Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2012-01-12 · Administracinė byla Nr. A-858-11-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2012-01-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-143-128-12Nutartis · 2012-06-01Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-01-12
Bylos Nr.
A-858-11-12
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01153-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
K. B.
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijos
Trečiasis asmuo
P. G., V. M.
Kategorijos
  • 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A858-11/2012Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01153-2010-7Procesinio sprendimo kategorijos: 11.4.2.; 11.6.1.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjui K. B.,pareiškėjo atstovei advokatei R. P.,atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui R. G.,atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei L. E. O.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijos, trečiojo suinteresuoto asmens P. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – P. G., V. M.) dėl įsakymų, akto, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 5-7) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) 2008 m. spalio 6 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. A-3550 ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“; 2) 2008 m. gegužės 12 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą Nr. 2007-1089; 3) 2009 m. kovo 10 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-1769 ,,Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ dalyje dėl (duomenys neskelbtini) Kaune grąžinto 0,0464 ha ploto žemės sklypo; 4) 2009 m. kovo 10 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 9374 dalyje dėl (duomenys neskelbtini), Kaune grąžinto 0,0464 ha ploto žemės sklypo; 5) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) parduoti K. B. 400 kv.m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune.

Pareiškėjas paaiškino, jog Kauno miesto Panemunės rajono LDT VK 1988 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 282 „Dėl individualių gyvenamųjų namų statybos“ pareiškėjui buvo paskirtas žemės sklypas Nr. 102 blokuotų gyvenamųjų namų statybai. 1991 m. liepos 25 d. Kauno miesto mero potvarkiu Nr.1162 „Dėl blokuotų individualių gyvenamųjų namų statybos (duomenys neskelbtini) kvartale“ sklypo Nr. 102 plotas padidintas iki 400 kv.m. 1991 m. gruodžio 23 d. Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius patvirtino suteikto žemės sklypo Nr. 102 (294 kv.m. ploto) raudonųjų linijų planą. 2008 m. liepos 8 d. pranešimu Nr. S2-2075(1.7) Kauno apskrities viršininko administracija žadėjo, jog Kauno miesto žemėtvarkos skyriui pateikus parengtą ir nustatyta tvarka suderintą žemės sklypo planą, toliau bus tęsiamas valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, dokumentų tvarkymas. Už šį žemės sklypą pareiškėjas 1992 m. gruodžio 12 d. sumokėjo 1482 investicinius čekius. 2006 m. birželio 12 d. Kauno miesto Žemėtvarkos skyriui buvo pateiktas pareiškėjo prašymas (registracijos Nr. 1-1900) nustatyti perkamo 294 kv.m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dydį ir specialiąsias naudojimo sąlygas ir pagal 1992 m. gegužės 21 d. pateiktą prašymą parduoti žemės sklypą. Kauno apskrities viršininko administracija (toliau – ir KAVA) 2008 m. liepos 8 d. pranešime Nr. S2-2075/1.7 nurodė, kad žemės sklypui 2005 m. gegužės 7 d. suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini), o pardavimo procedūra bus tęsiama. Įsiteisėjusiu 2010 m. gegužės 18 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-37-451/2010, nutraukiant santuoką bei dalinantis santuokoje įgytą turtą, pareiškėjui buvo palikta teisė į šį žemės sklypą. 2010 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjo atstovė Kauno miesto savivaldybės miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriui pateikė prašymą nurodyti priežastis ir jas pagrįsti dokumentais, kas kliudo sudaryti su pareiškėju valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Urbanistikos skyrius paklausimą persiuntė nagrinėti Kauno miesto Žemėtvarkos skyriui, kuris 2010 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 8-SD-259(1.7) pranešė, jog Kauno apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. A-3550 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, 2009 m. kovo 10 d. priėmė įsakymą Nr. 02-01-1769 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ bei 2010 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 9374, kuriais grąžinta natūra P. G. 0,0464 ha žemės sklypas turėtoje vietoje – (duomenys neskelbtini), Kaune. Tuo metu pareiškėjui taip pat tapo žinoma, kad 2008 m. gegužės 12 d. UAB „Žemėtvarkos darbai“ nuosavybės teisių trečiajam suinteresuotam asmeniui atkūrimo tikslu sudarė 464 kv.m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų paženklinimo parodymo aktą. Pareiškėjui tapo aišku, kad atsakovai jį akivaizdžiai klaidino ir slėpė tikrąją faktinę padėtį dėl žemės sklypo pardavimo. Pareiškėjo nuomone, paminėti administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio l dalies 2 punktą, nes 400 kv.m. žemės sklypas buvo suteiktas individualių gyvenamųjų namų statybai dar 1991 m. liepos 25 d. Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 1162. Dar iki 1991 metų Atkūrimo įstatymo priėmimo buvo įtvirtintos pareiškėjo teisės į 294 kv.m. žemės sklypą, kai jis buvo paskirtas Kauno m. Panemunės rajono LDT VK 1988 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 282. Dėl to 400 kv.m. žemės plotas nors ir nėra realiai užstatytas, bet jis yra užimtas, apibrėžiant jo paskirtį, todėl nėra laisvas, kaip tai yra teigiama ginčijamame atsakovo įsakyme dėl sklypo plano patvirtinimo. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovai, atlikdami administracinius veiksmus bei priimant administracinius aktus, kuriais buvo realizuotos trečiojo suinteresuoto asmens teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, nesilaikė 2005 m. lapkričio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų pasitarime aprobuotos teismų praktikos bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijų, išdėstytų leidinyje Administracinių teismų praktika Nr. 8, p. 420. Šioje aprobuotoje teismų praktikoje pasisakoma, jog pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje esanti žemė nebuvo grąžinama natūra, ji buvo priskiriama valstybės išperkamajai žemei, ir tik pagal 2002 m. balandžio 2 d. įstatymą Nr. IX-832 atsirado galimybė susigrąžinti natūra miesto teritorijoje esančią žemę, tačiau visais atvejais prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti nustatinėjama, ar žemė yra laisva. Tai patvirtina, kad atsakovai, priimdami administracinius aktus atkurti nuosavybės teises trečiajam asmeniui, akivaizdžiai ignoravo tai, jog pareiškėjo teisės į 400 kv.m. žemės sklypą buvo įtvirtintos dar iki trečiojo suinteresuoto asmens galimybės susigrąžinti miesto žemę natūra, atsiradimo bei iki nuosavybės teisių atkūrimo Lietuvos Respublikoje proceso pradžios.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 113-116) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog 2008 m. spalio 6 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-3550 buvo patvirtintas 464 kv.m. laisvos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), planas. Šio plano tikslas – žemės sklypo suformavimas nuosavybės teisėms atkurti į išlikusią laisvą (neužstatytą) žemę. Šis sklypas buvo suformuotas A. G. iki 1940 metų buvusio žemės sklypo ribose. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti bei naikinti, kadangi priimti pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktą, nes 400 kv.m. yra suteiktas individualių gyvenamųjų namų statybai. Ši teisės norma reglamentuoja, kada valstybinė žemė yra laikytina valstybės išperkama kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. priskirta miestams. Ginčo žemės sklypas priklauso Kauno miesto teritorijai, kuri buvo priskirta miesto teritorijai dar iki 1995 m. birželio 1 d., todėl pareiškėjo nurodyta teisės norma netaikytina ginčo atveju. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą ginčo atveju reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis, 12 straipsnis. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas ginčijamą 2008 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. A-3550, atliko visus veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatyme. Sąlygos, dėl kurių išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, yra numatytos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje. Iš to seka, kad Kauno miesto savivaldybės administracija pagrįstai pažymėjo ginčo teritoriją kaip laisvą (neužstatytą) žemę. Atsakovas taip pat nurodė, jog pareiškėjas neteisingai nurodo, kad atsakovai, priimdami administracinius aktus atkurti nuosavybės teises trečiajam asmeniui, ignoravo tai, jog jo teisės į ginčo žemės sklypą įtvirtintos dar iki trečiojo suinteresuoto asmens galimybės susigrąžinti miesto žemę natūra, atsiradimo ir iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios. Pareiškėjas taip pat klaidingai nurodo, kad priimant ginčijamus administracinius aktus nebuvo laikytasi teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijų, kuriose pabrėžta, kad tik nuo 2002 m. balandžio 19 d. atsirado galimybė susigrąžinti natūra miesto teritorijoje esančią žemę, tačiau visais atvejais turėjo būti nustatoma, ar žemės yra laisva (neužstatyta). Nurodė, jog ginčijami administraciniai aktai buvo priimti jau po 2002 m. balandžio 19 d., kai buvo galima atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra miesto teritorijoje (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 str. pakeitimo ir papildymo 2002 m. balandžio 2 d. įstatymas Nr. IX-832), todėl pareiškėjo nurodyta aprobuota teismų praktika tik patvirtina ginčijamų administracinių aktų teisėtumą. Be to, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nuosavybės teisių atkūrimo prioritetą suteikia žemės atkūrimui natūra.

