- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2014-11-05
- Bylos Nr.
- 2S-2293-264/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-01898-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Baubienė
- Atsakovas
- R. R.
- Ieškovas
- D. V.
- Išvadą teikia
- Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui
- Kategorijos
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. R. atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2223-217/2014 pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovui R. R., institucijai, teikiančiai išvadą byloje, Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje 2-147-737/2013, 4 bei 5 punktus, numatant, jog pasikeitus nepilnametės dukros gyvenamajai vietai ar jai susirgus, ieškovė įsipareigoja per 3 dienas informuoti apie tai raštu ar žodžiu, dukros tėvą (atsakovą). Nustatyti atsakovo bendravimo tvarką su nepilnamete dukra:
- atsižvelgdamas į dukros dienos tvarkaraštį ir režimą bei vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo kriterijais, tėvas kas antrą dieną po 1 valandą bendrauja su dukra telefonu ar kitomis ryšio ir komunikacijos priemonėmis, netrukdydamas dukros režimo, jos ugdymo programos ar ugdymo priemonių. Bendravimas vyksta ne vėliau kaip iki 20 val. pagal dukros gyvenamosios vietos šalies laiką.
- dukros vasaros atostogų metu 2 kalendorines savaites (keturiolika dienų) be pertraukos tėvas praleidžia kartu su dukra, kurią atostogų išvakarėse pristato į tėvo gyvenamąją vietą ieškovė ar kitas vaiką lydintis asmuo, ir paima vaiką iš tėvo gyvenamosios vietos iki 18 val. paskutinę atostogų dieną. Vaiko vasaros atostogos numatomos laisvu nuo vaiko užsiėmimų vaikų ugdymo įstaigoje laiku, jų pradžios ir pabaigos datą abu tėvai ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki atostogų pradžios suderina telefonu ir raštu. Dukros kelionės išlaidas apmoka abu tėvai lygiomis dalimis.
Šalies argumentai
Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę - sustabdyti Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-147-737/2013, 4 bei 5 punkto vykdymą, suteikiant teisę nepilnametei dukrai gyventi Anglijos valstybėje su ieškove iki bus priimtas sprendimas šioje byloje.
Institucija, teikianti išvadą byloje, Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad ieškovės byloje pateikti dokumentai patvirtina vaiko mokymąsi Anglijos valstybėje Guildford Grove pagrindinėje mokykloje, kur ji turi draugų ir jos mėgstamą mokytoją, taip pat vaiko išreikštą norą likti Anglijoje su sesutės besilaukiančia mama, gyventi name, kur ji turi savo kambarį, sodelį, kuriuo rūpinasi, taip pat tai, kad ieškovė turi nuolatinę gyvenamąją vietą bei reguliarias pajamas. Pažymi, kad Skyrius neturi duomenų, kad ieškovė netinkamai vykdytų motinos valdžią vaiko atžvilgiu. Vaiko teisių apsaugos skyrius, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, mano, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįstas ir atitinka vaiko interesus, todėl yra tenkintinas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies – leido nepilnametei dukrai gyventi Anglijos valstybėje su mama (ieškove) iki bus priimtas sprendimas ir įsiteisės nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2223-217/2014 pagal ieškovės D. V. (buv. (duomenys neskelbtini)) ieškinį atsakovui R. R., institucijai, teikiančiai išvadą byloje, Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.
