Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-08-23 · Civilinė byla Nr. 2-961/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-08-23
Bylos Nr.
2-961/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Alvydas Poškus
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vitės valdos“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Lamberta“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-961/2012Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00074-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 110.1; 110.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vitės valdos“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1087-125/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lamberta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vitės valdos“ dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Lamberta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Vitės valdos“, kuriuo prašo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio 2005 m. sausio 2 d. mokesčio už šilumos ir karšto vandens sistemų aptarnavimą skaičiavimo sutartį Nr. 113, 2006 m. vasario 1 d. susitarimą Nr. 113, 2009 m. rugpjūčio 3 d. įmokų surinkimo administravimo sutartį, taikyti restituciją, priteisti iš atsakovo 347 499,93 Lt, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškiniui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą pareikšto 347 499,93 Lt turtinio reikalavimo ribose. Ieškovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovui reiškiamas 347 499,93 Lt turtinis reikalavimas, yra teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. vasario 9 d. nutartimi prašymą tenkino. Ieškovo reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui UAB „Vitės valdos“ nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias jos sąskaitose ir kitą turtą, neviršijant pareikšto reikalavimo ribų – 347 499,93 Lt, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau atsakovui UAB „Vitės valdos“ iš sąskaitose esančių piniginių lėšų leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su darbo užmokesčio bei privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės, savivaldybės ir socialinio draudimo biudžetams, taip pat atsakovui leista atsiskaityti su ieškovu UAB „Lamberta“ (b.l. 89-90). Teismas nustatė, kad tarp šalių yra kilęs turtinis ginčas, ieškinio reikalavimo suma yra didelė, duomenų apie atsakovo turtinę padėtį nėra. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas pateikė duomenis, tikėtinai pagrindžiančius ieškinio reikalavimus, teismas sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl taikytinos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotini atsakovui nuosavybės teise priklausantys nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai, o jų nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos, esančios jos sąskaitose ir kitas turtas, neperžengiant pareikšto reikalavimo ribų (CPK 145 str. 1 d. 1 ir 3 p., 145 str. 2 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Vitės valdos“ (toliau – apeliantas) prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį panaikinti ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (b.l. 95-101). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra grindžiamas tik prielaidomis, kurios nėra pagrįstos, taip pat nėra realios grėsmės, kad dėl kokių nors apelianto veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Ieškovas nepateikė duomenų bei įrodymų, pagrindžiančių jo ieškininius reikalavimus, t.y. kad ginčijami sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, todėl teismo išvada dėl ieškinio reikalavimų tikėtino pagrindimo negalima. Kadangi nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo laikyti ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrįstais, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėjo būti atmestas.Iš apelianto 2011 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad apeliantas turto turėjo už 5 518 881 Lt, o nuosavo kapitalo dydis buvo 1 398 596 Lt. Apelianto 2011 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita rodo, kad 2011 metais jo pardavimo pajamos buvo 1 879 917 Lt, o grynasis pelnas – 150 243 Lt. Taigi, ieškovo prašoma priteisti suma apelianto turimo turto, nuosavo kapitalo ir pelningos ūkinės – komercinės veiklos kontekste negali būti pripažinta didele. Todėl nėra pagrindo manyti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Arešto taikymas apelianto piniginėms lėšoms sąlygotų apelianto kaip daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus veiklos esminį apsunkinimą ar net tapimą neįmanoma. Tai pažeistų ne tik apelianto, bet ir jo administruojamų daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų teisėtus interesus ir lūkesčius, apsunkintų šių savininkų gyvenimo sąlygas ir naudojimosi jiems priklausančiu turtu sąlygas, keltų grėsmę daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų turtui ar net sveikatai. Todėl sprendžiant apelianto piniginių lėšų arešto klausimą turėjo būti atsižvelgta ir į viešąjį interesą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Lamberta“ prašo atmesti atskirąjį skundą (b.l. 107-108). Nurodo, kad apeliantui ieškinio suma yra pakankamai didelė ir gali padidinti būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Iš pateikto apelianto balanso matyti, kad apskaityto turto yra 5 518 881 Lt, o mokėtinų sumų ir įsipareigojimų 4 120 285 Lt, todėl tokia apelianto turtinė padėtis negali būti prilyginama gerai finansinei būklei. Iš apelianto argumentų matyti, kad jis siekia iš esmės išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kas neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, jog ieškovas nepateikė duomenų bei įrodymų, pagrindžiančių jo ieškininius reikalavimus. Pažymėtina, kad vertinant ieškinio pagrįstumą preliminariai (prima facie) pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Todėl apelianto argumentai, kuriais jis įrodinėja ieškinio nepagrįstumą, nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones. Taikant šias priemones yra reikšminga tik tai, ar ieškinio reikalavimas yra pagrįstas tikėtinai, taigi, nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad ieškinys yra nepagrįstas, daryti išvadą, kad ieškinys nepagrįstas net tikėtinai, nėra pagrindo.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Tačiau prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė. Pažymėtina, kad atsakovas gali, taip pat ir paduodamas atskirąjį skundą, paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio materialinių reikalavimų, kurių suma sudaro 347 499,93 Lt, užtikrinimui pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas laikinųjų apsaugos priemonių rūšis – apelianto nekilnojamojo, kilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštus. Kaip pagrindinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvą tiek ieškovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas nurodė didelę ieškinio sumą. Apeliantas, bandydamas paneigti šią prezumpciją, su atskiruoju skundu teismui pateikė 2011 m. gruodžio 31 d. balansą, iš kurio matyti, kad jis turi 5 518 881 Lt vertės turto, bei 2011 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) atskaitą, iš kurios matyti, kad apeliantas gavo 150 243 Lt grynojo pelno (b.l. 102-103, 104). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šie apelianto pateikti įrodymai ir patvirtina, kad jis turi nemažos vertės turto bei vykdo pelningą ūkinę – komercinę veiklą, tačiau šių apelianto pateiktų finansinių rodiklių nepakanka norint nustatyti tikrąją apelianto finansinę padėtį bei įvertinti jo tikruosius pajėgumus įvykdyti galimai palankų ieškovui teismo sprendimą. Pažymėtina, kad didžiąją dalį apelianto turto sudaro investicijos į dukterines ir asocijuotas įmones – 3 233 000 Lt ir per vienerius metus gautinos sumos 1 451 750 Lt, tarp jų pirkėjų įsiskolinimas 1 444 230 Lt. Todėl darytina išvada, kad didžiąją dalį turto apeliantas numato gauti ateityje, o šiuo metu realiai jo neturi. Be to, apelianto per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 1 746 693 Lt. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepateikė pakankamai įrodymų, kurie leistų objektyviai įvertinti jo tikrąją finansinę padėtį bei paneigti prezumpciją, kad 347 499,93 Lt dydžio ieškinio suma apelianto finansinės padėties atžvilgiu yra didelė (CPK 12, 178 str.). Todėl atskirojo skundo argumentai, kuriais apeliantas įrodinėja, kad ieškinio suma nėra laikytina didele, atmestini kaip nepakankamai įrodyti ir per se apskritai paneigiantys galimybę jo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 12, 144 str. 1 d., 178 str.).

