Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Rimo Švirino, teisėjų Algimanto Smolsko ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Jurgitai Baranauskaitei, dalyvaujant prokurorui Oskarui Martynaičiui, nuteistajai Z. D., jos gynėjai advokatei Stanislavai Staniukynienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. D. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo Z. D. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 str. 1 d. ir paskirta bausmė laisvės apribojimas devyniems mėnesiams, įpareigojant per 8 ( aštuonis ) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 ( vieną šimtą ) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Priteista iš Z. D. 474,82 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos nukentėjusiosios J. K. gydymo išlaidų atlyginimo.

Priteista iš Z. D. 684,69 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui, nusikaltimu padarytai turtinei žalai dėl J. K. išmokėtos ligos pašalpos atlyginti.

Priteista iš kaltinamosios Z. D. 1002,93 Lt J. K. nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 3000 Lt nuskatimu padarytai neturtinei žalai atlyginti bei 1500 Lt advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti, likusioje dalyje ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Nukentėjusiosios J. K. reikalavimas dėl 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad Z. D. nuteista už tai, kad ji nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, tai yra 2011 m. rugsėjo 22 d., apie 17.40 val., (duomenys neskelbtini), greito maitinimo įstaigos- kebabinės patalpose, J. K. sugriebė už rankos ir ją suėmus pasukdama padarė dešinio riešo sąnario raiščių patempimą ir taip nukentėjusiajai J. K. nesunkiai sutrikdė sveikatą.

Z. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau aprašomojoje dalyje - BPK) kodekso 327 str. 1 p. numatytais pagrindais (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Nurodo, kad pirmos instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, tinkamai neįvertino visų bylos įrodymų, taip padarė BPK 20 str. 5 d., 242 str. 1 d. (tiesiogiai ištirti visus įrodymus), 331 str. (nuosprendyje išdėstyti visus kaltei pagrįsti ar paneigti reikšmingus įrodymus) pažeidimų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, dėl ko priėmė neteisingą, nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, kurio išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, liko nepašalinti prieštaravimai. Jos įsitikinimu, teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 str. 6 d.), nes byloje esančias abejones bei prieštaravimus vertino jos nenaudai. Nurodyti padaryti teismo BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą išteisinamąjį nuosprendį. Skunde apeliantė teigia, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadarė ir nukentėjusiajai J. K. sveikatos nesutrikdė. Teismas neištyrė byloje esančio rašytinio įrodymo (T. l, b.1.66), patvirtinančio, jog 2011-09-22, 20 val. 25 min. J. K., atvykusi į Marijampolės ligoninės priėmimo skyrių parodė, jog iki apalpimo momento ji buvo sveika. Ligonių priėmimo skubios pagalbos tarnyboje užrašyti ligonės nusiskundimai: „Ligonė susikonfliktavusi darbe, susinervinusi ir pavargusi apalpo. Ik tol buvusi sveika, vaistų nevartojusi susimušė dešinę ranką, dėl ko atvyko į PSPT" .Nors gydytojo įrašų skiltyje nurodyta „Ligonio nusiskundimai, objektyvūs duomenys, diagnozė ir gydymas", tačiau nenustatyta, jog rankos riešas tuo metu buvo sutinęs, ar būtų guzas, kaip teigė teisminio nagrinėjimo metu liudytojas V. P.. Darytina išvada, kad objektyvių, išoriškai matomų, sužalojimo požymių nebuvo. Įrašyta tik pirminė diagnozė ir gydymas - „Dešinė ranka įmob. Gipso langete dėl raiščių patempimo".

Apeliantės nuomone, teismas neteisingai vertino vaizdo įrašuose užfiksuotus įrodymus. Įraše aiškiai matyti, kad ji tik stumtelėjo savo dešiniąja ranka į jos kairiąją ranką, aiškiai matyti ir tai, kad nukentėjusioji dešinėje rankoje laiko žirkles. Iš filmuotos medžiagos negalima daryti išvados, kad apeliantė kairiąją ranka suėmė nukentėjusiosios dešiniąją ranką ir į save ją patraukė, nes nukentėjusiosios judesio link nuteistosios nėra, be to, tvirtina negalėjusi paimti jai už dešiniosios rankos, nes ji rankoje turėjo žirkles. Kad nukentėjusiosios dešinės rankos riešas nebuvo sužalotas konflikto metu, įrodo vaizdo įrašas, kuriame matyti, kad po kontakto su apeliante, nukentėjusioji dešine ranka paėmė šepetį ir jį aukštai iškėlusi, ilgai ir energingai mojavo. Nukentėjusioji J. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad po konflikto priiminėjo užsakymus telefonu, neparodė, kad buvo sutinęs riešas, kad buvo guzas, dėjo ledus.

