- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-23
- Bylos Nr.
- 2S-1239-527/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolita Cirulienė
- Atsakovas
- Ž. K.
- Ieškovas
- R. K.
- Išvadą teikia
- Vilkaviškio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ž. K. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1067-570/2013 pagal ieškovės R. K. patikslintą ieškinį atsakovui Ž. K. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir materialinio išlaikymo dydžio pakeitimo (institucija, teikianti išvadą byloje – Vilkaviškio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius) ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Marijampolės rajono apylinkės teisme 2013-02-25 registruotu 2013-02-21 ieškiniu ir 2013-03-18 registruotu 2013-03-12 patikslintu ieškiniu dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir materialinio išlaikymo dydžio pakeitimo (b. l. 1–6, 18–23) reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš atsakovo laikiną 800 Lt išlaikymą dukrai S. K. (gimusiai (duomenys neskelbtini)), mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki teismo sprendimo byloje priėmimo; leisti ieškovei netrukdomai išvežti nepilnametę dukrą į Didžiąją Britaniją iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Ieškovė nurodė, jog dukrai iš atsakovo priteistas išlaikymas po 400 Lt per mėnesį dėl iš esmės pasikeitusių (padidėjusių) dukros poreikių yra nepakankamas, taip pat galimai padidėjo ir atsakovo gaunamos pajamos, todėl išlaikymas turėtų būti padidintas iki 800 Lt per mėnesį; be to, nors teismo sprendimu dukros gyvenamoji vieta nustatyta su motina, atsakovas nesutinka leisti dukrą išvežti gyventi į užsienį (Didžiąją Britaniją). Ieškovė patvirtino, kad šiuo metu dukra lanko ugdymo įstaigą Didžiojoje Britanijoje, ten yra jų gyvenamoji vieta, asmeninis, socialinis ir ekonominis interesų centras, todėl dabartiniu laikotarpiu nepilnametės gyvenimas šioje šalyje geriausiai atitinka jos interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013-03-20 nutartimi (b. l. 40-41) ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino iš dalies – leido ieškovei netrukdomai išvežti nepilnametę dukrą į Didžiąją Britaniją iki bus išnagrinėta byla iš esmės ir priteisė iš atsakovo nepilnametei dukrai laikinąjį materialinį išlaikymą periodinėmis išmokomis po 500 Lt kas mėnesį nuo 2013-02-25 iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas 2013-03-29 atskiruoju skundu (b. l. 52-56) prašo panaikinti 2013-03-20 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti šiais argumentais:
1. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė ne tik atsakovo, bet ir dukros teisėtus interesus. Ieškovė, nenustačiusi dukros gyvenamosios vietos, ir teismas, leidęs ieškovei išvežti dukrą į Didžiąją Britaniją, apsunkino atsakovo bendravimą su dukra. Šioje byloje tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo jokio reikalingumo ir būtinumo. Nenurodyta, kokios aplinkybės galėtų apsunkinti teismo priimto sprendimo įvykdymą ar jo įvykdymą padaryti nebeįmanomą. Teismas, siekdamas įsitikinti ieškinyje nurodytų duomenų teisingumu, turėjo teisę informuoti atsakovą apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tačiau to nepadarė, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimtas vadovaujantis pateikta melaginga, tikrovės neatitinkančia informacija.
2. Dėl dukros S. K. materialinio išlaikymo padidinimo. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2010-11-10 sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-1743-633/2010 nutraukė šalių santuoką, sudarytą 2009-06-19, abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei patvirtino sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nustatyta, kad dukros gyvenamoji vieta nustatoma su motina (ieškove). Atsakovas dukters išlaikymui iki pilnametystės kiekvieną mėnesį moka po 400 Lt. Dukters išlaikymo klausimas buvo apspręstas įsiteisėjusiu Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2009-12-18 įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-2249-482/2009. Sutartyje aptarta, kad šalys kartu rūpinasi dukters auklėjimu, jos priežiūra, fiziniu vystymu, mokymu bei lavinimu, visapusiškai dalyvauja dukters auklėjime. Atsakovas, būdamas su ieškove santuokoje, nuo 2009-12-18 iki 2010-11-10 skyrė dukrai materialinį ir finansinį išlaikymą, t. y. 2009-12-17 grynais pinigais skyrė 1 900 Lt, mokėjo gyvenamojo būsto išlaikymo išlaidas, rūpinosi bei prižiūrėjo dukrą, kartu atostogavo; 2010 metais