Teismas nurodė, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimas įsiteisėjo 2013 m. kovo 12 d. Pažymėjo, kad nei ieškovė, nei atsakovas nesutikdami su Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimu, nepasinaudojo teise jo apskųsti apeliaciniu skundu aukštesnės instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo sustabdyti įsiteisėjusio Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-147-737/2014 4 bei 5 punkto vykdymo. Teismas nustatė, kad šalių dukra nuo 2014 m. kovo mėnesio gyvena Anglijoje, priprato ir prisitaikė prie naujos aplinkos (jai tai tapo įprasta gyvenimo aplinka), nėra duomenų, kad aplinka, kurioje ji gyvena su ieškove, vaikui būtų nesaugi, be to, ji išreiškė norą likti Anglijoje su sesutės besilaukiančia mama, gyventi name, kur ji turi savo kambarį, sodelį, kuriuo rūpinasi. Teismas nurodė, jog byloje nėra jokių duomenų, kad mergaitės gyvenimas su mama kelia grėsmę jos sveikatai, saugioms gyvenimo sąlygoms ar kitoms neturtinėms teisėms. Duomenų, kad mergaitė būtų pageidavusi grįžti į Lietuvą taip pat nėra. Taip pat nustatė, kad mergaitė mokosi Anglijos valstybės Guildford Grove pagrindinėje mokykloje, kur ji turi draugų ir jos mėgstamą mokytoją, greitai įsiliejo į mokyklos kolektyvą bei yra perkelta mokytis į antrą klasę. Teismas pažymėjo, kad ieškovės prašymo netenkinimas būtų netikslingas ir neprotingas atsižvelgiant ne tik į mergaitės interesus, į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį (laikinas iki teismo sprendimo priėmimo vaikų gyvenamosios vietos nustatymas), bet ir į aplinkybę, kad tėvų gyvenamoji vieta yra skirtingose valstybėse. Šiuo atveju, teismui nepritaikius ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – nesuteikiant teisės nepilnametei dukrai gyventi Anglijos valstybėje su ieškove iki teismas priims sprendimą – mergaitė turėtų keisti esamą gyvenamąją vietą, grįžti iš Anglijos (kur jau gyvena pakankamai ilgą laiką su mama ir lanko mokyklą) į Lietuvą ir gyventi su tėčiu tol, kol teismas priims sprendimą šioje civilinėje byloje. Be to, kaip jau buvo minėta, mergaitė yra priimta toliau tęsti mokslus Guildford Grove pagrindinėje mokykloje antroje klasėje ir mokslo metai jai prasideda 2014 m. rugsėjo 3 d., todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, mergaitė turėtų grįžti iš Anglijos į Lietuvą, kas reikštų, kad ji turėtų pradėti mokslo metus naujoje mokykloje ir tai akivaizdžiai prieštarautų vaiko interesams, turėtų įtakos jos emociniam ir psichologiniam vystymuisi, sukeltų emocinius išgyvenimus ir darytų jai socialinę bei psichologinę žalą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas atskiruoju skundu (b. l. 1 – 7) prašo panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą - ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:
1. Ieškovė prašo teismo tik pakeisti, dar 2013 metų kovo mėnesį, įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4-ą bei 5-ą punktus, nustatant kitokią apelianto bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarką, tačiau neprašo pakeisti mūsų pasirašytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1-o punkto, kuriuo laisva šalių valia dukters gyvenamoji vieta buvo nustatyta su jos motina, gyvenančia Lietuvoje, tuo pačiu užtikrinant, kad ir dukters gyvenamoji vieta bus Lietuvoje. Atsižvelgiant į tokius ieškinio reikalavimus visiškai akivaizdu, kad nepritaikius jokių laikinųjų apsaugos priemonių šioje proceso stadijoje galimo teismo sprendimo įvykdymas negali nei pasunkėti, nei palengvėti ar pasidaryti neįmanomas. Nutartyje nėra jokių argumentų, kurie paaiškintų kodėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių šioje proceso stadijoje teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Vertinant visus skundžiamos nutarties argumentus akivaizdu, kad jie iš esmės skirti ne sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimui pagrįsti, bet ginčui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iš esmės išspręsti, akcentuojant aplinkybes turinčias reikšmės nustatant vaiko gyvenamąją vietą ir cituojant kasacinės instancijos teismo praktiką bylose, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kas neginčijamai patvirtina jog priimdamas skundžiamą nutartį pirmos instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė nesant tam jokio įstatyminio pagrindo.