Skunde teigiama, kad liudytojo V. P. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes prieštarauja ne tik nukentėjusiosios parodymams, bet ir ligonių priėmimo skubios pagalbos tarnybos įrašams, be to, jis yra nukentėjusiosios draugas. Apeliantė mano, kad nukentėjusioji dešinės rankos riešą susižalojo krisdama nualpusi, nes ji J. K. už dešinės rankos nebuvo paėmusi ir nuo mano veiksmų dešinės rankos riešo sužalojimas negalėjo atsirasti. Ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu byla buvo du kartus nutraukta, pripažįstant, kad nepadaryta BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, rodo įrodymų nepakankamumą pripažinti ją kalta padarius šią nusikalstamą veiką. Teismas pažeidė LAT teismo praktiką ir nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 str. 6 d.), nes byloje esančias abejones bei prieštaravimus vertino apeliantės nenaudai.

Atsikirtimuose į Z. D. apeliacinį skundą nukentėjusioji J. K. nurodo, kad su nuteistosios apeliaciniu skundu nesutinka, nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pagrįstai rėmėsi vaizdo įraše fiksuota medžiaga iš kurios matyti, kad konflikto kebabų gaminimo ir pardavimo patalpoje Z. D. padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kaltė įrodyta ir kitais įrodymais – nukentėjusiosios, Z. D., liudytojų parodymais, specialisto išvada. Mano, kad apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas neįvertino rašytinio įrodymo (t.1, b.l. 66), kuriame nurodyta, jog 2011-09-22 apie 20 val. 25 min. J. K. atvykusi į ligoninę nurodė, jog ji apalpo dėl įvykusio konflikto ir pervargimo darbe. J. K. mano, kad minėti įrašai medicininiuose dokumentuose paneigti liudytojo V. P. parodymais, kurie negali būti vertintini kritiškai. Teismo posėdyje apklausta specialistė parodė, kad dešinės rankos riešo tinimas galėjo pasireikšti ir vėliau po kontakto su Z. D. ir tai paneigia apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms, kad baigiantis konfliktui ji dešinėje rankoje laikė šepetį ir juo mosikavo.

Teismo posėdyje apeliantė Z. D. ir jos gynėja prašo skundą tenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios Z. D. apeliacinis skundas tenkinamas, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas - išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau aprašomojoje dalyje – BPK) 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistosios Z. D. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių Z. D. kaltę padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą (BPK 303 str. 5 d. 2 p.), todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir Z. D. atžvilgiu priimamas naujas - išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

BPK 1 str. 1 d. nustato, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 str. 6 d.). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pažymėtina, kad įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti faktines tiriamo įvykio ir kitas svarbias aplinkybes. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymai įvertinami vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, teismas pagal savo vidinį įsitikinimą privalo padaryti nešališkas išvadas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Įvertinus surinktus ir ištirtus bylos įrodymus, kolegijos nuomone, Z. D. pagal BK 138 str. 1 d. nuteista nepagrįstai, apylinkės teismui padarius faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Pagal BK 138 str. 1 d. atsako tas, kas sužalojo žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1d. nurodytų padarinių. Atsakomybė už šį nusikaltimą kyla tada, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi.

Pirmosios instancijos teismas faktines nukentėjusiosios J. K. nesunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes nustatė remdamasis pačios nukentėjusiosios, liudytojų G. J., V. P., iš dalies D. S. parodymais, specialistės išvada, filmuota vaizdo medžiaga. Teismas atitinkamai vertino šių bei kitų byloje apklaustų liudytojų D. S., G. S., A. S. parodymus ir skundžiamajame nuosprendyje konstatavo, kad liudytojo G. S., kaip nuteistosios Z. D. žento, parodymai negali būti laikomi pagrindiniais sprendžiant Z. D. kaltę, liudytojos A. S. parodymai pripažinti nenuosekliais, todėl laikė juos nepatikimais ir jais nesivadovavo.

Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. PKG 51/12(02) matyti, kad J. K. konstatuotas dešinio riešo sąnario raiščių patempimas, padarytas galimai vieno poveikio pasekoje, suėmus ir pasukant ranką per riešą. Dėl dešinio riešo sąnario raiščių patempimo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi šiuo atveju sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui. Dalinis dešinio riešo raiščių plyšimas echoskopiškai nepatvirtintas, todėl sveikatos sutrikdymu nevertinamas. Ilgalaikis J. K. gydymas šiuo atveju tiesiogiai sietinas su 2011 m. rugsėjo 22d. dieną patirta trauma (t.1, b.l.25-26). Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė šią išvadą patvirtino ir paaiškino, kad konstatuotas dešinio riešo raiščio patempimas pasireiškė simptomais - skausmu ir tinimu, jie truko ilgą laikotarpį, - iki 2011-11-11. Skausmą galima simuliuoti, bet tinimo - ne. Tinimas objektyviai nustatytas ir Marijampolės konsultacinėje poliklinikoje ir Marijampolės PSPC. Raiščių plyšimas nebuvo konstatuotas. Specialistė nurodė, kad raiščių patempimas gaunasi suimant ir pasukant ranką, o ne patempiant, didelės jėgos nereikia. Šio sužalojimo požymiai gali atsirasti tuoj pat po traumos po valandos - dviejų, pakenktas riešas tinsta. Po sužalojimo žmogus dar gali dirbti, priklauso nuo to, kaip jis pakelia skausmą, o nualpimas nervinio streso paseka.

Iš byloje esančių daiktų pateikimo ir jų apžiūros protokolų (t.1, b. l. 11-12) matyti, kad 2011 m. rugsėjo 27 d. G. J. pateikė kompaktinę plokštelę su filmuota medžiaga. Vaizdo įraše užfiksuota kaip 2011 m. rugsėjo 22d. 17.25- 17.26 val. (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini) kieme vyksta pokalbis tarp dviejų merginų, įvyksta susistumdymas, UAB (duomenys neskelbtini) direktorius išskiria abi merginas. 2011 m. rugsėjo 22d. 17.43.10 val. užfiksuota, kaip į kebabinę užeina Z. D., įvyksta tarp Z. D. ir J. K. kontaktas, kurio metu Z. D. galimai dešine ranka pastumia J. K., 17.43.20 val. galimai pakartotinai įvyksta artimas fizinis kontaktas tarp Z. D. ir J. K., visą laiką tarp jų vyksta nenustatyto turinio pokalbis. Garso įrašas nebuvo daromas (t. 1, b. l. 11-12 ). Teisiamojo posėdžio metu ir tai nurodyta posėdžio protokole (t. 2, b. l. 100) buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, ir teismas nurodė, kad neabejotinai matyti, kad 17.43 val., tik Z. D. įėjus į kebabinės patalpą, prie įėjimo durų, Z. D. prieina prie J. K. ir tarp jų įvyksta fizinis kontaktas rankomis. Nukentėjusioji J. K. nurodė, kad būtent šiuo metu, vaizdo įraše fiksuotas laikas 17.43.14 val., ji ir buvo sužalota Z. D. sugriebus jos ranką.

Teismo posėdyje nukentėjusioji J. K. parodė, kad darbo vietoje, kebabinėje, esančioje Sodžiaus g., įvyko žodinis konfliktas su D. D. ir jai išėjus, neužilgo į vagonėlio vidų įėjo agresyviai nusiteikusi Z. D., pasakė jai įžeidžiančius žodžius ir sugriebė už dešinės rankos, patraukė ranką į save ir ji tuo metu pajautė skausmą-nudiegimą. G. S. stovėjo Z. D. už nugaros. Savininkas G. J. pasakė, kad skauda ranką, silpna, tačiau savininkas paliko ją dirbti. Atvykęs klientas paklausė, kodėl ji tokia išbalusi ir tuo metu ji nualpo.