į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke viso pravedė 2 301 Lt, 2011 metais – 4 113 Lt, 2012 metais – 4 800 Lt ir 2013 metais – 1 200 Lt (pridedami išrašai). Piniginės lėšos ieškovei buvo pravedamos net avansu, t. y. 2011-12-19 pravedė 2 000 Lt už 2012 m. sausio-gegužės mėn., 2012-07-20 pravedė 800 Lt už 2012 m. birželio-liepos mėn., 2012-08-01 pravedė 2 000 Lt už 2012 m. rugpjūčio-gruodžio mėn. Atsakovas, neskaitant ieškovei pervedamų piniginių lėšų, dukrai skyrė piniginių lėšų drabužių, maisto, dovanų ir kitų reikalingų daiktų įsigijimui. Todėl atsakovo patirtos išlaidos realiai buvo didesnės nei Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nustatyta 400 Lt išlaikymo suma. Šiuo metu ir anksčiau esama finansinė padėtis neleido atsakovui skirti daugiau grynųjų pinigų dukros išlaikymui. Kadangi atsakovas dirba valstybės tarnyboje, jo pagrindinės ir vienintelės pajamos yra gaunamas darbo užmokestis, kuris dėl sunkios ekonominės situacijos Lietuvoje nuo 2009 metų yra sumažintas. Vidutiniškai per mėnesį gautas darbo užmokestis atskaičius mokesčius 2009–2013 metais sudarė nuo 1 800 iki 1 900 Lt. Atsakovo vidutines per mėnesį patiriamas išlaidas sudaro: 400 Lt dukros išlaikymui; 340 Lt būsto išlaikymo išlaidos (vanduo, šiluma, mokesčiai bendrijai, dujos, elektra, šiukšlės); 70 Lt mobilaus ryšio ir interneto išlaidos; 300 Lt transporto priemonės eksploatavimo išlaidos (degalai, draudimas, remontas); 100 Lt (drabužiai, avalynė, buitinė technika); 600 Lt maisto išlaidos; 100–200 Lt kitos išlaidos (vaistams, mokesčiai bankui, žemės mokestis ir kitos nenumatytos išlaidos). Pagal atsakovo valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau - VMI) pateiktas metines pajamų mokesčio deklaracijas, neatskaičius mokesčių pajamos iš darbo užmokesčio sudarė: 2007 metais – 33 701 Lt, 2008 metais - 36 525 Lt, 2009 metais – 29 906 Lt, 2010 metais – 27 397 Lt, 2011 metais – 29 430 Lt, 2012 metais – 29 869 Lt. Tai rodo, kad darbo užmokestis nuo 2009 metų lyginant su 2007 ir 2008 metais sumažėjo ir išliko beveik vienodas. Atsakovas nuo 2009 metų neįsigijo nei nekilnojamojo, nei kito registruotino kilnojamojo turto. Šiuo metu disponuoja butu, esančiu (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, kuriame gyvena, sodyba, esančia (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio r. sav., kurią paveldėjo, ir kurioje atlieka tik žemės ūkio darbus, prižiūri, negaudamas jokių pajamų, bei tėvų naudotis leidžiamu 1997 gamybos metų automobiliu. Atsakovas niekada nevengė, nevengia ir nevengs skirti dukrai materialinį išlaikymą, tačiau išlaikymo dydis turi būti protingai proporcingas atsakovo gaunamoms pajamoms ir turimam turtui. Šiuo metu nustatytas 400 Lt materialinis išlaikymas yra pakankamo dydžio, atitinkantis dukros poreikius. Vertinant abiejų tėvų indėlį į išlaikymą, vaikui per mėnesį skiriamų pinigų suma sudarytų 800 Lt. Todėl, atsižvelgiant į esamą ekonominę situaciją, Lietuvoje vaikui skiriama 800 Lt materialinio išlaikymo suma yra pakankama, kuria galima patenkinti visus būtinus vaiko poreikius. Ieškovė padidėjusius dukros poreikius grindžia su gyvenimu ne Lietuvoje, o Didžiojoje Britanijoje. Ieškovė savavališkai, be atsakovo sutikimo, išvežė dukrą į Didžiąją Britaniją, nenurodė gyvenamosios vietos pakeitimo priežasčių, nesudarė jokių sąlygų bendrauti su dukra. Atsakovas nėra kaltas dėl padidėjusių ieškovės pragyvenimo išlaidų Didžiojoje Britanijoje. Ieškovė su dukra turėjo pakankamai geras gyvenimo sąlygas Lietuvoje, t. y. dirbo Marijampolės apskrities VMI ir gavo pakankamai gerą atlyginimą, dukros auginimo laikotarpiu gavo išmokas iš SODROS, gyveno močiutės S. Ž. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje, naudojosi automobiliu, dukra lankė darželį. Ieškovė nei žodžiu, nei raštu nepareiškė atsakovui pretenzijų dėl skiriamo materialinio išlaikymo dydžio. Pretenzija dėl nepakankamo materialinio išlaikymo pareikšta tik pateiktame ieškinyje ir tik po to, kai atsakovas 2012-12-12 prašymu kreipėsi į Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės ir darbo ministerijos dėl ieškovės neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo. Laikino materialinio išlaikymo priteisimas galimas tik tuo atveju, jei atsakovas nevykdė jam nustatytos pareigos, t. y. neteikė materialinio išlaikymo savo dukrai. Pateiktais duomenimis nustatyta, kad atsakovas tinkamai vykdė jam skirtą pareigą, t. y. pastoviai teikė dukrai materialinį išlaikymą, ja rūpinosi ir lankė jos deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.