Paaiškino, jog Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims žemės reformos metu žemė parduodama laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės. Pastarajame straipsnyje prioritetas suteikiamas žemės grąžinimui savininkams natūra. Pareiškėjas 2006 m. birželio 12 d. kreipėsi į Kauno miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu pirkti jam suteiktą 294 kv. m žemės sklypą. Kauno miesto žemėtvarkos skyrius atsižvelgdamas į jo prašymą 2006 m. birželio 14 d. raštu Nr. S2-1547(l.11) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą, vadovaujantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. Nr. 260 (toliau – ir Taisyklės), be kitų sąlygų, prašydamas parengti parduodamo žemės sklypo planą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius, gavęs šį prašymą iš Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus, vadovaudamasis Taisyklėmis, 2006 m. birželio 20 d. raštu Nr. 40-2-922 informavo pareiškėją, kad žemės sklypo plano rengimui reikalingi dokumentai yra parengti. Pareiškėjas pageidavo žemės sklypo plano kadastrinius matavimus atlikti savo lėšomis, todėl tam reikalingi dokumentai buvo įteikti jam (pastaba su 2006 m. liepos 4 d. parašu ant Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. birželio 14 d. rašto Nr. S2-1547(l.11)). Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno miesto savivaldybę ir pateikęs žemės sklypo kadastrinius matavimus tikslu parengti žemės sklypo planą, byloje nėra. Nurodė, jog pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti įstatymų suteikta galimybe išsipirkti jam suteiktą individualiai statybai žemės sklypą įstatyme nustatyta tvarka bei terminais (pareiškėjo pateikto 1992 m. gegužės 21 d. prašymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintos Taisyklės). Be to, Kauno m. Panemunės raj. Liaudies deputatų tarybos VK 1988 m. gruodžio 30 d. sprendime Nr. 282 buvo numatyti tam tikri įpareigojimai statytojui: sudaryti techninę dokumentaciją gyvenamojo namo statybai, patvirtinti notarinėje kontoroje sutartį dėl neterminuoto žemės naudojimo su Kauno miesto vykdomuoju komitetu, statybos darbus pradėti gavus Kauno miesto Statybos ir architektūros valdybos raštišką leidimą. Ar šie įpareigojimai bei tuo metu galiojusiuose teisės aktuose, reglamentavusiuose valstybinės žemės pardavimą, numatyti reikalavimai pareiškėjo buvo įvykdyti, skunde nenurodoma.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 108-111) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, jog laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veikslai pardavimo ir nuomos tvarkos, patvirtinta 1995 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 987 (toliau – ir Tvarka), 106 punktas numato, kad savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi turėtų žemės sklypų ribas. Žemėtvarkos skyrius, kartografinėje medžiagoje pažymėjęs turėtų žemės sklypų ribas, per 20 darbo dienų pateikia ją savivaldybės administracijos direktoriui, ir be kitų sąlygų prašo savivaldybės administracijos direktoriaus suformuoti žemės sklypus, organizuoti jų kadastrinius matavimus ir, atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, patvirtinti parengtus žemės sklypų planus. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas neturi pirmumo teisės išsipirkti valstybinės žemės sklypą, o nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinė žemės reformos dalis. Vien žemės suteikimo faktas individualių namų statybai negali būti prioritetu prieš nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Įstatymai nuosavybės teisių atkūrimo prioritetą suteikia žemės atkūrimui natūra. Žemės pardavimas visiškai neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimo negalimas, kadangi žemė negali būti pripažįstama laisva. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. balandžio 2 d. nutarime konstatuota, kad visa laisva (neužstatyta) miesto žemė turi būti grąžinama natūra piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, jei tokiai žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio. Žemės reformos įstatymo 5 straipsnyje taip pat numatyta, jog vykdant žemės reformą žemės įsigijimo nuosavybėn būdai yra: 1) nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra arba perduodant ar suteikiant žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pagal Atkūrimo įstatymą, 2) valstybinės žemės suteikimas nuosavybėn neatlygintinai, 3) valstybinės žemės pardavimas, 4) civiliniai sandoriai dėl žemės. Šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimo procesas į P. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę nėra iki galo baigtas, vyksta teisminiai ginčai, todėl negalima traktuoti, jog pareiškėjas turi pirmenybės teisę išsipirkti žemės sklypą. Likusioje dalyje Tarnyba ir jos atstovas iš esmės atkartojo atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. G. teismo posėdžio metu (t. I, b. l. 172-177) prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdžio metu jokių naujų faktinių aplinkybių nepaaiškino ir iš esmės pritarė atsakovų išdėstytiems argumentams.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 19 d. sprendimu (t. I, b. l. 178-184) pareiškėjo K. B. skundą patenkino iš dalies ir panaikino 2008 m. spalio 6 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. A-3550 ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, 2008 m. gegužės 12 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą Nr. 2007-1089, 2009 m. kovo 10 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-1769 ,,Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ dalyje dėl (duomenys neskelbtini), Kaune grąžinto 0,0464 ha ploto žemės sklypo, 2009 m. kovo 10 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 9374 dalyje dėl P. G. (duomenys neskelbtini), Kaune grąžinto 0,0464 ha ploto žemės sklypo, likusiose dalyje pareiškėjo K. B. skundą dėl įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos parduoti K. B. 400 kv.m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismui pateiktų įrodymų visuma (taip pat ir prijungtos Žemės bylos Nr. 2-771 duomenys) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Kauno miesto Panemunės rajono LDT VK 1988 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 282 „Dėl individualių gyvenamųjų namų statybos” pareiškėjui buvo paskirtas žemės sklypas Nr. 102 blokuotų gyvenamųjų namų statybai, o 1991 m. liepos 25 d. Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 1162 „Dėl blokuotų individualių gyvenamųjų namų statybos (duomenys neskelbtini) kvartale” sklypo Nr. 102 plotas padidintas iki 400 kv.m. (b.l. 9-17). 1991 m. gruodžio 23 d. Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius patvirtino suteikto žemės sklypo Nr. 102 (294 kv.m. ploto atžvilgiu) raudonųjų linijų planą (b.l. 28, Žemės bylos Nr. 2-771 duomenys). 1992 m. gegužės 21 d. pareiškėjas pateikė prašymą Kauno miesto valdybai parduoti 294 kv.m. žemės sklypą. 1992 m. gruodžio 14 d. pareiškėjui buvo pateiktas Kauno miesto valdybos mokėjimo pranešimas dėl 1482 investicinių čekių sumokėjimo už perkamą žemės sklypą. Už šį žemės sklypą pareiškėjas 1992 metų gruodžio mėnesį pagal Žemės sklypo įkainojimo aktą (pardavimo kaina – 1482) sumokėjo 1482 investicinių čekių sumą. 2005 m. gegužės 16 d. pareiškėjas kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialą dėl adreso ginčo žemės sklypui suteikimo ir institucija pasiūlė suteikti adresą 294 kv.m. žemės sklypui – Kaunas, (duomenys neskelbtini). 2006 m. birželio 12 d. KAVA Kauno miesto Žemėtvarkos skyriui buvo pateiktas pareiškėjo prašymas (registracijos Nr. 1-1900) nustatyti perkamo 294 kv.m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dydį ir naudojimo sąlygas pagal 1992 m. gegužės 21 d. pateiktą prašymą parduoti žemės sklypą (ŽB Nr. 2-771 duomenys). KAVA 2006 m. birželio 14 d. raštu Nr. S2-1547(1.11), ryšium su sklypo pardavimu pareiškėjui, kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu parengti žemės sklypo planą, nurodyti specialiąsias sąlygas, naudojimo būdą bei pobūdį ir t.t.. 2006 m. birželio 20 d. raštu Nr. 40-2-922 informavo pareiškėją, kad parengti visi žemės sklypo plano rengimui būtini dokumentai. KAVA 2008 m. liepos 8 d. pranešime Nr. S2-2075(1.7) informavo pareiškėją, jog pateikus planą bus tęsiamas valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dokumentų tvarkymas. Įsiteisėjusiu 2010 m. gegužės 18 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-37-451/2010 (b. l. 66-71) nutraukiant santuoką, pareiškėjui buvo palikta teisė į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune. 2010 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjo atstovė Kauno miesto savivaldybės miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriui pateikė prašymą nurodyti priežastis ir jas pagrįsti dokumentais, kas kliudo sudaryti su pareiškėju valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Urbanistikos skyrius paklausimą persiuntė nagrinėti Kauno miesto Žemėtvarkos skyriui, kuris 2010 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 8-SD-259(1.7) pranešė, jog Kauno apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. A-3550 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo”, 2009 m. kovo 10 d. priėmė įsakymą Nr. 02-01-1769 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)” bei 2010 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 9374, kuriais grąžinta natūra P. G. 0,0464 ha žemės sklypas turėtoje vietoje – (duomenys neskelbtini), Kaune. Taip pat pareiškėjo atstovei 2010 m. rugsėjo 21 d. kartu su raštu Nr. 8-SD-478(1.7) Tarnyba parsiuntė 2008 m. gegužės 12 d. surašytą 464 kv.m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų paženklinimo parodymo aktą (b.l. 18-20, ŽB Nr. 2-771 duomenys). Administracinės bylos dokumentų duomenys taip pat patvirtina aplinkybes, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. spalio 6 d. priėmė įsakymą Nr. A-3550 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo”, kuriuo buvo patvirtintas laisvos valstybinės žemės sklypas, dėl to Kauno apskrities viršininkas 2009 m. kovo 10 d. priėmė įsakymą Nr. 02-01-1769 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)” bei 2010 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 9374, kuriais natūra P. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0464 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune (b. l. 22-23, 31-33).