2. LR CK 3.65 str. numatytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos, nes tokių apsaugos priemonių taikymas šioje konkrečioje byloje akivaizdžiai pažeidžia apelianto, kaip nepilnametės dukters tėvo neturtines teises maksimaliai ir betarpiškai su ja bendrauti bei dalyvauti jos auklėjime. Apelianto nuomon, teismas priimdamas skundžiamą nutartį, kuria leido ieškovei, pagrobusiai ir neteisėtai išvežusiai dukrą į užsienio valstybę, likti joje gyventi kartu su dukra, pirmos instancijos teismas iš esmės atėmė įstatymu garantuotą apelianto teisę betarpiškai bendrauti su dukterimi ir dalyvauti jos auklėjime, nesant tam jokio įstatyminio pagrindo, kas skundžiamos pirmos instancijos teismo nutarties neleidžia laikyti nei pagrįsta, nei teisėta.
Žemesnės instancijos teismas
3. Ieškovė pažeidė Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4 punktą, kadangi 2014 m. kovo mėnesį ieškovė piktnaudžiaudama tėvų valdžia neinformavusi apelianto ir neturėdama jo raštiško sutikimo išvyko gyventi į Angliją kartu su savimi išsiveždama šalių nepilnametę dukrą. To pasėkoje apeliantas kreipėsi į Anglijos Aukštesniojo Teismo Šeimos skyrių su pareiškimu dėl nepilnametės dukters grąžinimo į Lietuvą. Anglijos Aukštesniojo Teismo Šeimos skyriaus teisėjas 2014 m. liepos 31 d. priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, kad nepilnametė dukra ieškovės buvo neteisėtai išvežta iš Lietuvos ir laikoma Anglijoje, tokiu būdu pažeidžiant apelianto kaip tėvo globos teises. Teismas nusprendė, kad dukra turi būti grąžinta į Lietuvos jurisdikciją ne vėliau kaip iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. Šios aplinkybės leidžia daryti kategorišką išvadą, jog išvykdama gyventi į Angliją ir be mano rašytinio sutikimo ten išsiveždama mūsų nepilnametę dukterį A. R., ieškovė D. V. piktnaudžiavo savo kaip motinos valdžia mūsų dukters atžvilgiu, pažeidė Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 3-o punkto reikalavimus, nevykdė įsiteisėjusio 2013-02-06 Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje ir atėmė man teisę betarpiškai ir maksimaliai bendrauti su dukterimi A. R. ir tokie jos veiksmai jokiu būdu negali būti pateisinami ar tuo labiau pripažįstami teisėtais.
4. Teismas priimdamas skundžiamą nutartį ir suteikdamas teisę ieškovei kartu su dukra iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo šioje civilinėje byloje gyventi užsienio valstybėje, visiškai neatsižvelgė į byloje nurodytas aplinkybes ir valstybės vardu iš esmės pripažino vaiko grobimą, Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų prasme, teisėtu bei suteikiančiu teisę tęsti tokius neteisėtus veiksmus, kas skundžiamos pirmos instancijos teismo nutarties neleidžia laikyti nei pagrįsta, nei teisėta.