3. Dėl dukros išvežimo į Didžiąją Britaniją. Lietuvoje 2009-06-19 tarp šalių buvo sudaryta santuoka. Esant santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė dukra. Ieškovės ir dukros nuo 2009-12-15 iki šiol deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje. Iki santuokos nutraukimo šiuo adresu gyveno ir atsakovas. Duomenų apie ieškovės išvykimą gyventi į Didžiąją Britaniją neturima, o ir pati ieškovė nepateikia duomenų, patvirtinančių gyvenamosios vietos pasikeitimą. Ieškovė iki santuokos sudarymo su atsakovu ir ją nutraukus dirbo Marijampolės apskrities VMI. Ieškovė su pertraukomis buvo išėjusi vaiko priežiūros ir auginimo atostogų iki vaikui sueis treji metai. Ieškovė savo prašymu atleista iš Marijampolės apskrities VMI 2012-08-31. Ieškovė tiek iki santuokos sudarymo su atsakovu, tiek santuokos sudarymo metu bei po jos nutraukimo gyveno ir dirbo Lietuvoje, duomenų apie tai, kad ieškovė iki santuokos sudarymo būtų gyvenusi ir dirbusi Didžiojoje Britanijoje, neturima, nenustatyta jokių šeimyninių bei socialinių ryšių su šia valstybe. Be to, ieškovės ir atsakovo dukra nuo 2011-09-01 iki 2012-05-02 lankė Vilkaviškio vaikų lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 113). Ieškovės ir dukros nuolatinė gyvenamoji vieta, jų ekonominių ir socialinių poreikių tenkinimo vieta buvo ir yra Lietuvoje. Ieškovės nurodytos aplinkybės apie jos ir dukros gyvenimą Didžiojoje Britanijoje nepagrįstos jokiais rašytiniais įrodymais. Ieškovė, iš anksto nepranešusi atsakovui apie galimą išvykimą iš Lietuvos į užsienį, 2012 metų vasario mėn. pradžioje kartu su dukra išvyko į Didžiąją Britaniją, atsakovui nurodžiusi, kad jis savaitę negalės bendrauti su dukra, nes jos išvyksta į svečius. Atsakovui nebuvo pateikta, kur ir pas ką išvyksta svečiuotis. Atsakovas tik po savaitės išvykimo sužinojo, kad ieškovė su dukra išvyko į Didžiąją Britaniją gyventi ir dirbti. Ieškovė nei žodžiu, nei raštu neprašė ir nederino su atsakovu galimo išvykimo iš Lietuvos į užsienį. Ieškovė, negavusi atsakovo sutikimo išvežti dukrą į kitą šalį, nesikreipė į teismą dėl leidimo gavimo bei nesiekė nusistatyti bendravimo tvarką tarp dukros ir atsakovo. Šie ieškovės veiksmai trukdė tinkamai vykdyti atsakovui nustatytas pareigas, t. y. rūpintis dukros auklėjimu, jos priežiūra, lavinimu bei pažeidė dukros interesus, t. y. teises nuolatos bendrauti su tėvu. Ieškovė, būdama užsienyje, atsakovui neteikė jokių kontaktinių duomenų, nenurodė gyvenamosios vietos adreso bei kitų duomenų, susijusių su dukros gyvenimo sąlygomis, ieškovės darbine veikla bei nesudarė jokių sąlygų betarpiškai bendrauti su dukra (pridedami el. p. susirašinėjimo duomenys). Atsakovas 2012-12-12 prašymu kreipėsi į Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės ir darbo ministerijos dėl ieškovės neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo (b. l. 75–80). 2013-02-21 Londono Aukštesniojo Teismo Šeimos Skyriaus Pagrindinė Registracijos Įstaiga priėmė sprendimą, kuriuo dukra lydima motinos bus grąžinta į Lietuvą ne vėliau kaip iki 2013-03-15 vidurnakčio (b. l. 81-91). Tik pradėjus vaiko grąžinimo dėl neteisėto išvežimo procedūrą ieškovė pradėjo teisminiu būdu reikšti pretenzijas dėl materialinio išlaikymo bei tvirtinti, kad jos ir dukros gyvenamoji ir socialinių poreikių tenkinimo vieta yra Didžiojoje Britanijoje. Ieškovė nepateikia jokių rašytinių įrodymų apie laikotarpiu nuo 2012 m. vasario mėn. pradžios (išvykimo iš Lietuvos) iki 2013-03-15 (grįžimo į Lietuvą) jos gyvenimo sąlygas, darbinę veiklą, dukros ugdymo ir priežiūros aplinkybes. Teismas, leidęs ieškovei išvežti dukrą į Didžiąją Britaniją, nevertino tikrųjų ir realiai egzistuojančių ieškovės ir dukros gyvenimo sąlygų, neišsiaiškino priežasčių, sąlygojusių ieškovės norą išvykti į Didžiąją Britaniją, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, esant teisminiam ginčui, ieškovė būdama Didžiojoje Britanijoje sąmoningai trukdys atsakovui bendrauti su dukra.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą (b. l. 123–124) prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti šiais argumentais:
