Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Evaldo Gražio ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo V. K. ir nuteistojo M. J. apeliacinius skundus dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 144 straipsnį ir 281 straipsnio 6 dalį, ir nuteistas:

pagal BK 144 straipsnį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,pagal BK 281 straipsnio 6 dalį – laisvės atėmimu 5 (penkiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, M. J. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) metams.

Į bausmę įskaitytas M. J. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 12 d.

Remiantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, M. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, ir tris metus uždrausta vairuoti kelių transporto priemones.

Nukentėjusiųjų V. M. ir Z. M. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies, atitinkamai jiems iš M. J. solidariai su V. K. priteisiant 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 3 404,92 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiajai Z. M. iš M. J. priteistos 1 500 Eur dydžio proceso išlaidos.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, jam iš M. J. priteisiant 142,94 Eur turtinės žalos atlyginimo turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų Kolegija nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad jis:2015 m. rugsėjo 5 d. apie 22.20 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Mazda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 14, 15, 99, 119, 127 punktų reikalavimus – nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, sukeldamas pavojų kitų asmenų gyvybei, būdamas neblaivus, vairuodamas transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę, nepasirinkęs saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, blogą matomumą nakties metu, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesilaikydamas reikalavimo, jog eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, privalėdamas važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę ir partrenkė kairėje kelio pusėje važiuojamosios dalies pakraštyje buvusią neįgalią pėsčiąją M. M., gim. (duomenys neskelbtini), judančią su neįgaliojo vaikštyne, ir iš įvykio vietos pasišalino, dėl to įvykusio eismo įvykio metu buvo sužalota pėsčioji M. M., kuri dėl ūmaus vidinio nukraujavimo, dešinės kepenų skilties plyšimo 2015 m. rugsėjo 6 d. mirė.

2015 m. rugsėjo 5 d. apie 22.20 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, įvykus eismo įvykiui, kurio metu vairuodamas automobilį „Mazda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), partrenkė ir sunkiai sužalojo pėsčiąją M. M., taip sukeldamas pavojų nukentėjusiajai M. M., kai grėsė pavojus jos gyvybei, turėdamas pareigą suteikti M. M. pagalbą, jai nepagelbėjo, nors turėjo galimybę jai suteikti pagalbą, tačiau iš eismo įvykio vietos po įvykio nuvažiavo. Lazdijų rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma teismui leidžia daryti išvadą, kad M. J. kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 144 straipsnyje ir 281 straipsnio 6 dalyje, įrodyta visiškai. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. J. prašo pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nuosprendį – išteisinti jį pagal BK 144 straipsnį ir 281 straipsnio 6 dalį, ir atmesti civilinius ieškinius. Netenkinus šio prašymo, kaltinimą pagal BK 281 straipsnio 6 dalį perkvalifikuoti į BK 281 straipsnio 5 dalį, sumažinti nukentėjusiesiems priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydį, taip pat proceso išlaidų sumą advokato teisinei pagalbai apmokėti. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, kadangi netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nesivadovauta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, neobjektyviai įvertinti byloje esantys įrodymai, padarytos nepagrįstos išvados, netinkamai išspręsti civilinių ieškinių klausimai. Pažymima, kad skundžiamu nuosprendžiu perrašytas kaltinamasis aktas.Skunde teigiama, kad apeliantas neįvykdė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos skundžiamame nuosprendyje nurodytoje apimtyje. Tvirtinama, kad skundo autorius eismo įvykio metu nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, taip pat nepripažintina, jog jis nevykdė pareigos suteikti pagalbą nukentėjusiajai. Jis nuosekliai viso proceso metu pripažino, kad sukėlė eismo įvykį, dėl kurio mirė M. M.. Anot apelianto, tokie jo veiksmai atitinka BK 281 straipsnio 5 dalies dispoziciją. Pažymima, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik esant nusikaltimo sudėčiai, aiškiai apibrėžtoms sąlygoms ir aplinkybėms.Skunde nurodoma, kad BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl nusikaltimo sudėties konstatavimui be kitų objektyvių požymių būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. nesunkaus, sunkaus sveikatos sutrikdymo arba mirties. Kaltininkui inkriminuojami KET punktų pažeidimai apibrėžia kaltinimo ribas, todėl turi būti įrodinėjami. Asmens pripažinimas kaltu pagal BK 281 straipsnį turi būti grindžiamas tais KET pažeidimais, kurie atitinka padaryto pažeidimo esmę ir yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo būtiname priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Padaryta veika (KET pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų. Būtinosios sąlygos taisyklės pritaikymas rodo, kad abiejų eismo dalyvių padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Tvirtinama, kad jei nukentėjusioji tamsiu paros metu būtų dėvėjusi šviesą atspindinčius atšvaitus ir vaikštynė būtų paženklinta atšvaitais, būtų ėjusi šalikele ir joje sustojusi, eismo įvykio nebūtų. Anot apelianto, taip pat įvertintini jo padaryti KET pažeidimai ir nustatytina, ar jie lėmė eismo įvykį ir pasekmes. Akcentuojama, kad nėra įrodymų, jog automobilio Mazda techninė būklė turėjo įtakos eismo įvykiui. Įvertintinas ir saugus važiavimo greitis bei važiavimo sąlygos, t. y., ar 50-60 km/h greitis buvo saugus tamsiu paros metu kaimo vietovėje. Teigiama, kad eismo įvykio vietoje kelias yra tiesus, matymo laukas neapaugęs krūmais ir medžiais, nėra tvorų ar kitokių matomumą bloginančių objektų. Važiuojant su įjungtomis artimosiomis šviesomis toks važiavimo greitis pripažįstamas saugiu. Pakartojama, kad jeigu pėsčioji būtų su šviesą atspindinčiais atšvaitais, skundo autorius būtų laiku ją pastebėjęs ir išvengęs eismo įvykio. Ta aplinkybė, kad jis išvažiavo į kairę kelio pusę, kurioje ir partrenkė pėsčiąją, negali būti vertinama vienpusiškai. Pabrėžiama, kad nedraudžiama transporto priemones statyti kairėje kelio pusėje, sukti į kairę pusę. Atliekant posūkį į kairę, būtina įsitikinti manevro saugumu, o tam būtina objektyvi galimybė matyti. Taigi, apelianto teigimu, savalaikiai pastebėjęs pėsčiąją, jis būtų išvengęs eismo įvykio. Atkreipiamas dėmesys, kad KET reikalavimai įpareigoja vairuotoją būti pasirengusį pėsčiųjų išėjimui į gatvę arba kelią gyvenviečių, kaimų teritorijose, kur nėra pėsčiųjų perėjų, sekti situaciją kelio važiuojamoje dalyje. Pėstieji taip pat privalo laikytis eismo saugumo reikalavimų. Todėl, skundo autoriaus teigimu, darytina išvada, kad abiejų eismo dalyvių KET pažeidimai yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, t. y. M. M. sužalojimu, vėliau lėmusiu mirtį. Tvirtinama, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai daroma išvada, jog pėsčiosios neturėjimas šviesą atspindinčių atšvaitų nebuvo sąlyga eismo įvykiui kilti ir nebuvo priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykiu, nes esą apeliantas atliko staigų manevrą į kairę. Pažymima, jog parodymų patikrinimo vietoje metu buvo nubraižytas planas, darytos fotonuotraukos. Plane pažymėta, kad įvažiavus į (duomenys neskelbtini) kaimą (duomenys neskelbtini) rajone, kairėje pusėje yra pirmas įsukimas link mokyklos, toliau yra antras įsukimas link mokyklos ir skundo autoriaus namų. Apeliantas parodė, kad privažiavus mokyklą, G. M. liepė sukti į mokyklą, jis nespėjo užsukti į kairę link mokyklos, kadangi tuo metu pirmą įsukimą link mokyklos buvo jau pravažiavęs, todėl, kad nepravažiuotų antro įsukimo, persirikiavo į kairę pusę ir maždaug 10 metrų nuo pirmo įsukimo link mokyklos įvyko susidūrimas su pėsčiąją. Paties susidūrimo su pėsčiąją apeliantas nejuto. Be to, vaikštynės apžiūros protokole nenurodyta, kad vaikštynė turėjo atšvaitus. Akcentuojama, kad nustatant, ar kaltininko padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, teismų praktikoje taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje neobjektyviai vertintos faktinės aplinkybės, nebuvo vertinta, kad pėsčioji nebuvo matoma, ji prieš automobilį išniro staiga, sustabdyti automobilį nebuvo realių galimybių, pamačius kliūtį prieš 4-5 metrus. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pagrindinė priežastis eismo įvykio kilimui buvo skundo autoriaus išvažiavimas į kairę kelio pusę, esą jam važiuojant dešine kelio puse eismo įvykis nebūtų įvykęs, nepriklausomai nuo to, kad pėsčioji kairės kelio pusės pakraštyje ėjo be šviesą atspindinčių drabužių ar atšvaitų. Teismas nepasisakė dėl objektyvaus išvengiamumo kriterijaus buvimo ar nebuvimo šiuo konkrečiu atveju, todėl nepagrįstai padarė išvadą, jog „būtinoji padarinių kilimo sąlyga buvo būtent tai, kad eismo įvykio metu kaltinamasis, būdamas neblaivus, netinkamai įvertino situaciją, važiavo nesaugiai, padarė staigų manevrą ir prieš pat susidūrimą su pėsčiąją važiavo ne ta kelio puse, kuria privalėjo važiuoti“. Be to, byloje nebuvo atlikta eismo įvykio ekspertizė, nebuvo nustatytas eismo įvykio mechanizmas, pagrindinė priežastis, dėl kurios kilo eismo įvykis. Nepašalinti prieštaravimai: vaikštynės apžiūros protokole užfiksuota, kad reformuotas priekinis kairys ratas, o Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio teismo medicinos eksperto specialisto išvadoje nurodyti M. M. kūno sužalojimai konstatuoti dešinėje pusėje. Teismo nuosprendyje apsiribota teiginiu, kad pėsčioji judėjo kaire kelio puse, tačiau nebuvo nustatyta judėjimo kryptis, kuri svarbi įvertinant sužalojimų atsiradimo kilmę. Anot apelianto, pėsčiajai judant link (duomenys neskelbtini) kaimo, t. y. nugara į automobilį, tikėtina sąlyčio su automobiliu vieta – dešinioji kūno dalis, o pėsčiajai judant link kaimo ribos, t. y. priekiu į automobilį, tikėtina sąlyčio su automobiliu vieta – kairioji kūno dalis. Šios aplinkybės nebuvo nustatytos, todėl pripažintina, kad baudžiamoji byla ištirta neišsamiai, nevisapusiškai, neobjektyviai, o teismo išvada nepagrįsta objektyviais, nešališkais bylos duomenimis.Skunde tvirtinama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei priimant nuosprendį nebuvo vadovautasi LAT paskelbta „Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 str.) baudžiamosiose bylose apžvalga“, neatsižvelgta į Apžvalgoje analizuojamus baudžiamosios atsakomybės pagrindus, nusikalstamų veiksmų kvalifikaciją, kvalifikuojančias aplinkybes ir kitus klausimus. Pabrėžiama, kad apeliantas buvo kaltinamas ir nuteistas nuosprendyje nurodant, jog jis pažeidė KET reikalavimus, tačiau nedetalizuojant KET pažeidimų turinio, tik formaliai juos išvardinant, taip pat formaliai konstatuojant, kad KET pažeidimai sąlygojo eismo įvykio kilimą ir padarinių atsiradimą. Teigiama, kad pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnį turi būti analizuojami KET pažeidimai, kurie sąlygojo eismo įvykį ir pasekmes. O skundžiamame nuosprendyje, perrašant kaltinamojo akto teiginius, neišanalizuotas KET punktų turinys šios bylos kontekste, reikalavimai nesusieti su konkrečiais skundo autoriaus veiksmais ar neveikimu. Anot apelianto, vien tik KET punktų sutrumpintas pacitavimas negali būti prilyginamas pažeidimo aplinkybių analizei. Todėl iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kaip buvo pažeisti šie KET reikalavimai, ar jie iš tikrųjų buvo pažeisti, ar pažeisti visi ir kt. Skundo autoriaus tvirtinimu, taip pat nepagrįstai teigiama, jog jis vairavo techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Tai, kad automobilis Mazda neturėjo galiojančios techninės apžiūros, nereiškia, jog automobilis buvo techniškai netvarkingas. Tokios specialisto išvados baudžiamojoje byloje nėra. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad BK 281 straipsnyje numatytos materialiosios veikų sudėtys, suponuojančios būtinybę nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, lemia ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie yra priežastiniu ryšiu susiję su BK 281 straipsnyje numatytais padariniais. BK 281 straipsnyje numatyti padariniai sukeliami pažeidžiant apibrėžtus KET reikalavimus. Pakartojama, jog nuosprendyje iš esmės nenurodytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą, kad minėti KET reikalavimai buvo pažeisti ir kad tai sąlygojo baudžiamosios atsakomybės atsiradimą. Nesutinkant su teismo išvada, kad apeliantas pripažino pažeidęs KET reikalavimus, nurodoma, jog jis pripažino, kad sukėlė eismo įvykį, kurio pasekmė M. M. mirtis, tačiau tai nereiškia, jog jis pripažino kiekvieno kaltinime nurodyto KET 9, 14, 15, 99, 119, 127 punktų reikalavimo pažeidimą. Pažymima, kad jis nebuvo apklaustas dėl šių aplinkybių, jie nebuvo detalizuojami.Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad apžiūrų protokoluose užfiksuota žuvusiosios vaikštynės rato deformacija, metalinių dažų dangos pažeidimai bei nubraukimai ir kaltinamojo vairuoto automobilio priekinės dalies detalių pažeidimai, kurių daugiausia kairėje pusėje, skunde atkreipiamas dėmesys, kad tai prieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadai. Pažymima, kad automobilis Mazda į Lietuvą atvežtas nenaujas, o 2015 m. rugsėjo 11 d. automobilio apžiūros akte nurodyta, kad įbrėžimų, nubraukimų yra įvairiose vietose, nėra akcentuota priekinė kairioji automobilio dalis, kaip turinti daugiau ar išskirtinių pažeidimų.Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada dėl kvalifikuojančio požymio – apsvaigimo nuo alkoholio, būvimo skundo autoriaus veiksmuose, skunde pabrėžiama, kad šis kvalifikuojantis požymis yra numatytas ne tik BK 281 straipsnio 6 dalyje, bet ir to paties straipsnio 2 ir 4 dalyse. Be to, pagal BK 281 straipsnio 8 dalį kaltininkas buvo laikomas apsvaigusiu nuo alkoholio, kai alkoholio kiekio koncentracija jo kraujyje yra 0,4 promilės ir daugiau. Nors apkaltinamajame nuosprendyje motyvuojama, kad byloje taikoma BK 281 straipsnio 9 dalies redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d., kurioje numatyta apsvaigimo nuo alkoholio riba 0,41 promilės, tačiau tolesniame nuosprendžio tekste nurodomas promilių dydis – 0,4. Taip pat nurodoma, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo būnant apsvaigus nuo alkoholio, turi įvertinti, ar nustatant kaltininko apsvaigimą buvo tinkamai taikytos teisės aktų, reglamentuojančių transporto priemones vairuojančių asmenų apsvaigimo kontrolę ir medicininės apžiūros apsvaigimui nustatyti tvarką, nuostatos. Teigiama, kad kaip reikalauja teisės aktai apeliantas nebuvo pristatytas į sveikatos priežiūros įstaigą, jam nebuvo atliekama medicininė apžiūra, taip pat apsvaigimo faktui nustatyti nebuvo naudojamos jokios techninės priemonės, nebuvo atliekami jokie tyrimai, tarp kurių ir biologiniai tyrimai. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio kartais nustatomas liudytojų, tiesiogiai bendravusių su kaltininku iki eismo įvykio, parodymais. Tačiau, tokiu atveju iškyla teisingo aplinkybių nustatymo ir jų teisinio įvertinimo problema, nes ne tik negalima objektyviai nustatyti paties apsvaigimo fakto, bet ir neįmanoma nustatyti tikslios alkoholio kiekio koncentracijos kraujyje. Pagal baudžiamąjį įstatymą aptariamas kvalifikuojamasis požymis siejamas ne su alkoholio vartojimo faktu, bet su nustatytu alkoholio kiekiu kaltininko kraujyje, nes BK 281 straipsnio 8 dalyje buvo nurodyta, kad asmuo laikomas apsvaigusiu nuo alkoholio, kai alkoholio koncentracija jo kraujyje viršija 0,4 promilės, dabar galiojančioje BK 281 straipsnio 9 dalyje – 0,41 promilės. Remiamasi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. 3154/2016(01) išvadomis ir pažymima, kad išvadoje nurodyta, jog skundo autoriui nustatytos etilo alkoholio koncentracijos gali būti vertinamos tik kaip iliustracinės ir sprendžiant jo neblaivumo klausimą eismo įvykio metu, jomis remtis negalima. Taip pat ekspertizės akte pažymėta, kad paskaičiavimais gauti rezultatai nėra ir negali būti tikslūs, nes nėra papildomų duomenų, turinčių įtakos alkoholio koncentracijai kraujyje. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pats pirmosios instancijos teismas, palaikydamas prokurorės prašymą, pripažino, jog siekiant nustatyti, ar yra pakankamas pagrindas perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsniu, specialisto išvada yra būtina. Anot apelianto, iš to darytina išvada, kad prokurorės ir teismo nuomone byloje esančių įrodymų nepakako pripažinti skundo autoriaus kaltę pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Tačiau, atlikus ekspertizę, kuri nenustatė jo tikėtino girtumo eismo įvykio metu, teismui pakako liudytojų parodymų, pripažįstant jo kaltę pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Apelianto manymu, logiška būtų, jog specialistui nepateikus išvados apie jo girtumą eismo įvykio metu, vadovaujantis BPK 255 straipsniu, kaltinimas būtų pakeistas, tačiau taip neįvyko. Tvirtinama, kad akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi minėtu ekspertizės aktu, jį nepagrįstai interpretavo kaltinimo naudai. Kritikuojant teismo išvadą, kad skundo autorius, pabėgdamas iš įvykio vietos, patvirtino, jog įvykio metu buvo neblaivus, nurodoma, kad byloje nustatyta, jog nuvarydamas automobilį iš įvykio vietos, aplinkiniams nenurodydamas tikrųjų aplinkybių, jis turėjo tikslą nuslėpti patį eismo įvykio faktą, bet ne fizinę būklę, nes nebuvo neblaivus. Pažymima, kad apeliantui nebuvo pareikštas kaltinimas dėl nusikaltimą padariusio asmens slėpimo ar nepranešimo apie nusikaltimą, nes jis pats padarė nusikalstamą veiką, kurią siekė nuslėpti, nes iš karto po įvykio buvo pasirinkęs tokią savo elgesio gynybos taktiką. O tai negali būti siejama su teismo bandomomis įrodyti kvalifikuojančiomis aplinkybėmis – apsvaigimu nuo alkoholio. Skundo autoriaus teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo jo ir liudytojos L. J. parodymais, nes esą jie turi interesą baudžiamojoje byloje. Cituojami liudytojos L. J. parodymai ir pabrėžiama, kad ji vienareikšmiškai patvirtino, jog skundo autorius nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio. Taip pat akcentuojama, kad pats apeliantas davė aiškius, pakankamai nuoseklius parodymus. Tam tikri nesutapimai parodymuose aiškintini ne jo siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės, bet jo individualiomis savybėmis, charakterio ypatumais, nesugebėjimu visiems suprantamai formuluoti mintis ir