5. Skundžiamoje nutartyje pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodo, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suteikiant teisę ieškovei su dukra gyventi užsienio valstybėje, tuo pačiu atimant įstatymu įtvirtintą apelianto teisę maksimaliai bendrauti su nepilnamete dukra yra tai, kad apelianto dukra nuo 2014 metų kovo mėnesio gyvendama Anglijoje priprato ir prisitaikė prie naujos aplinkos (jai tai tapo įprasta gyvenimo aplinka), ji išreiškė norą likti Anglijoje gyventi name, kur turi savo kambarį ir sodelį ir nėra duomenų, kad aplinka, kurioje ji gyvena su ieškove būtų nesaugi. Ieškovė nepateikė įrodymų kur, su kuo ir kam nuosavybės teise priklausančiame būste šiuo metu gyvena dukra. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad toje valstybėje būtų įsigijusi nuosavybės teise ar kokiu nors kitu teisėtu pagrindu (nuoma, panauda ar pan.) turėtų galimybę naudotis gyvenamuoju plotu. Ieškovė teismui taipogi nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad gyvendama užsienio valstybėje ji kur nors dirba ar gauna kokias nors kitokias teisėtas pajamas pragyvenimui, kurios leistų jai tinkamai prižiūrėt mūsų dukrą ir ja rūpintis. Tiek iš skundžiamos nutarties, tiek iš byloje esančių rašytinių įrodymų visiškai akivaizdu, kad nei skundžiamą nutartį priėmęs pirmos instancijos teismas, nei formalią išvadą davęs Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius net nesikreipė į jokią Anglijos įgaliotą instituciją, kad pastaroji patikrintų sąlygas, kuriomis šiai dienai gyvena mano dukra ar išsiaiškintų tikrąją apelianto dukros valią, dėl ko skundžiamos nutarties motyvas, kad byloje negauta duomenų, jog aplinka, kurioje gyvena mano dukra būtų nesaugi, aplamai sunkiai suvokiamas, nes visiškai lieka neaišku tai kas gi turėjo teismui pateikti tokius duomenis, jei nei Vaiko teisių apsaugos skyrius, nei pats teismas nesiėmė jokių priemonių tokiems duomenims gauti.
Šalies argumentai
6. Apelianto teigimu Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014-08-13 raštas Nr. 6B-14/1269 negali būti laikomas Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada ir negali turėti jokios įtakos procesinio sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimui, kadangi jį pasirašiusi vyresnioji specialistė nebendravo nei su apelianto dukterimi, nei su jokia vaiko teisių apsaugą vykdančia Anglijos įstaiga, todėl visiškai nesuprantama kuo vadovaudamasi ji paminėtame rašte nurodė, kad dukra išreiškė norą likti Anglijoje su sesutės besilaukiančia mama, kad ji gyvena name ir turi savo kambarį, o ieškovė turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir reguliarias pajamas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtame Jonavos rajono savivaldybės administracijos rašte aiškiai nepagrįstai nurodyta, kad šis skyrius neturi duomenų kad ieškovė netinkamai vykdytų motinos valdžią vaiko atžvilgiu. Iš kartu su šiuo skundu apeliacinės instancijos teismui teikiamų rašytinių įrodymų akivaizdu, kad dar 2013 m. lapkričio 20 d. skundu apeliantas kreipėsi į nurodytą skyrių, kadangi ieškovė piktnaudžiauja savo kaip motinos valdžia, nevykdo 2013 m. vasario 6 d. Jonavos r. apylinkės teismo sprendimo ir neleidžia apeliantui bendrauti su dukra. Iš 2013 m. lapkričio 20 d. nurodyto skyriaus rašto Nr. 6B-14/1970 akivaizdu, kad į nurodytus neteisėtus ieškovės veiksmus reaguota nebuvo pasiūlant kreiptis į antstolį. Dėl neteisėtų ieškovės veiksmų, piktnaudžiaujant motinos valdžia, į Vaiko teisių apsaugos skyrių apeliantas kreipėsi 2014 m. sausio 7 d., 2014 m. balandžio 14 d. ir kitais skundais, tačiau jokių priemonių pažaboti neteisėtus ieškovės veiksmus, piktnaudžiaujant motinos valdžia, nurodyta institucija nesiėmė apsiribodama formaliu atsirašinėjimu.
7. Apelianto nuomone teismas vadovavosi kažkieno ranka rašytais dviem popieriaus lapais (b. l. 8 – 9), tačiau jokių duomenų, kad nurodyti lapai yra surašyti apelianto dukters ranka ir juose išreikšta būtent jo dukters, o ne ieškovės, valia, ieškovė teismui nepateikė, dėl ko pirmos instancijos teismo išvada taipogi laikytina aiškiai nepagrįsta.