1. Dėl laikino išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010-11-10 sprendimu buvo patvirtinta tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria buvo nustatyta, kad atsakovas savo nepilnametės dukros išlaikymui kiekvieną mėnesį skirs po 400 Lt iki kol dukra sulauks pilnametystės. Atsakovas šią savo pareigą vykdė netinkamai – pinigines lėšas pervesdavo nereguliariai, dukrai dažnai buvo mokamas nevisas išlaikymas, todėl ieškovė pati didžiąja dalimi buvo priversta išlaikyti savo dukterį. Kadangi pragyventi Lietuvoje tapo itin sunku (ieškovės gaunamos pajamos nedidėjo, o dukros poreikiai nuolat augo), ieškovė, siekdama užtikrinti geresnes gyvenimo sąlygas tiek sau, tiek dukteriai, išvyko gyventi ir dirbti į Didžiąją Britaniją. Šios aplinkybės atsakovui buvo puikiai žinomos, priešingai nei jis nurodo skunde. Atsakovas, atskirajame skunde nurodydamas, kad ieškovei nebuvo būtinybės išvykti dirbti ir gyventi į Didžiąją Britaniją, nes jos gyvenimo sąlygos buvo geros Lietuvoje, o atsakovas tinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką, yra visiškai neteisus. Iš skunde dėstomų aplinkybių matyti, kad atsakovui yra net nežinoma ir nesuprantama, kiek vaikui išlaikyti yra reikalinga lėšų, bei nesuprantama, kad vaiko poreikiams patenkinti (užtikrinti) nepakanka 400 Lt kas mėnesį. Tuo labiau, kaip skunde pripažįsta atsakovas, jis išlaikymo nesugebėjo mokėti visa apimtimi, reguliariai, t. y. mokėdavo taip, kaip jam patinka ir tiek kiek jam tinka, visiškai neatsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko poreikius. Šiuo metu dėl netinkamai vykdytos išlaikymo prievolės yra susidaręs ženklus įsiskolinimas (ieškovės skaičiavimu, apie 4 000 Lt), dėl kurio išieškojimo ieškovė ketina kreiptis į antstolį artimiausiu metu. Ieškovė turi visus reikalingus atsakovo įsiskolinimą pagrindžiančius tinkamus ir leistinus įrodymus, kurie, esant būtinybei, bus pateikti teismui bylos nagrinėjimo metu. Ieškovė pateikia sudarytą suvestinę apie skolą (b. l. 125). Iš paties atsakovo atskirajame skunde nurodytų dukrai pervestų išlaikymo išmokų yra visiškai aišku, jog atsakovas tinkamai nevykdė teismo sprendimo ir neskyrė savo dukteriai pakankamo materialinio išlaikymo. Net ir tokiu atveju, jei atsakovas geranoriškai sumokėtų susidariusį išlaikymo įsiskolinimą, tai negalėtų būti teisėtu pagrindu panaikinti teismo nutartį, kuria buvo pritaikytas laikinas išlaikymas nepilnamečiam vaikui. Pažymėtina, kad ieškovė teismui pateikė ieškinį ne dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo (kadangi išlaikymas nepilnametei dukrai jau buvo priteistas 2009-12-18 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo įsakymu ir 2010-11-10 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimu), tačiau ieškinį dėl priteisto išlaikymo padidinimo. Atsižvelgiant į tai, teismas, vadovaudamasis ieškovės ieškinyje pateiktais argumentais dėl iš atsakovo priteisto išlaikymo dydžio padidinimo, vaiko poreikių padidėjimo, remdamasis teismų praktika bei atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko geriausius interesus ir į tai, kad pakankamas išlaikymas vaikui reikalingas nedelsiant, priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą, siekiantį 500 Lt, tai yra vos 100 Lt didesnį, nei buvo priteisęs Vilkaviškio rajono apylinkės teismas. Atsakovas atskirajame skunde nepagrįstai argumentuoja, jog 500 Lt dydžio laikino išlaikymo priteisimas prieštarauja jo teisėtiems interesams, nes jo gaunamos pajamos nėra pakankamos teikti didesnį nei 400 Lt išlaikymą, priteistą Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimu. Taip pat atsakovas nurodo, jog dukters poreikių padidėjimas yra nulemtas jos išvykimo į Didžiąją Britaniją, kur pragyvenimo lygis yra aukštesnis. Visi šie atsakovo pateikti argumentai neturi teisėto ir pagrįsto pagrindo, nes teismas nutartimi iš atsakovo priteisė tik minimalų nepilnamečiam vaikui skirtą laikiną išlaikymą, kurio dydis buvo nustatytas tik formaliai remiantis teisės aktais bei teismų praktika, bet ne vadovaujantis dukters poreikiams patenkinti patiriamomis išlaidomis Didžiojoje Britanijoje. Išlaikymo dydžio padidinimas bus sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės, o pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje bylos teisingam išnagrinėjimui bus pateikti visi tinkami ir leistini įrodymai. Svarbu tai, kad teismas, spręsdamas dėl priteisiamo išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio, visuomet vadovaujasi CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Tai yra, jei tėvų turtinė padėtis leidžia, teismas nustato maksimaliai patenkinantį vaikų poreikius išlaikymo dydį (CK 3.192 str. 2 d.). Šiuo atveju atsakovas nepateikė jokių tinkamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad tiek laikinas išlaikymas, tiek ieškovės prašomas išlaikymo padidinimas iki 800 Lt prieštarauja jo teisėtiems interesams, finansinei padėčiai. Tai yra, kaip yra aišku iš atskirajame skunde nurodomų faktinių aplinkybių, atsakovas neturi kitų