- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-30
- Bylos Nr.
- A-143-2240-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02550-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- K. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja K. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba), 400 000 Lt turtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, kad yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į J. M. (J. M.) valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5647 jai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,3685 ha žemės, esančios buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, valdytos sutuoktinio J. M. J. M. yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į B. M. (B. M.) (J. M. brolio) valdytą žemę. Nurodė, kad J. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5648 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) mieste piliečiui A. L.“ dalį dėl grąžinimo natūra A. L. 0,1843 ha bei panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5647 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) mieste pilietei K. M.“ dalį dėl grąžinimo natūra K. M. 0,1843 ha. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjos J. M. skundą patenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 6 d. sprendimus Nr. 2.4-01-5648 ir Nr. 2.4-01-5647. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir paminėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad žemė tarp J. M. ir B. M. nebuvo atidalinta. Pareiškėja pažymėjo, jog Nacionalinė žemės tarnyba, remdamasi priimtais teismų sprendimais, pateikė valstybės įmonei Registrų centrui (toliau – ir VĮ Registrų centras) prašymą įregistruoti Lietuvos valstybės nuosavybės teises į žemę, į kurią anksčiau buvo atkurtos nuosavybės teisės A. L. ir pareiškėjai. VĮ Registrų centras 2011 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. RS-1095 atsisakė įregistruoti Lietuvos valstybės nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre, motyvuodamas tuo, kad nebuvo pateikti dokumentai, kurių pagrindu būtų panaikinti vėlesni įvairūs žemės perleidimo sandoriai (paveldėjimo liudijimai, dovanojimo, pirkimo–pardavimo sutartys). Pareiškėja nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 49S-358 J. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų J. M. ir B. M. valdytos žemės dalį 0,4053 ha, grąžinant natūra 0,4053 ha žemės. Taigi į J. M. ir B. M. valdytą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. (duomenys neskelbtini) miestui priskirtoje teritorijoje, nuosavybės teisės natūra buvo atkurtos A. L. (kuris savo dalį vėliau pardavė) ir J. M. Nacionalinė žemės tarnyba informavo pareiškėją, kad jai natūra nebus atkurtos nuosavybės teisės į J. M. ir B. M. valdytą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. (duomenys neskelbtini) miestui priskirtoje teritorijoje, kadangi laisvos žemės nėra: nuosavybės teisės į pusę laisvos žemės buvo atkurtos J. M., o kita pusė (į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos A. L.) yra perleista tretiesiems asmenims. Pareiškėjos teigimu, dėl Nacionalinės žemės tarnybos pasyvumo, neteisėtų veiksmų ir neveikimo jai yra užkirstas kelias atgauti J. M. ir B. M. valdytą žemę natūra. Taip padaryta turtinė ir neturtinė žala, kurią prašė atlyginti. Pažymėjo, kad Nacionalinė žemės tarnyba privalėjo teismuose išreikšti tokią poziciją, kuri užtikrintų teisingą nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigą bei visų pretendentų lygiateisiškumą; inicijuoti visus įmanomus procesus, kad nebūtų pažeistas visų pretendentų lygiateisiškumas. Atsakovas šios savo pareigos neįvykdė, todėl konstatuotini neteisėti jo veiksmai (neveikimas). Atsakovas diskriminavo pareiškėją kitų pretendentų atžvilgiu, užkirto jai kelią atgauti žemę natūra. Teigė, kad dėl paminėtų atsakovo neteisėtų veiksmų ir neveikimo patyrė 400 000 Lt turtinę žalą, nes prarado galimybę atgauti natūra J. M. ir B. M. turėtą didelės vertės žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. (duomenys neskelbtini) miestui priskirtoje teritorijoje. Žalos dydis nustatytas pagal natūra turėjusios tekti žemės rinkos vertę. Taip pat teigė, kad atsakovo aukščiau nurodytais veiksmais ir neveikimu jai buvo padaryta 10 000 Lt neturtinė žala. Pažymėjo, kad dėl tokių neteisėtų veiksmų ji patiria neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, jaučiasi diskriminuojama, nes kitiems pretendentams nuosavybės teisės natūra buvo atkurtos. Teisėti lūkesčiai atgauti šią žemę natūra ir ją parduoti yra sužlugdyti. Pabrėžė, kad, atsižvelgiant į nurodytus motyvus, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus (ir neveikimą), neveikė taip, kaip pagal įstatymą šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pareiškėjai yra padaryta žala (turtinė ir neturtinė), tarp kurios ir atsakovo veiksmų (ir neveikimo) yra priežastinis ryšys, t. y. yra visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 75–81) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais, jog Nacionalinė žemės tarnyba nebuvo pakankamai aktyvi nuosavybės teisių atkūrimo procese ir neužtikrino visų pretendentų į B. ir J. M. turėtą žemę lygiateisiškumo. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad buvusių savininkų J. M. ir B. M. atitekusi žemė buvo bendra ir jos dalys nebuvo atskirtos, todėl teigti, jog vienas iš bendrasavininkių buvo (duomenys neskelbtini) miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje žemės dalies savininkas, o kitas – žemės sklypo, kuris (duomenys neskelbtini) miesto teritorijai buvo priskirtas po 1995 m. birželio 1 d., savininkas, nėra jokio pagrindo. Nacionalinė žemės tarnyba, vykdydama įsiteisėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-800/2010, 2012 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 49S-358 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. M.“ atkūrė nuosavybės teises į J. M. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,4053 ha žemės, grąžinant natūra. Kadangi A. L. grąžinto natūra žemės sklypo dalis nėra įregistruota Lietuvos Respublikos vardu, tai K. M. negali būti grąžinta natūra dalis žemės sklypo. Todėl, atsakovo nuomone, ginčo atveju yra objektyvios ir nuo Nacionalinės žemės tarnybos nepriklausančios aplinkybės, kurios neleidžia K. M. grąžinti dalį žemės sklypo natūra. Atkreipė dėmesį, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2012 m. birželio 26 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypų ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo buvusių savininkų J. M. ir B. M. turėtoje žemėvaldoje. Gavus atsakymą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus, bus sprendžiamas tolesnis klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų J. M. ir B. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę. Pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka bus atlyginta už jos sutuoktinio J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. Atsakovo teigimu, pareiškėjos skunde išdėstytos aplinkybės neįrodo Nacionalinės žemės tarnybos atliktų veiksmų neteisėtumo ar neveikimo. Pažymėjo, jog tam, kad būtų priteista pareiškėjos patirta turtinė žala, teismui turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys tokios žalos atsiradimo faktą ir jos dydį. Kitaip tariant, remiantis bylos medžiaga, turi būti nustatyta, jog pareiškėja patyrė žalą dėl tam tikrų valstybės institucijos ar jos pareigūnų veiksmų, turi būti nustatytas tokios žalos dydis. Tačiau pareiškėja teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad patyrė būtent 400 000 Lt turtinę žalą. Pareiškėja skunde teismui teigė, kad prarado galimybę atgauti natūra J. M. ir B. M. turėtą didelės vertės žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. (duomenys neskelbtini) miestui priskirtoje teritorijoje, tačiau jokiais argumentais nepagrindė būtent tokios žemės sklypo rinkos vertės. Byloje nėra pateiktos jokios eksperto išvados ar kitų įrodymų, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 6 d. sprendime Nr. 2.4-01-5647 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) mieste pilietei K. M.“ nurodytos žemės sklypo rinkos vertė yra 400 000 Lt. Be to, pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka bus atlyginta už jos sutuoktinio J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, todėl reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo yra atmestinas kaip nepagrįstas. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad neturtinės žalos fakto įrodymu galėtų būti akivaizdžiai matomi fiziologiniai asmens sveikatos pakitimai, kuriuos konstatuoti turėtų specialistai (psichologai, psichiatrai ar kiti). Byloje nėra jokių duomenų, kad pati pareiškėja kreipėsi į medicinos įstaigas ar specialistus, priešingai, pareiškėja savo skunde rašė, kad rašytinių įrodymų, patvirtinančių patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pateikti negali. Pareiškėja nėra pateikusi pagrįstų įrodymų, kurie leistų konstatuoti, jog ji iš tikrųjų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Teismui taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad būtent dėl Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų pareiškėjai būtų sukeltos neigiamos pasekmės, kurios neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Be to, pareiškėja neįrodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, iš kurių galėtų būti kildinama turtinė ir neturtinė žala. Neįrodžius priežastinio ryšio tarp žalos atsiradimo ir galbūt institucijos padarytų neteisėtų veiksmų, negalimas ir nuostolių atlyginimas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu (1 t., b. l. 185–191) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; grąžino pareiškėjai 100 Lt sumokėtą žyminį mokestį; atmetė likusią skundo reikalavimų dalį.
Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjos skundo reikalavimų priteisti jos naudai iš Lietuvos valstybės 400 000 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymėjo, jog Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Tokių sąlygų egzistavimas negali būti paremtas vien tik prielaidomis, nepatvirtintomis įrodymais. Sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad veiksmų neteisėtumas galėtų būti konstatuojamas tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007 ir kt.).
Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės 400 000 Lt turtinei žalai atlyginti pagrįstumo, atsižvelgė į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6, 7 punktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2932/2012, 2013 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-808/2013, 2013 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-153/2013. Nustatė, kad pareiškėja skundo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo pagrindė tuo, jog Nacionalinė žemės tarnyba Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-962-281/2009 visiškai palaikė pareiškėjos J. M. skundo reikalavimus, nesiekė, kad būtų panaikintos tik tos ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 6 d. sprendimų dalys, kuriose buvo viršytas pareiškėjai ir A. L. natūra grąžintos žemės plotas. Todėl, pareiškėjos teigimu, Nacionalinė žemės tarnyba teisminiame ginčo nagrinėjime buvo nepakankamai aktyvi, neužtikrino, kad jai ir A. L. būtų atkurtos nuosavybės teisės į vienodą žemės kiekį, pažeidė pretendentų lygiateisiškumą atkuriant nuosavybės teises. Pareiškėjos teigimu, atkuriant nuosavybės teises kitais būdais, t. y. žemės negrąžinus natūra, ji patirs finansinių nuostolių. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu buvo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. 2.4-01-5648 ir 2008 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. 2.4-01-5648, kuriuo pareiškėjai ir A. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. M. turėtos žemės dalį. Paminėtame sprendime teismas konstatavo, kad ginčo atveju buvo pažeistos teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisės atkūrimo procedūrų vykdymą ir sprendimo priėmimo tvarką, nuostatos. Vertindamas pareiškėjos skundo motyvus ir argumentus, kuriais yra grindžiamas reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėja į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-962-281/2009 nagrinėjimą buvo įtraukta trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis. Be to, pareiškėja šioje byloje buvo atstovaujama advokatės (taip pat atstovavusios pareiškėjai ir vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras), todėl visais ginčo klausimais pozicija galėjo būti išreiškiama argumentuotai ir pagrįstai. Remdamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu, teismas nustatė, kad K. M. atstovai skundą prašė atmesti, teigdami, jog skundžiami Vilniaus apskrities viršininko sprendimai negali būti panaikinti, nes yra teisėti ir pagrįsti. Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios teisių perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. 248 ,,Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo“), sutiko su pareiškėjos J. M. skundo reikalavimais. Tokios Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovų pozicijos pagrįstumas buvo patvirtintas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos skundo motyvai, jog Nacionalinės žemės tarnybos neteisėti veiksmai pasireiškė netinkamu atstovavimu Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-962-281/2009 ir taip buvo pažeistos pareiškėjos teisės, yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atmestini. Teismas pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procedūros į J. M. turėtą žemę pareiškėjos atžvilgiu nėra užbaigtos ir yra vykdomos. Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 4 dalimi, tuo atveju, jei pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Todėl, nustačius, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės pareiškėjos nurodytu būdu, t. y. perduodant suformuotą sklypą (jo dalį) J. M. turėtos žemės vietoje, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos pinigais. Be to, pareiškėja jokiais byloje esančiais įrodymais nepagrindė savo teiginių, kad tuo atveju, jeigu nuosavybės teisės bus atkurtos pinigais, jai pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį išmokėta piniginė kompensacija bus mažesnė už šio žemės sklypo vertę. Taigi, teismo nuomone, kol nėra užbaigtos nuosavybės atkūrimo procedūros, objektyviai nėra jokios galimybės įvertinti ir tai, ar pareiškėja patirs žalos. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareiškėja jai padarytos žalos dydį grindžia hipotetiniais teiginiais, kurie pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį nelaikytini tinkamais įrodymais. Taigi, teismui konstatavus, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos, kurios teisių perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba, tarnautojai pareiškėjos nurodytais veiksmais teisės aktų nepažeidė, pareiškėjai padarytos žalos faktas neįrodytas, nėra prielaidų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Todėl pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės jos nurodytą turtinę žalą yra nepagrįstas ir atmestinas.
Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2009 m. sausio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, 2009 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-734/2009, 2007 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-39/2012. Nustatė, kad pareiškėja, pagrįsdama savo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, pažymėjo, kad, netekusi galimybės atkurti nuosavybės teises natūra J. M. turėtos žemės vietoje, ji patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, diskriminaciją kitų pretendentų, kuriems nuosavybės teisės buvo atkurtos, atžvilgiu. Teigė, kad ilgas bylinėjimasis ją išsekino, todėl jaučianti nervinę įtampą. Teismas pabrėžė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu konstatuota, jog Vilniaus apskrities viršininkas nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu atliko neteisėtus veiksmus – priėmė 2008 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 2.4-01-5647, kuris kaip neteisėtas yra panaikintas. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl tų aplinkybių, jog dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 6 d. sprendimo ydingumo ir vėlesnio jo panaikinimo susiklostė tokia situacija, kad K. M. negali būti atkurtos nuosavybės teisės į J. M. valdytos žemės dalį pareiškėjos pageidautu būdu, t. y. perduodant natūra suformuotą žemės sklypą J. M. turėtos žemės vietoje. Taigi teismas pripažino, kad buvo pažeistas visų pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą lygiateisiškumo principas, užsitęsė nuosavybės teisių atkūrimo procesas, kuris ir šiuo metu nėra baigtas ir nėra aiškus terminas, kada jis bus baigtas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad K. M. dėl aptartų Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų patyrė neigiamus išgyvenimus, kurie negali būti vertinami kaip mažareikšmiai ar trumpalaikiai. Todėl pripažino, jog pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta pinigine kompensacija. Tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo metu priimtais neteisėtais sprendimais ar neteisėtu neveikimu asmenims padaroma neturtinė žala, kuri privalo būti kompensuojama pinigais, ne kartą pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-120/2013, 2013 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-162/2013 ir kt.). Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad byloje esančiais įrodymais yra nustatytos visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismas, vertindamas pareiškėjai padarytos neturtinės žalos pobūdį, pasekmes, taip pat atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), padarė išvadą, kad pareiškėjai už patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus iš Lietuvos valstybės priteistina 3 000 Lt kompensacija neturtinei žalai atlyginti.
Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi. Nustatė, kad pareiškėja teismui nepateikė detalių apskaičiavimų, patvirtinančių byloje patirtas išlaidas. Todėl, teismo nuomone, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje gali būti išspręstas ABTĮ 45 straipsnio nustatyta tvarka, pateikus prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1367/2011 ir kt.).
Teismas, spręsdamas dėl žyminio mokesčio, pažymėjo, jog, pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punktą, skundai dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Todėl pareiškėjai grąžino 100 Lt sumokėtą žyminį mokestį.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 1–5) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą ir visiškai patenkinti skundą, taip pat priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neįsigilino į bylos esmę, neatskleidė ginčo esmės, nepagrįstai nekonstatavo neteisėtų atsakovo veiksmų, dėl kurių jai buvo padaryta 400 000 Lt turtinė žala. Atsakovas nebuvo pakankamai aktyvus nuosavybės teisių atkūrimo procese, neužtikrino visų pretendentų į B. ir J. M. turėtą žemę lygiateisiškumo. Teismo sprendimas dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo yra prieštaringas. Tame pačiame teismo sprendime tos pačios faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese) negali būti vertinamos ir kaip teisėti, ir kaip neteisėti veiksmai, teismo sprendimas turi būti aiškus. Teismas nepagrįstai nenustatė turtinės žalos padarymo fakto. Akivaizdu, jog, vadovaujantis galiojančia piniginių kompensacijų už žemę, į kurią turi būti atkuriamos nuosavybės teisės, apskaičiavimo tvarka, apskaičiuota piniginė kompensacija bus ženkliai mažesnė už šio sklypo rinkos vertę (ypač lyginant su sklypo rinkos verte, kuri buvo sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu). Visiškai nesuprantami ir jokiais teisiniais argumentais nepagrįsti teismo teiginiai, jog žalos atsiradimo faktas yra hipotetinis. Neaišku, ar piniginė kompensacija apskritai bus išmokėta, nes yra labai senyvo amžiaus. Teismas nepagrįstai nekonstatavo visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų dėl padarytos turtinės žalos.
