- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-03
- Bylos Nr.
- e2A-2396-852/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26776-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Eglė Surgailienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- B. A.
- Atsakovas
- UAB „Litada“, UAB „Lidata“
- Trečiasis asmuo
- UAB „ETL Baltic Group“
- Advokatai
- Ieva Balsytė
- Kategorijos
- 1.3.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Eglės Surgailienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. A. (buvusi pavardė J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. A. ieškinį atsakovui UAB „Lidata“, dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, su darbo santykiais susijusių išmokų, procesinių palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo UAB „ETL Baltic Group“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti Darbo ginčo komisijos 2014 m. liepos 22 d. sprendimą, priteisti iš atsakovo 1534,46 Lt nesumokėto darbo užmokesčio, vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 26 d. iki visiško atsiskaitymo su ieškove dienos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. ieškovė dirbo pas atsakovą vyr. buhaltere. Atsakovas neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos atsiskaityti su atleidžiama iš darbo ieškove ir liko skolingas jai 1534,46 Lt. Atsakovui neatsiskaičius su ieškove jos atleidimo dieną, iš atsakovo priteistinas ieškovės vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškovė darbo sutarties pagrindu buvo priimta į darbą vyr. buhalterės pareigoms su 3 mėnesių bandomuoju laikotarpiu. Darbo sutartyje ieškovė įsipareigojo dirbti pas atsakovą 1 valandą per darbo dieną, tačiau šios savo pareigos tinkamai nevykdė, aplaidžiai vedė įmonės apskaitą. 2012 m. gegužės 21 d. ieškovė pateikė prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2012 m. gegužės 22 d. 2012 m. gegužės 25 d. pateikė atsakovui raštą, kuriame nurodė, kad darbo funkcijų tinkamai nevykdė ir kad darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas būtų išmokėtas tuomet, kai ji atliks jai priklausantį darbą. Atleisdamas ieškovę atsakovas sumokėjo 1390,68 Lt, nes tokią sumą nurodė pati ieškovė. Atsakovas išmokėjo 310,92 Lt daugiau nei ieškovė buvo apskaičiavusi.
Žemesnės instancijos teismas
Darbo ginčo komisija 2014 m. liepos 22 d. sprendimu pripažino, kad ieškovė į darbo ginčo komisiją kreipėsi praleidusi DK 289 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių procedūrinį terminą ir dėl šios priežasties prašymą atmetė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus konstatavo, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovės nurodytais argumentais, kad atsakovas su ieškove neatsiskaitė ir liko skolingas 1534,46 Lt. Nurodė, kad byloje nepaneigtos aplinkybės apie ieškovės aplaidų darbą, nepateiktas finansines ataskaitas ir deklaracijas valstybinėms institucijoms. Teismas rėmėsi atsakovo pateikta UAB „Litada“ kasos knygos išrašo kopija, iš kurios matyti, kad 2012 m. gegužės 25 d. ieškovei buvo mokėti galutinio atsiskaitymo pinigai. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tas aplinkybes, kad ieškovei buvo nustatyta tik 1 valanda darbo per dieną, liudytoja patvirtino, kad ieškovė į darbą atvykdavo retai, nevykdė savo pareigų todėl ir atsiskaitymas vyko grynaisiais pinigais – išmokant iš kasos, pasirašant kasos išlaidų orderį. Teismas atsižvelgė į tai, kad dėl kitos buhalterines paslaugas teikusios įmonės, trečiojo asmens UAB „ETL-Baltic Group“ veiksmų, atsakovas neturi visų finansinių dokumentų už 2012 metus. Tačiau kasos knygos išrašo kopijoje matyti, kad du algos išmokėjimai iš kasos po 695,33 Lt ir 695,35 Lt yra susieti su korespondentinėmis sąskaitomis, turi kasos orderių numerius, todėl labiau tikėtina, kad atsakovas atsiskaitė su ieškove, nei, kad neatsiskaitė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė turėdama specialių žinių darbo užmokesčio mokėjimo klausimais, žinodama atleidžiant iš darbo atsiskaitymo su darbuotoju tvarką, terminus dėl kreipimosi į darbo ginčus nagrinėjančias institucijas dėl išmokėto darbo užmokesčio, nepateikė jokių argumentų ir įrodymų kodėl į darbo ginčo komisiją kreipėsi praėjus daugiau kaip dviems metams nuo atleidimo iš darbo.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliantė B. A. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: priteisti 444,41 EUR nesumokėto darbo užmokesčio; vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamą už laikotrapį nuo 2012 m. gegužės 26 d. iki visiško atsiskaitymo su ieškove dienos; 5 procentus dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateikta kasos knygos išrašo kopija. Į bylą atsakovas UAB „Lidata“ pateikė ne kasos knygos originalą ir ne nuo kasos knygos originalo darytą bei tinkamai patvirtintą jos kopiją. Esant šioms aplinkybėms kasos knygos išrašas neatitinka CPK 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, dėl ko teismas neturėjo tokiu įrodymu remtis, priimdamas sprendimą. Be to, LR Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punkte (toliau – Taisyklės) kasos knyga yra kasos operacijų sąrašas, kuris sudaromas remiantis pirminiais dokumentais – kasos pajamų orderiais bei kasos išlaidų orderiais. Vadovaujantis Taisyklių 7 punktu išmoka asmeniui turi būti įforminama kasos išlaidų orderiu, todėl kasos išlaidų orderis pagrindžia išmokos išmokėjimo iš kasos faktą. Atitinkamai Taisyklių 19 punkte numatyta, kad „jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti. Dėl minėtų aplinkybių nepagrįsta teismo išvada, kad iš kasos knygos išrašo matyti kad ieškovei buvo išmokėti pinigai. Taip pat pirmosios instancijos teismas be pagrindo padarė išvadą, kad atsakovas perdavė trečiajam asmeniui UAB „ETL – Baltic Group“ dokumentus, kurie pagrįstų tinkamą atsiskaitymą su ieškove, kadangi trečiasis asmuo patvirtino, kad apskaitai gauti dokumentai po jų apskaitymo buvo grąžinti UAB „Lidata“. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino atsakovo teiginius apie ieškovės asmenines savybes, kadangi sprendžiant klausimą dėl atsakovo neatsiskaitymo su ieškove yra reikšmingi tik tie argumentai bei įrodymai, kurie pagrindžia ar paneigia atsiskaitymo su ieškove faktą. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo pozicija vertinant atsakovo UAB „Lidata“ direktoriaus bei liudytojos R. T., dirbančios toje pačioje bendrovėje, paaiškinimus apie atsiskaitymą su ieškove. Teisės aktams imperatyviai nustatant reikalavimą lėšų iš kasos išmokėjimą pagrįsti kasos išlaidų orderiu, turinčiu būtiną lėšų gavėjo parašo rekvizitą, šio rašytinio įrodymo nebuvimas negali būti pakeičiamas suiteresuotų asmenų – atsakovo vadovo ar jo pavaduotojo prieštaringais paaiškinimais teismo posėdyje. Iki darbo sutarties nutraukimo darbo užmokestis ieškovei buvo mokamas banko pavedimu. Todėl tokiu pat būdu galima buvo atsiskaityti su ieškove ir nutraukiant darbo sutartį. Dėl minėtų įrodymų klaidingo vertinimo pirmosios instancijos teismas gynė ne darbuotojos, o nesąžiningo darbdavio interesus.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Taisyklių 17 punkte nurodyta, kad kasos knygoje įrašomas kiekvienas kasos pajamų ir išlaidų orderis, todėl jeigu atsakovas šių dokumentų nebūtų pateikęs buhalterinę apskaitą tvarkiusiai įmonei, pastaroji nebūtų galėjusi šių ūkinių operacijų atvaizduoti UAB „Lidata“ 2012 metų kasos knygoje. Taip pat bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas aktyviai siekė susigrąžinti jai priklausančius buhalterinių dokumentų originalus. Atsakovas taip pat nesutinka su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino asmenines apeliantės savybes, pažymi, kad būtent teismas turi išskirtinę teisę spręsti kurie įrodymai ir aplikybės yra susiję su byla ir reikalingos nešališkam bylos išnagrinėjimui, o kurie ne. Darbo užmokestis ieškovei bankiniu pavedimu buvo pervestas tik vieną kartą, todėl tai negali būti laikoma nusistovėjusia atlyginimo išmokėjimo praktika tarp šalių. Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovė į darbo končo komisiją kreipėsi praėjus daugiau kaip dviems metams nuo atleidimo iš darbo, todėl toks ieškovės elgesys vertinamas, kaip nesąžiningas siekis praturtėti atsakovo sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinams.
Ieškovė B. A. kelia darbo ginčą dėl darbo užmokesčio už 2012 m. balandžio ir gegužės mėnesius bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimo. Atsakovas neginčija nei ieškovės teisės į šias su darbo santykiais susijusias išmokas, nei jų dydžio (1534,46 Lt atskaičius mokesčius). Teisinė problema, kuri sudaro ir ieškovės apeliacinio skundo nagrinėjimo dalyką, yra tai, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog šios išmokos ieškovei yra išmokėtos jos atleidimo iš darbo metu.
Atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodo, kad su atleidžiama ieškove B. A. (Jarmokiene, e. bylos b.l. 89) galutinai atsiskaitė sumokėdamas jai grynais pinigais 2012 m. gegužės 25 d. pagal du kasos išlaidų orderius Nr. kio134 ir Nr. kio 137, bet jų neišsaugojo ir teismui negali pateikti.
B. A. apeliacinės instancijos teisme duodama paaiškinimus patvirtino, kad kasos išlaidų orderiai jos atleidimo metu iš tikrųjų buvo parengti ir pateikti jai pasirašyti. Bet ji šių orderių nepasirašė, kadangi darbdavys neperdavė pinigų. Ieškovė teisme paaiškino, kad ji suprato, jog darbdavys su ja neatsiskaitys, nes, darbdavio vertinimu, ji dirbo blogai ir iki atleidimo nėra baigusi jai pavestų atlikti darbų.
Apeliacinės instancijos teismo tesėjų kolegija, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, vertina, kad šioje situacijoje netiesioginiai įrodymai – išrašas iš kasos knygos (e bylos b.l. 58-59), esamų prieštaravimų nepašalina. Kasos kygoje nefiksuojama, ar kasos išlaidų orderiai turi visus rekvizitus, tame tarpe – pinigų gavėjo parašą, kuris įrodytų pinigų perdavimo faktą. Be to, sukuriant šį netiesioginį įrodymą, ieškovė nedalyvavo. Todėl kasos knyga (išrašas) gali būti lakomas tik įrodymu, patvirtinančiu kasos išlaidų orderių buvimo faktą, bet ne jų turinį. O kaip jau minėta, ieškovė neginčija kasos išlaidų orderio buvimo fakto, bet ginčija jų turinį.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apie kasos išlaidų orderių turinį reikia spręsti pagal atsakovo atstovų paaiškinimus. Visų pirma, priežastys, kodėl atsakovas negali pateikti tiesioginių įrodymų – 2012 m. gegužės 25 d. kasos išlaidų orderių, yra nepagrįstos. Atsakovo paaiškinimus, kad šiais dokumentais, t.y. 2012 m. gegužės 25 d. kasos išlaidų orderiais, disponuoja ir jų negrąžina buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė UAB „ETL Baltic Group“, paneigia teismo surinkti įrodymai – įmonės UAB „ETL Baltic Group“ rašytiniai paaiškinimai, kad visi UAB „Lidata“ buhalteriniai dokumentai, įskaitant 2012 m. gegužės 25 d. kasos išlaidų orderius, yra grąžinti šiai įmonei (e. bylos b.l. 70). Apeliantė pagrįstai nurodo, kad ši aplinkybė kelia rimtų abejonių dėl to, ar atsakovas, turėdamas procesinę įrodinėjimo pareigą, nepiktnaudžiauja dokumentų neišsaugojimo faktu, vengdamas pateikti įrodymus, kurių turinys tikėtinai nepatvirtintų atsakovo pozicijos. Antra, atsakovo atstovų, t.y. įmonės vadovo L. T. ir pavaduotojos R. T. paaiškinimai (duoti pirmosios instancijos teismui) apie atsiskaitymo su ieškove aplinkybes yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Įmonės vadovas teigė, kad dalyvavo ieškovės atleidimo momentu, bet teisme negalėjo paaiškinti, kodėl ieškovei pinigus reikėjo sumokėti pagal du orderius, o ne pagal vieną, kas parengė orderius ir kas išmokėjo pinigus, kiek orderių buvo parengta 2012 m. gegužės 25 d. Byloje nustatyta, kad ieškovė dirbo trumpai nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. (e. bylos b.l. 41-42), bet per šį laikotarpį darbo užmokestis už 2012 m. kovo mėnesį jai buvo sumokėtas pavedimu į banko sąskaitą (e. bylos b.l. 14). Įmonės atstovai negalėjo paaiškinti, kodėl galutinis atsiskaitymas taip pat negalėjo būti įvykdytas bankiniu pavedimu. Skirtingai nei teigia L. T., ieškovės asmeninis dalyvavimas galutiniam atsikaitymui nebuvo būtinas. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad reikalaudamas asmeninio ieškovės dalyvavimo galutiniame atsiskaityme, darbdavys jau buvo numatęs pinigų realiai neišmokėti, o tik surinkti įrodymus apie atsiskaitymą, t.y. gauti ieškovės parašą orderyje. Byloje yra nustatyti ir konkretūs motyvai, dėl kurių darbdavys turėjo suinteresuotumą vengti atsiskaityti su ieškove: teisme L. T. akcentavo, kad ieškovė B. A. dirbo blogai ir kad už tokį darbą apskritai neturi būti sumokėta. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovė paskutinę darbo dieną 2012 m. gegužės 25 d., parašė prašymą, kuriame nurodė, kad ji sutinka, kad darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atsotogas už laikotarpį iki atleidimo dienos būtų sumokėta tik tuomet, kai ji įvykdys visas priskirtas funkcijas ir bus pasirašytas perdavimo – priėmimo aktas (e. bylos b.l. 44). L. T. paaiškinimai, kad ieškovei pinigai 2012 m. gegužės 25 d. buvo išmokėti, o tokį prašymą tą pačią dieną ji parašė tik “šiaip, dėl įsipareigojimų pagal savo sąžinę“, yra mažai tikėtini. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtas ieškovės prašymas patvirtina, kad pinigų išmokėjimas 2012 m. gegužės 25 d. buvo užlaikytas darbdavio iniciatyva ir ieškovei iš tikrųjų tą dieną pinigai nebuvo išmokėti.
Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus. Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama aptartus įrodymus pagal teismų praktikoje suformuluotas taisykles, nustatančias, kad atsiskaitymo su darbuotoju faktą turi įrodyti darbdavys ir kad toks faktas paprastai įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, konstatuoja, kad pinigų išmokėjimo fakto ieškovei B. A. dabdavys neįrodė. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir dėl ieškovės reikalavimų priimamas kitoks sprendimas.
Ieškovės reikalavimas priteisti 1534,46 Lt (444,41 EUR, atskaičius mokėtinus mokesčius) darbo užmokestį už 2012 m. balandžio ir gegužės mėnesius bei kompensaciją už nepanaudotas atsotogas tenkinamas visiškai.
Ieškovės reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsikaityti laiką pagal DK 141 str. 3 d., tenkinamas iš dalies. Teismas atsižvelgia į tai, kad ieškovė ilgai delsė ginti savo darbo teises, be to - po atleidimo dirbo kitose darbovietėse (e. bylos b.l. 11-13) ir gavo darbo užmokestį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, o taip pat į darbdavio elgesį proceso metu, teismas sprendžia, jog proporcinga ir teisinga būtų taikyti darbdaviui 289 EUR dydžio (fiksuotos sumos, atskaičius mokesčius) sankciją už prievolės laiku atsiskaityti su darbuotoja neįvykdymą (pagal kasacinio teismo praktiką, suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014; 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2011 ir kt.).
Ieškovės reikalavimas priteisti CK 6.37 str. 2 d. ir CK 6.210 str. 1 d. numatytas 5 procentų dydžio procesines palūkanas netenkinams, nes nuostoliams ir netesyboms darbo teisiniuose santykiuose yra taikomos tik tokios taisyklės, kurias tiesiogiai nustato Darbo kodeksas bei kiti specialūs darbo įstatymai, o ne Civilinis kodeksas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010).
Tenkinus apeliacinį skundą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Teismo sprendimas laikomas priimtu ieškovės naudai. Todėl atsakovo parašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetamas (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė įrodymų apie patirtas išlaidas nepateikė.
Iš atsakovo UAB „Lidata“ priteisiamos bylinėjimosi išlaidos valstybei, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista – 32 EUR žyminis mokestis už ieškinį ir apeliacinį skundą (priteista suma 733,41 / 3 proc. / 75 proc. už ieškinio patekimą el. būdu, t.y 16 EUR x 2). Taip pat iš atsakovo priteisiamos 5,59 EUR valstybės lėšomis apmokėtos išlaidos procesinių dokumentų įteikimui (CPK 96 str. 1 d.).
Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Ieškovės B. A. ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei B. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Lidata“, juridinio asmens kodas 125442244, 444,41 EUR (keturi šimtai keturiasdešimt keturi eurai, 41 ct) darbo užmokesčio už 2012 m. balandžio ir gegužės mėnesius bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 289 EUR (du šimtai aštuoniasdešimt devyni eurai) vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti (sumos nurodytos atskaičius mokėtinus mokesčius).
Kitus ieškovės reikalavimus atmesti.
Priteisti iš atsakovo UAB „Lidata“, juridinio asmens kodas 125442244, Lietuvos valstybei 32 EUR (trisdešimt du eurus) žyminio mokesčio ir 5,59 EUR (penkis eurus 59 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank”, įmokos kodas 5660 arba surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, įmokos kodas 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti teismui.