nepilnamečių vaikų ar išlaikytinių, išskyrus šalių dukterį, atsakovas neturi įsipareigojimų kreditoriams, neturi sveikatos problemų ir gauna didesnį, nei vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje. Be to, nors atsakovas tvirtina, kad nuo 2009 m. neįgijo jokio nekilnojamojo ar kito turto, tai nepagrindžiama jokiais įrodymais (atsakovas nepateikia išrašų iš VĮ Registrų centro ar VĮ „Regitra“), kuriuos teismas turėtų išreikalauti iš atsakovo. Iš viso to yra aišku, jog atsakovas turi realias galimybes skirti ne tik teismo priteistą 500 Lt dydžio laikiną išlaikymą, tačiau ir ieškovės prašomą priteisti 800 Lt nepilnametei dukrai išlaikymą. Šiuo atveju svarbu tai, kad prašomas priteisti išlaikymo dydis negali būti laikomas per dideliu ar neatitinkančiu pragyvenimo sąlygų Lietuvoje. Tai yra, net ir tokiu atveju, jei ieškovė su dukra gyventų Lietuvoje, o ne Didžiojoje Britanijoje, iš atsakovo būtų prašomas priteisti ne mažesnis išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydis, atitinkantis tiek vaiko poreikius, tiek proporcingas tėvų turtinei padėčiai, bet tikėtina, kad ir ženkliai didesnis, nes Lietuvoje ieškovė neturėtų darbo, pajamų, todėl atsakovui tektų žymiai didesnė prievolės išlaikyti nepilnametį vaiką dalis. Atsakovas turėtų suprasti, kad nepilnametis vaikas yra ne manipuliavimo priemonė pakenkti ieškovei, tačiau asmuo, kuris turi teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas, teisę į tinkamas mokymosi sąlygas, teisę į saugią socialinę aplinką, teisę į tinkamą sveikatos apsaugą ir t. t., o tėvai turi prievolę šias vaiko teises užtikrinti. Tačiau šiuo metu tuo iš esmės užsiima ir šią pareigą vykdo ieškovė.
2. Dėl leidimo išvykti į Didžiąją Britaniją. Kaip nurodyta ieškinyje, atsakovo reikalavimas grįžti gyventi iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą yra neteisėtas ir pažeidžia tiek ieškovės, tiek nepilnametės dukros teisę į privatų gyvenimą. Tai, kad šalių dukra gyvens su savo motina, šalys susitarė sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurią patvirtino teismas, todėl šiuo atveju ne atsakovas, o ieškovė sprendžia, kur bus jos ir dukters gyvenamoji vieta, nepažeidžiant dukros ir tėvo tarpusavio bendravimo galimybių. Skirtingai, nei tvirtina atsakovas, dukros gyvenimas užsienyje netrukdo atsakovui su dukra bendrauti, ieškovė niekada nesiekė paslėpti vaiko nuo tėvo ir netrukdė atsakovui su vaiku bendrauti nuotolinio ryšio priemonėmis (telefonu, internetu ir kt.) ar susitarti dėl konkretaus laiko, kada vaiko tėvas galėtų atvykti į Didžiąją Britaniją ir/ar ieškovei grįžus į Lietuvą susitikti su savo dukra ir pabendrauti tiesiogiai. Kadangi Didžioji Britanija yra netolima valstybė, nuvykti į ją netrunka ilgai, o skrydžių bilietai nėra brangūs, atsakovui neturėtų iškilti jokių objektyvių kliūčių nuvykti pas dukrą, bendrauti jos gyvenamojoje vietoje. Atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės yra tiesiog išsigalvotos, atsakovas nepateikė jokių tinkamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių argumentus, jog ieškovė ėmėsi kokių nors priemonių, užkertančių galimybę dukrai ir tėvui bendrauti (CPK 178 str.). Priešingai, pats atsakovas nei dukrai gyvenant Lietuvoje, nei šiuo metu Didžiojoje Britanijoje nesiekė palaikyti ryšio su dukra, dalyvauti ją auklėjant. Tuo tarpu ieškovė niekada netrukdė ir neprieštaravo atsakovo ir dukros tarpusavio bendravimui ir supranta vaiko poreikį vienodai pažinti tiek savo mamą, tiek tėvą, dėl ko ieškinyje ir prašoma nustatyti atsakovo ir dukters bendravimo tvarką ir išspręsti visus nepagrįstai iškilusius ginčus, kurie neigiamai veikia tiek ieškovę, tiek jos dukterį. Šiuo atveju svarbu tai, kad ne atsakovas, o būtent ieškovė inicijavo procesą, siekdama užtikrinti nepilnamečio vaiko teisę bendrauti su tėvu, t. y. siekdama nustatyti tvarką, pagal kurią vaikas ir atsakovas bendrautų. Tuo tarpu, kaip matyti iš atsakovo elgesio ir skundo motyvų, jis veikia prieš nepilnamečio vaiko interesus, siekia pakenkti tiek vaikui, tiek ieškovei. Jis nesiekia bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime. Jei būtų norėjęs, tai būtų kėlęs ginčą dėl bendravimo tvarkos nustatymo, o ne melagingai kaltindamas ieškovę vaiko pagrobimu. Klausimas paprastas, „Kaip galima mamą laikyti vaiko pagrobėja, jei vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su mama, t. y. mamos gyvenamojoje vietoje. Šiuo atveju svarbu tai, kad net ir tokiu atveju, jeigu teismas nebūtų pritaikęs laikinosios apsaugos priemonės - leidimo ieškovei kartu su dukra išvykti į Didžiąją Britaniją, tai ieškovei neužkirstų galimybės teisėtai išsivežti savo dukros į užsienį. Kaip minėta, S. K. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, ji yra vaiko teisėta atstovė ir joks nacionalinis ar tarptautinis teisės aktas nedraudžia jai išsivežti vaiko gyventi į užsienį, jeigu yra užtikrinama vaiko galimybė bendrauti su kitu tėvu. Šiuo atveju atsakovo minėtas 2013-02-21 Londono Aukštesniojo Teismo Šeimos Skyriaus Pagrindinės Registracijos Įstaigos sprendimas neturi prejudicinės galios Lietuvoje. Be to, šis sprendimas yra neteisėtas, priimtas vadovaujantis 1980 m. Hagos Konvencijos „Dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų“ nuostatomis, nors šis tarptautinis dokumentas šioje konkrečioje situacijoje apskritai negalėjo būti taikomas, kadangi ieškovė, vadovaujantis minėta konvencija, nelaikoma savo dukros S. K. pagrobėja ir nepadarė nieko, kas prieštarautų geriausiems vaiko ar teisėtiems jo tėvo interesams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320, 338 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
CPK 144 straipsnyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnyje išvardintos laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, į kurį patenka ir laikino materialinio išlaikymo priteisimas ar laikinų apribojimų nustatymas 11 punktas). Vadovaujantis CPK 145 straipsnio 13 punktu, laikinosios apsaugos priemonės gali būti ir kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, iki teismo sprendimo priėmimo gali taikyti CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, tame tarpe ir priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Taigi, įstatyme tiesiogiai apibrėžta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vadinasi, laikinąsias apsaugos priemones taikyti teismas turi ir gali tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas ieškinys būtų patenkintas. CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis proceso normose numatytų priemonių. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, būsimo teismo sprendimo vykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais.
Dėl laikino išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo
Nagrinėjamoje byloje atsakovė kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama padidinti nepilnametei dukrai S. K. (gimusiai (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010-11-10 sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-1743-633/2010 priteistą išlaikymo dydį ir priteisti iš atsakovo dukters išlaikymui po 800 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės. Ieškovė nurodė, jog dukrai iš atsakovo priteistas išlaikymas po 400 Lt per mėnesį dėl iš esmės pasikeitusių (padidėjusių) dukros poreikių yra nepakankamas, taip pat galimai padidėjo ir atsakovo gaunamos pajamos, todėl išlaikymas turėtų būti padidintas iki 800 Lt per mėnesį. Ieškovė nurodė, jog atsakovas nuo pat dukros gimimo ja nesirūpino, vengdavo skirti išlaikymą, todėl susidarė daugiau nei 4 000 Lt įsiskolindamas. Kaip ieškovė nurodė atsiliepime į atskirąjį skundą, dėl šio įsiskolinimo išieškojimo ji ketina kreiptis į antstolį artimiausiu metu. Be to, kaip laikinąją apsaugos priemonę, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo laikiną 800 Lt išlaikymą dukrai, mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Šią laikinąją apsaugos priemonę ieškovė prašė taikyti siekdama užtikrinti geriausius vaiko interesus bei nurodydama, jog nepilnamečio vaiko būtiniausiems poreikiams užtikrinti piniginės lėšos yra reikalangos nedelsiant, o teismo sprendimo priėmimas gali užtrukti.
Pažymėtina, jog ieškovė, privalėdama tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo CK 3.201 straipsnio 1 dalies pagrindu (pagal kurį padidinti priteisto išlaikymo dydį galima tik tuomet, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis), aplinkybę, kad atsakovo gaunamos pajamos yra padidėję, nurodė kaip galimą (tikėtiną) ir pati šiai aplinkybei pagrįsti ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą pateikti duomenis apie jo gaunamas pajamas ir nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismo išreikalautus duomenis iš VSDFV apie atsakovo gaunamas pajamas (b. l. 28), į duomenis iš VĮ ,,Regitra“ (b. l. 26) bei iš VĮ ,,Reigistrų centro“ (b. l. 30–39), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, šalių lygiateisiškumo principu, priteisė iš atsakovo nepilnametei dukrai laikinąjį materialinį išlaikymą periodinėmis išmokomis po 500 Lt kas mėnesį nuo 2013-02-25 iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės.