2. Teismas teisingai konstatavo neturtinės žalos atsiradimo sąlygas, tačiau vietoje prašytų 10 000 Lt priteisė 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas be pagrindo sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į daromų pažeidimų ilgalaikiškumą, dėl neteisėtų veiksmų atsiradusius neigiamus padarinius, pažeidimų reikšmingumą. Dėl to, kad yra užkirsta galimybė atkurti nuosavybės teises natūra į B. ir J. M. iki 1995 m. birželio 1 d. (duomenys neskelbtini) miestui priskirtoje teritorijoje esančią žemę, patiria neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą. Jaučiasi diskriminuojama, nes kitiems pretendentams nuosavybės teisės natūra buvo atkurtos, o jai nebuvo, ir tokia galimybė yra užkirsta. Teisėti lūkesčiai atgauti šią žemę natūra ir ją parduoti yra sužlugdyti. Yra senyvo amžiaus, todėl bylinėjimasis ir lankymasis Nacionalinėje žemės tarnyboje išsekino, jaučia nervinę įtampą ir pažeminimą dėl akivaizdžios diskriminacijos ir teisių pažeidimo. Yra praradusi pasitikėjimą valdžios institucijomis. Akivaizdu, kad aukščiau nurodyti dvasiniai nepatogumai yra ne trumpalaikiai ir ne menkaverčiai. Valstybės institucijos savo veikimu (arba neveikimu) toleravo ir vadovavosi principais, kurie yra priešingi racionalizmo, logiškumo bei lygiateisiškumo principams, veikė nepaisydami jos interesų, tuo šiurkščiai pažeidė jos, trečiosios pretendentės, teises ir interesus.
Atsakovas apeliaciniu skundu (1 t., b. l. 196–199) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti skundą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo. Teigia, jog, nepaisant teismų praktikoje suformuluotų neturtinės žalos fakto ir dydžio nustatymo ir įrodinėjimo taisyklių, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ji tikrai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, realiai pajautė emocinę depresiją, nervinę įtampą, kad pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Priešingai, pareiškėja tik deklaratyviai nurodė, kad jai užkirsta galimybė atkurti nuosavybės teises natūra į B. ir J. M. žemę ir ji patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, bylinėjimasis ir lankymasis Nacionalinėje žemės tarnyboje ją išvargino, ji prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis. Atsakovas pažymi, kad rūpesčiai ginant savo teises (šiuo atveju bylinėjantis teismuose) yra neišvengiama būtinybė. Nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėja kreipėsi į medicinos įstaigas ar specialistus. Priešingai, pareiškėja skunde ir pareiškėjos atstovė posėdžio metu nurodė, kad rašytinių įrodymų, patvirtinančių patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pateikti negali. Taigi pareiškėja nepateikė jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, pagrindžiančių skunde nurodytas aplinkybes, nei dėl neturtinės žalos padarymo fakto, nei dėl neturtinės žalos dydžio – žalos padarymo faktas ir dydis grindžiami bendro pobūdžio teiginiais, nepateikus išsamaus žalos pagrindimo ir jos patvirtinimo. Viešajai atsakomybei atsirasti nebuvo visų CK 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų. Be to, atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (2 t., b. l. 18–20) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti skundą.
Atsakovas nurodo, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos skundo motyvai dėl atsakovo netinkamo atstovavimo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-962-281/2009 yra nepagrįsti ir atmestini. Tam, jog būtų priteista pareiškėjos prašoma turtinė žala, teismui turėjo būti pateikti įrodymai, patvirtinantys tokios žalos atsiradimo faktą ir jos dydį, t. y. iš bylos medžiagos turi būti nustatyta, kad pareiškėja patyrė žalą dėl tam tikrų valstybės institucijos ar jos pareigūnų veiksmų, taip pat turi būti nustatytas tokios žalos dydis. Teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja, jokiais byloje esančiais įrodymais nepagrįsdama savo teiginių dėl išmokėtinos piniginės kompensacijos ir žemės sklypo vertės skirtumo, jai padarytos žalos dydį grindžia hipotetiniais teiginiais, kurie nelaikytini tinkamais įrodymais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai padarytos žalos faktas neįrodytas ir nėra prielaidų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Atsakovas taip pat nurodo, kad su apeliacinio skundo argumentais dėl neturtinės žalos priteisimo nesutinka savo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.
Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (2 t., b. l. 10–15) prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad atsakovas nebuvo pakankamai aktyvus nuosavybės teisių atkūrimo procese, neužtikrino visų pretendentų į B. ir J. M. turėtą žemę lygiateisiškumo. Dėl valstybės institucijų veiksmų (neveikimo) nebuvo įtraukta į žemės padalijimą, liko be žemės, dabar visi jos lūkesčiai sužlugdyti. Ji patyrė neturtinę žalą, t. y. ilgalaikius ir neįveikiamus neigiamus dvasinius sukrėtimus, išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, nervinę įtampą, reputacija pablogėjusi, yra pažeminta. Moralinę žalą taip pat įrodo akivaizdus fiziologinis sveikatos pakitimas, psichinės būklės žymus pašlijimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, kurie buvo konstatuoti (diagnozuoti) specialistų. Atsakovo paminėtų teismų sprendimų kvestionuoti ar lygiagrečiai taikyti šioje byloje nėra jokio pagrindo, nes teismo sprendimą lemia konkreti situacija. Pareiškėjos teigimu, įvertinus ilgai trunkantį pažeidimų pobūdį, sužlugdytus jos teisėtus lūkesčius ir kitas reikšmingas aplinkybes, neturtinės žalos priteisimas yra būtinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Iš pareiškėjos teismui paduoto skundo matyti, kad jos prašomos atlyginti turtinės (400 000 Lt dydžio) ir neturtinės (10 000 Lt dydžio) žalos atsiradimą ji sieja su atsakovo ir jo teisių pirmtakės Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtais veiksmais ir neveikimu, vykdant jos turimos nuosavybės teisės į žemę atkūrimo procedūrą.
Pagal pareiškėją, nurodyta turtinė žala atsirado dėl to, kad dėl netinkamo atsakovo elgesio šioje procedūroje ji prarado teisę (galimybę) atkurti nuosavybės teisę į jai priklausančią žemės sklypo (esančio 2,6977 ha žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) komunalinės zonos teritorijoje, (duomenys neskelbtini)) dalį natūra. Šiame kontekste pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje pareiškėja nekvestionuoja tokios teisės (galimybės) praradimo fakto. Taip pat jos nurodyti teisminiai sprendimai (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-06-11 sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-09-09 nutartis, kuriais buvo panaikintas Vilniaus apskrities viršininko 2008-02-06 sprendimas Nr. 2.4-01-5647 atkurti jai kartu su kitu pretendentu į buvusiam žemės savininkui J. M. priklausiusį ir paminėtame žemės sklype (Nr. (duomenys neskelbtini)) esantį 0,3685 ha žemės sklypą nuosavybės teises) pareiškėjos nėra siejami su valstybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumu valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme. Skunde teismui pareiškėja nenurodė paminėtoje (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)) teritorijoje esančio žemės sklypo konkretaus dydžio, kuris atitektų jai natūra, jeigu atsakovo (ir paminėtos jo teisių pirmtakės) veiksmai žemės grąžinimo procedūroje būtų vykdomi teisės reikalavimus atitinkančiu būdu. Tačiau iš jos skundo argumentų dėl patirtos turtinės žalos dydžio galima būtų daryti prielaidą, kad žemės sklypo, į kurį pareiškėja tikėjosi atkurti nuosavybės teisę natūra, dydis jos asocijuojamas su paminėtame Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 6 d. sprendime Nr. 2.4-01-5647 nurodytu kaip atkurtinu natūra dydžiu (ploto prasme pagal šį sprendimą pareiškėjai priklausytų pusė šio sklypo, t. y. 0,1843 ha dydžio sklypas). Todėl valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo požiūriu yra būtina atsakyti į klausimą, ar tokio dydžio ir nurodytoje teritorijoje esančio žemės sklypo vertė (pastebėtina, kad pareiškėja neargumentavo teismui, kodėl tai turi būti 400 000 Lt) gali būti pripažinta atlygintinu žalos (nuostolių) dydžiu CK 6.249 straipsnio taikymo prasme. Atsakant į šį klausimą, yra būtina pateikti valstybės deliktinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo aiškinimą byloje nagrinėjamoje situacijoje.