8. Apelianto vertinimu ieškovė bando pasinaudoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu ne LR CPK 144 str. 1 d. numatytų tikslų įgyvendinimui, bet tam, kad gautų galimybę išlaikyti nepilnametę dukterį Anglijoje ilgiau kaip vienerius metus laiko, kad šią aplinkybę vėliau galėtų panaudoti šioje byloje, sprendžiant ginčą dėl dukters gyvenamosios vietos nustatymo, nes atsižvelgdamas į susiklosčiusias aplinkybes ir ieškovės veiksmus, analizuojamus šiame skunde, įstatymų nustatyta tvarka apeliantas ketina reikšti priešieškinį Jonavos r. apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2223-217/2014, prašydamas pakeisti 2013 m. vasario 6 d. Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimu patvirtintos, apelianto ir ieškovės pasirašytos, sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1-ą punktą, nustatant nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su apeliantu.
9. Aiškiai nepagrįstas ir pirmos instancijos teismo teiginys, kad apelianto dukra priprato ir prisitaikė prie naujos aplinkos, kas pirmos instancijos teismo nuomone sudarė pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Iš nutarties visiškai neaišku kuo vadovaudamasis pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad apelianto dukters gyvenamoji aplinka Lietuvoje, kur ji gimė ir augo, kur ji kalbėjo gimtąja savo kalba, kur ji žaidė ir draugavo su savo darželio ir kiemo draugais, kur ji turėjo galimybė bendrauti su savo seneliais, staiga tapo jai tokia nesaugi, kad teismas skundžiama nutartimi pateisina jos neteisėtą pagrobimą ir išvežimą į užsienio valstybę, tokiu būdu atimant galimybę tiek apeliantui, jos tėvui, tiek ir jos seneliams, su ja betarpiškai ir maksimaliai bendrauti bei dalyvauti jos auklėjime, nes jokių tokias aplinkybes tariamai patvirtinančių argumentų skundžiamoje pirmos instancijos teismo nutartyje nėra. Iš ieškovės teismui pateiktos Guildford Grove pagrindinės mokyklos 2013-2014 metų ataskaitos akivaizdu, kad dukra ir šiai dienai sunkiai kalba angliškai, dėl ko jos bendravimas su klasės draugais ir kitais bendraamžiais negali būti pilnavertis, dėl ko jai rekomenduojama sunkiai dirbti 2014-2015 metais dėl savo šnekamosios anglų kalbos, kas jai gali sukelti stiprų stresą, ko jai nereikėtų daryti gyvenant Lietuvoje.
Apeliantas taip pat teismui pateikė prašymą ( b. l. 50 – 53) dėl rašytinių įrodymų, gautų po atskirojo skundo pateikimo, prijungimo. Apeliantas prašo prijungti 2014 m. rugpjūčio 24 d. prašymo adresuoto Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių skyriaus specialistei ir Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. rugsėjo 1 d. rašto kopijas, kadangi šie rašytiniai įrodymai, patvirtina skundžiamos nutarties neteisėtumą. Minėti dokumentai gauti jau po atskirojo skundo pateikimo.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 37 – 39) prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime ieškovė nurodo, kad teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, t.y. tinkamą teisės kreiptis į teismą (CPK 5 str.) įgyvendinimą, priešingai nebus pasiekiami CPK 2 str. įtvirtinti civilinio proceso tikslai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte numatyta, kad sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus. Nurodo, kad šeimos bylose ypatingas dėmesys skiriamas vaiko interesų apsaugai, įvardijant tai kaip viešąjį interesą, kurį turi ginti valstybė (CPK 49 straipsnis). Visų pirma, tai susiję su didesniu vaiko pažeidžiamumu ir priklausymu nuo suaugusiųjų valios, taip pat būtina sėkminga vaiko raida, užtikrinančia geresnę visos visuomenės ateitį. Viešojo intereso, taigi ir vaiko interesų apsauga apima teisės aktuose įtvirtintas prevencines priemones bei jų įgyvendinimą, siekiant išsaugoti esamas socialiai reikšmingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sąlygas tolesnei plėtotei ir užkirsti kelią vaiko interesų pažeidimams. Ieškovės nuomone teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikė darbdavio pažymą, būsto nuomos sutartį su vertimu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320, 338 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Dėl papildomų įrodymų pateikimo. Apeliantas prašo prijungti 2014 m. rugpjūčio 24 d. prašymo adresuoto Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių skyriaus specialistei ir Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. rugsėjo 1 d. rašto kopijas, kadangi šie rašytiniai įrodymai, patvirtina skundžiamos nutarties neteisėtumą. Nurodo, kad minėti dokumentai gauti jau po atskirojo skundo pateikimo, todėl jų negalėjo pateikti anksčiau, t. y. kartu su atskiruoju skundu.