Kaip matyti iš VĮ ,,Reigistrų centro“ (b. l. 30–39) duomenų, atsakovas po 2010 m. jokio nekilnojamojo turto nėra įgijęs ir toliau nuosvybės teise tebevaldo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, kuriame gyvena, bei 2006 m. paveldėtus pastatą–gyvenamąjį namą, 2,96 ha žemės sklypą ir 0,4 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio r. sav.. VSDFV pažyma apie atsakovo gaunamas pajamas už laikotarpį nuo 2012-03-01 iki 2013-03-31 (b. l. 28) patvirtina, jog šiuo metu atsakovo gaunamos pajamos, atskaičius mokesčius, yra 967,2 Lt. Iš apeliacinės instancijos teismo gautų duomenų apie anksčiau gautas pajamas matyti, jog atsakovo atlyginimas 2010 m. lapkričio mėn. buvo 896,47 Lt, nors 2010 metų daugumos mėnesių atlyginimas buvo 941,29 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, pagal šiuos duomenis palyginęs atsakovo turtinę padėtį Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010-11-10 sprendimo priėmimo metu ir šiuo metu, negali padaryti net ir tikėtinos išvados, jog atsakovo turtinė padėtis yra iš esmės pasikeitusi. Tuo labiau apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas jokių duomenų apie ieškovės turtinę padėtį 2010 m. lapkričio mėn. ir šiuo metu, kurie nepateikti nei su ieškiniais, nei su atsiliepimu į atskirąjį skundą, negali atsakovo turtinės padėties palyginti su ieškovės turtine padėtimi ir konstatuoti šalių turtinės padėties pasikeitimą iš esmės.
Kadangi, kaip pati ieškovė nurodo atsiliepime į atskirąjį skundą, ji dėl jos nurodomo net 4 446 Lt (b. l. 125) dydžio išlaikymo įsiskolinimo (kurio atsakovas nepripažįsta), kurio didžioji dalis (2 400 Lt) susikaupė dar iki 2010 m. birželio mėn., išieškojimo į antstolį dar tik ketina kreiptis artimiausiu metu, akivaizdu, kad ieškovei ganėtinai ilgą laiką nebuvo poreikio įstatymo nustatyta tvarka priversti atsakovą sumokėti visą iš jo priteistą išlaikymą, kas duoda pagrindą tikėtinai išvadai, jog jos pačios gaunamų pajamų ir atsakovo mokėto išlaikymo jai pakako dukrai išlaikyti. O, atsižvelgiant į tai, jog patikslinto ieškinio teiginiai apie tai, kad šiuo metu dukros išlaikymo išlaidos yra padidėję (per mėnesį reikalinga apie 3 400–4 000 Lt suma nebuvo pagrįsti jokiais pateiktais įrodymai (kurie, beje, nepateikti ir atsiliepimu į atskirąjį skundą), apeliacinės instancijos teismas taip pat negali padaryti ir tikėtinos išvados dėl iš esmės padidėjusių dukters poreikių šiuo metu, tuo labiau, kad nedisponuoja jokiais duomenimis apie atsakovės turtą ir pajamas 2013 m. vasario mėn. ir šiuo metu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamos nutarties dalis, kuria priteista iš atsakovo nepilnametei dukrai laikinasis materialinis išlaikymas periodinėmis išmokomis po 500 Lt kas mėnesį nuo 2013-02-25 iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės, naikintina ir, išnagrinėjus klausimą iš esmės, ieškovės prašymas dėl šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo atmestinas.
Pažymėtina, jog ši nutartis ieškovei netrukdo, bylos nagrinėjimui užsitęsus ir surinkus įrodymus apie šalių turtinės padėties iš esmės pasikeitimą, kreiptis į teismą su nauju prašymu dėl laikinosios apsaugos priemonės, numatytos CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punkte, taikymo. Tačiau atkreiptinas teismo, galimai nagrinėsiančio tokį prašymą dėmesys, jog skundžiamos nutarties formuluotė priteisti laikiną išlaikymą (o ne jo skirtumą lyginant su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010-11-10 sprendimu priteista suma) yra ydinga.