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjui 1998 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 282 ir 1991 m. liepos 25 d. potvarkiu Nr. 1162 buvo suteiktas 400 kv.m. žemės sklypas Kauno mieste individualaus gyvenamojo namo statybai bei suteikta teisė naudoti žemės sklypus individualaus gyvenamojo namo statybai pagal patvirtintą projektą. Kauno miesto vyriausiasis architektas 1991 m. gruodžio 23 d. patvirtino žemės sklypo Nr. 102 (294 kv.m. ploto) raudonųjų linijų planą. Pareiškėjas pateikė prašymą kompetentingai institucijai parduoti jam šį žemės sklypą ir už žemės sklypą avansu sumokėjo visą sumą pagal įkainojimo aktą, taip pat pateikė prašymą dėl perkamo žemės sklypo dydžio ir specialių sąlygų nustatymo bei pageidavo būtinus matavimus atlikti savo lėšomis (b. l. 129). Kauno miesto Žemėtvarkos skyrius dokumentus išsiuntė Kauno miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentui, prašydamas parengti žemės sklypo planą. Bylos įrodymų visuma leidžia teigti, kad pareiškėjas nuosekliai ir sistemingai atliko veiksmus (įvykdė iš savo pusės būtinus teisiškai reikšmingus veiksmus pagal paminėtą sandorį), kuriais siekė sukurti civilines teises ir pareigas (įgyti į žemės sklypą nuosavybės teisę). To pagrindu pareiškėjui atsiradusių teisių ir pareigų pobūdį lemia teisės aktai, galioję sandorio sudarymo metu, nors vėliau šių normų turinys ir pasikeitė, nes pagal bendrą principą lex benignior retro agit, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Tai įpareigoja teismą pripažinti bei ginti asmens teisėtai įgytą teisę ir ginti nuo atsiradusių pažeidimų būtent asmens teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., 20 str.). Atkreipė dėmesį, kad Žemės reformos įstatymo 6 straipsnis (1991 m. liepos 25 d. įstatymo redakcija) numatė, kad vykdant žemės reformą privatinėn nuosavybėn žemė gali būti įsigyjama nuosavybės teisės atstatymo ir pirkimo būdu, teisę įsigyti žemės sklypus turėjo nuolat Lietuvoje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai. Žemės reformos įstatymo 8, 9, 10 straipsnių nuostatos reglamentavo pirmumo eilę pirkti žemę, nustatė parduodamos žemės plotų maksimalius dydžius bei žemės išpirkimo būdus. Teismas taip pat pabrėžė, kad ir šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas iš esmės nepaneigia pareiškėjo teisės nuosavybėn įgyti žemės sklypą, kuris teisės aktų nustatyta tvarka suteiktas individualiems gyvenamiesiems namams statyti miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse, kai už šiuos žemės sklypus nustatyta tvarka įmokėtos įmokos pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų taisyklių 2.3 p., Žemės įstatymo 10 str. 5 d. 3 p.). Todėl atsakovai, nenuginčiję ir nepaneigę žemės sklypo suteikimo pareiškėjui teisėtumo, vienašališkai negali atsisakyti vykdyti pareigų, atsiradusių iš sandorio ir priskirtų jiems vykdyti pagal teisės aktais nustatytą kompetenciją (ABTĮ 57 str.). Šių teismo išvadų taip pat negali paneigti aplinkybė, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui 2008 – 2009 metais administraciniais aktais buvo atkurta nuosavybės teisė natūra į ginčo sklypą. Žemės sklypas pareiškėjui buvo suteiktas 1988 m. gruodžio 30 d. 1991 m. liepos 25 d. Kauno mieste šis sklypas suteikimo metu remiantis teisiniu reglamentavimu buvo valstybės išperkama žemė ir tuo metu buvusiam savininkui natūra negrąžinama. Dėl to pretendentas į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, šiuo atveju pirmumo teisės neturi, todėl, nepriklausomai nuo pasikeitusio teisinio reguliavimo, pareiškėjo teisės remiantis principu lex benignior retro agit turi būti ginamos. Esant šioms aplinkybėms yra pakankamas pagrindas išvadai, jog nepagrįstai buvo atkurtos natūra nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą trečiajam suinteresuotam asmeniui, todėl skunde prašomi panaikinti aktai naikintini kaip neteisėti iš esmės – t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Nurodė, jog teismui pateikti duomenys patvirtina, kad 2010 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi P. G. ginčo žemės sklypą pardavė V. M. (b. l. 145-151, 163-164) ir, nepanaikinus sandorių (ar administracinių aktų), nepritaikius restitucijos, nėra jokio pagrindo atsakovą, kuris šiuo metu nėra žemės sklypo savininkas (ar patikėtinis), įpareigoti sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį dėl ginčo žemės sklypo. Tai neužkerta kelio pareiškėjui, atsakovui įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nuginčyti 2010 m. gruodžio 23 d. sandorį ir tada spręsti klausimą dėl žemės sklypo pardavimo pareiškėjui (ABTĮ 10 str.). Likusieji atsakovų skundo argumentai dėl žemės naudojimo sutarties sudarymo, techninės dokumentacijos parengimo, pareiškėjo delsimo savo lėšomis atlikti matavimus ir t.t. bei pareiškėjo netikslus skundo juridinio pagrindo nurodymas, teisiškai yra nereikšmingi, pertekliniai ir nesudarantys pakankamo pagrindo skundui atmesti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šio ginčo sprendimui lemiamos įtakos neturi ir ginčas administracinėje byloje Nr. Ik-239-353/2010 (b. l. 132-137, 162), kadangi paminėtoje byloje pareiškėjai nurodė skirtingus skundo pagrindą bei dalyką.