Tai darydama, kolegija pažymi, kad valstybės deliktinė atsakomybė yra reglamentuojama specialia teisės norma – CK 6.271 straipsniu. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje straipsnio dalyje nurodyto „akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Be to, kolegija, atsižvelgdama į tai, jog CK 6.271 straipsnyje yra pateiktos tik bendros nuorodos į atlygintiną žalą bei priežastinį ryšį tarp atlygintinos žalos ir valstybės valdžios institucijų aktų neteisėtumo, konstatuoja, kad sprendžiant pareiškėjai atlygintinos žalos nustatymo klausimą taip pat yra būtina vadovautis CK 6.249 straipsnio nuostatomis dėl atlygintinos žalos (nuostolių) apibūdinimo. Šio straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taikant šį žalos apibūdinimą, akivaizdu, kad pareiškėjos prašoma atlyginti turtinė žala (400 000 Lt) CK 6.249 straipsnio taikymo prasme negali būti laikoma pinigine išraiška patirtais tiesioginiais nuostoliais. Todėl turi būti svarstytina, ar ši (pareiškėjos prašoma priteisti) suma gali būti laikoma negautomis pajamomis, kurias pareiškėja būtų gavusi, jei nebūtų buvę (tariamai) atsakovo ir jo teisių pirmtakės CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu neteisėtų veiksmų. Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal bylos duomenis (kurie šioje byloje nėra kvestionuojami), pareiškėjai priklausančios nuosavybės teisės į buvusio savininko J. M. žemę atkūrimo procedūra nėra pasibaigusi. Atsakovas nekvestionuoja pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teisę į 0,9145 ha žemės (0,3096 ha (duomenys neskelbtini) miestui iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje ir 0,6049 ha (duomenys neskelbtini) miestui po 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje). Tai reiškia, kad tam tikrą piniginį ekvivalentą už turėtą galimybę susigrąžinti žemę paminėtame sklype Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėja atgaus vėliau (Atkūrimo įstatymo 21 str. 4 d.). CK 6.249 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad tai yra kliūtis pareiškėjai ir teismui apskaičiuoti pareiškėjos galbūt patirtos turtinės žalos dydį dabartinėje nuosavybės teisės į pareiškėjai priklausančią atkurti žemę atkūrimo procedūros stadijoje. Todėl kolegija konstatuoja, kad šioje byloje sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos galbūt patirtos turtinės žalos atlyginimo, nėra galimybės nustatyti vieno iš valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtino elemento – turtinės žalos padarymo fakto. Be to, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu pareiškėjos nurodyto kaip netinkamo ir pažeidžiančio jos interesus atsakovo (jo teisių pirmtako) elgesio paminėto teisminio nagrinėjimo metu vertinimu, pritaria teismo padarytai išvadai, kad toks (pareiškėjos akcentuotas) elgesys negali būti pripažintas neteisėtu elgesiu CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino pareiškėjos reikalavimą atlyginti 400 000 Lt dydžio turtinę žalą nepagrįstu.
Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų (šiuo atveju atsakovo ir jo teisių pirmtakės) neteisėti veiksmai ar neveikimas, žalos buvimas ir priežastinio ryšio tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo buvimas. Kalbant apie atsakovo (jo teisių pirmtakės) veiksmų neteisėtumą CK 6.250 straipsnio taikymo prasme, pažymėtina, kad pats faktas, jog pareiškėjai paminėtais teismų sprendimais įvertintu kaip neteisėtu sprendimu (Vilniaus apskrities viršininko 2008-02-06 sprendimu Nr. 2.4-01-5647) nuosavybės teisė į konkretų (pareiškėjos lūkesčius atitinkantį) žemės sklypą buvo atkurta, o vėliau teismo buvo panaikinta, aplinkybės, kad pareiškėja turėjo, o vėliau (dabar) prarado galimybę atkurti nuosavybę į aukščiau paminėtoje (duomenys neskelbtini) miesto teritorijoje (sklype Nr. (duomenys neskelbtini)) esančią žemę ir kad iki šiol, t. y. praėjus daugiau negu ketveriems metams po pastarojo sprendimo priėmimo, pareiškėjos teisė į nuosavybės atkūrimą nėra realizuota, leidžia pripažinti atsakovo (jo teisių pirmtakės) elgesį pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje neteisėtu elgesiu CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Todėl kolegija sutinka su šiuo klusumu pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.
Kalbant apie neturtinės žalos patyrimo faktą, pasakytina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į aukščiau konstatuotą pareiškėjos teisių ir jos pagrįstų lūkesčių pažeidimą bei jos garbų amžių (pareiškėjai yra 98 m.), kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu (t. y. CK 6.250 str. taikymo klausimu) pateiktais argumentais ir padaryta išvada, kad pareiškėjai nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis (3 000 Lt) teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jos atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu.
Tenkinti pareiškėjos ir atsakovo apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos K. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis neskundžiama.