Dėl leidimo išvykti į Didžiąją Britaniją
Nagrinėjamoje byloje atsakovė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti tėvo (atsakovo) bendravimo su dukra tvarką, pagal kurią tėvas su dukra bendrauja poriniais metais 1 savaitę žiemos atostogų metu bei 1 savaitę vaiko pavasario atostogų metu, o taip pat kiekvienais metais vieną mėnesį vaiko vasaros atostogų metu, atsakovui pasiimant ir grąžinant dukrą į ieškovės gyvenamąją vietą. Iš pareikšto reikalavimo akivaizdu, kad prašoma nustatyti tik tėvo ir dukters bendravimo tvarką. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog ieškovės gyvenamoji vieta, į kurią pagal pareikštą ieškinio reikalavimą turėtų būti grąžinta dukra, nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje nėra nurodyta. Pažymėtina ir tai, jog net pati ieškovė, prašydama kaip laikinąją apsaugos priemonę leisti ieškovei netrukdomai išsivežti nepilnametę dukrą į Didžiąją Britaniją iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, net neargumentavo, kokiu būdu šios laikinosios apsaugos priemonės nepritaikymas būtų apsunkinęs šioje byloje priimtino ieškovei palankaus teismo sprendimo dėl bendravimo tvarkos įvykdymą arba padaręs jo įvykdymą nebeįmanomu. Apeliacinės instancijos teismui yra visiškai akivaizdu, jog tuo atveju, jeigu ieškovės prašoma tėvo ir dukters bendravimo tvarka, kurioje nenumatytas dukters grąžinimas ieškovei į konkrečią jos gyvenamąją vietą Didžiojoje Britanijoje, būtų nustatyta, teismo nedavimas leidimo ieškovei išvežti dukrą į Didžiąją Britaniją, tėvo ir dukters bendravimo tvarkos niekaip nebūtų apsunkinę.
Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog ieškovė šią laikinąją apsaugos priemonę prašė taikyti vadovaudamasi CK 3.65 straipsniu, nors, kaip matyti iš šios teisės normos, jos 2 dalyje pateiktame baigtiniame laikinųjų apsaugos priemonių sąraše tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurią pritaikė pirmosios instancijos teismas, nėra. Pažymėtina ir tai, jog pats teismas, taikydamas šią laikinąją apsaugos priemonę, taip pat nenurodė jokios teisės normos.
Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė tiesiogiai nėra susijusi su pareikštu ieškinio reikalavimu dėl tėvo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.
Be to, apeliacinės instancijos teismas ieškovės nenaudai vertina aplinkybę, jog ieškovė 2013-03-12 patikslintame ieškinyje, kuris teisme registruotas 2013-03-18, nutylėjo aplinkybę, jog pagal atsakovo 2012-12-12 prašymą dėl ieškovės neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo (b. l. 75–80) Londono Aukštesniojo Teismo Šeimos Skyriaus Pagrindinė Registracijos Įstaiga 2013-02-21 jau buvo priėmusi sprendimą (b. l. 81–91) ,,(...) dėl (...) motinos, kuri savo noru sutinka grįžti į Lietuvą su S. K.“, kuriame buvo konstatuota, jog duktė, lydima motinos, bus grąžinta į Lietuvą ne vėliau kaip iki 2013-03-15 vidurnakčio, ir kuriuo ieškovė įsipareigojo ,,be tėvo sutikimo ar atitinkamo Lietuvos teismo įsakymo neišvežti S. K. (gimimo data (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos“.
Apelianto teigimu, tik pradėjus vaiko grąžinimo dėl neteisėto išvežimo procedūrą ieškovė pradėjo teisminiu būdu reikšti pretenzijas dėl materialinio išlaikymo bei tvirtinti, kad jos ir dukros gyvenamoji ir socialinių poreikių tenkinimo vieta yra Didžiojoje Britanijoje, nepateikdama jokių rašytinių įrodymų apie laikotarpiu nuo 2012 m. vasario mėn. pradžios (išvykimo iš Lietuvos) iki 2013-03-15 (grįžimo į Lietuvą) jos gyvenimo sąlygas, darbinę veiklą, dukros ugdymo ir priežiūros aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, sudaręs atsakovui galimybę atsiliepti į ieškovės prašymą, būtų išsiaiškinęs apie Londono Aukštesniojo Teismo sprendimą. Nors CPK 147 straipsnis besąlygiškai ir neįpareigoja teismo apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą pranešti atsakovui, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju buvo būtina pranešti atsakovui, kai buvo prašoma leisti netrukdomai išvežti nepilnametę dukrą į Didžiąją Britaniją gyventi nuolat (o ne kažkokiam konkrečiam trumpalaikiam tikslui, susijusiam su vaiko interesų tenkinimu, kuriam, pavyzdžiui, atsakovas piktybiškai prieštarautų). Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog šiuo atveju 2013-02-21 pareikšto ieškinio pagrindinis tikslas buvo gauti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, Londono teismui duoto ieškovės įsipareigojimo, įtvirtinto 2013-02-21 Sprendime, prasme prilygstantį ,,atitinkamo Lietuvos teismo įsakymui“, kurio pagrindu ieškovė su dukra siekė teisėtai išvykti iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, iš bylos duomenų nekonstatavęs pakankamo pagrindo, jog teismo sprendimą, kuriuo būtų patenkinti ieškovės reikalavimai, įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma, taip pat konstatavęs procesinių teisės normų pažeidimus, dėl kurių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo išnagrinėtas neteisingai (CPK 329 str. 1 d.), skundžiamą nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikina ir, išsprendęs klausimą iš esmės, ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmeta visa apimtimi.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą tenkinti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartį panaikinti ir, išsprendus klausimą iš esmės, ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti visa apimtimi.