aiškinti aplinkybes. Pakartojami skundo autoriaus parodymai ir tvirtinama, kad jis eismo įvykio metu buvo blaivus, kadangi po išgerto 0,5 l alaus, kurio stiprumas 5,2 procento, važiavo praėjus maždaug dviem valandoms. Skunde taip pat nesutinkama, kad M. M. nebuvo suteikta pagalba, nes GMP buvo kviesta ne vieną kartą, nors ir ne skundo autoriaus, bet kartu su juo buvusio G. M.. Pažymima, kad M. M. nebuvo palikta viena nuo pat eismo įvykio iki paguldymo ant neštuvų. Nei vienas iš kartu automobiliu važiavusių niekur nepabėgo. Tikrųjų aplinkybių apeliantas nenurodė, nes išsigando. Nurodoma ir tai, kad skundo autorius paaiškino byloje esančio raštelio atsiradimo aplinkybes: tuo metu jis nebuvo policijos sulaikytas, o G. M. ir S. S. buvo sulaikyti. Pasirašydamas tokį raštelį, apeliantas iš esmės pripažino kaltę dėl eismo įvykio, jokių pinigų nesiruošė mokėti A. B.. Po raštelio pasirašymo skundo autorius pats nuvyko į policijos komisariatą apklausai, norėjo, kad nekalti asmenys būtų paleisti. Skunde remiamasi liudytojų A. B., G. M., R. B., S. S. parodymais, duotais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir pažymima, kad vertinant šių liudytojų parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad šie asmenys apie tas pačias aplinkybes į skirtingus klausimus atsakė ne visiškai tapačiai. Tai reikėtų vertinti ne kaip melavimą, bet kaip socialinį aspektą, nesugebėjimą nuosekliai dėstyti minčių, išsilavinimą, gyvenamąją aplinką ir daugybę kitų faktorių. Šie liudytojai tarpusavyje susiję giminyste, draugyste. Apklausų pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu visi buvo supykę, kad dėl skundo autoriaus įvykdyto eismo įvykio jie sulaikyti, pareikšti įtarimai. Įvykio vakarą ir įvykio metu A. B. ir G. M. buvo stipriai apsvaigę, todėl negalėjo visiškai adekvačiai nurodyti aplinkybes. Be to, geriant alų iš butelio, nėra jokių objektyvių galimybių nustatyti išgerto alaus kiekį. Akcentuojama ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nei vienas iš liudytojų nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o apklausos pas ikiteisminio tyrimo tyrėją neturi didesnės įrodomosios galios už parodymus teisme. Įrodymus vertina ir teismo procesinį sprendimą priima teismas, todėl tiesiogiai ištirti įrodymai turi būti aptarti procesiniame dokumente. Nei vienam liudytojui nepradėtas tyrimas dėl melagingų parodymų davimo, todėl pripažintina, kad teismo posėdyje duoti parodymai teisingi. Nei vienas iš šių liudytojų nenurodė, kad apeliantas išgėrė daugiau nei 0,5 l alaus, nenurodė, kad jis buvo neblaivus. Jų parodymai nepaneigia skundo autoriaus parodymų, todėl nepagrįstas teismo teiginys, kad A. B., G. M., R. B. parodymai esą paneigia apelianto parodymus, jog tą vakarą jis išgėrė 0,5 l 5,2 stiprumo alaus. Taip pat cituojami liudytojų K. S., J. K. parodymai, kurie skundo autoriaus teigimu, patvirtina, kad A. B. apklausos policijoje dieną jis buvo neblaivus. Liudytojos neturėjo suinteresuotumo sakyti netiesą, apkalbėti A. B.. Pats A. B. irgi nesuinteresuotas save apkalbėti. Policijos pareigūnų tvirtinimas, kad A. B. į apklausą atvyko blaivus, vertintinas kritiškai, nes nei vienas pareigūnas niekada nepripažįsta, kad apklausė neblaivų asmenį. Anot apelianto, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai didesnė įrodomoji reikšmė teikiama policijos pareigūnų I. C., J. Š. ir E. M. parodymams. Pažymima, kad I. C. šiuo metu yra pensininkas, J. S. įvykio metu dirbo pirmąjį mėnesį. Nors skundo autorius niekada neturėjo konfliktų su E. M., iš šio liudytojo jautėsi atviras priešiškumas apelianto atžvilgiu. Cituojami pareigūnų parodymai ir tvirtinama, kad jų parodymai pateikti nenuosekliai, bet parenkant jų dalį, išskirtą iš konteksto. Taip pat cituojami liudytojų GMP felčerės V. Č., G. V. parodymai. Pabrėžiama, kad liudytojo G. V. parodymai nesutampa su kitų proceso dalyvių parodymais. G. V. nurodė, kad kalbėjo su policija ir buvo pamąstymų apie eismo įvykį, tačiau su kuriuo policininku kalbėjo, negalėjo nurodyti. Tokių aplinkybių įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai nenurodė: jie tyrė smurtą artimoje aplinkoje. Taip pat minėtas liudytojas teigė, kad ratukai buvo numesti gal už 4 metrų, prie jų jis nebuvo priėjęs, tačiau jie nebuvo natūraliai pastatyti. Tokie parodymai, skundo autoriaus nuomone, abejotini atsižvelgiant į aplinkos sąlygas – tamsą, objektyvias aplinkybes – dėmesį ligonei. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismo pasirinkta įrodinėjimo priemone – liudytojų parodymais, nebuvo neginčijamai nustatyta, kad jo, kraujyje alkoholio koncentracija buvo 0,41 promilės ar daugiau, todėl jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį.Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundo autorius padarė BK 144 straipsnyje numatytą veiką, skunde atkreipiamas dėmesys, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme apeliantas nepripažino, jog M. M. nepagelbėjo, nesuteikė jai pagalbos, nes pagalba skambinant į bendrąjį pagalbos telefoną buvo suteikta kartu su juo buvusių asmenų. Skundo autoriaus tvirtinimu, pats faktas, jog pagalbos telefonu skambino ne jis, bet G. M., iš jo telefoną periminėjo A. B., nereiškia, kad skundo autorius paliko nukentėjusiąją, ja nesirūpino. Teigiama, kad visų jų trijų veiksmai buvo pakankamai koordinuoti, jie bendrai priiminėjo sprendimus. Nurodoma, kad nuo pat eismo įvykio fakto, jie visi trys išlipo iš automobilio, nuėjo prie M. M., kalbėjo su ja. Anot apelianto, tai, kad jis pasakė, jog neturi telefono, nereiškia, kad jis vengė kviesti nukentėjusiajai pagalbą. Tvirtinama, kad jie trys savaime pasiskirstė be jokio žodinio tarimosi veiksmais: G. M. laikė nukentėjusiosios galvą ir skambino pagalbos telefonu, apeliantas, pasiūlius G. M., nuvarė automobilį iš pradžių į savo namų kiemą, vėliau iki tėvų namų. Taip pat skundo autorius du kartus ėjo pas nukentėjusiosios sūnų, kvietė jį prie motinos, šis paskambino seseriai, kuri taip pat atvyko, prašė atnešti žibintuvėlį. A. B. buvo šalia, vieną kartą buvo perėmęs telefoną iš G. M.. Apelianto teigimu, tai, kad jis nuvarė automobilį nesulaukęs G. M. skambinimo pagalbos, nereiškia, kad jis neprisidėjo prie pagalbos suteikimo. Tuo pačiu metu netikslinga keliems asmenims kviesti pagalbą. Be to, byloje nustatyta, kad vieno iš skambučių metu skundo autorius buvo šalia skambinančiojo G. M.. Taip pat apelianto vertinimu, negali turėti lemiamos reikšmės baudžiamajai atsakomybei, kad jis GMP nenurodė realių eismo įvykio aplinkybių. Pakartojama, kad skundo autorius siekė apginti save, nuslėpti faktą, kad jo veiksmais sukeltas eismo įvykis, kurio metu sužalota nukentėjusioji. Pažymima, kad byloje nebuvo nustatinėjama, ar suteikta pagalba buvo pakankama, ar ji galėjo būti efektyvesnė. Atsižvelgiant į faktines aplinkybes, aplinkybių vertinimą, visų jų elgesys buvo tinkamas: skambinta bendruoju pagalbos telefonu, būta šalia nukentėjusiosios iki pagalbos atvykimo, kalbėta su nukentėjusiąja, pranešta sūnui. Pabrėžiama, kad baudžiamoji atsakomybė kyla, kai pagalba iš viso nesuteikiama, asmuo paliekamas bejėgiškos būklės ir asmuo veikia tyčia. Šiuo atveju apelianto ir liudytojų A. B. bei G. M. veiksmai nukentėjusiosios M. M. atžvilgiu buvo bendri, jais buvo siekiama pasirūpinti moterimi, suteikti jai pagalbą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal KET 219.5 punkto reikalavimus pagalbą nukentėjusiajam gali suteikti vairuotojas ar kitas eismo dalyvis, o keleivis taip pat yra eismo dalyvis, jo suteikta pagalba yra alternatyvi ir pripažintina tinkama eismo įvykio atveju. Anot skundo autoriaus, teismo išvada, kad kaltinamojo draugų pagalbos iškvietimas nelaikytinas tinkamu pasirūpinimu ir tinkama pagalba nukentėjusiajai, yra nepagrįsta, prieštaraujanti teisės normai. Darytina išvada, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 144 straipsnį. Skunde akcentuojama ir tai, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį, turi būti vertinamos nustatytos visos reikšmingos bylos aplinkybės, vertinami kiekvieno iš proceso dalyvių veiksmai. Turi būti nustatyta nusikaltimo sudėtis apelianto veiksmuose. Apelianto manymu, jis buvo nepagrįstai kaltinamas ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį ir BK 144 straipsnį, nes bylos nagrinėjimo metu jam pareikšti kaltinimai nepasitvirtino, baudžiamojoje byloje esančių įrodymų nepakanka pripažinti jį kaltu ir nuteisti šių teisės normų pagrindu, nėra objektyvių, vienareikšmiškų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.Kritikuojant skundžiamo nuosprendžio išvadą dėl nukent?jusiøjø V. M. ir Z. M. civilinių ieškinių, jiems iš skundo autoriaus solidariai su V. K. priteisiant 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 3 404,92 Eur turtinės žalos atlyginimo, skunde nesutinkama, kad civilinius ieškinius apeliantas turi atlyginti solidariai su V. K.. Pažymima, kad skundo autorius automobiliu pasinaudojo savavališkai, pasekmės atsirado dėl jo neatsargaus elgesio – sukelto eismo įvykio. Dėl turtinės žalos dydžio nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su kapavietės tvarkymu. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji Z. M. proceso metu pripažino, jog kapavietėje palaidotas ir tėvas. Pateiktoje fotonuotraukoje matyti, kad palaidoti du asmenys. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiosios patirtos išlaidos kapavietės sutvarkymui susiję išimtinai su M. M. mirtimi. Todėl teismo nustatyta kapavietės sutvarkymo suma – 3000 Eur, turėtų būti sumažinta pusiau. Dėl neturtinės žalos dydžio taip pat teigiama, kad šios žalos dydis per didelis. Anot apelianto protingo dydžio žala būtų 5000 Eur suma. Tvirtinama, kad nors nukentėjusiąją Z. M. su motina siejo artimi ryšiai, tačiau svarbus ir M. M. amžius (86 m.), jos sveikatos būklė, buvusi prieš eismo įvykį. Nukentėjusioji suprato, kad motinos gyvenimo kelias neilgas. Iškalbingas faktas, kad ligoninės priėmimo skyriuje buvo nustatyta mirties priežastis – insultas, kuri buvo paneigta atlikus teismo medicinos ekspertinį tyrimą. Tuo tarpu nukent?jusiojo V. M. ir jo motinos santykiai nebuvo labai šilti, jie dažnai konfliktavo, iš dalies konfliktai buvo sąlygoti M. M. sveikatos būklės, neadekvataus aplinkybių suvokimo. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teigiama, kad nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių priteisimo keistina, civiliniai ieškiniai mažintini.Anot skundo autoriaus, taip pat keistina nuosprendžio dalis dėl iš jo priteistų proceso išlaidų. Pažymima, kad teismas motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje nurodė, jog nukentėjusieji patyrė 1300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tačiau rezoliucinėje dalyje nurodyta iš skundo autoriaus priteisiama suma – 1500 Eur. Toks priteistos sumos padidinimas neargumentuotas, nepagrįstas.Skunde tvirtinama, kad buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, kadangi nepagrįstai prokurorės teiginiams, nepagrįstiems konkrečia baudžiamosios bylos medžiaga, suteikta pirmenybė, didesnė įrodomoji reikšmė prieš apelianto ir jo gynėjos motyvus, argumentus, faktinių aplinkybių pateikimą.Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada skirti skundo autoriui laisvės atėmimo bausmę, skunde atkreipiamas dėmesys, kad BK 55 straipsnyje numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Pažymima, kad BK 281 straipsnyje numatytos veikos priskiriamos neatsargių nusikalstamų veikų kategorijai. Šio straipsnio 5 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų (6 dalies sankcijoje – laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų). Taip pat remiamasi BK 61 straipsnio 4 dalimi, kad tais atvejais, kai kaltininkas savo noru pripažįsta padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išsiaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas jam skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Teigiama, jog teismas, pripažindamas, kad apeliantas yra neteistas, dirbantis, turintis šeimą ir nepilnametį sūnų, teigiamai charakterizuojamas, netinkamai vertino atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Pabrėžiama, kad skundo autorius pripažino savo faktinius veiksmus, turinčius nusikalstamos veikos požymių: sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota M. M., vėliau nuo patirtų sužalojimų mirusi. Jis nuo pat pirmos apklausos kritiškai vertino savo elgesį, gailėjosi dėl pasekmių. Atlygino nukentėjusiajai Z. M. dalį žalos. Teismas neįvertino ir svarbios aplinkybės: į Alytaus apskrities VPK apeliantas atvyko pats, pripažino, kad sukėlė eismo įvykį. Šios aplinkybės pripažintinos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Skundo autoriaus atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, cituojamas BK 75 straipsnis ir nurodoma, kad teismas nepagrįstai netaikė BK šiame straipsnyje numatyto bausmės vykdymo atidėjimo. Skundo autoriaus nuomone, visos bylos faktinės aplinkybės pagrindžia, jog realus terminuotas laisvės atėmimas neatidedant bausmės vykdymo, jo atžvilgiu yra nepagrįstai griežta bausmė. Anot apelianto, nepaneigtas realus pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl yra įstatyme numatytos sąlygos netaikyti skundo autoriui realaus bausmės vykdymo.Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiąsias ir procesines teisės normas, nesivadovavo formuojama teismų praktika nagrinėjant konkrečias nuskalstamas veikas. Remiamasi 2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius paskelbta „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“ ir pažymima, kad nagrinėjamu atveju teismas nevisiškai laikėsi BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nesivadovavo formuojama teismų praktika. Teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytus reikalavimus, ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Teismas nepaisė LAT praktikoje nuosekliai plėtojamos sampratos, jog ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė. Atsižvelgiant į aptartas bylos aplinkybes, įrodymus, prieštaravimus, teismų praktiką, apelianto teigimu, jam pareikšti kaltinimai pagal BK 281 straipsnio 6 dalį ir 144 straipsnį nepasitvirtino, nėra nusikaltimo sudėties, todėl neatsiranda baudžiamoji atsakomybė, nėra pakankamo pagrindo pripažinti jį kaltu ir nuteisti. Nurodoma, kad kaltė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį neneigiama, tačiau šiuo pagrindu kaltinimas nebuvo pareikštas. Pabrėžiama ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė iškelia tam tikrus racionalius reikalavimus pripažįstant veikas nusikalstamomis, t. y. turi būti pagrįstas ne tik vertinamo elgesio pavojingumu ir ginamo gėrio svarba, bet ir baudžiamosios atsakomybės būtinumu, efektyvumu ir ekonominiu tikslingumu. Cituojamas O. Fedosiuko straipsnis „Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio) teorija ir realybė, kuriame pasisakyta dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumo. Remiamasi BPK 1 straipsniu, BK 2 straipsnio 4 dalimi ir akcentuojama, kad tik tie požymiai, kurie nurodyti BK straipsnyje, numatančiame atsakomybę už padarytą nusikaltimą, yra reikšmingi kvalifikuojant padarytą veiką, tik įstatyme numatytos nusikaltimo sudėties požymių atitikimas faktines aplinkybes lemia vienos ar kitos veikos pripažinimą nusikaltimu. Nebuvimas bent vieno nusikaltimo sudėties elemento yra pagrindas nepripažinti asmens padariusio nusikaltimą. Visos abejonės dėl veikos kvalifikacijos, įrodymų vertinimo, išvadų pateikimo vertinamos išimtinai kaltinamojo naudai. Nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, manymais, prielaidomis. Pažymima ir tai, kad priimant nuosprendį, be kitų teisės aktų, turi būti vadovaujamasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurios 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, numatyta, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Be to, konstitucinis teisingumo principas suponuoja reikalavimą teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso kodekso, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskirtos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pakartojama, kad įvertinant nurodytas aplinkybes, rašytinius bylos dokumentus, dalyvaujančių byloje asmenų parodymus, jų visuma neįrodo skundo autoriaus kaltės dėl jam pareikštų kaltinimų, o kaltinimas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį jam nepareikštas. Baudžiamajame procese svarbi yra nekaltumo prezumpcija. Bet kokie baudžiamojoje byloje esantys prieštaravimai ar abejonės turi būti vertinami kaltinamojo naudai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, neįrodančias apelianto kaltės nusikalstamos veikos padarymu, jis šteisintinas ir civilio ieškinio klausimas apliekamas nenagrinėtu.Apeliaciniame skunde civilinis atsakovas V. K. prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nuosprendžio dalį, kuria iš civilinio atsakovo ir M. J. solidariai priteista nukentėjusiajam V. M. 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei nukentėjusiajai Z. M. 3 404,92 Eur turtinės ir 10 00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir šią žalą priteisti iš M. J..Skunde teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Remiamasi BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai įvertino jų visumą, tarpusavio sąsają, taip vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesivadovavo galiojančia teismų praktika, o tai lėmė jo išvadą dėl M. J. ir apelianto solidariosios atsakomybės už padarytą žalą.Skunde nesutinkama su apylinkės teismo išvada, kad skundo autorius, kaip transporto priemonės valdytojas, pats neturėdamas teisės naudotis techninių reikalavimų neatitinkančiu automobiliu ir neteisėtai leidęs naudotis juo tokios teisės taip pat neturinčiam M. J., už šios transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, padarytą žalą atsakingas solidariai su transporto priemonę valdžiusiu M. J.. Remiamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 1 dalimi, LAT praktika, kurioje pasisakyta apie šią teisės normą, taip pat cituojama CK 6.248 straipsnio 3 dalis. Pažymima, kad tais atvejais, kai įstatymuose įtvirtinti draudimai suponuoja aktyvią transporto priemonės valdytojo pareigą užtikrinti, kad jam priklausanti techninių reikalavimų neatitinkanti transporto priemonė nebūtų naudojama ir nedalyvautų eisme, vien aplinkybė, kad asmuo nežinojo apie tam tikrų faktų egzistavimą, nėra pakankama konstatuoti, kad nėra jo kaltės civilinės teisės prasme, t. y. jis negali gintis pasyviu nežinojimu tais atvejais, kai jam tenka pareiga imtis tam tikrų veiksmų ar įsitikinti tam tikrų faktų buvimu. Žalą padariusiam asmeniui civilinė atsakomybė bus netaikoma tik tada, jei jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo žinoti apie tam tikrų aplinkybių egzistavimą. Pakartojami skundo autoriaus parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, apie tai, kad M. J. įvykio dieną savavališkai pasiėmė