Liudytojas G. S. parodė, kad su Z. D. buvo užėjęs į kebabų pardavimo vagonėlį norėdami pasiaiškinti dėl buvusio konflikto su D. D.. Tarp Z. D. ir J. K. buvo tik žodinis konfliktas, fizinio kontakto tarp jų nepastebėjo. Liudytojas G. J. patvirtino, kad tą pačią dieną pirmiau įvyko konfliktas tarp D. D. ir J. K.. Joms besiaiškinant, J. K. stūmė abiem rankom D. D., o pastaroji sudavė maišeliu, jos susikibo. Jas išskyrė ir liepė D. D. važiuoti į namus. Vėliau jį iškvietė apsaugos darbuotojas ir atvykęs į darbo vietą rado D. D. motiną ir jos draugą bei J. K., kuri sakė, kad atėjusi Z. D. ją aprėkė. Jai buvo nervinis šokas ir ji nualpo, klientai iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Tai buvo ne pirmas kartas, kai ji nualpsta. Liudytojas V. P. parodė, kad paskambinęs nukentėjusiajai užsisakė kebabą. Pokalbio metu J. K. buvo susijaudinusi. Atvykęs pasiimti kebabo matė, kad J. K. veidas išbalęs, dešinė ranka riešo sąnario srityje buvo sutinusi. Sakė, kad buvo konfliktas, kad susipešė, tačiau konflikto aplinkybių nepasakojo. J. K. dirbo ir nuėjusi atpjauti mėsos nualpo. Z. D. neneigė, kad buvo užėjusi į kebabinę pasiaiškinti dėl konflikto vykusio tarp jos dukros ir J. K.. Ji apsižodžiavo su J. K., tačiau savo ranka už jos dešinės rankos nebuvo suėmusi ir sužalojimo nepadarė.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje pripažindamas įrodytomis aplinkybėmis konstatavo, kad Z. D. nukentėjusiajai J. K. minėtą sužalojimą padarė 2011 m. rugsėjo 22 d. apie 17.40 val., kebabų gaminimo ir pardavimo vagonėlio patalpose. Teisėjų kolegija atidžiai peržiūrėjusi byloje esantį vaizdo įrašą daro išvadą, kad apeliantė Z. D., minėtoje patalpoje, dešine ranka pastūmė nukentėjusiąją J. K. į kairę ranką ir jokio kontakto, kaire ar dešine ranka į nukentėjusiosios dešinę ranką, dėl ko galėjo atsirasti nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai – dešinio riešo sąnario patempimas, nebuvo. Iš karto po to J. K. apsisuko ir dešine ranka nuspaudė pavojaus mygtuką, vėliau dešinėje rankoje laikė šepetį ir juo mojavo. Kitų fizinių kontaktų tarp Z. D. ir J. K. vaizdo įraše nėra fiksuota. Pirmos instancijos teismas nebuvo atidus vertindamas šį įrodymą su kitais aptartais įrodymais ir padarė neteisingą išvadą dėl Z. D. kaltės. Nustatyta, kad nukentėjusioji, dėl galimai nervinio streso, nualpo, ką patvirtino ir specialistė, ir kaip nurodė liudytojas G. J., nualpusi ji buvo ir anksčiau. Taigi, nukentėjusioji parkrisdama galėjo patempti dešinę ranką dėl ko VTMT Marijampolės skyriaus specialistas savo išvadoje Nr. G(814/11(09) Nr. p. G13/12(09) šios aplinkybės nepaneigė (t. 1, b. l. 20-22) ir kurią, pirmos instancijos teismas, pripažino nepagrįsta ir vadovavosi aukščiau paminėta Kauno skyriaus specialistės išvada Nr. PKG 51/12(02). Apeliacinės instancijos teismas liudytojo V. P. parodymus dalyje dėl to, jog matė nukentėjusiosios J. K. sutinusią ranką ir po to ji nualpo vertina kaip prieštaraujančius byloje nustatytoms aplinkybėms. Esant tokių aplinkybių visumai kolegija konstatuoja, kad tarp Z. D. veiksmų minėtoje patalpoje ir nukentėjusiajai J. K. atsiradusių padarinių nėra priežastinio ryšio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kal­tę pa­darius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio apra­šo­mo­jo­je dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pa­darytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numa­ty­tos nusikalstamos veikos sudėties buvimo.

BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį per­se­kio­jimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikš­mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).

Taigi apkaltinamojo nuosprendžio išvadų dėl Z. D. kaltės negalima le­mia­mai pagrįsti specialistės išvadoje Nr. PKG 51/12(02) konstatuotomis aplinkybėmis ir įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą nepakanka daryti neginčijamą ir neabejotiną išvadą, kad nuteistoji dalyvavo darant nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1d., todėl ji dėl šio nusikaltimo padarymo išteisintina (BK 326 str. 4 d., 329 str. 1p.).

BPK 115 str. 3 d. 1p. numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Nuteistoji Z. D. išteisintina neįrodžius, kad dalyvavo darant nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1d., todėl Valstybines ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus ir J. K. civiliniai ieškiniai atmestini. Tuo pačiu pagrindu atmestinas ir J. K. prašymas dėl advokato atstovavimo išlaidų priteisimo.

Z. D. paskirta kardomoji priemonė, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

Z. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį išteisinti neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Z. D. paskirtą kardomąją priemonę, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį, dėl J. K. gydymo išlaidų atlyginimo, atmesti.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus civilinį ieškinį, dėl J. K. išmokėtos ligos pašalpos atlyginimo, atmesti.

J. K. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, bei prašymą dėl advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo, atmesti.