Ieškovė prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikė darbdavio pažymą, būsto nuomos sutartį su vertimu.
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Tame pačiame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, t. y.: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardintas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Atskirasis skundas pirmos instancijos teisme gautas 2014 m. rugpjūčio 25 d. Prašymo adresuoto Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių skyriaus specialistei data yra 2014 m. rugpjūčio 25 d., Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. rugsėjo 1 d. rašto – 2014 m. rugsėjo 1 d. Akivaizdu, kad minėti dokumentai surašyti po atskirojo skundo pateikimo dėl ko apeliantas jų negalėjo pateikti anksčiau. Ieškovė pateiktais papildomais įrodymais grindžia savo atsilirtimus į atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas prijungia apelianto (atsakovo) ir ieškovės pateiktus naujus įrodymus, kurie gali turėti įrodomąją vertę sprendžiant klausimą dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo (LR CPK 314 str.).
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
CPK 144 straipsnyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnyje išvardintos laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, į kurį patenka ir laikino materialinio išlaikymo priteisimas ar laikinų apribojimų nustatymas 11 punktas). Vadovaujantis CPK 145 straipsnio 13 punktu, laikinosios apsaugos priemonės gali būti ir kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, iki teismo sprendimo priėmimo gali taikyti CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, kurių sąrašas baigtinis. Taigi, įstatyme tiesiogiai apibrėžta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vadinasi, laikinąsias apsaugos priemones taikyti teismas turi ir gali tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas ieškinys būtų patenkintas. CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis proceso normose numatytų priemonių. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, būsimo teismo sprendimo vykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje 2-147-737/2013 nustatytą nepilnametės dukters ir atsakovo (tėvo) bendravimo tvarką:
- atsižvelgdamas į dukros dienos tvarkaraštį ir režimą bei vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo kriterijais, tėvas kas antrą dieną po 1 valandą bendrauja su dukra telefonu ar kitomis ryšio ir komunikacijos priemonėmis, netrukdydamas dukros režimo, jos ugdymo programos ar ugdymo priemonių. Bendravimas vyksta ne vėliau kaip iki 20 val. pagal dukros gyvenamosios vietos šalies laiką.