automobilį. Anot apelianto, neatmestina galimybė, kad M. J. su minėtu automobiliu jam nematant ir nežinant galėjo pasinaudoti ir pasinaudojo savo asmeninėms reikmėms dar iki eismo įvykio, tačiau tik skundo autoriui nežinant ir be jo leidimo, kadangi netgi jis pats niekada su šiuo automobiliu nėra išvažiavęs už dirbtuvių teritorijos ir M. J. šio automobilio naudojimo sąlygas puikiai žinojo ir suprato. Be to, pasibaigus darbo dienai, užvedimo rakteliai visada būdavo padėti saugioje vietoje, uždaromoje metalinėje spintoje. Apeliantas savaitgaliais ir vakare automobilį visada užrakindavo, kadangi savaitgaliais jokie darbai nevykdavo ir jis savaitgaliais nedirbdavo. Be kita ko, skundo autorius įvykio išvakarėse šventė savo gimtadienį Druskininkų mieste. Apie tai, kad M. J. vairuodamas minėtą automobilį be jo žinios padarė eismo įvykį, kurio metu žuvo M. M., apeliantas sužinojo iš paties M. J., tačiau tik po to, kai policijos pareigūnai išsiaiškino visas įvykio aplinkybes. Tai, skudo autoriaus tvirinimu, tik patvirtina, kad M. J., jeigu ir pasinaudodavo minėtu automobiliu, tai be jo leidimo ir žinios, kadangi priešingu atveju M. J. jam iš karto būtų papasakojęs apie įvykusį eismo įvykį. Todėl teismo padaryta išvada, jog apeliantas, būdamas padidinto pavojaus šaltinio savininku ne tik nesiėmė pareigos užtikrinti, kad automobilis nebūtų naudojamas, bet net ir skatino M. J. juo naudotis, yra neteisinga ir teisiškai nepagrįsta, paremta tik prielaidomis. Tai, kad M. J. ikiteisminio tyrimo parodė, jog skundo autorius jam leido naudotis minėtu automobiliu už pagalbą dirbtuvėse, o rakteliai būdavo automobilio spynelėje, negali būti laikomi pagrindu apeliantą pripažinti solidariai atsakingu už atsiradusią žalą jam padarius eismo įvykį, kadangi tikėtina, jog duodamas tokius parodymus M. J. siekė švelninti savo atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, o bylos duomenys tik patvirtina, kad įvykio dieną skundo autorius neleido M. J. naudotis automobiliu, apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti. Pabrėžiama, kad tokias aplinkybės pirmosios instancijos teisme nurodė ir M. J., t. y., kad įvykio dieną jam reikėjo parsivežti suvirinimo aparatą iš dirbtuvių. M. J. žinojo, kad apeliantas švęs gimtadienį ir į įmonę neatvažiuos (tą patvirtina ir telefoninių skambučių išklotinės). Todėl skundo autoriui nieko nesakęs ir negavęs jo leidimo, kadangi žinojo, jog jis griežtai uždraudęs juo naudotis ne įmonės teritorijoje, atvažiavęs į dirbtuves, užlipęs durų vyriais per viršuje esančią angą pateko į vidų. Iš metalinės spintos pasiėmė raktus. Anksčiau buvo matęs, kad apeliantas juos ten padeda. Kopėčiomis bei kuro statinėmis užlipo į viršų ir pro tą pačią angą išlindo į lauką, pasiėmė automobilį „Mazda“, su kuriuo vėliau padarė eismo įvykį, kurio metu žuvo M. M.. M. J. taip pat patvirtino, kad su skundo autoriaus žinia galėjo naudotis automobiliu tik įmonės teritorijoįe, tačiau jokiu būdu ne kitoms reikmėms, kadangi automobilis buvo techniškai netvarkingas. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino priežasčių, kodėl M. J. parodymai duoti teisminio nagrinėjimo metu skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nors pastarasis buvo kaltinamojo statuse, ir tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu turėjo teisę parodymus duoti sau palankia linkme, t. y. švelninti savo padėtį, tuo pačiu apkalbėti apeliantą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje skundo autoriaus solidarią atsakomybę grindžia liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais, tačiau nuosprendyje išdėstytų nukentėjusiųjų V. M. ir Z. M., liudytojų L. B., G. M., A. B. parodymai patvirtina tik aplinkybę, kad M. J. apeliantui priklausančiu automobiliu naudojosi savo asmeninėms reikmėms už ūkio ir dirbtuvių teritorijos ribų, tačiau niekaip nepatvirtina, kad tą jis darė su skundo autoriaus žinia. Nė vienas byloje apklaustas proceso dalyvis nenurodė, kad automobilį M. J. sąmoningai naudotis už apelianto ūkio ir dirbtuvių teritorijos ribų leido ir davė pats skundo autorius.Skunde akcentuojama, kad aplinkybę, jog apeliantas tinkamai ir aktyviais veiksmais užtikrindavo, kad šiuo automobiliu nesinaudotų pašaliniai asmenys, patvirtina ir tai, kad jam dar nežinant jokių aplinkybių apie su jam priklausančiu automobiliu padarytą eismo įvykį, atvykus šio automobilio apžiūrėti policijos pareigūnams, automobilis buvo rastas rakinamų dirbtuvių garaže, esančiame pačiame gale. Anot skundo autoriaus, tai tik įrodo jo rūpestingumą ir atidumą, kiek tomis sąlygomis tai buvo būtina, kad paminėtas automobilis be jo žinios ir leidimo nebūtų eksploatuojamas, kiek įmanoma tomis sąlygomis jis apsunkino priėjimą prie minėto automobilio ir galimybę juo pasinaudoti pašaliniams asmenims, tame tarpe ir M. J..Skunde tvirtinama, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog M. J. eismo įvykio dieną su apeliantui priklausančiu automobiliu Mazda išvažiavo nežinant ir nematant skundo autoriui, kaip automobilio savininkui, jam nedavus leidimo ar kitokio sutikimo naudotis minėtu automobiliu ir įvykio dieną, jis, kaip automobilio savininkas dėl jau aukščiau paminėtų aplinkybių, nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai bei užtikrinti, kad šiuo automobiliu nepasinaudotų pašaliniai asmenys. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad jis M. J. neleido ir nedavė sutikimo naudotis minėtu automobiliu, jį laikė tinkamai užrakintose dirbtuvėse, rakteliai buvo paslėpti metalinėje spintoje, taip pat apeliantas nežinojo ir negalėjo žinoti ar numatyti tokius neteisėtus M. J. ketinimus. Byloje nustatytais duomenimis, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog dėl įvykusio eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus, yra ir skundo autoriaus, kaip automobilio savininko kaltės ir, kad jo veiksmus sieja priežastinis ryšys su atsiradusia žala, už kurią jis, kaip padidinto pavojaus šaltinio savininkas, turėtų atsakyti solidariai su M. J., valdžiusiu padidinto pavojaus šaltinį. Todėl, apelianto teigimu, darytina išvada, jog jis nėra atsakingas už žalą padariusio M. J. veiksmus, kadangi jis nebuvo automobilio valdytojas eismo įvykio metu, jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo žinoti apie nusikalstamus M. J. ketinimus, todėl konstatuotina, kad civilinė atsakomybė skundo autoriui, kaip transporto priemonės valdytojui (savininkui), nekyla.Skunde cituojamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, kuriame pasisakyta apie teismų sukurtų precedentų reikšmę ir nurodoma, kad išdėstytos aplinkybės ir motyvai tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė skubotas išvadas, išsamiai neištyręs ir neišanalizavęs byloje esančių įrodymų, jų nesujungdamas ir nevertindamas visumoje, ir būtent tai sutrukdė teismui priimti objektyvų, teisėtą ir pagrįstą sprendimą.Nukentėjusiųjų Z. M. ir V. M. atsiliepime į apeliacinius skundus prašoma skundus atmesti ir Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, civilinio atsakovo atstovas pritarė civilinio atsakovo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusieji ir jų atstovas prašė nuteistojo ir civilinio atsakovo skundus atmesti.Nuteistojo M. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, civilinio atsakovo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl BK 281 straipsnio 6 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo.Nuteistasis skunde nurodo, kad jo kaltė dėl BK 281 straipsnio 6 dalyje numatyto nusikaltimo neįrodyta, kadangi jis eismo įvykio metu nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, o jam inkriminuoti KET 9, 15, 99, 119 ir 127 punktų pažeidimai nebuvo eismo įvykio, dėl kurio mirė M. M., pagrindinė priežastis, kadangi pati pėsčioji pažeidė KET reikalavimus. Tačiau šie apelianto teiginiai nepagrįsti. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytu faktinių aplinkybių įvertinimu bei padarytomis išvadomis.Remiantis bylos medžiaga neabejotinai nustatyta, jog 2015 m. rugsėjo 5 d. apie 22.20 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje įvyko eismo įvykis, kurio metu nuteistojo vairuojamu automobiliu „Mazda“ buvo partrenkta M. M., kuri nuo jai padarytų sužalojimų mirė. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad pažeidęs KET reikalavimus, nusikalstamą veiką, numatytą 281 straipsnio 6 dalyje, padarė M. J.. Jo kaltė įrodyta.Aplinkybę, kad nuteistasis nesilaikė KET 14 punkto reikalavimų ir vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 0,41 promilės alkoholio, patvirtina liudytojų G. M., A. B., R. B., S. S., I. C., J. Š., E. M., G. V., nukentėjusiųjų V. M. bei Z. M. parodymai, taip pat Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktas Nr. 3154/20169(01). Liudytojas G. M. matė, jog prieš eismo įvykį M. J., kartu su juo, A. B., R. B. ir S. S. ratu begeriant 4 butelius po litrą alaus, nepraleidžiant eilės, išgėrė nuo 0,5 litro iki 1 litro alaus (t. 4, b. l. 43-44, t. 2, b. l. 52-55). Tai, kad iki eismo įvykio nuteistasis vartojo alkoholinius gėrimus, sutampa su liudytojų A. B. ir R. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog matė, kad M. J. gėrė ne tik alų, bet ir degtinę (t. 2, b. l. 57-59, 62-64). Liudytojas S. S. nors nurodė, kad nematė, jog nuteistasis vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau taip pat patvirtino, jog išgertuvių metu buvo apie 4 buteliai po 1 litrą alaus ir 0,5 ar 0,7 litro degtinės butelis (t. 4, b. l. 46-47). O nukentėjusieji V. M., Z. M., taip pat liudytojai I. C., J. Š., E. M., G. V., matę M. J. po įvykio, jautė nuo jo sklindantį alkoholio kvapą, be to, nuteistasis į liudytojo E. M. pastabas kartais reaguodavo tik iš antro karto, o V. M. ir I. C. pats M. J. nurodė, kad gėrė alaus (t., 2, b. l. 77-78, t. 4, b. l. 41-43, 59-61, 83). Nors nuteistasis abejoja aptartų liudytojų ir nukentėjusiųjų, patvirtinusių jo padarytą KET pažeidimą, parodymų objektyvumu ir teisingumu, tačiau jais netikėti nėra pagrindo. Liudytojai ir nukentėjusieji parodymus davė, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus, tarp paminėtų jų paaiškinimų nėra esminių prieštaravimų. Be to, pats nuteistasis nors neigė, kad vairavo neblaivus, nurodydamas, jog maždaug 2 valandos iki įvykio išgerta 0,5 litro 5,2 laipsnių stiprumo alaus skarinė eismo įvykio metu nesudarė jo kraujyje tokios alkoholio koncentracijos, kuri užtrauktų atsakomybę pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, tačiau patvirtino, kad vartojo alkoholį (t. 4, b. l. 24-26). Tuo tarpu, tai, kad prieš įvykį suvartoto alkoholio kiekis bei alkoholio koncentracija kraujyje nuteistajam vairuojant automobilį buvo didesni nei nurodė M. J., patvirtina jau anksčiau aptarti sutampantys liudytojų G. M., A. B., R. B., S. S. parodymai, kad nuteistasis išgėrė nuo 0,5 litro iki 1 litro alaus ir degtinės, bei ekspertizės aktas Nr. 3154/20169(01), kuriame nustatyta, jog jeigu M. J. būtų išgėręs 0,5 litro alaus, kurio stiprumas 5,2 procentų, ir 20 mililitrų (kas atitinka vieną gurkšnį) degtinės, kurios stiprumas 40 procentų, tai praėjus dviem valandoms, etilo alkoholio koncentracija jo kraujyje galėjo būti 0,415 promilių (t. 5, b. l. 13-14). Kad šia eksperteze buvo nustatytas tik tikėtinas nuteistojo neblaivumo laipsnis eismo įvykio metu, o tiksli alkoholio koncentracija jo kraujyje techninėmis priemonėmis ar biologiniais tyrimais jam nebuvo nustatyta, priešingai nei nurodo M. J., nesudaro pagrindo teigti, jog nurodytu ekspertizės aktu remtis negalima, ir nepaneigia, kad nuteistojo apsvaigimo laipsnis eismo įvykio metu buvo 0,41 promilių, kadangi, kaip minėta, kiti aptarti liudytojų G. M., A. B., R. B., S. S. parodymai patvirtina, jog nuteistasis išgėrė nuo 0,5 litro iki 1 litro alaus ir degtinės, o ekspertizės akte paimti mažiausi nustatyti pavartoto alkoholio kiekiai. Be to, nukentėjusieji V. M., Z. M., taip pat liudytojai I. C., J. Š., E. M., G. V. matė nuteistąjį praėjus daugiau nei 2 valandos nuo išgertuvių, kadangi į įvykio vietą atvyko ne iš karto, tačiau vis dar jautė stiprtoką alkoholio kvapą sklindantį nuo M. J., o liudytojas E. M., turintis praktinę darbo patirtį su išgėrusiais asmenimis, patvirtino, kad nuteistojo kalba buvo nerišli, jis nesugebėjo iš pirmo karto sureaguoti į policijos pareigūno žodžius ir atrodė išgėręs daugiau nei vieną skardinę alaus. Paties nuteistojo veiksmai – automobilio paslėpimas, pagalbos pėsčiajai nekvietimas, o susitarimas su draugais nurodyti netikras M. M. sužalojimo aplinkybes – įvykus eismo įvykiui (liudytojų G. M., A. B., I. C., J. Š., E. M., V. Č., G. V. parodymai, Bendrojo pagalbos centro telefoninių pokalbių garso įrašai (t. 1, b. l. 114-122), tarnybiniai pranešimai (t. t. 1, b. l. 1-2, 12)), taip pat patvirtina, kad M. J. suvokė, jog jo apsvaigimo nuo alkoholio laipsnis yra draudžiamas įstatymo. Taigi, neabejotinai nustatyta, kad M. J. pažeidė KET 14 punktą ir vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 0,41 promilės alkoholio.Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nuteistasis pažeidė KET 9, 15, 99, 119, 127 punktus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių, kitų asmenų saugumui; vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę; nepasirinko saugaus važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti vairuojamą automobilį iki bet kurios kelyje atsiradusios kliūties; nesilaikydamas reikalavimų, jog eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, o vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę ir partrenkė kairėje kelio pusėje važiuojamosios dalies pakraštyje buvusią pėsčiąją M. M.. Tokią išvadą apylinkės teismas padarė, pagrįstai įvertinęs paties nuteistojo pasirašytą raštą, kuriame, jis prisipažįsta, jog automobiliu „Mazda“ partrenkė M. M., taip pat parodymus, kad važiavo apie 50-60 km/h greičiu, buvo stipriai tamsu, jis nespėjo pasukti prie mokyklos, staigiu judesiu persirikiavo į kairę, pamatė žmogaus siluetą šalikelėje kairėje kelio pusėje, žiūrint jo važiavimo kryptimi, ir išvažiavęs į kairę kelio pusę kliudė pėsčiąją kairiu automobilio sparnu (t. 4, b. l. 24-26); liudytojų G. M. ir A. B. parodymus, patvirtinusius, kad M. M. buvo partrenkta M. J. vairuojamu automobiliu kairėje kelio pusėje, žiūrint pagal automobilio važiavimo kryptį; įvykio vietos apžiūros protokolą, kuriame užfiksuota, kad nulenktos gyvatvorės šakelės ir suardyta ant žemės buvusi samanų danga yra kairiame kelkraštyje, kelio danga yra žvyras (t. 1, b. l. 20-48); pėsčiosios vaikštynės ir automobilio „Mazda“ apžiūros protokolus, iš kurių matyti, kad žuvusiosios vaikštynės rato deformacija, metalinių dalių dažų dangos pažeidimai bei nubraukimai ir kaltinamojo vairuoto automobilio priekinės dalies detalių pažeidimai, kurių daugiausia kairėje pusėje, atitinka kaltinamojo ir kartu su juo važiavusių liudytojų parodymus, kad žuvusioji ėjo kaire kelio puse ir buvo kliudyta priekine kaire automobilio dalimi (t. 1, b. l. 69-80, 101-105); Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvadą Nr. M 280/15(06), iš kurios matyti, kad aprašyti M. M. sužalojimai, jų skaičius ir pobūdis atitinka M. J. ir liudytojų G. M. bei A. B. nurodytas jos sužalojimo aplinkybes, taip pat specialisto išvadą Nr. p M -16280/15(06), kurioje konstatuota, jog sužalojimai yra būdingi patiriamiems eismo įvykio metu, taip pat, kad M. M. mirties priežastis buvo ūmus vidinis nukraujavimas dėl kepenų plyšimo (1 t. 1, b. l. 175-179, 183-184). Nuteistasis skunde teigia, kad neįrodyta, jog jam inkriminuoti KET pažeidimai lėmė eismo įvykį, kadangi neįvertinta, ar 50-60 km/h greitis buvo saugus tamsiu paros metu kaimo vietovėje, be to, nėra specialisto išvados, kad automobilis „Mazda“ buvo techniškai netvarkingas, taip pat nėra atlikta eismo įvykio ekspertizė ir nustatytatytas eismo įvykio mechanizmas, t. y. tiksliai nustatytos aplinkybės, kokia kryptimi pėsčioji judėjo – nugara ar priekiu į automobilį – ir kurioje konkrečiai kūno dalyje – dešinėje ar karėje – M. M. buvo partrenkta, o vaikštynės ir automobilio „Mazda“ apžiūros protokolose užfiksuoti apgadinimai neatitinka Lietuvos teismo ekspertizės išvados, kurioje nustatyta, kad ant automobilio „Mazda“ aptikti pašaliniai dažai skiriasi nuo vaikštynės dangos dažų. Tačiau jau anksčiau minėti paties M. J. parodymai, kad buvo stipriai tamsu, jis nespėjo pasukti prie mokyklos, dėl to staigiu judesiu persirikiavo į kairę, kur partrenkė pėsčiąją, kaip tik įrodo, kad jo pasirinktas važiavimo greitis buvo nesaugaus, todėl jis staiga išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir nespėjo sustabdyti transporto priemonės iki šalikelėje buvusios pėsčiosios. Tuo tarpu tai, kad automobilis „Mazda“ neatitiko transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų, patvirtina automobilio savininko civilinio atsakovo V. K. parodymai, jog šiai transporto priemonei techninė apžiūra Lietuvoje nebuvo atlikta ir ji negalėjo dalyvauti eisme (t. 4, b. l. 47-48). Nors Lietuvos teismo ekspertizės išvada nustatyta, jog ant automobilio „Mazda“ aptikti pašaliniai dažai skiriasi nuo vaikštynės dangos dažų, tačiau tai nepaneigia, kad būtent nuteistojo vairuojamu automobiliu buvo partrenkta su vaikštyne judėjusi pėsčioji M. M., kadangi būtent tai nurodė tiek pats M. J., tiek su juo važiavę liudytojai G. M. ir A. B., be to, automobilio savininkas civilinis atsakovas V. K. parodė, jog dar iki nagrinėjamo eismo įvykio „Mazda“ buvo su išorės defektais. O tai, kad nėra atlikta eismo įvykio ekspertizė, neturi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui, kadangi aptarti bylos duomenys – paties nuteistojo pasirašytas raštas ir parodymai apie eismo įvykio aplinkybes, liudytojų G. M., A. B., R. B., S. S., I. C., J. Š., E. M., G. V., nukentėjusiųjų V. M. bei Z. M. parodymai, taip pat Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktas Nr. 3154/20169(01), įvykio vietos apžiūros protokolas, vaikštynės ir automobilio „Mazda“ apžiūros protokolai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvados Nr. M 280/15(06) ir Nr. p M -16280/15(06) – patvirtina, kad M. J., nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, sukeldamas pavojų kitų asmenų gyvybei, būdamas neblaivus, vairuodamas transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę, nepasirinkęs saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, blogą matomumą nakties metu, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesilaikydamas reikalavimo, jog eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, privalėdamas važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę ir partrenkė kairėje kelio pusėje važiuojamosios dalies pakraštyje buvusią neįgalią pėsčiąją M. M., judančią su neįgaliojo vaikštyne. Todėl nuteistojo skundo teiginiai, kad jis nepažeidė KET reikalavimų, yra deklaratyvūs, jų nepatvirtina bylos medžiaga.Nuteistojo kaltės dėl inkriminuotų KET pažeidimų padarymo nešalina ir jo skundo tvirtinimai, jog M. M. pati nesilaikė KET reikalavimų, t. y., tamsiu paros metu nedėvėjo šviesą atspindinčius rūbus ar atskirus elementus, taip pat jos vaikštynė nebuvo paženklinta atšvaitais. Pažymėtina, kad tai, jog pėsčioji nevykdė KET rekomendacijų tamsiu paros metu dėvėti šviesą atspindinčius rūbus ar atskirus elementus ar nešiotis šviečiantį žibintą, nėra pakankama vertinti, jog toks jos elgesys buvo eismo įvykio kilimo priežastis, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad pėsčioji buvo priešingos krypties eismo juostos šalikelėje. Be to, tokie nuteistojo tvirtinimai dėl M. M. padarytų KET pažeidimų ir kaltės perkėlimo nukentėjusiajai pusei yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi būtent M. J. padaryti KET 9, 15, 99, 119 ir 127 punktuose numatyti pažeidimai buvo pagrindinė autoįvykio kilimo priežastis, nes jis išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę ir partrenkė šioje kelio pusėje važiuojamosios dalies pakraštyje buvusią M. M., dėl ko ji nuo patirtų sužalojimų mirė, todėl tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Taigi, aptarti bylos duomenys paneigia nuteistojo versiją, kad M. M. atsakinga už eismo įvykį.Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir vertindamas įrodymus, nepadarė baudžiamojo proceso pažeidimų. Pritartina nuosprendžio motyvams dėl M. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje, todėl šioje dalyje keisti ar naikinti nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.Dėl BK 144 straipsnio taikymo ir įrodymų vertinimo.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad taip pat neįrodyta nuteistojo kaltė dėl BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo, kadangi nors ne jis pats skambino į bendrąjį pagalbos telefoną, tačiau pagalbą M. M. ne kartą kvietė kartu su juo buvę asmenys, o tai nereiškia, kad jis nukentėjusią pėsčiąją paliko be pagalbos. Tačiau su šiais teiginiais aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.BK 144 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, padariniai nėra būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai. BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo baigtumo momentas siejamas su veikos padarymo momentu, t. y. šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai asmuo, turėdamas galimybę suteikti pagalbą nukentėjusiajam, jam nepagelbėja, kartu turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju ar pats jam sukėlęs šį pavojų. Šis nusikaltimas yra tyčinis, padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad nukentėjęs asmuo, kuriuo jis turi pareigą rūpintis ar kuriam jis sukėlė pavojų yra (galbūt yra) pavojingoje gyvybei padėtyje ir jam reikalinga pagalba, tačiau jam nepagelbėja. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tai, jog pagalbą nukentėjusiajam gali suteikti kiti eismo įvykį matę asmenys, taip pat nešalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagal BK 144 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-895/2016).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs M. J. veiksmus atitinkančius BK 144 straipsnio sudėtį, konstatavo, kad: 1) nuteistasis sąmoningai nevykdė KET 219.5 punkte numatytų pareigų, kad įvykus eismo įvykiui, privaloma imtis visų reikiamų priemonių, jog būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems; 2) byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių nuteistasis negalėjo pagelbėti nukentėjusiajai, nes jis pats buvo sveikas, telefoną turėjo ir pranešti apie skubiai reikalingą pagalbą galėjo; 3) liudytojų G. M. ir A. B. parodymai apie nuteistojo elgesį, įvykus eismo įvykiui rodo, kad M. J. pirmiausiai rūpinosi ne pagalba nukentėjusiai, o tuo, kaip nuslėpti eismo įvykį; 4) liudytojui G. M. pasakius, jog reikia kviesti pagalbą, nuteistasis atsisakė pats skambinti pagalbos, o abiejų liudytojų ir paties nuteistojo parodymai patvirtina, kad iš įvykio vietos su automobiliu M. J. išvažiavo G. M. dar nepaskambinus bendruoju pagalbos telefonu, kas rodo, kad iš eismo įvykio vietos nuteistasis pasišalino pats nepasirūpinęs pagalba nukentėjusiai ir net neįsitikinęs, kad tą tikrai padarys neblaivūs jo draugai; 6) nors nusikaltimas buvo baigtas nuo to momento, kai M. J. išvažiavo iš įvykio vietos nepranešęs apie įvykį ir pagalbos būtinumą jokioms pagalbą galinčioms suteikti institucijoms, tačiau net ir grįžęs į įvykio vietą bei laukdamas jo draugų iškviestos pagalbos, nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų, kuriais padėtų nukentėjusiajai, nes girdėdamas net kelis draugų pokalbius su greitosios pagalbos darbuotojais jis nei karto neprašė jų pasakyti, jog įvyko eismo įvykis, pats neįsiterpė į pokalbį, o atvykus medikams apie eismo įvykį ir tikrąsias M. M. sužalojimo aplinkybes nepasakė. Taigi, šios pirmosios instancijos teismo nustatytos ir įvertintos aplinkybės paneigia tai, kad M. J. nepaliko M. M., pats rūpinosi ja. Be to, net ir pripažinus, jog pačiam nuteistajam pasišalinant iš eismo įvykio, jis, suprato, jog Bendruoju pagalbos telefonu skambina kartu su juo kartu važiavę draugai, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės jo veikos kvalifikavimui pagal BK 144 straipsnį, kadangi, kaip jau minėta, BK 144 straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nepagelbėjus nukentėjusiajam – nagrinėjamu atveju kaltininkui pasišalinus iš eismo įvykio.Todėl pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes teisingai padarė išvadą, kad M. J. kaltė dėl pareikšto kaltinimo pagal BK 144 straipsnį yra įrodyta. Taigi, šioje dalyje skundžiamo nuosprendžio taip pat nėra pagrindo keisti ar naikinti.Dėl nuteistajam paskirtos bausmės.Apeliaciniame skunde keliamas M. J. bausmės švelninimo klausimas. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.BK 144 straipsnio sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. BK 281 straipsnio 6 dalies sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti baudžiama laisvės atėmimu nuo 3 iki 10 metų. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, t. y. į nusikalstamos veikos pobūdį – padaryti sunkus ir nesunkus nusikaltimai; į kaltės formą ir rūšį, – padaryti neatsargus nusikaltimas ir nesunkus tyčinis nusikaltimas; į nusikalstamos veikos stadiją – nusikaltimai baigti; į kaltinamojo asmenybę – M. J. neteistas, seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, dirba ir darbdavio charakterizuojamas gerai, taip pat yra vedęs, turi nepilnametį sūnų. Teismas taip pat įvertino tai, jog jis baustas aštuonis kartus administracine tvarka, iš kurių šešis kartus už KET reikalavimų pažeidimus, paskutinė nuobauda paskirta taip pat už vairavimą neblaiviam, o šias nusikalstamas veikas, taip pat susijusias su vairavimu apsvaigus nuo alkoholio, padarė 2015 m. rugsėjo 5 d., t. y. nepraėjus nei metams, kai M. J. atgavo teisę vairuoti. Be to, apylinkės teismas, skirdamas M. J. bausmę, pagrįstai pripažino, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad teismas netinkamai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kadangi jis pats atvyko į policijos komisariatą ir pripažino, jog sukėlė eismo įvykį, tačiau pažymėtina, kad M. J. viso proceso metu nepripažino vairavęs neblaivus, taip pat neigė padaręs BK 144 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Šiame kontekste apylinkės teismas taip pat pagrįstai įvertino ir nuteistojo veiksmus po jo paties sukelto eismo įvykio, t. y., kad jis sąmoningai prioritetą suteikė ne pagalbos suteikimui jo paties automobiliu partrenktam žmogui, o šio eismo įvykio nuslėpimui, siekiant išvengti atsakomybės, be to, sugalvojo ir policijai nurodė melagingą versiją apie automobiliu partrenktos M. M. tariamą suradimą, kas sukliudė policijai ir medikams reaguoti į šį įvykį taip, kaip tai būtų buvę daroma turint teisingą informaciją. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nenustatė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistojo asmenybę ir išvardintas aplinkybes, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 144 straipsnyje, pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje – laisvės atėmimo bausmę, taip pat artimą šio straipsnio sankcijoje nustatytam vidurkiui. Taip pat teismas BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies, pagrindu pagrįstai šias bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu ir paskyrė galutinę 6 metų laisvės atėmimo bausmę. Todėl bausmės (BK 41 straipsnio 2 dalis) paskirčiai įgyvendinti, bausmės šiuo atveju švelninti nereikia. Apeliantas skunde taip pat prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Darydamas išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas privalo įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan. Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas bausmes nuteistajam M. J., teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas nustatė, kad apeliantas teisiamas pirmą kartą, tačiau yra 8 kartus baustas administracine tvarka, šešis kartus už KET reikalavimų pažeidimus, paskutinė nuobauda paskirta taip pat už vairavimą neblaiviam, o šiuo atveju vieną iš nusikalstimų padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles, sukėlė eismo įvykį, dėl kurio žuvo žmogus. Teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis nuo pat eismo įvykio stengėsi nuslėpti savo veiką ir išvengti atsakomybės, o išaiškinus šią veiką, siekė sušvelninti savo padėtį klaidindamas teismą dėl išgerto alkoholio kiekio ir rūšies bei savo apsvaigimo laipsnio, be to, jis savo veiksmų dėl pagalbos nesuteikimo nukentėjusiai, kurios gyvybei pats ir sukėlė pavojų, nelaiko nusikalstamu. Išnagrinėjus bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 75 straipsnio nuostatų M. J. netaikymą lėmė ne išvados dėl šiame straipsnyje numatytų sąlygų buvimo ar nebuvimo, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad be laisvės atėmimo bausmės negalima tikėtis teigiamų nuteistojo elgesio pokyčių. Ši išvada pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visuma ir teismo nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, jo vaidmenį. Pabrėžtina ir tai, kad kaltininkui paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismas, net ir nustatęs visas formaliai būtinas BK 75 straipsnio taikymo sąlygas, gali, tačiau neprivalo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nuteistajam. Bausmės paskirtis yra ne tik pataisyti nusikaltusį asmenį, bet ir už tai jį nubausti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos, todėl nėra pagrindo su jomis nesutikti.Dėl civilinių ieškinių.Apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas netinkamo civilinių ieškinių išsprendimo klausimas.Nuteistasis ir civilinis atsakovas V. K., nesutinka, kad civilinis atsakovas yra tinkamas subjektas turtinei ir neturtinei žalai, padarytai M. J. veiksmais, atlyginti. Nurodo, kad įvykio dieną nuteistasis civiliniam atsakovui priklausančią transporto priemonę pasiėmė savavliškai, be V. K. žinios ir leidimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad didesnio pavojaus šaltinio (nagrinėjamu atveju transporto priemonės) valdytojo sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, jog pavojaus šaltinio valdytojas yra asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų ir dėl valdymo praradimo nėra jo kaltės; jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Nagrinėjamu atveju, civilinis atsakovas V. K., būdamas automobilio, kuriuo buvo sukeltas eismo įvykis, savininkas, neįrodė, kad dėl transporto priemonės valdymo praradimo nėra ir jo kaltės. Tai yra pats V. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jis leido M. J. asmeninėms reikmėms naudotis transporto priemone, ir nuteistasis galėjo neatsiklausęs pasiimti automobilį tiek važiuojant iki savo namų, tiek dirbtuvių teritorijoje. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad civilinis atsakovas leido jam važinėti jo ūkiui priklausančiais automobiliais, o eismo įvykio dieną automobilio rakteliai buvo automobilio spynelėje ir nenurodė, kad jam neleido važinėti už ūkio ribų. Be to, tai, kad automobilis, kuriuo buvo padarytas eismo įvykis, buvo naudojamas ne tik civilinio atsakovo ūkyje, bet ir viešuose keliuose, patvirtina nukentėjusiųjų V. M., Z. M., taip pat liudytojų L. B., L. P., mačiusių jį važiuojant keliais ir stovint prie nuteistojo namų, parodymai. O G. M., būdamas M. J. draugu, žinojo, kad civilinis atsakovas leido nuteistajam naudotis šiuo automobiliu. Nors civilinis atsakovas skunde nurodo, kad M. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog jam buvo leidžiama naudotis V. K. automobiliu už pagalbą, o rakteliai būdavo automobilio spynelėje, negali būti laikomi pagrindu civilinį atsakovą pripažinti solidariai atsakingu už atsiradusią žalą, kadangi tikėtina, jog duodamas tokius parodymus nuteistasis siekė švelninti savo atsakomybę už padarytą nusikaltimą, tačiau tokie teiginiai yra prielaidos, jų nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys. Tuo tarpu aptarti civilinio atsakovo bei nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat liudytojų G. M. V. M., Z. M., L. B., L. P. sutampa tarpusavyje, jų nurodytose aplinkybėse nėra esminių prieštaravimų. Todėl, atsižvelgiant į aptartą reglamentavimą, pagal kurį automobilio savininkas privalo įrodyti, jog galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų ir dėl valdymo praradimo nėra jo kaltės, taip pat į paminėtus parodymus, kurie įrodo, kad M. J. buvo leidžiama asmeninėms reikmėms naudoti civilinio atsakovo transporto priemonę ir eismo įvykio metu jis vairavo V. K. priklausantį automobilį „Mazdą“, nėra teisinio pagrindo teigti, jog civilinis atsakovas nėra tinkamas subjektas atlyginti nukentėjusiosioms padarytą neturtinę žaląNuteistasis skunde taip pat nesutinka su priteistos turtinės žalos dydžiu nukentėjusiosios Z. M. naudai.Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiosios Z. M. civilinio ieškinio dėl turtinės žalos pagrįstumo klausimą, sumažino nukentėjusiosios prašomą atlyginti 7 238,6 Eur turtinę žalą, dėl jos turėtų išlaidų, susijusių su motinos laidojimu, ta dalimi, kurioje Z. M. turėtos išlaidos, neatitiko teismų praktikoje nustatytų protingumo kriterijų atitinkančių kapo tvarkymo išlaidų, taip pat ta dalimi, kurioje turėtos išlaidos nebuvo susijusios su mirusiojo palaidojimu, taip pat ta dalimi, kuria patirtas išlaidas dengia nukentėjusiosios gautos socialinio draudimo. Nurodytos civilinių ieškinių mažinimo aplinkybės atitinka bylos medžiagą ir nepažeidžia aptartų BPK nuostatų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atitinkamomis dalimis sumažino Z. M. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos. Nors nuteistasis skunde teigia, jog nepagrįstai nukentėjusiosios patirtos kapavietės sutvarkymo išlaidos nebuvo sumažintos pusiau, kadangi kapavietėje palaidota ne tik M. M., bet ir Z. M. tėvas, tačiau nukentėjusieji atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą nurodė, kad palaidojo M. M., jai įrengdami papildomą kapavietę ir pastatydami kitą paminklą, o anksčiau palaidoto nukentėjusiųjų tėvui pastatytas paminklas buvo paliktas. Kad kapavietė buvo tvarkoma įrengiant mamai naują kapavietę patvirtina nukentėjusiųjų atstovo pateiktos nuotraukos (t. 6, b. l 75), todėl nėra pagrindo mažinti turtinės žalos dydį M. J. skunde nurodytomis aplinkybėmis.Nuteistasis skunde taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu.Neturinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibūdina kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitas aplinkybes, teismo įvertintas pinigais. CK nenustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis, jį nustato teismas. Teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Teismas turi atsižvelgti į žalos sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas aplinkybes ir vadovautis įstatyme (CK 1.5 straipsnis) nustatytais teisės aiškinimo bei taikymo principais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiosios patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju kaltais nuteistojo M. J. veiksmais M. M. buvo padarytas kepenų dešinės skilties plyšimas, kuris sąlygojo ūminį vidinį nukraujavimą, dėl ko pastaroji mirė. Kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė nukentėjusieji Z. M. ir V. M., jie iki šiol labai pergyvena dėl netekties, negali apsiprasti, kad nebėra gyvos jų motinos, kadangi su ja gyveno, bendravo, buvo artimi. Neabejotina, kad nukentėjusiuosius ir M. M. siejo artimi ryšiai, o nusikalstami M. J. veiksmai, dėl kurių jie neteko savo artimojo, sukėlė stiprius dvasinius išgyvenimus, nusikalstamos veikos pasekmės negrįžtamos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad M. M. dukra Z. M. ir sūnus V. M. yra pilnamečiai, savarankiški, kuriems motinos parama jų gyvenime jau nebuvo būtina, jie nebuvo jos išlaikomi ar nuo jos priklausomi. Tokiu būdu, įvertinus nusikalstama veika sukeltas pasekmes, nukentėjusiųjų išgyvenimus, jų amžių, turtinę padėtį, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sumažino Z. M. ir V. M. civilinius ieškinius šioje dalyje ir priteisė jų naudai po 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Dar labiau mažinti nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tokia suma nukentėjusiųjų patirtai neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnyje ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, teismų praktikai pagal BK 281 straipsnio 5 dalį bylose.Dėl proceso išlaidų.Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai išsprendė nukentėjusiųjų prašymą priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas ir klausimas sprendžiamas iš esmės (BPK 328 straipsnio 4 punktas).BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji prašė iš M. J. priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš pateiktų pinigų priėmimo kvitų matyti, jog nukentėjusioji Z. M. advokatui Antanui Pliaugai už atstovimą ikiteisminio tyrimo metu sumokėjo 1 300 Eur (t. 2, b. l. 17, 46). Kadangi pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodė, jog Z. M. iš nuteistojo priteistina 1 500 Eur, kas neatitinka pateiktais pinigų priėmimo kvitais nustatytų patirtų išlaidų dydžio, nukentėjusiajai priteistos patirtos atstovavimo išlaidos, mažintinos. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, t. y., kad netinkamai išspręstas nuosprendžio klausimas dėl proceso išlaidų, nuteistojo M. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Nenustačius nei faktinio, nei teisinio pagrindo naikinti ar keisti nuosprendį civilinio atsakovo V. K. apeliacinio skundo motyvais, jo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu,

nutaria:

civilinio atsakovo Irmanto V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nuosprendį pakeisti:

Priteisti nukentėjusiajai Z. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš M. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų) proceso išlaidų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.