Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-06-01 · Administracinė byla Nr. P-143-128-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2012-01-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-143-128-12Nutartis · 2012-06-01Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-01
Bylos Nr.
P-143-128-12
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01153-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
K. B.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
P. G., V. M.
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P143-128/2012Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01153-2010-7Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. birželio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-11/2012 pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims P. G., V. M. dėl įsakymų, akto, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. B. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. A-3550 ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“; 2) 2008 m. gegužės 12 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą Nr. 2007-1089; 3) Kauno apskrities viršininko 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 02-01-1769 ,,Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ dalį dėl P. G. Kaune, (duomenys neskelbtini), grąžinto 0,0464 ha ploto žemės sklypo; 4) Kauno apskrities viršininko 2009 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. 9374 dalį dėl P. G. Kaune, (duomenys neskelbtini), grąžinto 0,0464 ha ploto žemės sklypo; 5) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) parduoti jam 400 kv. m ploto žemės sklypą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad Kauno miesto Panemunės rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 282 „Dėl individualinių gyvenamųjų namų“ jam buvo paskirtas žemės sklypas Nr. 102 blokuotų gyvenamųjų namų statybai. Kauno miesto mero 1991 m. liepos 25 d. potvarkiu Nr. 1162 „Dėl blokuotų individualių gyvenamųjų namų statybos (duomenys neskelbtini) kvartale“ sklypo Nr. 102 plotas padidintas iki 400 kv. m. 1991 m. gruodžio 23 d. Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius patvirtino suteikto žemės sklypo Nr. 102 (294 kv. m ploto) raudonųjų linijų planą. 2008 m. liepos 8 d. pranešimu Nr. S2-2075(1.7) Kauno apskrities viršininko administracija žadėjo, jog, Kauno miesto žemėtvarkos skyriui pateikus parengtą ir nustatyta tvarka suderintą žemės sklypo planą, toliau bus tęsiamas valstybinio žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), dokumentų tvarkymas. Už šį žemės sklypą jis 1992 m. gruodžio 12 d. sumokėjo 1482 investicinius čekius. 2006 m. birželio 12 d. Kauno miesto žemėtvarkos skyriui buvo pateiktas jo prašymas (registracijos Nr. 1-1900) nustatyti perkamo 294 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dydį ir specialiąsias naudojimo sąlygas ir pagal 1992 m. gegužės 21 d. pateiktą prašymą parduoti žemės sklypą. Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. liepos 8 d. pranešime Nr. S2-2075(1.7) nurodė, kad žemės sklypui 2005 m. gegužės 7 d. suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini), o pardavimo procedūra bus tęsiama. Įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-37-451/2010, nutraukiant santuoką bei dalinantis santuokoje įgytą turtą, jam buvo palikta teisė į šį žemės sklypą. 2010 m. rugpjūčio 13 d. jo atstovė Kauno miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriui pateikė prašymą nurodyti priežastis ir jas pagrįsti dokumentais, kas kliudo sudaryti su juo valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Urbanistikos skyrius paklausimą persiuntė nagrinėti Kauno miesto žemėtvarkos skyriui, kuris 2010 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 8-SD-259(1.7) pranešė, jog Kauno apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. A-3550 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, 2009 m. kovo 10 d. priėmė įsakymą Nr. 02-01-1769 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ bei 2010 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 9374, kuriais grąžinta natūra P. G. 0,0464 ha žemės sklypas turėtoje vietoje – Kaune, (duomenys neskelbtini). Tuo metu jam taip pat tapo žinoma, kad 2008 m. gegužės 12 d. UAB „Žemėtvarkos darbai“ nuosavybės teisių trečiajam suinteresuotam asmeniui atkūrimo tikslu sudarė 464 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų paženklinimo–parodymo aktą. Jam tapo aišku, kad atsakovai jį akivaizdžiai klaidino ir slėpė tikrąją faktinę padėtį dėl žemės sklypo pardavimo. Pareiškėjo nuomone, paminėti administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes 400 kv. m žemės sklypas buvo suteiktas individualių gyvenamųjų namų statybai dar Kauno miesto mero 1991 m. liepos 25 d. potvarkiu Nr. 1162. Dar iki 1991 m. Atkūrimo įstatymo priėmimo buvo įtvirtintos jo teisės į 294 kv. m žemės sklypą, kai jis buvo paskirtas Kauno miesto Panemunės rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 282. Dėl to 400 kv. m žemės plotas nors ir nėra realiai užstatytas, bet jis yra užimtas, apibrėžiant jo paskirtį, todėl nėra laisvas, kaip tai yra teigiama ginčijamame atsakovo įsakyme dėl sklypo plano patvirtinimo. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovai, atlikdami administracinius veiksmus bei priimdami administracinius aktus, kuriais buvo realizuotos trečiojo suinteresuoto asmens teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, nesilaikė 2005 m. lapkričio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų pasitarime aprobuotos teismų praktikos bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijų, išdėstytų leidinyje ,,Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 420. Šioje aprobuotoje teismų praktikoje pasisakoma, jog pagal 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje esanti žemė nebuvo grąžinama natūra, ji buvo priskiriama valstybės išperkamai žemei, ir tik pagal 2002 m. balandžio 2 d. įstatymą Nr. IX-832 atsirado galimybė susigrąžinti natūra miesto teritorijoje esančią žemę, tačiau visais atvejais prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti nustatinėjama, ar žemė yra laisva. Tai patvirtina, kad atsakovai, priimdami administracinius aktus atkurti nuosavybės teises trečiajam suinteresuotam asmeniui, akivaizdžiai ignoravo tai, jog jo teisės į 400 kv. m žemės sklypą buvo įtvirtintos dar iki trečiojo suinteresuoto asmens galimybės susigrąžinti miesto žemę natūra atsiradimo bei iki nuosavybės teisių atkūrimo Lietuvos Respublikoje proceso pradžios.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 19 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. A-3550 ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, 2008 m. gegužės 12 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą Nr. 2007-1089, Kauno apskrities viršininko 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 02-01-1769 ,,Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ dalį dėl P. G. Kaune, (duomenys neskelbtini), grąžinto 0,0464 ha ploto žemės sklypo, Kauno apskrities viršininko 2009 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. 9374 dalį dėl P. G. Kaune, (duomenys neskelbtini), grąžinto 0,0464 ha ploto žemės sklypo, o likusią pareiškėjo skundo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos įpareigojimo parduoti pareiškėjui 400 kv. m ploto žemės sklypą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog teismui pateiktų įrodymų visuma (taip pat ir pridėtos Žemės bylos Nr. 2-771 duomenys) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Kauno miesto Panemunės rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 282 „Dėl individualinių gyvenamųjų namų“ pareiškėjui buvo paskirtas žemės sklypas Nr. 102 blokuotų gyvenamųjų namų statybai, o Kauno miesto mero 1991 m. liepos 25 d. potvarkiu Nr. 1162 „Dėl blokuotų individualių gyvenamųjų namų statybos (duomenys neskelbtini) kvartale“ sklypo Nr. 102 plotas padidintas iki 400 kv. m. 1991 m. gruodžio 23 d. Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius patvirtino suteikto žemės sklypo Nr. 102 (294 kv. m ploto atžvilgiu) raudonųjų linijų planą. 1992 m. gegužės 21 d. pareiškėjas pateikė prašymą Kauno miesto valdybai parduoti 294 kv. m žemės sklypą. 1992 m. gruodžio 14 d. pareiškėjui buvo pateiktas Kauno miesto valdybos mokėjimo pranešimas dėl 1482 investicinių čekių sumokėjimo už perkamą žemės sklypą. Už šį žemės sklypą pareiškėjas 1992 m. gruodžio mėn. pagal Žemės sklypo įkainojimo aktą (pardavimo kaina – 1482) sumokėjo 1482 investicinių čekių sumą. 2005 m. gegužės 16 d. pareiškėjas kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialą dėl adreso ginčo žemės sklypui suteikimo, ir institucija pasiūlė suteikti adresą 294 kv. m žemės sklypui – Kaunas, (duomenys neskelbtini). 2006 m. birželio 12 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriui buvo pateiktas pareiškėjo prašymas (registracijos Nr. 1-1900) nustatyti perkamo 294 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dydį ir naudojimo sąlygas pagal 1992 m. gegužės 21 d. pateiktą prašymą parduoti žemės sklypą. Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. birželio 14 d. raštu Nr. S2-1547(1.11), ryšium su sklypo pardavimu pareiškėjui, kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu parengti žemės sklypo planą, nurodyti specialiąsias sąlygas, naudojimo būdą bei pobūdį ir t. t. 2006 m. birželio 20 d. raštu Nr. 40-2-922 informavo pareiškėją, kad parengti visi žemės sklypo plano rengimui būtini dokumentai. Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. liepos 8 d. pranešime Nr. S2-2075(1.7) informavo pareiškėją, jog pateikus planą bus tęsiamas valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dokumentų tvarkymas. Įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-37-451/2010 nutraukiant santuoką, pareiškėjui buvo palikta teisė į žemės sklypą Kaune, (duomenys neskelbtini). 2010 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjo atstovė Kauno miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriui pateikė prašymą nurodyti priežastis ir jas pagrįsti dokumentais, kas kliudo sudaryti su pareiškėju valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Urbanistikos skyrius paklausimą persiuntė nagrinėti Kauno miesto žemėtvarkos skyriui, kuris 2010 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 8-SD-259(1.7) pranešė, jog Kauno apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. A-3550 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, 2009 m. kovo 10 d. priėmė įsakymą Nr. 02-01-1769 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ bei 2010 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 9374, kuriais grąžinta natūra P. G. 0,0464 ha žemės sklypas turėtoje vietoje – Kaune, (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjo atstovei 2010 m. rugsėjo 21 d. kartu su raštu Nr. 8-SD-478(1.7) Nacionalinė žemės tarnyba parsiuntė 2008 m. gegužės 12 d. surašytą 464 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų paženklinimo–parodymo aktą. Administracinės bylos dokumentų duomenys taip pat patvirtina aplinkybes, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. spalio 6 d. priėmė įsakymą Nr. A-3550 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas laisvos valstybinės žemės sklypas, dėl to Kauno apskrities viršininkas 2009 m. kovo 10 d. priėmė įsakymą Nr. 02-01-1769 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ bei 2010 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 9374, kuriais natūra P. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0464 ha žemės sklypą Kaune, (duomenys neskelbtini). Teismas pabrėžė, jog pareiškėjui 1988 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 282 ir 1991 m. liepos 25 d. potvarkiu Nr. 1162 buvo suteiktas 400 kv. m žemės sklypas Kauno mieste individualaus gyvenamojo namo statybai bei suteikta teisė naudoti žemės sklypus individualaus gyvenamojo namo statybai pagal patvirtintą projektą. Kauno miesto vyriausiasis architektas 1991 m. gruodžio 23 d. patvirtino žemės sklypo Nr. 102 (294 kv. m ploto) raudonųjų linijų planą. Pareiškėjas pateikė prašymą kompetentingai institucijai parduoti jam šį žemės sklypą ir už žemės sklypą avansu sumokėjo visą sumą pagal įkainojimo aktą, taip pat pateikė prašymą dėl perkamo žemės sklypo dydžio ir specialių sąlygų nustatymo bei pageidavo būtinus matavimus atlikti savo lėšomis. Kauno miesto žemėtvarkos skyrius dokumentus išsiuntė Kauno miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentui, prašydamas parengti žemės sklypo planą. Bylos įrodymų visuma leidžia teigti, kad pareiškėjas nuosekliai ir sistemingai atliko veiksmus (įvykdė iš savo pusės būtinus teisiškai reikšmingus veiksmus pagal paminėtą sandorį), kuriais siekė sukurti civilines teises ir pareigas (įgyti į žemės sklypą nuosavybės teisę). To pagrindu pareiškėjui atsiradusių teisių ir pareigų pobūdį lemia teisės aktai, galioję sandorio sudarymo metu, nors vėliau šių normų turinys ir pasikeitė, nes pagal bendrą principą lex benignior retro agit, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Tai įpareigoja teismą pripažinti bei ginti asmens teisėtai įgytą teisę ir ginti nuo atsiradusių pažeidimų būtent asmens teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 13, 20 str.). Atkreipė dėmesį, kad Žemės reformos įstatymo 6 straipsnis (1991 m. liepos 25 d. įstatymo redakcija) numatė, kad vykdant žemės reformą privatinėn nuosavybėn žemė gali būti įsigyjama nuosavybės teisės atstatymo ir pirkimo būdu, teisę įsigyti žemės sklypus turėjo nuolat Lietuvoje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai. Žemės reformos įstatymo 