- dukros vasaros atostogų metu 2 kalendorines savaites (keturiolika dienų) be pertraukos tėvas praleidžia kartu su dukra, kurią atostogų išvakarėse pristato į tėvo gyvenamąją vietą ieškovė ar kitas vaiką lydintis asmuo, ir paima vaiką iš tėvo gyvenamosios vietos iki 18 val. paskutinę atostogų dieną. Vaiko vasaros atostogos numatomos laisvu nuo vaiko užsiėmimų vaikų ugdymo įstaigoje laiku, jų pradžios ir pabaigos datą abu tėvai ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki atostogų pradžios suderina telefonu ir raštu. Dukros kelionės išlaidas apmoka abu tėvai lygiomis dalimis.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad ieškovė prašo teismo tik pakeisti įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4-ą bei 5-ą punktus, nustatant kitokią apelianto bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarką. Vaiko gyvenamoji vieta pagal pasirašytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1-ą punktą laisva šalių valia buvo nustatyta su jos motina, tuo metu gyvenusia Lietuvoje, tuo pačiu užtikrinant, kad ir dukters gyvenamoji vieta bus Lietuvoje. Iš pareikšto reikalavimo akivaizdu, kad prašoma nustatyti tik tėvo ir dukters bendravimo tvarką. Pažymėtina ir tai, jog ieškovė, prašydama kaip laikinąją apsaugos priemonę suteikiant teisę nepilnametei dukrai gyventi Anglijos valstybėje su ieškove iki bus priimtas sprendimas šioje byloje, neargumentavo, kokiu būdu šios laikinosios apsaugos priemonės nepritaikymas apsunkintų šioje byloje priimtino ieškovei palankaus teismo sprendimo dėl bendravimo tvarkos įvykdymą arba padarytų jo įvykdymą nebeįmanomu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių - teismo nedavimas leidimo nepilnametei dukrai gyventi Didžiojoje Britanijoje su ieškove, ieškinio dėl tėvo ir dukters bendravimo tvarkos pakeitimo patenkinimo atveju, tokio teismo sprendimo įvykdymas nebus apsunkintas. Vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatyta su vaiko motina, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, vaikas turės gyventi su tėvu nepagrįsti.
Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog ieškovė šią laikinąją apsaugos priemonę prašė taikyti vadovaudamasi CK 3.65 straipsniu, nors, kaip matyti iš šios teisės normos, jos 2 dalyje pateiktame baigtiniame laikinųjų apsaugos priemonių sąraše tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurią pritaikė pirmosios instancijos teismas, nėra.
Pažymėtina, kad 2013 m. vasario 6 d. teismo sprendimu patvirtintoje sutartyje šalys susitarė dėl tėvų teisių auklėjant nepilnametę dukrą, taip pat nustatytos sąlygos išsivežti dukrą už Lietuvos Respublikos ribų bei numatytos aplinkybės, kurioms esant nereikės įrodinėti fakto dėl piktnaudžiavimo tėvų valdžia vaiko atžvilgiu. Ieškovė ketindama su dukra išvykti iš Lietuvos teritorijos ilgesniam nei 30 dienų laikotarpiui įsipareigojo apie tai informuoti apeliantą ne vėliau kaip prieš 14 dienų iki išvykimo ir išvykti tik turėdama rašytinį apelianto sutikimą. Pažymėtina, kad minėtas Kauno apylinkės teismo sprendimas yra galiojantis, todėl sprendimu patvirtinta tarp šalių sudaryta sutartis taip pat yra galiojanti ir vykdytina. Vadinasi, tiek motinai, tiek tėvui išlieka teisė matytis su vaiku, vaiko globos teisėmis naudojasi abu vaiko tėvai. 2014 m. kovo mėnesį ieškovė su nepilnamete dukra išvyko gyventi į Angliją apie tai neinformavusi apelianto. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės nenaudai vertina aplinkybę, jog pagal apelianto prašymą dėl nepilnametės dukters grąžinimo į Lietuvą Anglijos Aukštesniojo Teismo Šeimos Skyriaus teisėjas 2014 m. liepos 31 d. priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, jog nepilnametė dukra ieškovės neteisėtai buvo išvežta iš Lietuvos ir laikoma Anglijoje, tokiu būdu pažeidžiant apelianto kaip tėvo globos teises. Šiuo sprendimu Anglijos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad nepilnametė dukra turi būti grąžinta į Lietuvos jurisdikciją ne vėliau kaip iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovei leidžiama kreiptis dėl nustatytos datos atidėjimo ar (arba) termino, nuo kada ši nutartis įsigalioja, pratęsimo, jeigu toks prašymas yra pagrindžiamas įrodymais, rodančiais laiko terminus, per kuriuos Lietuvos teismas ketina priimti tarpinę arba galutinę nutartį dėl leidimo nepilnametei dukrai likti Anglijoje ir Velse, kol Lietuvoje vyks teisminis procesas. Anglijos teismas suteikė terminą iki 2014 m. rugpjūčio 19 d. kreipimuisi į Lietuvos teismus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad ieškovė pažeidė Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4 punktą ir atėmė apeliantui teisę betarpiškai ir maksimaliai bendrauti su dukterimi ir tokie jos veiksmai jokiu būdu negali būti pateisinami ar tuo labiau pripažįstami teisėtais. Pirmos instancijos teismui buvo žinoma apie Anglijos Aukštesniojo Teismo Šeimos Skyriaus 2014 m. liepos 31 d. priimtą sprendimą, tačiau kaip matyti iš teismo nutarties, jis į šį sprendimą neatsižvelgė.
