Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-05-05 · Civilinė byla Nr. 2A-233-330/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-05
Bylos Nr.
2A-233-330/2015
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-01059-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Gintaras Pečiulis
Ieškovas
J. R.
Atsakovas
D. R., AS „Reverta“
Trečiasis asmuo
Kauno miesto 4-ojo notarų biuro
Kategorijos
  • 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-233-330/2015Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01059-2013-7Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6; 21.4.2.7 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1209-273/2014 pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovams D. R. ir AS „Reverta“ dėl kreditavimo sutarties ir hipotekos lakšto pripažinimo iš dalies negaliojančiais. Tretieji asmenys Kauno miesto 4-ojo notarų biuro notarė V. J., Kauno rajono 4-ojo notarų biuro notarė J. V..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacine tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti iš dalies negaliojančiu 2006-05-05 sutartinės hipotekos lakštą Nr. 02020060005516 su 2006-07-13 priedu ir 2007-02-14, 2008-01-08 pakeitimais, pagal kurį J. R. prievolei užtikrinti įkeitė kreditoriui AB Parex bankas turtą – 0,0898 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą su mansarda ir rūsiu lAl/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą 2Gl/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą 3I1p/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti iš dalies negaliojančia 2006-05-03 būsto kreditavimo sutartį Nr. BK/0561/002 su vėlesniais pakeitimais (2007-02-12 susitarimas Nr. BK/0561/002.2 dėl 2006 05 03 būsto kreditavimo sutarties Nr. BK/5061/002 sąlygų pakeitimo ir priedais Nr. 1 ir Nr. 2, 2007-12-21 susitarimas Nr. BK/0561/002.3 dėl 2006-05-03 būsto kreditavimo sutarties Nr. BK/5061/002 sąlygų pakeitimo ir priedais Nr. 1 ir Nr. 2), sudarytą tarp AB Parex bankas ir D. R. bei J. R., dėl J. R. gauto kredito ir prisiimtų įsipareigojimų. Ieškovė nurodė, kad jai privačios nuosavybės teise priklauso 0,0898 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas su mansarda ir rūsiu lAl/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas 2Gl/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas 3Ilp/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Šioje valdoje ji gyvena kartu su savo sūnumi, atsakovu D. R.. Atsakovas D. R. turėjo individualią įmonę ir vertėsi namų statybos darbais. Atsakovas D. R. ieškovei paaiškino, kad ketina imti kreditą iš AB Parex banko (vėliau pervadintas į AS „Reverta“) statyboms ir yra su banku susitaręs dėl kredito gavimo. Jis paprašė ieškovę kartu nuvykti į banką ir padėti susitvarkyti kredito gavimo dokumentus. Visus kreditui gauti reikalingus dokumentus tvarkė D. R., jis bendravo ir tarėsi su banko darbuotojais. Su atsakovu D. R. ieškovė buvo nuvykusi į banką, ten ieškovei buvo pateikti pasirašyti dokumentai, kurių ji neperskaitė ir jų turinio nesuprato, jokių pinigų iš banko ji negavo. Ieškovė pasitikėjo D. R., ji nesuprato, kad pasirašydama dokumentus prisiima skolinius įsipareigojimus. Neturėjo tikslo imti paskolą ir to daryti neketino. 2006-05-03 ieškovė pasirašė būsto kreditavimo sutartį Nr. BK/0561/002 su vėlesniais pakeitimais (2007-02-12 susitarimas Nr. BK/0561/002.2 dėl 2006-05-03 būsto kreditavimo sutarties Nr. BK/5061/002 sąlygų pakeitimo ir priedais Nr. 1 ir Nr. 2, 2007-12-21 susitarimas Nr. BK/0561/002.3 dėl 2006-05-03 būsto kreditavimo sutarties Nr. BK/5061/002 sąlygų pakeitimo ir priedais Nr. 1 ir Nr. 2) ir turto įkeitimui 2006-05-05 sudarė hipotekos lakštą Nr.02120060005516 su 2006-07-13 priedu bei 2007-02-14, 2008-01-08 pakeitimais. Pagal dokumentus ieškovė kartu su D. R. yra bankui skolingi 669 000 litų. Atsakovo D. R. ieškovė buvo suklaidinta, šiam galimai susitarus su banko darbuotojais. Atsakovas tvirtino, kad viskas yra sutarta ir kad kreditą ima tik jis, o ieškovei neatsiranda jokių prievolių. Kreditas buvo tikslinis, t. y. skirtas gyvenamojo namo statybai, tačiau jokių statybų ieškovė neplanavo, leidimų statybai neturėjo ir statybų nevykdė. Banko darbuotojai tikėtina veikė išvien su D. R.. Banko darbuotojai turėjo matyti, kad ieškovės veiksmai nebuvo sąmoningi, kad ieškovė yra paveikta kitų asmenų, jie turėjo pagalvoti ir suprasti, kad ieškovė, gaudama pensiją, paskolos grąžinti negalėtų. Ieškovė yra garbingo amžiaus, ligota, teisiškai neišprususi, menko išsilavinimo, lengvai pasitiki žmonėmis, todėl ji nemanė, jog pasirašydama sūnaus ir banko pateiktus dokumentus prisiims kreditorinius įsipareigojimus, o pasirašydama hipotekos lakštą – savo turtu užtikrins prievolę grąžinti sūnaus pasiskolintus pinigus. Ieškovė nesuprato įkeitimo sutarties esmės. Atsakovas D. R. ir banko darbuotojai suklaidino ieškovę, nes žinodama, kokius įsipareigojimus prisiima pasirašydama atsakovų pateiktus dokumentus, ieškovė nebūtų sudariusi tokių sandorių. Apgaulė formuojant ieškovės valią pasireiškė tuo, kad atsakovai neišaiškino sudaromų sandorių esmės ir pasekmių, neišaiškino, kokius dokumentus ieškovė pasirašo ir kokias prievoles prisiima. Ieškovės valia pasirašyti sandorius buvo suformuota nesąžiningų veiksmų įtakoje, nuslepiant tikrąsias sandorių priežastis, esmę ir atsirandančias prievoles. Atsakovams suklaidinus ir apgavus ieškovę, buvo pasirašyti sandoriai, kurie neatitiko tikrosios jos valios išraiškos, nes jeigu būtų žinojusi tikruosius atsakovų ketinimus bei sudarytų sandorių esmę ir pasekmes, ieškovė šių sandorių nebūtų sudariusi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš J. R. 47,49 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Teismas taip pat nurodė, kad įsiteisėjus teismo sprendimui panaikinamos Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo uždrausta parduoti iš varžytynių J. R. priklausantį turtą, t.y. 0,0898 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą su mansarda ir rūsiu 1A1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą 2G1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą 311 p/p unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Teismas akcentavo, kad ieškovė, teigdama, jog pasirašė sandorius dėl atsakovų apgaulės, privalėjo apgaulės faktą įrodyti, tačiau byloje pateiktų duomenų turinys neteikia pagrindo išvadai apie apgaulės buvimą (CPK 1. 91 straipsnis). Ieškovė paaiškino, kad sūnaus verslui reikėjo pinigų, todėl nutarė jam padėti, nes sūnus jai sakė, jog norint gauti paskolą reikia užstatyti namą. Taip pat ieškovė pagalvojo, kad jeigu sūnui nepasiseks, tai iš jos gali atimti turtą. Pasirašydama ginčijamus sandorius ieškovė suprato, kad paskolą ima sūnus ir kad skolinamus pinigus gaus sūnus. Ieškovė patvirtino, kad banke ir notarinėje kontoroje jai buvo perskaityti pasirašomi dokumentai, tačiau ji į dokumentų turinį nesigilino, nes pasitikėjo sūnumi ir banko darbuotojais. Ieškovė banke buvo ne vieną kartą ir įvairius dokumentus pasirašė ne vieną kartą, teigdama, kad nesuprato įkeitimo sutarties esmės. Atsakovas D. R. teismo posėdžio metu patvirtino, kad jam reikėjo pinigų verslui ir jis kreipėsi į banką dėl kredito gavimo, o mamai paaiškino, kad reikia įkeisti gyvenamąjį namą, nes kitaip negalės gauti pinigų. Taip pat atsakovas D. R. nurodė, kad sutarties turinį banko darbuotojai aiškino jam, o ne mamai. Teismas nustatė, kad ieškovė savo parašu kreditavimo sutartyje, hipotekos lakšte patvirtino, kad su sutarties sąlygomis supažindinta, jas suprato ir su jomis sutinka. Kreditavimo sutartis ir hipotekos lakštas buvo ne kartą keičiami, tačiau ieškovė pasirašė ir vėlesnius kreditavimo sutarties bei hipotekos lakšto pakeitimus. Ta aplinkybė, kad pati ieškovė minėtų dokumentų neskaitė, nepasikonsultavo su teisininku, teismo įsitikinimu, negali būti vertinama kaip banko darbuotojų nesąžiningi veiksmai, svarbių aplinkybių apie sandorį nutylėjimas, o tai yra pačios ieškovės neatsargumas ir neprotingas elgesys, kuris negali būti pagrindu pripažinti sandorius sudarytus dėl apgaulės.

Teismas nustatė, kad 2006 m. gegužės 3 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK/0561/002 bendrosios dalies 2.5 punkte nurodyta, jog šalys susitaria ir ieškovė, kaip kredito gavėja, sutinka, kad kreditas ar jo dalis būtų suteiktas pagal D. R. pasirašytą ir bankui pateiktą paraišką, kad kredito suma būtų pervesta į D. R. vardu atidarytą banko sąskaitą bei kad D. R. vienasmeniškai atliktų visus veiksmus, susijusius su kredito gavimu. Kreditorius, vadovaudamasis sutarties nuostatomis, išmokėjo kreditą i D. R. sąskaitą. Ta aplinkybė, kad pinigai pagal kredito sutartį buvo išmokėti D. R. ir jis disponavo pinigais pagal kredito sutarties paskirtį, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad kreditas ieškovei nebuvo suteiktas arba kad buvo suteiktas netinkamai, dėl ko kreditavimo sutartis turėtų būti laikoma negaliojančia ir ieškovei nekiltų jokių prievolių pagal kreditavimo sutartį. Dar iki kreditavimo sutarties nutraukimo 2009 metais abiems kredito gavėjams – D. R. ir J. R. buvo siunčiami įspėjimai dėl įsipareigojimų nevykdymo, iš kurių ieškovei turėjo būti aišku, kad iš jos reikalaujama sumokėti skolą pagal kreditavimo sutartį, tačiau ieškovė tuo metu klausimo dėl jos teisių pažeidimo nekėlė, pasirašytų sutarčių neginčijo. Tik tada, kai vykdymo procese buvo paskelbtos varžytynės ieškovės įkeistam žemės sklypui su gyvenamuoju namu ir priklausiniais, esantiems Pušų g. 9, Kaune, ieškovė pareiškė šį ieškinio pareiškimą teisme. Teismas nurodė, kad iš kreditoriui rašytų prašymų 2009-2013 metais matyti, kad ieškovė aktyviai bendradarbiavo su kreditoriumi – teikė jam prašymus dėl palūkanų mokėjimo atidėjimo, dėl leidimo parduoti J. R. priklausantį kreditoriui įkeistą turtą, areštų panaikinimo, dėl varžytynių atidėjimo, be to, ji ne kartą buvo atvykusi į kreditoriaus kontorą aptarti klausimus, susijusius su jai priklausančio turto realizavimu, skolos išieškojimu ir pan. Teismas, remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad ieškovė pati pasirašė ne tik kreditavimo sutartį, bet ne kartą pasirašė ir vėlesnius jos pakeitimus, pasirašė hipotekos lakštą ir vėlesnius jo pakeitimus, todėl atsižvelgdamas į ieškovės paaiškinimus teismo posėdžio metu, į jos elgesį po sutarčių pasirašymo, teismas padarė išvadą, kad ieškovė siekė sudaryti ginčo sutartis, pasirašė jas laisva valia ir aiškiai suprato jų turinį, esmę bei iš jų kylančias pasekmes, o jeigu ji ir suklydo – tai tik dėl savo pačios didelio neatsargumo. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės pasirašytą kreditavimo sutartį ir jos pakeitimus dalyje dėl ieškovės įsipareigojimų bei hipotekos lakštą ir jo pakeitimus negaliojančiais CK 1.90 str., 1.91 str. pagrindais, nes byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl ieškovės valios trūkumo, susiformavusio suklydimo ar apgaulės įtakoje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantė (ieškovė) J. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantė, pasirašydama ginčo sandorius buvo suklaidinta (suklydo) dėl sandorių esminių sąlygų, todėl teismas nepagrįstai tų sandorių nepripažino negaliojančiais. Visus dokumentus, reikalingus kredito gavimui, tvarkė apeliantės sūnus D. R., jis bendravo ir tarėsi su banko darbuotojais, o apeliantė sūnumi pasitikėjo. Apeliantė pasirašomų dokumentų esmės nesuprato, pasirašytų dokumentų neskaitė, jokių pinigų iš banko negavo. Apeliantė neturėjo tikslo imti paskolą, juo labiau neketino savo turtu garantuoti D. R. paimto kredito grąžinimo. Atsakovai neišaiškino apeliantei pasirašomų sandorių esmės, o žinodama, kokius įsipareigojimus prisiima, apeliantė tokių sandorių nebūtų sudariusi.

2. Atsakovai aiškino apeliantei, kad jos parašai yra formalūs, kad kitaip bankas negali sudaryti sandorių. Apeliantės valia pasirašyti sandorius buvo suformuota atsakovų nesąžiningų veiksmų įtakoje, nuslepiant tikrąsias sandorio priežastis, jų esmę ir atsirandančias prievoles. Tokie atsakovų veiksmai vertintini kaip apgaulė. Sandoriai sudaryti apgaulės įtakoje, todėl turėtų būti pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.

3. Teismo proceso metu ieškovė bei atsakovas D. R. prašė iškviesti ir apklausti banko darbuotojus, tačiau teismas nepagrįstai šiuos prašymus atmetė. Dėl to liko neištirtos visos reikšmingos bylos aplinkybės, turėjusios įtakos sandorių sudarymui, ieškovės valios sudaryti sandorius suformavimui.

4. Teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė CPK 176, 177, 185 straipsnių reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovas AS „Reverta“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su skundu argumentus:

1. Apeliantė pasirašė ne tik kreditavimo sutartį, bet ir ne kartą pasirašė jos vėlesnius pakeitimus, taip pat pasirašė tiek hipotekos lakštą, tiek ir jo pakeitimus, savo parašų neginčijo. Kreditavimo sutartis buvo nutraukta 2009 metais ir abiems kredito gavėjamas buvo siunčiami įspėjimai dėl įsipareigojimų įvykdymo, tačiau apeliantė klausimų dėl sandorių ir savo atsakomybės pagal juos nekėlė, o manydama, kad jos teisės pažeistos, niekaip jų negynė. Tik kai jau buvo pradėtas vykdymo procesas dėl įkeisto žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais realizavimo, apeliantė pateikė ieškinį. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantė siekė sudaryti ginčo sandorius, pasirašė juos laisva valia ir aiškiai suprato jų turinį bei esmę.

2. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas AS „Reverta“ atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, turinčius lemiamos įtakos apeliantės valios suformavimui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apelianto (šiuo atveju – ieškovės) apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 1 dalis).

Byloje keliamas kreditavimo ir hipotekos sandorių pripažinimo negaliojančiais kaip sudarytų dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis) ir suklydimo (CK 1.90 straipsnis) klausimas.

Dėl suklydimo sudarytų sandorių

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad tiek CK 1.90 straipsnis, tiek CK 1.91 straipsnis reglamentuoja sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimo negaliojančiais pagrindus. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas jis sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal 2006-05-03 kreditavimo sutartį Nr. BK/056/002 su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais (2007-02-12 susitarimas Nr. BK/0561/002.2 dėl 2006-05- 03 būsto kreditavimo sutarties Nr. BK/5061/002 sąlygų pakeitimo ir priedais Nr. 1 ir Nr. 2, 2007-12-21 susitarimas Nr. BK/0561/002.3 dėl 2006-05-03 būsto kreditavimo sutarties Nr. BK/5061/002 sąlygų pakeitimo su priedais Nr. 1 ir Nr. 2), AB Parex bankas suteikė D. R. ir J. R. kreditą žemės sklypo pirkimui ir gyvenamojo namo statybai (t. 1, b. l. 129-137, 143-145). Prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui, be kita ko, 2006-05-05 hipotekos lakštu Nr. 02/1/2006/0005516 (su 2006-07-13 priedu Nr. 1 ir 2008-01-08 pakeitimais) buvo įkeistas J. R. nuosavybės teise priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini): 0,0898 ha žemės sklypas, 250,90 kv. m gyvenamasis namas su priklausiniais, 31 kv. m. garažas, ūkinis pastatas (t. 1, b. l. 146-147). Skolininkams D. R. ir J. R. nevykdant sutartinių įsipareigojimų, kreditorius AB Parex bankas 2009-09-02 vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį Nr. BK/056/002 ir kreipėsi į hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo leidžiant parduoti įkeistą turtą (t. 1, b. l. 162).

Apeliantė, nagrinėjamoje byloje ginčydama minėtų kreditavimo bei hipotekos sandorių dalis dėl J. R. gauto kredito ir prisiimtų įsipareigojimų, nurodo, kad šie sandoriai neatitiko tikrosios jos valios išraiškos, kad pasirašydama šiuos sandorius ji buvo suklaidinta sūnaus D. R. bei banko darbuotojų, o jeigu būtų žinojusi sudarytų sandorių esmę ir pasekmes, šių sandorių nebūtų sudariusi. Apeliantės teigimu, turėdama poreikį padėti sūnui D. R. gauti kreditą, ji neturėjo tikslo kartu su juo imti kreditą ir už sūnaus prisiimtą prievolę garantuoti savo turtu, kad sandorių dokumentus pasirašė jų neskaičiusi, pasitikėdama sūnumi.

CK 1.90 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi pati, arba atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes būtent jai tenka rizika suklysti. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė, atsižvelgiant į sandorių sudarymo aplinkybes, siekė ginčo sandorių sudarymo, laisva valia pasirašė sandorių įforminimo dokumentus, suprasdama (galėdama ir turėdama suprasti) jų turinį bei jų pagrindu kylančias teisines pasekmes, o jeigu ir suklydo – tai tik dėl savo pačios neatsargumo, nerūpestingumo ir neapdairumo.

Nagrinėjamu atveju apeliantės nurodomas argumentas, kad ji pasirašomų sutarčių (dokumentų) neskaitė, kad pasitikėjo sūnumi, negali būti vertinamas kaip atidaus bei apdairaus asmens elgesio išraiška. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas atidus, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Tačiau apeliantė to nepadarė ir toks jos elgesys laikytinas pačios apeliantės neatidumu ir neapdairumu, kas negali būti laikoma sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl esminio suklydimo teisiniu pagrindu. Apeliantės nurodomos aplinkybės dėl jos menko teisinio išprusimo, pasitikėjimo sūnumi bei banko darbuotojais, nepaneigia jau paminėtos pačiai apeliantei suklysti tenkančios rizikos. Tai, kad apeliantė galbūt klaidingai įsivaizdavo sudaromų sandorių teisinius padarinius, neleidžia daryti išvados, jog egzistavo esminis suklydimas dėl sandorių esmės ir turinio. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė suprato ginčo sandorių sudarymo sąlygas bei pasekmes ir tai patvirtina aplinkybės, jog apeliantė sandorių neginčijo daugiau kaip septynerius metus. Apeliantės delsimas ginčyti sandorius neduoda pagrindo teigti, kad ginčo sandoriai esą neatitiko jos vidinės valios. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas AS „Reverta“ 2009-04-16, 2009-05-05, 2009-06-05, 2009-07-15, 2009-09-04 įspėjimais ir pranešimais (t. 1, b. l. 158-162) informavo apeliantę ir atsakovą D. R. apie kreditavimo sutarties sąlygų nevykdymą, tačiau apeliantė jokių pretenzijų bankui nereiškė, sandorių neginčijo. Priešingai, apeliantė bankui teikė prašymus dėl palūkanų mokėjimo atidėjimo, dėl leidimo parduoti jai priklausantį įkeistą turtą, areštų panaikinimo, varžytynių atidėjimo ir pan. (t. 1, b. l. 163-169). Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyriui 2010-01-05 nutartimi Nr. 02200913402-L ir 2010-01-05 nutartimi Nr. 02200913403-L nutarus iš skolininkų D. R. ir J. R. priverstinai išieškoti skolą bei parduoti iš varžytynių įkeistą J. R. priklausantį turtą (t. 1, b. l. 151-152), apeliantė taip pat nereiškė jokių reikalavimų dėl kreditavimo ir hipotekos sandorių bei jų neginčijo. Apeliantė ieškinį dėl kreditavimo bei hipotekos sandorių nuginčijimo pareiškė tik po to, kai buvo paskelbtos antrosios ieškovės gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo varžytynės (t. 1, b. l. 4, 82). Bylos duomenimis nepaneigti atsakovo AS „Reverta“ atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad yra labiau tikėtina, jog apeliantė pareiškė ieškinį tik siekdama atitolinti jos turto pardavimo iš varžytynių procesą.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad ji pinigų iš banko negavo, todėl jai nekyla jokios pasekmės iš ginčijamos kreditavimo sutarties. Bylos duomenimis, 2006-05-03 kreditavimo sutarties Nr. BK/056/002 bendrosios dalies 2.5 punkte šalys susitarė, kad kredito suma bus pervesta į D. R. vardu atidarytą banko sąskaitą. Taigi ta aplinkybė, kad pagal ginčo kreditavimo sandorį pinigai buvo išmokėti (pervesti) atsakovui D. R., nesudaro pagrindo išvadai, kad bankas kredito gavėjams neišdavė kredito, dėl ko kreditavimo sutartis su apeliante turėtų būti laikoma negaliojančia.

Dėl apgaulės įtakoje sudarytų sandorių

CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).

Apeliantė teigia, kad jos valia sudaryti ir pasirašyti sandorius buvo suformuota nesąžiningų atsakovų veiksmų įtakoje, nuslepiant tikrąją sandorių esmę ir jų pasekmes, kad tokie atsakovų veiksmai vertintini kaip apgaulė.

Byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, jog atsakovų veiksmai buvo tyčia nukreipti nesąžiningai įtikinti apeliantę sudaryti ginčo sandorius, sąmoningai nuslėpti reikšmingą sandoriams informaciją ir kad būtent tai nulėmė apeliantės apsisprendimą bei ginčijamų sandorių sudarymą. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė pasirašydama tiek ginčo kreditavimo sutartį, tiek hipotekos lakštą patvirtino, kad su sandorių nuostatomis yra supažindinta. Apeliantė taip pat pasirašė vėlesnius šių sandorių papildymus bei pakeitimus, kas rodo, kad apeliantė turėjo visas galimybes susipažinti su pasirašomų dokumentų turiniu. Ginčijami sandoriai negali būti vertinami, kaip sudaryti dėl apgaulės, vien tik dėl to, kad apeliantei atsirado neigiami šių sandorių sudarymo padariniai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, pateiktus įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai, aplinkybes, susijusias su ginčo sandorių sudarymu, atsižvelgdama į CK 1.90 ir 1.91 straipsnių nuostatas, kurioms esant sandoris pripažįstamas negaliojančiu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius duomenis nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti ginčijamų sandorių sudarymą nei dėl apgaulės, nei dėl esminio suklydimo.

Dėl įrodymų vertinimo

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, susijusius su ginčo sandorių sudarymu, remdamasis kasacinio teismo formuojama praktika pasisakė dėl apeliantės nurodytų sandorio negaliojimų pagrindų buvimo ir nustatė, kad byloje pateiktų įrodymų visuma nesudaro teisinės galimybės nuspręsti, jog šie sandoriai sudaryti dėl suklydimo ar apgaulės (CK 1.90, 1.91 straipsniai).

Apeliantės skunde išsakytas abstraktus teiginys, jog teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, jog padarė nepagrįstas išvadas, betgi nepagrindžiant bei neargumentuojant, kokie įrodymai buvo įvertinti esą netinkamai, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apeliantės reikalavimų pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais, neištyrė visų bylos įrodymų, neišsiaiškino bylos aplinkybių ar pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl liudytojų iškvietimo

Teisėjų kolegija atmeta kaip nesudarančius pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliantės išdėstytus argumentus, kad teismas nepagrįstai netenkino apeliantės bei atsakovo D. R. prašymo iškviesti į teismo posėdį liudytojus – atitinkamus banko darbuotojus. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (t. 2, b. l. 99-104) matyti, kad nebuvo nurodyta ir pagrįsta, kuo svarbūs nagrinėjamai bylai būtų liudytojų parodymai, kokias aplinkybes dėl byloje pareikštų reikalavimų šie asmenys galėtų patvirtinti ar paneigti, dėl to teismas turėjo pagrindą atsisakyti tenkinti prašymą dėl liudytojų iškvietimo. Apeliantė prašymo dėl liudytojų apklausos apeliaciniame skunde neišreiškė bei nepagrindė, kad liudytojais prašomų apklausti asmenų paaiškinimai būtų galėję lemti kitokį bylos išnagrinėjimą, todėl teiginys, jog teismas pažeidė procesinės teisės normas, netenkindamas prašymo dėl liudytojų apklausos, atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 185 straipsnis).

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, nepažeidė procesinės ir materialiosios teisės normų, todėl šį sprendimą naikinti ar keisti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, o absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiDanutė Gasiūnienė Rasa Gudžiūnienė Gintaras Pečiulis