti Komisijos išvadų teisingumu, atskirai pakartotinai neišvardijo visų apelianto gydymo eigos aplinkybių, nereiškia, jog teismas apskritai nekreipė dėmesio į šiuos faktus, jų neanalizavo ir neatskleidė bylos esmės. Savo ruožtu kaip konkrečiai pirmosios instancijos teismas, ieškovo nuomone, peržengė pareikšto ieškinio ribas, apeliantas savo skunde nenurodė, apsiribodamas tik abstrakčiu teiginiu dėl neva teismo padaryto ribų peržengimo, todėl šis ieškovo argumentas, kaip deklaratyvus, taip pat atmestinas.Komisija, įvertinusi visas ieškovo akcentuojamas aplinkybes, t. y. tiek dėl inksto pašalinimo operacijos, tiek dėl inkstų tomografijos atidėjimo, taip pat dėl pilvo išvaržos ir pablogėjusio regėjimo, išanalizavusi ieškovo medicininius dokumentus ir kitą Komisijai pateiktą medžiagą, nenustatė jokių diagnostinių ar gydymo klaidų, kokio nors nepagrįsto gydytojų delsimo, nepakankamo gydytojų rūpestingumo, atidumo ar pan. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo abejoti Komisijos išvadomis ir (ar) konstatuoti, kad kokie nors konkretūs gydytojų veiksmai neatitiko sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standarto. Kaip jau minėta, ieškovas savo reikalavimus grindžia iš esmės tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, deklaratyviais, įrodymais nepagrįstais, teiginiais, netinkamu faktų interpretavimu. Antai, manydamas, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. jis turėjo būti paguldytas ilgesniam laikui gydytis ligoninėje ir teigdamas, jog asmens ambulatorinio gydymo statistinėje kortelėje Nr. 468 atsakovė suklastojo duomenis apie 2015 m. rugsėjo 21 d. ieškovui pamatuotą kraujospūdį, ieškovas neatsižvelgia ir neįvertina aplinkybės, jog ieškovo akcentuojamas didelis 260/160 kraujospūdis, kaip matyti iš Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenų, jam buvo nustatytas 2015 m. rugsėjo 21 d. 13 val., t. y. iki medicininės pagalbos suteikimo, o jau po 10 min. (po medicininės pagalbos suteikimo), t. y. 13.10 val., jam buvo nustatytas 240/135 kraujospūdis, taigi manyti, kad asmens ambulatorinio gydymo statistinėje kortelėje Nr. 468 nurodytas, jau 15.40 val. pamatuotas spaudimas (180/100) buvo suklastotas, nėra jokių priežasčių. Kita vertus, kaip pagrįstai pastebėjo atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, net ir jos (atsakovės) neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) konstatavimas (jeigu toks būtų pripažintas) pats savaime nėra pakankamas civilinei atsakomybei taikyti, nes ieškovas turi pagrįsti ne tik tam tikrą netinkamą ligoninės darbuotojų veikimą, bet ir žalos jam padarymo faktą, o taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodomos žalos ir atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvimą. Šiuo konkrečiu atveju apeliantas, teigdamas, kad dėl jo išvardytų gydymo eigos aplinkybių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pasitikėjimo savimi sumažėjimą, sutrikusi gyvenimą ir socialinius įgūdžius, negalėjimą ramiai miegoti, dirglumą, nervingumą, padidėjusią fobiją aplinkai ir pan., jokių įrodymų, pagrindžiančių bent tikėtiną jo nurodomų išgyvenimų ir atsakovės veiksmų ryšį, nepateikė, todėl, nors ir sutiktina su apelianto išsakytu teiginiu, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių teismui konstatuoti, jog ieškovo nurodyti išgyvenimai buvo susiję būtent su jam taikoma kardomąja priemone ar jam pateiktais kaltinimais, kartu pripažintina, kad teismas pats negalėjo ir preziumuoti ieškovo nurodomų išgyvenimų bei atsakovės sveikatos paslaugų suteikimo eigos priežastinio ryšio, taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovo ieškinys, apeliantui neįrodžius visų būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, pagrįstai ir teisėtai atmestas.Remdamasi pirmiau nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.