III.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 214-218) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusios Tvarkos 106 punkte buvo reglamentuota, kad savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi turėtų žemės sklypų ribas. Žemėtvarkos skyrius, kartografinėje medžiagoje pažymėjęs turėtų žemės sklypų ribas, per 20 darbo dienų pateikia ją savivaldybės administracijos direktoriui, ir be kitų sąlygų prašo savivaldybės administracijos direktoriaus suformuoti žemės sklypus, organizuoti jų kadastrinius matavimus (nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškus ir riboženklių koordinates valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje) ir atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus patvirtinti parengtus žemės sklypų planus. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas ginčijamą 2008 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. A-3550, atliko visus veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatyme ir Tvarkoje. Sąlygos, dėl kurių išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, yra numatytos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje. Nei vienu iš šiame straipsnyje nurodytų atvejų negalima priskirti ginčo sklypo prie valstybės išperkamos žemės, todėl Kauno miesto savivaldybės administracija neturėjo teisinio pagrindo ginčo teritoriją žymėti kaip ne laisvą, t. y. valstybės išperkamą žemę. Teismas, panaikindamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. A-3550, savo sprendime nenurodė, kokiu pagrindu bei kuriuo iš Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje išvardintų atvejų ginčo žemė administracinio akto priėmimo metu turėjo būti laikytina valstybės išperkama žeme, į kurią negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos turėtą žemę. Pažymi, jog preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės sklypo, skirto nuosavybės teisėms atkurti iki 1940 m. buvusiems savininkams, schema nuosavybei nustatyti ir tolimesniems veiksmams atlikti buvo pateikta Kauno miesto žemėtvarkos skyriui Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2007 m. balandžio 3 d. lydraščiu Nr. 40-2-532 bei 2007 m. liepos 18 d. lydraščiu Nr. 40-2-1378. Pabrėžia, kad šiuose raštuose buvo prašoma patikslinti, ar pažymėtas kaip laisvas (neužstatytas) žemės sklypas nėra parduotas, išnuomotas ar naudojamas fiziniu ar juridinių asmenų. Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. spalio 15 d. raštu Nr. S2-3063 (1.11) informavo, kad pateiktoje schemoje pažymėtas laisvos (neužstatytos) žemės sklypas yra A. G. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, duomenų, kad sklypas yra naudojamas kitų fizinių ar juridinių asmenų, nepateikė, ir vadovaujantis Tvarkos 106 punktu, be kitų sąlygų prašė suformuoti žemės sklypus nagrinėjamoje teritorijoje. Taigi teisės aktų nustatyta tvarka su pareiškėju nebuvo sudarytas joks sandoris dėl ginčo teritorijos suteikimo naudotis, todėl nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisėto naudojimosi šia žeme. Atsižvelgdamas į minėtą Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus prašymą bei, vadovaudamasis Tvarkos 106 punktu, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė ginčijamą 2008 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. A-3550, kuriuo buvo patvirtintas 464 kv. m laisvos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas. Nurodo, jog teismas nenagrinėjo, ar ginčijami aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo priimti nepažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų, o tik sprendė klausimą, ar pareiškėjas turi teisę išsipirkti ginčo žemės sklypą, kas, kaip nurodė Specialioji teisėjų kolegija, laikytinas išvestiniu reikalavimu iš reikalavimų panaikinti administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kauno miesto savivaldybės administracijos nuomone, teismas neteisingai nurodė, kad atsakovai, priimdami administracinius aktus atkurti nuosavybės teises trečiajam asmeniui, ignoravo tai, jog jo teisės į ginčo žemės sklypą yra įtvirtintos dar iki trečiojo suinteresuoto asmens galimybės susigrąžinti miesto žemę natūra, atsiradimo, iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios. Teismas taip pat nepagrįstai teigė, kad šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas iš esmės nepaneigia pareiškėjo teisės nuosavybėn įsigyti žemės sklypą, kuris teisės aktų nustatyta tvarka suteiktas individualiems gyvenamiesiems namams statyti, kai už šiuos žemės sklypus yra įmokėtos įmokos pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis. Pabrėžia, kad teismas darydamas tokią išvadą visiškai ignoravo Žemės reformos įstatymo nuostatas, kurio 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmenims žemės reformos metu žemė parduodama laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės. Pastarajame straipsnyje prioritetas suteikiamas žemės grąžinimui savininkams natūra. Ši nuostata reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl valstybinės žemės pardavimo ir nuosavybės teisių atkūrimo prioritetas teikiamas nuosavybės teisių atkūrimui ir teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą, laikytinos specialiosiomis bendrųjų teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės pardavimą, atžvilgiu. Be to, kol neišspręstas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimas, negali būti sprendžiamas klausimas dėl žemės, kuri yra ginčo objektas, perleidimo kitiems asmenims. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2006 m. birželio 12 d. kreipėsi į Kauno miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu pirkti jam suteiktą 294 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune. Kauno miesto žemėtvarkos skyrius atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą 2006 m. birželio 14 d. raštu Nr. S2-1547(l.11) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą, prašydamas parengti parduodamo žemės sklypo planą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius, gavęs šį prašymą iš Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus, vadovaudamasis Taisyklėmis, 2006 m. birželio 20 d. raštu Nr. 40-2-922 informavo pareiškėją, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano rengimui reikalingi dokumentai yra parengti. Pareiškėjas pageidavo žemės sklypo plano kadastrinius matavimus atlikti savo lėšomis, todėl tam reikalingi dokumentai buvo įteikti jam. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno miesto savivaldybę ir pateikęs žemės sklypo kadastrinius matavimus tikslu parengti žemės sklypo planą, nėra. Todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas sistemingai ir nuosekliai įvykdė iš savo pusės būtinus veiksmus.

Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai atmetė bei nenagrinėjo atsakovų argumentų dėl žemės naudojimo sutarties sudarymo, techninės dokumentacijos parengimo. Pažymi, kad pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti įstatymų suteikta galimybe išsipirkti jam suteiktą individualiai statybai žemės sklypą įstatyme nustatyta tvarka bei terminais. Pareiškėjo pateikto 1992 m. gegužės 21 d. prašymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos”. Šio nutarimo 4.1.2 papunktyje buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn parduodami piliečiams, kuriems iki šio nutarimo priėmimo dienos suteikti žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti. Jeigu tokio sklypo nuomininkas per vienerius metus nuo sklypo suteikimo naudotis dienos nepaklojo namo pamatų, šis sklypas jam neparduodamas, o sklypo naudojimo (nuomos) sutartis miesto (rajono) valdybos potvarkiu nutraukiama, Kauno m. Panemunės raj. Liaudies deputatų tarybos VK 1988 m. gruodžio 30 d. sprendime Nr. 282 taip pat buvo numatyti tam tikri įpareigojimai statytojui: sudaryti techninę dokumentaciją gyvenamojo namo statybai, patvirtinti notarinėje kontoroje sutartį neterminuoto žemės naudojimo su Kauno miesto vykdomuoju komitetu, statybos darbus pradėti gavus Kauno miesto Statybos ir architektūros valdybos raštišką leidimą. Įrodymai, kad šie įpareigojimai bei tuo metu galiojusiuose teisės aktuose, reglamentavusiuose valstybinės žemės pardavimą, numatyti reikalavimai pareiškėjo buvo įvykdyti, nebuvo pateikti. Nuosavybės teisei į suteiktą žemės sklypą atsirasti atitinkamus veiksmus tinkamai turi atlikti ne tik valstybės institucijos, bet ir reikalavimo teisę turintis asmuo (pareiškėjas), tačiau byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas laikėsi pareigos ginčo sklypo išsipirkimo santykiuose elgtis kaip bonus pater familias, t. y. rūpestingai ir atsakingai. Vien asmens kreipimasis dėl žemės sklypo privatizavimo nereiškia, kad jis atliko visus privalomus veiksmus ir toliau neturėjo įstatyminės pareigos dalyvauti žemės sklypo privatizavimo eigoje. Pažymi, jog sandoris, kurio pagrindu trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. įgijo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, yra nenuginčytas bei nebuvo ginčijamas šioje byloje. Taigi tikslai, kurių siekė pareiškėjas nebuvo pasiekti, o tai reiškia, kad nebuvo apginta jo pažeista teisė ar teisėtas interesas.