Tačiau, kita vertus, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Šių principų laikymasis yra ypač svarbus sprendžiant klausimą dėl būtinumo taikyti apelianto piniginių lėšų areštą, nes pinigai, kaip apyvartinės lėšos, yra esminis svertas kiekvienos įmonės normaliai ūkinei – komercinei veiklai vykdyti bei paties ūkio subjekto konkurencingumui ir išlikimui rinkoje užtikrinti. Dėl to ūkio subjekto piniginių lėšų areštas, ypač jeigu tai yra didelės sumos areštas, gali destabilizuoti ūkio subjekto ūkinę - komercinę veiklą bei sukelti trumpalaikius ar ilgalaikius nuostolius, kurie gali neigiamai paveikti ūkio subjekto mokumą ar net eliminuoti jį iš rinkos. Taigi, pritaikius apelianto piniginėms lėšoms areštą galima sulaukti ir priešingo rezultato – jis taps nemokiu rinkos dalyviu, dėl ko pasitrauks iš rinkos, o teismo sprendimo įvykdymas galimai pasunkės ar taps neįmanomu. Todėl piniginių lėšų areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė turėtų būti taikoma tik išimtiniais atvejais, nustačius, kad kito atsakovo turto nepakanka ieškinio materialiniams reikalavimams užtikrinti bei priėjus pagrįstos išvados, kad pinigų panaudojimas apelianto ūkinėje – komercinėje veikloje neeliminuos grėsmės, jog apeliantas iš gautinų pajamų nebus pajėgus įvykdyti būsimo teismo sprendimo.

Be to, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu tokių priemonių taikymas pažeistų arba pažeidžia viešąjį interesą. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant apelianto piniginių lėšų arešto klausimą, turi būti atsižvelgta ir į viešąjį interesą. Apeliantas yra daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, kuris organizuoja daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų techninę priežiūrą, teritorijos tvarkymą, avarijų ir jų pasekmių likvidavimą, rūpinasi elektros energijos bendrosioms reikmėms tiekimu, organizuoja buitinių atliekų išvežimą bei teikia kitas paslaugas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams. Taigi, spręstina, kad apelianto vykdoma veikla yra susijusi su viešuoju interesu, kuris bendrąja prasme reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Todėl sutiktina su apeliantu, kad arešto taikymas jo piniginėms lėšoms sąlygoja apelianto kaip daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus veiklos esminį apsunkinimą ar net galimai tapimą neįmanoma.

Iš 2011 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad apelianto turimo materialaus turto vertė sudaro 318 695 Lt. Pagal byloje esantį 2012 m. vasario 23 d. turto aprašą, apelianto aprašytų ir ieškovo reikalavimų užtikrinimui areštuotų daiktų vertė 60 000 Lt (b.l. 110). Taigi, ieškovo reikalavimai bent iš dalies yra užtikrinti šio turto areštu. Apeliantas savo veiklą stabiliai vykdo 20 metų, pagal pateiktus pastarųjų metų duomenis veikla yra pelninga, 2011 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis apelianto per vienerius metus gautinos sumos sudaro 1 451 750 Lt (b.l. 102). Todėl yra pagrindas manyti, kad tuo atveju, jei ieškovo reikalavimas ir nebūtų visiškai patenkintas iš nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, jį būtų galimybė patenkinti iš apelianto gaunamų piniginių lėšų bendra tvarka.

Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apelianto piniginių lėšų areštas nėra neišvengiamai būtinas ieškovo reikalavimo užtikrinimui, gali pernelyg suvaržyti apelianto veiklą, neproporcingai pažeisti ieškovo ir apelianto interesų pusiausvyrą, taip pat ir viešąjį interesą, todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl apelianto piniginių lėšų arešto naikintina.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, atskirasis skundas tenkintinas iš dalies - Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartis pakeistina naikinant nutarties dalį, kuria taikytas apelianto piniginių lėšų areštas (CPK 337 str. 1 d. 4 p.). Likusi Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. nutarties dalis paliekama nepakeista, nenustačius pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ji galėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties dalies negaliojimo pagrindų (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį pakeisti – panaikinti šios nutarties dalį, kuria pritaikytas atsakovo UAB „Vitės valdos“ (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų areštas.

Kitoje dalyje Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutarties kopiją išsiųsti turto arešto registro tvarkytojui.

Teisėjai Danutė GasiūnienėRasa GudžiūnienėAlvydas Poškus