Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. B. nukentėjusiosios A. P. naudai priteista 30 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo mėn. viduryje ir 2012 m. spalio mėn. viduryje, tiksliau nenustatytu laiku, gyvenamojo namo, esančio Gargžduose, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiosios A. P., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, įvesdamas savo varpą jai į makštį, du kartus lytiškai santykiavo su A. P. prieš jos valią, t. y. išžagino mažametę A. P..

Nuteistasis, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54/2014, teigia, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę, negu numatyta įstatymo sankcijoje, bausmę. Apeliantas pažymi, kad dėl jo kalinimo sutuoktinė A. B. viena rūpinasi ir išlaiko keturis nepilnamečius vaikus, šeimos finansinė padėtis yra bloga, A. B. turi sveikatos problemų, yra neįgali, be to, šeimos gyvenamasis būstas yra įsigytas pagal būsto kreditavimo sutartį, dėl netinkamo sutarties vykdymo (kredito nemokėjimo) bankas ją nutraukė ir kreipėsi dėl draudimo išmokos išmokėjimo, skolos išieškojimo klausimas perduotas antstoliui vykdymui, šeima gali likti be gyvenamosios vietos.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis V. B. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir nubaustas devyneriems metams laisvės atėmimo. Nuteistojo nuomone, paskirta bausmė yra per griežta ir jam BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu turi būti paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str., kurio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos BK 62 str. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatomis.

Nuteistasis V. B. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už kurį baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, teisingai nurodęs, kad padaryta sunkiai pataisoma žala pilnavertės vaiko (nukentėjusiosios) asmenybės formavimuisi. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – V. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad V. B. teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas. Pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės dydis mažesnis nei BK 149 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Kaip minėta, įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatų taikymas susijęs su šiame straipsnyje nurodytų konkrečių sąlygų buvimu. Šioje baudžiamojoje byloje Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatoms taikyti būtinos sąlygos nenustatytos, nuteistojo V. B. atžvilgiu taikyti minėto straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo. Be to, pats nuteistasis neprašo švelninti jam paskirtą bausmę nurodyto BK straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą.

Kaip minėta, nuteistasis V. B. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikalstamais nuteistojo veiksmais buvo padaryta didelė žala mažamečio vaiko fizinei ir psichologinei būklei: po išžaginimo mažametė nukentėjusioji pastojo bei pagimdė nuteistojo vaiką, jai konstatuotas adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų sutrikimui, tiesiogiai susijęs su nagrinėjamu įvykiu. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas bei paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, nurodydamas, kad jo sutuoktinė A. B. turi sveikatos problemų, yra neįgali, ji viena rūpinasi ir išlaiko keturis nepilnamečius vaikus (tarp jų – nukentėjusiąją), šeimos finansinė padėtis yra bloga, o šeimos gyvenamasis būstas yra įsigytas pagal būsto kreditavimo sutartį, ir nuteistojo šeima gali likti be gyvenamosios vietos. Tačiau nuteistojo apeliaciniame skunde nenurodomos jokios aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog BK 149 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad palikus jam pirmosios instancijos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jo sutuoktinė ir vaikai liks be gyvenamosios vietos ir pragyvenimo šaltinio. Apelianto teiginiai apie tai, kad jis, galbūt, materialiai padėtų savo sutuoktinei ir jos vaikams (tarp jų – ir nukentėjusiajai), nesudaro pagrindo pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelninti jam pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, švelnesnės nei įstatyme nustatytos bausmės, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu, paskyrimas nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. pagrindu prieštarautų teisingumo principui ir būtų neadekvatus nuteistojo padarytai veikai. Nuteistojo V. B. sutuoktinės ir jos nepilnamečių vaikų sunki finansinė padėtis negali būti nuteistojo prašomos paskirti neadekvačios jo padarytai veikai bausmės taikymo pagrindu.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.