Šalies argumentai

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 209-201) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą dalyje, kurioje buvo patenkinti pareiškėjo reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kadangi tiek Kauno miesto savivaldybės administracija, tiek Tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka atliko visus veiksmus vykdydamos žemės reformą, t. y. teisėtai atkūrė nuosavybės teises natūra į A. G. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą. Nurodo, jog ginčijami administraciniai aktai buvo priimti jau po 2002 m. balandžio 19 d., kai pretendentams jau buvo galima atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra miesto teritorijoje (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2002 m. balandžio 2 d. įstatymas Nr. IX-832). Pažymi, jog teismo argumentai pažeidžia Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodytą žemės reformos eiliškumą, t. y. paneigia prioritetą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, žemės pardavimas neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimo yra negalimas. Nurodo, jog teismas visiškai nevertino byloje pateiktų įrodymų, kad Kauno m. Panemunės raj. Liaudies deputatų tarybos VK 1988 m. gruodžio 30 d. sprendime Nr. 282 taip pat buvo numatyti tam tikri įpareigojimai statytojui: sudaryti techninę dokumentaciją gyvenamojo namo statybai, patvirtinti notarinėje kontoroje sutartį dėl neterminuoto žemės naudojimo su Kauno miesto vykdomuoju komitetu, statybos darbus pradėti gavus Kauno miesto Statybos ir architektūros valdybos raštišką leidimą. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė jokių įrodymų, jog įvykdė minėtą Lietuvos deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimą, todėl darytina išvada, kad teismas nevertino byloje pateiktų dokumentų ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. G. apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 188-193) prašo panaikinti apskųstoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą ir toje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas turėjo nustatyti, ar pareiškėjui buvo suteiktas žemės sklypas įstatymų nustatyta tvarka. Teismas sprendime šių aplinkybių nenagrinėjo, nors atsakovai atsiliepimuose į skundą bei teismo posėdžio metu kėlė klausimą, kad pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka tokios teisės neįgijo. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad teismas netinkamai įvertino rašytinius įrodymus ir nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo suteiktas žemės sklypas gyvenamojo namo statybai bei suteikta teisė naudotis žemės sklypu. 1988 m. gruodžio 30 d. Kauno miesto Panemunės rajono LDT VK sprendime Nr. 282 „Dėl individualių gyvenamųjų namų” buvo numatyta ne tiktai paskirti žemės sklypus statytojams, bet ir nustatytos sąlygos, kurias privalėjo įvykdyti asmenys, pretenduojantys gauti valstybės paramą nemokamai žemės sklypą namo statybai. Visi įpareigojimai buvo nurodyti sprendimo 2 punkte. Pareiškėjas privalėjo sudaryti nustatyta tvarka techninę dokumentaciją gyvenamojo namo statybai (2.2 p.), patvirtinti Kauno valstybinėje notarinėje kontoroje sutartį dėl neterminuoto žemės naudojimo su Kauno miesto Vykdomuoju komitetu (2.3 p.), taip pat sprendimo 2.4 punkte buvo numatytas įpareigojimas statybos darbus pradėti gavus Kauno miesto Statybos ir architektūros valdybos raštišką leidimą. Todėl akivaizdu, jog 1988 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjui žemė individualaus gyvenamojo namo statybai buvo skirta su aukščiau išvardintomis sąlygomis. Nei vienos iš šiame sprendime nurodytų sąlygų pareiškėjas K. B. neįvykdė, todėl žemė neterminuotam naudojimui pareiškėjui nebuvo suteikta. Nurodo, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis gyvenamojo namo projekto neturi, kad Valstybinėje notarinėje kontoroje nesudarė neterminuoto žemės naudojimo sutarties su Kauno miesto Vykdomuoju komitetu bei statybos darbams leidimo neturėjo ir statybos nevykdė. Kauno apygardos administracinis teismas sprendime nepagrįstai nurodo, kad šios aplinkybės neturi reikšmės nagrinėjant pareiškėjo skundą. Mano, jog teismas pats sau prieštarauja, nes sprendime yra nurodęs, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo teisės pirkti žemės sklypą. Tai, kad šios aplinkybės yra reikšmingos patvirtina ir 1991 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 278 „Dėl individualios statybos”. Šiuo nutarimu buvo patvirtinti Individualios statybos nuostatai. Šių nuostatų skyriaus „Projektas, statybos kontrolė ir priėmimas naudoti” 16 punkte numatyta, kad statytojas gali pradėti statybą, turėdamas miesto vyriausiojo architekto patvirtintą projektą ir Valstybinėje notarinėje kontoroje patvirtintą žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartį, kuri įsigalioja po metų, jei per tą laiką paklojami namo pamatai. Nuostatų 18 punktas numato, kad, jeigu sklypo gavėjas per metus nepakloja pamatų (neįvykdo sutartyje numatytų sąlygų), sklypo naudojimo (nuomos) sutartis laikoma nutraukta. Taigi tiek 1988 m. gruodžio 30 d. Kauno miesto Panemunės rajono LDT VK sprendime Nr. 282, tiek 1991 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 278 patvirtintuose Individualios statybos nuostatuose yra privalomai nurodoma, kad asmuo, pretenduojantis gauti iš valstybės sklypą, privalėjo sudaryti žemės sklypo naudojimosi individualiai statybai sutartį, per metus pakloti pamatus, o to nepadarius sklypo naudojimo sutartis laikoma nutraukta. Pareiškėjas nesudarė Valstybinėje notarinėje kontoroje su Kauno miesto Vykdomuoju komitetu žemės naudojimo sutarties, nepaklojo žemės sklypo pamatų, todėl tik formalus 1988 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 282 priėmimas pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių bei garantijų į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Visos išvardintos aplinkybės patvirtina, kad pagal Kauno miesto Panemunės rajono 1988 m. gruodžio 30 d. LDT VK sprendimą pareiškėjui žemės sklypas įstatymo nustatyta tvarka nebuvo suteiktas.

Pažymi, jog Kauno miesto mero 1991 m. liepos 25 d. potvarkyje Nr. 1162 yra labai aiškiai nurodyta, kad Kauno miesto Panemunės rajono VK sprendimų, kuriais suteikti žemės sklypai blokuotų individualių gyvenamųjų namų statybai Amalių 2 kvartale, punktų galiojimo terminas pratęsiamas iki 1992 m. rugpjūčio 1 d. Taigi Kauno meras suteikė pareiškėjui galimybę įvykdyti 1988 m. gruodžio 30 d. Panemunės rajono LDT VK sprendime Nr. 282 numatytus įsipareigojimus iki 1992 m. rugpjūčio 1 d., tačiau pareiškėjas to nepadarė ir šio mero potvarkio neįvykdė. Minėto potvarkio 2 punktu pareiškėjas taip pat buvo įpareigotas sudaryti žemės užstatymo teisės sutartį iki 1992 m. rugpjūčio 1 d. Šio potvarkio punktas taip pat liko pareiškėjo neįvykdytas. Taigi 1991 m. liepos 25 d. Kauno mero potvarkis Nr. 1662 pareiškėjo nebuvo įvykdytas, todėl šis administracinis aktas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė. Pabrėžia, jog nors 1991 m. liepos 25 d. Kauno mero potvarkiu pareiškėjas teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas, neįgijo, tačiau savo esme 1991 m. liepos 25 d. Kauno mero potvarkis yra neteisėtas. Nurodo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į A. G. turėtą žemę 1991 metais. Tuo tarpu pareiškėjas pateikė prašymą parduoti jam žemę tik 1992 m. gegužės 21 d. Esant minėtoms aplinkybėms, Kauno miesto meras, 1991 m. liepos 25 d. priimdamas potvarkį Nr. 1162, turėjo vadovautis Atkūrimo įstatymu ir negalėjo pratęsti Kauno miesto Panemunės rajono 1988 m. gruodžio 30 d. LDT VK sprendimo terminų, kol nebuvo pilnai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Vien dėl šių argumentų Kauno apygardos administracinis teismas savo sprendimo negalėjo pagrįsti 1991 m. liepos 25 d. Kauno mero potvarkiu Nr. 1162.

Nurodo, jog pareiškėjas neįgijo teisės pirkti iš valstybės žemės sklypą ir dėl tos priežasties, kad 1991 m. liepos 25 d. Kauno meras potvarkiu Nr. 1162 pratęsė 1988 m. gruodžio 30 d. LDT VK sprendimo Nr. 282 galiojimą iki 1992 m. rugpjūčio 1 d. Šia savo teise pareiškėjas nepasinaudojo. 1992 m. liepos 22 d. nepasibaigus 1988 m. gruodžio 30 d. LDT VK sprendimo pratęsimo terminui, pareiškėjo žmona G. B. privatizavo investiciniais čekiais butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjo šeima pasinaudojo Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo suteiktomis galimybėmis ir pasigerino savo gyvenimo sąlygas. Vien dėl šios priežasties pareiškėjas negalėjo pretenduoti gauti iš valstybės papildomas garantijas ir nemokamai iš valstybės gauti žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai. Be to, pareiškėjas 1996 m. balandžio 17 d. su savo žmona G. B. įsigijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjo šeima nuo 1996 m. balandžio 29 d. turi trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini) bei vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), kurį 1998 m. lapkričio 27 d. pardavė. Be to, pareiškėjas turi ir kito nekilnojamojo turto. Esant išvardintoms aplinkybėms, nuo 1992 m. liepos 22 d. pareiškėjas prarado teisę naudotis valstybės suteiktomis lengvatomis.

Teigia, jog teismas netinkamai taikė Žemės reformos įstatymo 8 straipsnį, kurio 1 dalyje numatyta, kad žemės reformos metu žemė parduodama laikantis šio įstatymo 10 straipsnio numatytos eilės. Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio prioritetas suteikiamas žemės grąžinimui savininkams natūra. Tik išsprendus šį klausimą įstatymas numato galimybę esančią laisvą žemę parduoti kitiems asmenims. Pažymi, kad Žemės reformos įstatymo numatyto eiliškumo laikomasi ir parduodant valstybinę žemę. Kauno apygardos administracinis teismas šiomis materialinėmis teisės normomis nesivadovavo ir tai sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą. Nurodo, jog (duomenys neskelbtini), Kaune esantis žemės sklypas yra laisvas ir neužstatytas, todėl jis pagrįstai buvo grąžintas pretendentams. Analogiškos pozicijos laikėsi ir bendrosios kompetencijos teismai (Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-158-521/2007 bei Kauno apygardos teismas 2008 m. sausio 23 d. apeliacinėje byloje Nr. 2A-58-230/2008). Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su teismo sprendimo teiginiais, kad pareiškėjas nuosekliai ir sistemingai atliko veiksmus, kuriais siekė sukurti civilines teises ir pareigas (įgyti žemės sklypą nuosavybės teise). Priešingai, iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu, kad pareiškėjas nevykdė nei 1988 m. gruodžio 30 d. LDT VK sprendimo Nr. 282, nei Kauno mero 1991 m. liepos 25 d. potvarkio Nr. 1162 ir tik 1992 m. gegužės 21 d. pateikė prašymą išpirkti žemės sklypą. Po šio prašymo pateikimo pareiškėjas sumokėjo investicinius čekius ir iki 2008 metų neatliko jokių veiksmų, nesirūpino žemės sklypu, jo nenaudojo, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas nesiekė statyti namo šiame žemės sklype bei šiuo žemės sklypu naudotis. Pažymėjo, kad pareiškėjas išreiškė valią pirkti tik dalį sklypo, t. y. 294 kv.m., todėl teismas nepagrįstai panaikino administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės trečiajam suinteresuotam asmeniui į 464 kv.m. Pareiškėjas turėjo teisinį suinteresuotumą ginčyti administracinius aktus tik 294 kv.m. žemės sklypo dydžio apimtyje.

Pažymi, jog 2008 m. spalio 6 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-3550, 2008 m. gegužės 12 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto Nr. 1089, 2009 m. kovo 10 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-1769 bei 2009 m. kovo 10 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 9374 panaikinimas iš esmės nesukels pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Byloje buvo nustatyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, yra parduotas sąžiningam įgijėjui trečiajam suinteresuotam asmeniui V. M.. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 4 dalis numato, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu, sandorio dalykas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo. Trečiasis suinteresuotas asmuo yra pardavęs žemės sklypą sąžiningam įgijėjui V. M.. Sandorio sudarymo metu nei viena iš šalių nežinojo apie pareiškėjo pretenzijas į šį žemės sklypą, todėl formalus teismo sprendimas nesukels jokių teisinių pasekmių pareiškėjui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog byloje iš esmės buvo pažeistos procesinės teisės normos. Byla buvo išnagrinėta nepranešus ir neinformavus apie teismo posėdžio laiką ir vietą V. M.. Ji į bylą buvo įtraukta tik 2011 m. gegužės 10 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi (b. l. 173), teismo šaukimas V. M. buvo išsiųstas neįtraukus pastarosios į proceso dalyvius. Negalima laikyti, jog V. M. tinkamai buvo pranešta apie posėdžio vietą ir laiką, nes teismo šaukimas ir skundas jai asmeniškai nebuvo įteiktas. Trečiasis suinteresuotas asmuo teismui nurodė, kad V. M. šiuo metu yra išvykusi į Angliją, teismo šaukimo formalus įteikimas seniūnijai negali būti prilygintas tinkamam šaukimo įteikimui, nes seniūnijos darbuotojai net nepabandė įteikti jai minėto šaukimo. Teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant vienam iš proceso dalyvių ir tinkamai šiam proceso dalyviui nepranešus. Be to, ši administracinė byla turi įtakos ir kitų asmenų, neįtrauktų į bylą, teisėms ir pareigoms. 2008 m. kovo 10 d. P. G., R. K., M. S. ir Z. G. pasirašė susitarimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Šiame susitarime buvo nuspręsta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, bus atkurtas P. G. kartu su kitais žemės sklypais. Panaikinus nuosavybės teisės atkūrimą į šį žemės sklypą keičiasi P. G. pagal 2008 m. kovo 10 d. pretendentų susitarimą tenkančios žemės sklypų plotas. Atitinkamai visi pretendentai turės peržiūrėti jų pasirašytą susitarimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b. l. 24), todėl teismo sprendimas turės įtakos ir kitiems išvardintiems pretendentams, o kiti pretendentai į bylą nebuvo įtraukti ir jiems nėra žinoma apie teismo priimtą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į P. G. apeliacinį skundą (t. II, b. l. 7-9) prašo jo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog sutinkama su apeliacinio skundo argumentais, jog pareiškėjas neįvykdė Kauno miesto Panemunės rajono LDT VK 1988 m. gruodžio 30 d. sprendime nurodytų sąlygų, žemės sklypu nesinaudojo, todėl neįgijo teisės iš valstybės minėtą žemės sklypą privatizuoti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos” 4.1.2 papunktyje buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn parduodami piliečiams, kuriems iki šio nutarimo priėmimo dienos suteikti žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti. Jeigu tokio sklypo nuomininkas per vienerius metus nuo sklypo suteikimo naudotis dienos nepaklojo namo pamatų, šis sklypas jam neparduodamas, o sklypo naudojimo (nuomos) sutartis miesto (rajono) valdybos potvarkiu nutraukiama. Kauno miesto Panemunės rajono Liaudies deputatų tarybos VK 1988 m. gruodžio 30 d. sprendime Nr. 282 taip pat buvo numatyti tam tikri įpareigojimai statytojui: sudaryti techninę dokumentaciją gyvenamojo namo statybai, patvirtinti notarinėje kontoroje sutartį dėl neterminuoto žemės naudojimo su Kauno miesto vykdomuoju komitetu, statybos darbus pradėti gavus Kauno miesto Statybos ir architektūros valdybos raštišką leidimą. Pareiškėjas K. B. jokių įrodymų dėl šių veiksmų atlikimo nepateikė, todėl mano, jog jis neįgijo teisės pirkti žemės sklypą iš valstybės. Vien žemės suteikimo faktas individualiųjų namų statybai negali būti prioritetu prieš nuosavybės teisių atkūrimą natūra.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. II, b. l. 1-3) prašo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir P. G. apeliacinius skundus tenkinti. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodoma, jog su apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais sutinkama. Atsakovas pažymi, jog tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos” 4.1.2 punkte buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn parduodami piliečiams, kuriems iki šio nutarimo priėmimo dienos suteikti žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti. Jeigu tokio sklypo nuomininkas per vienerius metus nuo sklypo suteikimo naudotis dienos nepaklojo namo pamatų, šis sklypas jam neparduodamas. Bylos nagrinėjimo metu buvo įrodyta, jog jokių įsipareigojimų, nustatytų pareiškėjui nurodytuose teisės aktuose, jis neįvykdė, todėl minėtų administracinių aktų priėmimas pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas nuosekliai ir sistemingai atliko visus būtinus veiksmus, yra akivaizdžiai klaidinga, nes iki 2006 metų pareiškėjas neatliko visiškai jokių veiksmų, siekdamas įgyvendinti savo teisę naudotis suteiktu žemės sklypu bei jį išsipirkti, taigi teisės išsipirkti ginčo žemės sklypą neįgijo. Teismas, teigdamas, jog pareiškėjo teisės į ginčo žemės sklypą įtvirtintos iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios, nevertino to, kad iki trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios pareiškėjas nevykdė žemės suteikimo dokumentuose nurodytų įsipareigojimų, nenaudojo žemės sklypo pagal paskirtį. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog, jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, kad tai yra valstybinis laisvos žemės fondas, ir tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas negali būti perleistas kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-384/1999, 2001 m. birželio 20 d. nutartis Nr. 3K-3-665/2001, 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-611/2006). Be to, teismas neatsižvelgė į tai, jog žemės sklypas buvo ne perduotas nuosavybėn, o suteiktas gyvenamojo namo statybai, tuo tarpu byloje ginčijami administraciniai aktai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, yra priimti galiojant dabartinei Atkūrimo įstatymo redakcijai, kuri įpareigoja pretendentams grąžinti visą laisvą (neužstatytą) žemę. Pažymi, jog ginčo teritorija yra laisva (neužstatytą), pareiškėjas niekada ja nesinaudojo, neįformino savo teisių į šį žemės sklypą teisės aktų nustatyta tvarka, todėl atsakovai neturėjo pagrindo traktuoti šios teritorijos kaip valstybės išperkamos žemės, nes ši žemė neatitinka nei vienos iš sąlygų, nustatytų Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje.

Pareiškėjas K. B. atsiliepime į apeliacinius skundus (t. II, b. l. 4-5) nurodo, jog teismo sprendimas pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybių visumą. Pareiškėjas pažymi, jog įstatymas atgal negalioja, taigi 1991 ar 1997 metų nuosavybės teisių atkūrimo įstatymų ir poįstatyminės normos negali būti taikomos teisiniams santykiams, atsiradusiems 1988 metais, kai juridinę galią turinčiais administraciniais aktais buvo įtvirtintos pareiškėjo teisės į žemės sklypą, kai net nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo normos nenumatė galimybės susigrąžinti natūra miesto žemę. Pareiškėjas nurodo, jog apeliantai laiko jį statytoju, nepateikusiu projekto, nesudariusiu žemės panaudos sutarties, tačiau jis pabrėžia, kad negalėjo projektuoti dalies sublokuoto namo, negalėjo būti paruoštas projektas dalies namo ar išduotas statybos leidimas statyti dalį blokuoto namo. Visa tai turėjo daryti Popieriaus fabrikas. Dėl laikmečio ypatumo to nebuvo galima daryti ir jam negali kilti pasekmės, nes kaip matyti iš žemėtvarkos skyriaus pranešimų jo teisės pirkti žemės sklypą pripažįstamos ir šiuo metu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Byloje ginčas kyla dėl 2008 m. spalio 6 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-3550 ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, 2008 m. gegužės 12 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akto Nr. 2007-1089, 2009 m. kovo 10 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-1769 ,,Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ dalyje dėl P. G. (duomenys neskelbtini), Kaune grąžinto 0,0464 ha ploto žemės sklypo, 2009 m. kovo 10 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 9374 dalyje dėl P. G. (duomenys neskelbtini), Kaune grąžinto 0,0464 ha ploto žemės sklypo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad iš esmės nekyla ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisakys. Ginčas iš esmės kyla dėl teisės taikymo byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, o byloje kilęs esminis klausimas – kuris subjektas, t. y. pareiškėjas ar tretysis suinteresuotas asmuo P. G., kuriam ginčijamais teisės aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, turi pirmenybę į ginčo žemę.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime iš esmės konstatavo, jog pareiškėjas nuosekliai ir sistemingai atliko veiksmus, kuriais siekė sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. įgyti ginčo žemę nuosasvybės teise, todėl būtina pripažinti pareiškėjo įgytą teisę ir ginti ją nuo atsiradusių pažeidimų būtent asmens teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joje taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms nepritaria.

Visų pirma pažymėtina, kad byloje nekyla ginčo dėl to, jog tretysis suinteresuotas asmuo P. G. ginčijamų teisės aktų priėmimo metu turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę. Kadangi ginčo šioje byloje tyrimo objektas – pirmiau nurodytų aktų teisėtumas ir pagrįstumas, būtina įvertinti, ar atsakovai, priimdami ginčijamus teisės aktus, pažeidė jų priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą.

Žemesnės instancijos teismas

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2001 m. balandžio 2 d. nutarime atskleisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio turinį, be kita ko, nurodė, jog žemės grąžinimą natūra turi lemti realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei, taip pat nusprendė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad yra išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

Taigi nors iki 2002 m. balandžio 19 d. (2002 m. balandžio 2 d. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-832 įsigaliojimo momento) galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 5 ir 12 straipsnių nuostatos nuosavybės teisių atkūrimą natūra į laisvą (neužstatytą) žemę siejo su nuosavybės teise valdomų statinių turėtos žemės vietoje buvimu ar nebuvimu, nuo 2002 m. balandžio 19 d. šios sąlygos ordinarinėje teisėje nebeliko ir atsirado teisinės prielaidos atkurti nuosavybės teises natūra mieste ir tais atvejais, kai asmuo neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, išskyrus atvejus, kuomet žemė išperkama visuomenės poreikiams.

Ginčijamų teisės aktų priėmimo metu galiojusios (t. y. 2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo redakcijos) Atkūrimo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Taigi minėtoje įstatymo nuostatoje yra aiškiai įtvirtintas imperatyvas atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje, išskyrus dvi išimtis: kai pilietis nepageidauja susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, taip pat kai šio įstatymo 12 straipsnyje numatytais pagrindais žemė priskirtina valstybės išperkamai.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (ginčui aktuali 2007 m. gegužės 29 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog asmenims žemės reformos metu žemė, miškas ir vandens telkiniai (suformuotais žemės sklypais) parduodami laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės, tuo tarpu iš minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies turinio aiškiai matyti, kad pirmąja eile nurodomi asmenys, siekiantys susigrąžinti žemę natūra. Sisteminė minėtų Atkūrimo įstatymo ir Žemės reformos įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad reglamentuodamas žemės reformos procesą įstatymų leidėjas prioriretą teikia asmenims, siekiantiems natūra atkurti nuosavybės teises.

Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad tretysis suinteresuotas asmuo P. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovai, priimdami ginčijamus aktus, užtikrino trečiojo suinteresuoto asmens P. G. teisės atkurti nuosavybės teises natūra įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kokias konkrečiai teisės nuostatas pažeidė atsakovai priimdami ginčijamus teisės aktus, tokių teisės normų nenurodė ir pareiškėjas savo skunde. Kaip minėta, pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsisakyti atkurti nuosavybės teises natūra pagrindas yra tik tuomet, jei atitinkama žemė laikytina valstybės išperkama. Pirmosios instancijos teismas kaip skundo tenkinimo pagrindą nurodė lex benignior retro agit principą, taip pat tai, kad pareiškėjui ginčo žemė buvo suteikta pagal jos suteikimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, pareiškėjas nuosekliai ir sistemingai atliko veiksmus, kuriais siekė sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. įgyti ginčo žemę nuosasvybės teise, todėl būtina pripažinti pareiškėjo įgytą teisę ir ginti ją nuo atsiradusių pažeidimų būtent asmens teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal bylos faktines aplinkybes nėra pagrindo taikyti lex benignior retro agit principą. Viena vertus, teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teisimo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1406/06; 2007 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P17-221/2007; 2011 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1434/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2011) laikomasi nuostatos, jog šis principas iš esmės taikytinas tik tais atvejais, kai sprendžiami baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimai, tačiau ši byla su minėtų klausimų sprendimu nėra susijusi. Kita vertus, nėra pagrindo teigti, jog šioje byloje buvo atgal taikomos teisės normos, sušvelninančios tam tikrų subjektų teisinę padėtį. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovai, priimdami ginčijamus aktus, vadovavosi jų priėmimo metu galiojusių teisės aktų, konkrečiai, Atkūrimo įstatymo ir Žemės reformos įstatymo nuostatomis.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad priimdamas sprendimą jis faktiškai vadovavosi lex retro non agit principu, t. y. nurodė, kad jau iki 2002 m. balandžio 19 d. Atkūrimo įstatymo įstatymo redakcijos įsigaliojimo, kuomet statutinėje teisėje atsirado pagrindas atkurti nuosavybės teises natūra į neužstatytą miesto žemę, pareiškėjas pagal iki tol galiojusį reguliavimą buvo atlikęs visus būtinus veiksmus ir dėl to jau iki minėtos Atkūrimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo įgijo teisę pirkti žemę. Kadangi ši jo teisė atsirado iki 2002 m. balandžio 19 d., jai turėtų būti suteikta pirmenybė trečiojo suinteresuoto asmens teisės atkurti nuosavybės teises natūra atžvilgiu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir joms taikytinas teisinis reguliavimas tokios išvados nepatvirtina.

Visų pirma sutiktina su apeliantų argumentais, kad 1988 m. gruodžio 30 d. Vykdomojo komiteto sprendime Nr. 282 (t. I, b.l. 10), kuriuo pareiškėjui buvo suteikta ginčo žemė, buvo nustatyti tam tikri įpareigojimai, be kita ko, patvirtinti Kauno valstybinėje notarinėje kontoroje sutartį dėl neterminuoto žemės naudojimo (2.3 punktas). Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas tokios sutarties nesudarė ir ji patvirtinta nebuvo (t. I, b.l. 174).

Be to, nors nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Kauno miesto valdybai 1992 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą dėl aptariamo žemės sklypo pirkimo (Žemės bylos Nr. 2-771 5 psl.), jam buvo pateiktas Mokėjimo pranešimas (Žemės bylos Nr. 2-771 7 psl.) ir pagal Žemės sklypo įkainojimo aktą jis sumokėjo 1482 investicinius čekius, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1992 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 89 4.1.2 punkte buvo įtvirtinta nuostata, jog žemės sklypai parduodami piliečiams, kuriems iki šio nutarimo priėmimo dienos jie buvo suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti, tačiau kartu nurodyta, kad jeigu tokio sklypo nuomininkas per vienerius metus nuo sklypo suteikimo naudotis dienos nepaklojo namo pamatų, šis sklypas jam neparduodamas, o sklypo naudojimo (nuomos) sutartis miesto (rajono) valdybos potvarkiu nutraukiama. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas minėtos sąlygos neįvykdė, t. y. namo pamatai pakloti nebuvo (t. I, b.l. 174).

Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas byloje aptariamu atveju įgijo teisę pirkti ginčo žemę, kuri turėtų pirmenybę teisės atkurti nuosavybės teises natūra atžvilgiu, kaip bylai reikšminga faktinė aplinkybė nurodytina tai, kad pareiškėjui žemės sklypas pirmiau minėtu 1988 m. gruodžio 30 d. Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 282 buvo suteiktas konkrečiam tikslui – t. y. individualių blokuotų namų statybai. Be to, iš šio sprendimo 3 punkto turinio matyti, kad žemės suteikimas buvo siejamas su siekiu pagerinti pareiškėjo turimas gyvenamąsias sąlygas. Kaip minėta 1992 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 89 4.1.2 punkte asmens teisė pirkti žemę taip pat siejama su šio tikslo įgyvendinimu. Byloje nėra duomenų, kad po pareiškėjo įmokų įmokėjimo iki 2002 m. balandžio 19 d. Atkūrimo įstatymo redakcijos, priimtos įgyvendinant pirmiau minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, įsigaliojimo (ir iki ginčijamų aktų priėmimo momento) pareiškėjas kokiais nors aktyviais veiksmais būtų siekęs šį tikslą įgyvendinti, jis pasiektas nebuvo: byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo žemėje iki šiol jokie statybos darbai nėra pradėti. Nors pareiškėjas teigia, kad taip įvyko ne dėl jo, o dėl Janonio popieriaus fabriko kaltės, jis į bylą nepateikė šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Be to nėra jokių įrodymų, kad nuo 1992 m. iki 2006 m., t. y. per pakankamai ilgą laiko tarpą, pareiškėjas būtų kaip nors bandęs realizuoti savo teises. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu būtų kreipęsis į valstybės institucijas dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kad jos būtų atsisakiusios tokią sutartį sudaryti. Taigi byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad žemės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Dėl minėtų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovų apeliacinių skundų argumentais, kad pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti teisės aktuose įtvirtinta teise išsipirkti žemės sklypą individualaus namo statybai, tačiau jos neįgyvendino teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamų aktų priėmimo metu jis turėjo pirmenybę pirkti ginčo žemę iš valstybės. Kaip minėta turint galvoje ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusios Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir tą faktinę aplinkybę, kad ginčo žemė nėra užstatyta statiniais, nėra pagrindo teigti, kad Atkūrimo įstatymo prasme ji laikytina valstybės išperkama ir negrąžintina natūra buvusiems savininkams.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog ir šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas nepaneigia pareiškėjo teisės įsigyti aptariamą žemės sklypą, rėmėsi 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 260 2.3 punktu, šio punkto nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai kartu su Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies, 10 straipsnio 1 dalies ir Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis. Šiuo atveju teisės įsigyti žemės sklypą pirmenybės klausimas apibrėžtas Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatose, iš jų turinio matyti, kad asmenys, turintys teisę atkurti nuosavybės teises natūra, turi pirmenybę įsigyjant žemę iš valstybės asmenų, siekiančių ją įgyti nuosavybės teise kitais pagrindais, atžvilgiu.

Dėl pirmiau išdėstytų motyvų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Nenustačius kitų ginčijamų aktų neteisėtumo pagrindų konstatuotina, kad pareiškėjo skundas nėra pagrįstas. Todėl pateikti apeliaciniai skundai tenkintini, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijos, trečiojo suinteresuoto asmens P. G. apeliacinius skundus tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo K. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėIrmantas Jarukaitis