Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-10 · Administracinė byla Nr. I-4934-535/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-10
Bylos Nr.
I-4934-535/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03463-2018-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Pareiškėjas
K. Č.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4934-535/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03463-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2, 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

dalyvaujant pareiškėjui K. Č. (K. Č.),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 17 900 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki pilno sprendimo įvykdymo (b. l. 1-4).

Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2017-01-02 iki 2017-06-26 atliko bausmę Vilniaus PN sąlygomis pažeidžiančiomis teisės aktus. Vilniaus PN pažeidė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą laisvės atėmimo įstaigose. Gyvenamosios patalpos buvo mažos, o jose laikomas asmenų skaičius didelis. Vienam asmeniui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti patalpos plotas. Nurodė, kad minėtu laikotarpiu Vilniaus PN jis gyveno 2-o gyvenamojo korpuso 9 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 309. Patalpoje nebuvo vėdinimo sistemos, todėl tekdavo miegoti prie atviro lango. Minėta patalpa nepriklauso patalpoms, kuriose leidžiama apgyvendinti asmenis. Nurodo, kad dėl kalinimo nežmoniškomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinį skausmą, emocinius sutrikimus ir t. t., todėl patyrė neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 11-15) nurodo, kad II-o gyvenamojo korpuso Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 9-309 plotas - 30,93 kv. m., įrengtos 9 miegamos vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,43 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Paaiškina, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno aukščiau minimose gyvenamosiose patalpose neturime galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje, vienoje rinkmenoje. Atkreipia dėmesį, jog Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, jokie teisės aktai neįpareigoja pataisos namus sisteminti ir kaupti aukščiau įvardytą informaciją.

Atkreipia dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų nustatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.

Pažymi tai, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006-09-06 aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Taigi, Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti, perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.

Akcentuoja, kad visos Vilniaus PN patalpos įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Visose Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai, tame tarpe Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

Informuoja, kad Vilniaus PN patalpų būklė visų pirma priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Akcentuoja, jog patys nuteistieji, gyvendami gyvenamosiose patalpose, netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę, tame tarpe nuolatos gadina šviestuvus, ardo elektros instaliaciją, gadina kitą gyvenamosiose patalpose esantį inventorių. Vilniaus PN administracija įvairiais būdais kovoja su šiais reiškiniais, pagal finansines galimybes bei kuo įmanoma operatyviau šalina atsirandančius trūkumus, tačiau dėl objektyvių priežasčių neįmanoma užtikrinti, kad patalpose esantis inventorius nuolatos būtų tinkamos būklės.

Vilniaus pataisos namų administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė, taigi, nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu, kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams.

Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytais atvejais.

Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 m², o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose - 3,6 m².

Atsakovės atstovas teigia, kad duomenų, kiek konkrečioje gyvenamojoje patalpoje atskiromis dienomis laikoma nuteistųjų, neturi, tačiau atsiliepime nurodė, kad II-o gyvenamojo korpuso Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 9-309 plotas - 30,93 kv. m., įrengtos 9 miegamos vietos. Tokie pat duomenys nurodyti ir patalpų plane (b. l. 16). Vilniaus PN taip pat nurodė, jog bendrabučių tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,43 kv. m. ploto. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad visą ginčo laikotarpį vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma Vilniaus PN pareiškėjui buvo užtikrinta tinkamai, t. y. pareiškėjo teisė į minimalų 3,1 m² gyvenamos patalpos plotą nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus PN veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareikėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su per mažu gyvenamųjų patalpų ir kamerų plotu, nėra nustatytas.

Pareiškėjo teigimu, gyvenamųjų patalpų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitu inventoriumi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, be kita ko, nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, prašymo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, prašymo Nr. 28524/95).

Pažymėtina, kad Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų gyvenamojoje patalpoje ir kameroje vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios patalpos ploto normą – 3,1 m² ir 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Papildomai akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylą dėl asmeniui tenkančio minimalaus ploto Vilniaus PN kamerose, 2016-01-26 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1624-575/2016 rėmėsi EŽTT praktika, kurioje EŽTT atsisakė nustatyti, kiek m² turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (EŽTT 2010-12-16 sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją) bei konstatavo, jog argumentai, kad į kamerose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į šiuos LVAT išaiškinimus, pareiškėjo argumentai dėl to, kad kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, atmestini.

Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai dėl vėdinimo sistemos nebuvimo yra bendro pobūdžio ir grindžiami abstrakčiais teiginiais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje nesilaikymo būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kokias nors kitas institucijas. Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad Vilniaus PN patalpos įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Visose Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateikta informacija.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad Vilniaus PN veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su gyvenamosios patalpos neatitikimu įrengimo ir eksploatavimo taisyklėms, nėra nustatytas.

Pareiškėjas teigia, kad gyvenamoji patalpa Nr. 309 nepriklauso gyvenamosioms patalpoms.

Kaip atsiliepime paaiškino atsakovės atstovas, Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudaryta komisija 2006-09-06 aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažino rekonstruotą pastatą tinkamu naudoti. Darytina išvada, kad pastatas yra gyvenamosios paskirties, kaip ir jame esanti patalpa Nr. 309. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl pastato paskirties negali būti pripažinti pagrįstais.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo Vilniaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą) dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų atvejų, kas yra viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Be to, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo patirta neturtinė žala, t. y. byloje nėra nustatytas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atsiradimo faktas. Kaip jau minėta, civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų kilti, būtini trys elementai ir nesant bent vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

TeisėjaJūratė Gaidytė-Lavrinovič