8, 9, 10 straipsnių nuostatos reglamentavo pirmumo eilę pirkti žemę, nustatė parduodamos žemės plotų maksimalius dydžius bei žemės išpirkimo būdus. Teismas taip pat pabrėžė, kad ir šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas iš esmės nepaneigia pareiškėjo teisės nuosavybėn įgyti žemės sklypą, kuris teisės aktų nustatyta tvarka suteiktas individualiems gyvenamiesiems namams statyti miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse, kai už šiuos žemės sklypus nustatyta tvarka įmokėtos įmokos pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų taisyklių 2.3 p., Žemės įstatymo 10 str. 5 d. 3 p.). Todėl atsakovai, nenuginčiję ir nepaneigę žemės sklypo suteikimo pareiškėjui teisėtumo, vienašališkai negali atsisakyti vykdyti pareigų, atsiradusių iš sandorio ir priskirtų jiems vykdyti pagal teisės aktų nustatytą kompetenciją (ABTĮ 57 str.). Šių teismo išvadų taip pat negali paneigti aplinkybė, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui 2008–2009 m. administraciniais aktais buvo atkurta nuosavybės teisė natūra į ginčo sklypą. Žemės sklypas pareiškėjui buvo suteiktas 1988 m. gruodžio 30 d. 1991 m. liepos 25 d. Kauno mieste šis sklypas suteikimo metu remiantis teisiniu reglamentavimu buvo valstybės išperkama žemė ir tuo metu buvusiam savininkui natūra negrąžinama. Dėl to pretendentas į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą šiuo atveju pirmumo teisės neturi, todėl, neatsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą, pareiškėjo teisės remiantis principu lex benignior retro agit turi būti ginamos. Esant šioms aplinkybėms, yra pakankamas pagrindas išvadai, jog nepagrįstai buvo atkurtos natūra nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą trečiajam suinteresuotam asmeniui, todėl skunde prašomi panaikinti aktai naikintini kaip neteisėti iš esmės – t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Nurodė, jog teismui pateikti duomenys patvirtina, kad 2010 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi P. G. ginčo žemės sklypą pardavė V. M., ir, nepanaikinus sandorių (ar administracinių aktų), nepritaikius restitucijos, nėra jokio pagrindo atsakovą, kuris šiuo metu nėra žemės sklypo savininkas (ar patikėtinis), įpareigoti sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį dėl ginčo žemės sklypo. Tai neužkerta kelio pareiškėjui, atsakovui įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nuginčyti 2010 m. gruodžio 23 d. sandorį ir tada spręsti klausimą dėl žemės sklypo pardavimo pareiškėjui (ABTĮ 10 str.). Likę argumentai dėl žemės naudojimo sutarties sudarymo, techninės dokumentacijos parengimo, pareiškėjo delsimo savo lėšomis atlikti matavimus ir t. t. bei pareiškėjo netikslus skundo juridinio pagrindo nurodymas teisiškai yra nereikšmingi, pertekliniai ir nesudarantys pakankamo pagrindo skundui atmesti. Teismas pažymėjo, jog šio ginčo sprendimui lemiamos įtakos neturi ir ginčas administracinėje byloje Nr. Ik-239-353/2010, kadangi paminėtoje byloje pareiškėjai nurodė skirtingus skundo pagrindą bei dalyką.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. sprendimu patenkino atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos, Kauno miesto savivaldybės administracijos, trečiojo suinteresuoto asmens P. G. apeliacinius skundus. Teismas panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kyla dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. A-3550 ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, 2008 m. gegužės 12 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto Nr. 2007-1089, Kauno apskrities viršininko 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 02-01-1769 ,,Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ dalies dėl P. G. Kaune, (duomenys neskelbtini), grąžinto 0,0464 ha ploto žemės sklypo, Kauno apskrities viršininko 2009 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. 