Apeliantas pagrįstai nurodė, kad nepagrįstas ir pirmos instancijos teismo teiginys, kad apelianto dukra priprato ir prisitaikė prie naujos aplinkos, kas pirmos instancijos teismo nuomone sudarė pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką ne kartą yra nurodęs, jog tiek tarptautinėje, tiek ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis nei vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas, kuris leidžia pagrįstai manyti, kad vaikas priprato ir prisitaikė prie gyvenamosios aplinkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Kaip matyti iš bylos medžiagos nuo neteisėto ieškovės ir nepilnametės dukters išvykimo (2014 m. kovo mėn.) praėjo 8 mėnesiai. Byloje taip pat nepateikta duomenų, kad apelianto dukters gyvenamoji aplinka Lietuvoje, kur ji gimė ir augo, kalbėjo gimtąja savo kalba, žaidė ir draugavo su savo darželio ir kiemo draugais, turėjo galimybę bendrauti su savo seneliais, staiga tapo jai tokia nesaugi kaip teigiama ieškinyje. Be to, Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2014 m. rugsėjo 1 d. rašte nurodė, kad negali pateikti informacijos apie ieškovės bei nepilnametės dukters gyvenimo sąlygas. Todėl visiškai neaišku, kaip Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2014 m. rugpjūčio 13 d. pateiktoje išvadoje iš ieškovės pateiktų dokumentų nustatė, kad mergaitė turi draugų, mėgstamą mokytoją, kad nori likti su mama (ieškove) ir pan. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad ieškovė bando pasinaudoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu ne LR CPK 144 str. 1 d. numatytų tikslų įgyvendinimui, bet tam, kad gautų galimybę išlaikyti nepilnametę dukterį Anglijoje ilgiau kaip vienerius metus laiko, kad šią aplinkybę vėliau galėtų panaudoti šioje byloje, sprendžiant ginčą dėl dukters gyvenamosios vietos nustatymo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, 2014 m. rugpjūčio 8 d. pareikštu ieškinio dalykas nesusijęs su prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, o laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama atidėti Anglijos Aukštesniojo Teismo ieškovei nustatytą įpareigojimą iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. grąžinti vaiką į Lietuvos Respublikos jurisdikciją. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje taip pat atsižvelgia į tai, kad panašioje savo faktinėmis aplinkybėmis byloje ginčas išspręstas analogiškai (pvz. Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1239-527/2013).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, iš bylos duomenų nekonstatavęs pakankamo pagrindo, jog teismo sprendimą, kuriuo būtų patenkinti ieškovės reikalavimai, įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma, taip pat konstatavęs procesinių teisės normų pažeidimus, dėl kurių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo išnagrinėtas neteisingai (CPK 329 str. 1 d.), skundžiamą nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikina ir, išsprendęs klausimą iš esmės, ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmeta.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą tenkinti.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti ir, išsprendus klausimą iš esmės, ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.