9374 dalies dėl P. G. Kaune, (duomenys neskelbtini), grąžinto 0,0464 ha ploto žemės sklypo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas visų pirma pažymėjo, kad iš esmės nekyla ginčas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisakė. Ginčas iš esmės kyla dėl teisės taikymo byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, o byloje kilęs esminis klausimas – kuris subjektas, t. y. pareiškėjas ar trečiasis suinteresuotas asmuo P. G., kuriam ginčijamais teisės aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, turi pirmenybę į ginčo žemę. Teismas pastebėjo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime iš esmės konstatavo, jog pareiškėjas nuosekliai ir sistemingai atliko veiksmus, kuriais siekė sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. įgyti ginčo žemę nuosavybės teise, todėl būtina pripažinti pareiškėjo įgytą teisę ir ginti ją nuo atsiradusių pažeidimų būtent asmens teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joje taikytiną teisinį reguliavimą, teismas tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms nepritarė. Teismas visų pirma pažymėjo, jog byloje nekyla ginčas dėl to, kad trečiasis suinteresuotas asmuo P. G. ginčijamų teisės aktų priėmimo metu turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę. Kadangi ginčo šioje byloje tyrimo objektas – pirmiau nurodytų aktų teisėtumas ir pagrįstumas, teismo nuomone, būtina įvertinti, ar atsakovai, priimdami ginčijamus teisės aktus, pažeidė jų priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu. Pažymėjo, jog nors iki 2002 m. balandžio 19 d. (2002 m. balandžio 2 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-832 įsigaliojimo momento) galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 5 ir 12 straipsnių nuostatos nuosavybės teisių atkūrimą natūra į laisvą (neužstatytą) žemę siejo su nuosavybės teise valdomų statinių turėtos žemės vietoje buvimu ar nebuvimu, nuo 2002 m. balandžio 19 d. šios sąlygos ordinarinėje teisėje nebeliko ir atsirado teisinės prielaidos atkurti nuosavybės teises natūra mieste ir tais atvejais, kai asmuo neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, išskyrus atvejus, kuomet žemė išperkama visuomenės poreikiams. Teismas, įvertinęs ginčijamų teisės aktų priėmimo metu galiojusios (t. y. 2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo redakcijos) Atkūrimo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nurodė, jog šioje įstatymo nuostatoje yra aiškiai įtvirtintas imperatyvas atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje, išskyrus dvi išimtis: kai pilietis nepageidauja susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, taip pat kai šio įstatymo 12 straipsnyje numatytais pagrindais žemė priskirtina valstybės išperkamai. Teismas taip pat pažymėjo, kad Žemės reformos įstatymo (ginčui aktuali 2007 m. gegužės 29 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog asmenims žemės reformos metu žemė, miškas ir vandens telkiniai (suformuotais žemės sklypais) parduodami laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės, tačiau iš paminėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies turinio aiškiai matyti, kad pirmąja eile nurodomi asmenys, siekiantys susigrąžinti žemę natūra. Sisteminė paminėtų Atkūrimo įstatymo ir Žemės reformos įstatymo nuostatų analizė teismui leido padaryti išvadą, kad reglamentuodamas žemės reformos procesą įstatymų leidėjas prioritetą teikia asmenims, siekiantiems natūra atkurti nuosavybės teises. Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog trečiasis suinteresuotas asmuo P. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovai, priimdami ginčijamus aktus, užtikrino trečiojo suinteresuoto asmens P. G. teisės atkurti nuosavybės teises natūra įgyvendinimą. Teismas visų pirma pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kokias konkrečiai teisės nuostatas pažeidė atsakovai, priimdami ginčijamus teisės aktus, tokių teisės normų skunde nenurodė ir pareiškėjas. Pabrėžė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsisakyti atkurti nuosavybės teises natūra pagrindas yra tik tuomet, jei atitinkama žemė laikytina valstybės išperkama. Pirmosios instancijos teismas kaip skundo patenkinimo pagrindą nurodė lex benignior retro agit principą, taip pat tai, kad pareiškėjui ginčo žemė buvo suteikta pagal jos suteikimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, pareiškėjas nuosekliai ir sistemingai atliko veiksmus, kuriais siekė sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. įgyti ginčo žemę nuosavybės teise, todėl būtina pripažinti pareiškėjo įgytą teisę ir ginti ją nuo atsiradusių pažeidimų būtent asmens teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu. Šiuo aspektu teismas visų pirma pažymėjo, kad pagal bylos faktines aplinkybes nėra pagrindo taikyti lex benignior retro agit principą. Viena vertus, teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1406/2006, 2007 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P17-221/2007, 2011 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1434/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2011) laikomasi nuostatos, jog šis principas iš esmės taikytinas tik tais atvejais, kai sprendžiami baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimai, tačiau ši byla su paminėtų klausimų sprendimu nėra susijusi. Kita vertus, nėra pagrindo teigti, jog šioje byloje buvo atgal taikomos teisės normos, sušvelninančios tam tikrų subjektų teisinę padėtį. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovai, priimdami ginčijamus aktus, vadovavosi jų priėmimo metu galiojusių teisės aktų, konkrečiai, Atkūrimo įstatymo ir Žemės reformos įstatymo, nuostatomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog priimdamas sprendimą jis faktiškai vadovavosi lex retro non agit principu, t. y. nurodė, kad jau iki 2002 m. balandžio 19 d. Atkūrimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo, kuomet statutinėje teisėje atsirado pagrindas atkurti nuosavybės teises natūra į neužstatytą miesto žemę, pareiškėjas pagal iki tol galiojusį reguliavimą buvo atlikęs visus būtinus veiksmus ir dėl to jau iki paminėtos Atkūrimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo įgijo teisę pirkti žemę. Kadangi ši jo teisė atsirado iki 2002 m. balandžio 19 d., jai turėtų būti suteikta pirmenybė trečiojo suinteresuoto asmens teisės atkurti nuosavybės teises natūra atžvilgiu. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir joms taikytinas teisinis reguliavimas tokios išvados nepatvirtina. Teismas visų pirma sutiko su apeliantų argumentais, kad Kauno miesto Panemunės rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 30 d. sprendime Nr. 282, kuriuo pareiškėjui buvo suteikta ginčo žemė, buvo nustatyti tam tikri įpareigojimai, be kita ko, patvirtinti Kauno valstybinėje notarinėje kontoroje sutartį dėl neterminuoto žemės naudojimo (2.3 punktas). Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas tokios sutarties nesudarė ir ji nebuvo patvirtinta. Be to, nors nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Kauno miesto valdybai 1992 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą dėl aptariamo žemės sklypo pirkimo, jam buvo pateiktas Mokėjimo pranešimas ir pagal Žemės sklypo įkainojimo aktą jis sumokėjo 1482 investicinius čekius, teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 4.1.2 punkte buvo įtvirtinta nuostata, jog žemės sklypai parduodami piliečiams, kuriems iki šio nutarimo priėmimo dienos jie buvo suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti, tačiau kartu nurodyta, kad jeigu tokio sklypo nuomininkas per vienerius metus nuo sklypo suteikimo naudotis dienos nepaklojo namo pamatų, šis sklypas jam neparduodamas, o sklypo naudojimo (nuomos) sutartis miesto (rajono) valdybos potvarkiu nutraukiama. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas paminėtos sąlygos neįvykdė, t. y. namo pamatai pakloti nebuvo. Teismo vertinimu, sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas byloje aptariamu atveju įgijo teisę pirkti ginčo žemę, kuri turėtų pirmenybę teisės atkurti nuosavybės teises natūra atžvilgiu, kaip bylai reikšminga faktinė aplinkybė nurodytina tai, kad pareiškėjui žemės sklypas pirmiau paminėtu Kauno miesto Panemunės rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 282 buvo suteiktas konkrečiam tikslui – t. y. individualių blokuotų namų statybai. Be to, iš šio sprendimo 3 punkto turinio matyti, kad žemės suteikimas buvo siejamas su siekiu pagerinti pareiškėjo turimas gyvenamąsias sąlygas. Kaip paminėta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 4.1.2 punkte asmens teisė pirkti žemę taip pat siejama su šio tikslo įgyvendinimu. Byloje nėra duomenų, kad po pareiškėjo įmokų įmokėjimo iki 2002 m. balandžio 19 d. Atkūrimo įstatymo redakcijos, priimtos įgyvendinant pirmiau paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, įsigaliojimo (ir iki ginčijamų aktų priėmimo momento) pareiškėjas kokiais nors aktyviais veiksmais būtų siekęs šį tikslą įgyvendinti, jis pasiektas nebuvo: byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo žemėje iki šiol jokie statybos darbai nėra pradėti. Nors pareiškėjas teigė, kad taip įvyko ne dėl jo, o dėl Janonio popieriaus fabriko kaltės, jis į bylą nepateikė šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Be to, nėra jokių įrodymų, kad nuo 1992 m. iki 2006 m., t. y. per pakankamai ilgą laiko tarpą, pareiškėjas būtų kaip nors bandęs realizuoti savo teises. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas paminėtu laikotarpiu būtų kreipęsis į valstybės institucijas dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kad jos būtų atsisakiusios tokią sutartį sudaryti. Taigi byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad žemės pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Dėl paminėtų priežasčių teismas sutiko su trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovų apeliacinių skundų argumentais, kad pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti teisės aktuose įtvirtinta teise išsipirkti žemės sklypą individualaus namo statybai, tačiau jos neįgyvendino teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamų aktų priėmimo metu jis turėjo pirmenybę pirkti ginčo žemę iš valstybės. Kaip paminėta, turint galvoje ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusias Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir tą faktinę aplinkybę, kad ginčo žemė nėra užstatyta statiniais, nėra pagrindo teigti, kad Atkūrimo įstatymo prasme ji laikytina valstybės išperkama ir negrąžintina natūra buvusiems savininkams. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog ir šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas nepaneigia pareiškėjo teisės įsigyti aptariamą žemės sklypą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2.3 punktu, šio punkto nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai kartu su Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių, 10 straipsnio 1 dalies ir Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis. Šiuo atveju teisės įsigyti žemės sklypą pirmenybės klausimas apibrėžtas Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatose, iš jų turinio matyti, kad asmenys, turintys teisę atkurti nuosavybės teises natūra, turi pirmenybę įsigyjant žemę iš valstybės asmenų, siekiančių ją įgyti nuosavybės teise kitais pagrindais, atžvilgiu. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Nenustatęs kitų ginčijamų aktų neteisėtumo pagrindų, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas nėra pagrįstas. Todėl teismas patenkino pateiktus apeliacinius skundus, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą.

IV.

Pareiškėjas 2012 m. kovo 28 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-11/2012, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad bylos nagrinėjimo iš esmės metu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba ir trečiasis suinteresuotas asmuo P. G. nuslėpė reikšmingą aplinkybę, jog pagal Atstatymo įstatymo normas nuosavybės teisės P. G. buvo visiškai atkurtos. Apie šios svarbios aplinkybės konstatavimą jam tapo žinoma gavus Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-454/2011. Nėra praleidęs termino prašymui atnaujinti procesą paduoti, nes 2011 m. gruodžio 29 d. galėjo sužinoti apie tai, kad konstatuotos aplinkybės, galinčios turėti prejudicinę reikšmę jo byloje. Neatsižvelgęs į tai, kad P. G. visiškai atkurtos nuosavybės teisės pagal nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusias teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą, taikant nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą, o tai turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Konstatuota aplinkybė dėl visiško P. G. pareiškimo atkurti nuosavybės teises išsprendimo yra akivaizdus įrodymas dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo normų taikymo nagrinėjant proceso dalyvių apeliacinius skundus.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą prašo atmesti prašymą.

Kauno miesto savivaldybės administracija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečiai materialinės teisės normos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendime taikytos ar aiškintos netinkamai, padarytas esminis teisės normų pažeidimas. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog nagrinėjant bylą nebuvo žinoma, kad P. G. visiškai atkurtos nuosavybės teisės, neturėjo ir negalėjo turėti įtakos teismui priimant sprendimą. Todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, kadangi nebuvo pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atmestinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą (T 2, b. l. 47–48).

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Kilusiam ginčui išspręsti buvo aktualios Atkūrimo įstatymo, o ne Atstatymo įstatymo nuostatos. Pareiškėjo ginčyti teisės aktai priimti pasikeitus teisiniam reglamentavimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi pareiškėjas nepagrindė šio proceso atnaujinimo pagrindo. Prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-11/2012 pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims P. G., V. M. dėl įsakymų, akto, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas