Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas G. Ž. kreipėsi į teismą, prašydamas konstatuoti, kad atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ leidžiamame dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2013 m. gegužės 3 d. Nr. 100(6765) 1 ir 6 psl. publikuotame korespondento A. K. straipsnyje pavadinimu „Skudurų karas. Dubline nušovė lietuvį“ apie ieškovą G. Ž. paskelbti teiginiai: „Žudikų kulkų Airijos sostinėje Dubline užvakar suvarpytas G. Ž. buvo gerai žinomas tiek tarp šios šalies, tiek tarp Lietuvos nusikaltėlių. <...> Pasaloje tykojęs nusikaltėlis pradėjo šaudyti, kai 43 metų G. Ž., pravarde Gincioras, trečiadienį rytą su žmona Edita ėjo gatve. Prieš kelerius metus Airijoje apsigyvenusį lietuvį kliudė kelios kulkos. Medikai sužeistąjį nuvežė į ligoninę, bet jis jau buvo miręs. <...> Neatmetama, kad su G. Ž. susidorojo lietuviai. Nuo senų laikų G. Ž. aktyviai bendravo su Kauno Vilijampolės nusikalstamo pasaulio atstovais, buvo minimas keliose vagysčių, plėšimų bylose. Maždaug prieš 17 metų jis įkliuvo dėl plėšimo ir buvo nuteistas 6 metų laisvės atėmimo bausme, kurią atliko Marijampolės pataisos namuose. Įkalinimo įstaigos durys kauniečiui turėjo netrukus atsidaryti, tačiau tuomet jis įsivėlė į konfliktą su keliais nuteistaisiais, o vėliau sukėlė riaušes. <...> pataisos namuose likusiems bičiuliams nurodė pamokyti kauniečių „vierchą“ G. Ž.. Šis buvo apstumdytas valgykloje. Kerštaudamas Gincioras kartu su keliais bendražygiais 2002-ųjų spalio 26-ąją surengė riaušes, kuriose dalyvavo apie 300 nuteistųjų, o jų raminti buvo pasiųsta dar daugiau pareigūnų. Teismas riaušių sumanytoju pripažino G. Ž. ir skyrė jam 6 metų laisvės atėmimo bausmę. Laisvės atėmimo vietą G. Ž. buvo leista palikti pirma numatyto laiko ir netrukus jis su šeima išvyko į Airiją, tačiau greitai atsidūrė šios šalies policijos pareigūnų taikiklyje. 2006-aisias jis kartu su žmona buvo apkaltinti automobilio vagyste, o po metų atsidūrė už grotų, nes prievartavo turtą iš kito Airijoje gyvenančio lietuvio. G. Ž. pažinoję žmonės pasakojo, kad pastaraisiais metais jis nėrė į dėvėtų drabužių verslą. Vyriškis subūrė didelę komandą, kuri rinko drabužius iš vietos gyventojų ir siųsdavo juos į Rytų Europą. Pajamos dažnai viršydavo lūkesčius, todėl tiek Gincioras, tiek artimiausi jo aplinkos žmonės nepriteklių nejuto. Pasak šaltinių Airijoje, G. Ž. dirbantys žmonės garsėjo itin agresyviu elgesiu, todėl jų privengdavo net galingiausios išeivių iš Rytų Europos grupuotės“ neatitinka tikrovės ir žemina G. Ž. garbę ir orumą; įpareigoti atsakovą UAB „Lietuvos rytas“ adekvačiu tikrovės neatitinkančių ir ieškovo G. Ž. garbę ir orumą pažeidusių duomenų paskelbimo būdu, t.y. artimiausiame atsakovo leidžiamo dienraščio „Lietuvos rytas“ numeryje, be komentarų paneigti tikrovės neatitinkančius, ieškovo G. Ž. garbę ir orumą žeminančius teiginius, adekvačioje paskelbtam straipsniui „Skudurų karas. Dubline nušovė lietuvį“ vietoje (dienraščio „Lietuvos rytas“ 1 psl. ir 6 psl.) nemokamai išspausdinant tokio turinio paneigimą ir jį iliustruoti tą pačia ieškovo G. Ž. nuotrauka: Dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2013 m. gegužės 3 d. Nr. 100(6765) 1 ir 6 psl. paskelbtas korespondento A. K. straipsnis pavadinimu „Skudurų karas. Dubline nušovė lietuvį“, kuriame apie G. Ž. (nuotraukoje) paskelbti šie teiginiai: „Žudikų kulkų Airijos sostinėje Dubline užvakar suvarpytas G. Ž. buvo gerai žinomas tiek tarp šios šalies, tiek tarp Lietuvos nusikaltėlių. <...> Pasaloje tykojęs nusikaltėlis pradėjo šaudyti, kai 43 metų G. Ž., pravarde Gincioras, trečiadienį rytą su žmona Edita ėjo gatve. Prieš kelerius metus Airijoje apsigyvenusį lietuvį kliudė kelios kulkos. Medikai sužeistąjį nuvežė į ligoninę, bet jis jau buvo miręs. <...> Neatmetama, kad su G. Ž. susidorojo lietuviai. Nuo senų laikų G. Ž. aktyviai bendravo su Kauno Vilijampolės nusikalstamo pasaulio atstovais, buvo minimas keliose vagysčių, plėšimų bylose. Maždaug prieš 17 metų jis įkliuvo dėl plėšimo ir buvo nuteistas 6 metų laisvės atėmimo bausme, kurią atliko Marijampolės pataisos namuose. Įkalinimo įstaigos durys kauniečiui turėjo netrukus atsidaryti, tačiau tuomet jis įsivėlė į konfliktą su keliais nuteistaisiais, o vėliau sukėlė riaušes. <...> pataisos namuose likusiems bičiuliams nurodė pamokyti kauniečių „vierchą“ G. Ž.. Šis buvo apstumdytas valgykloje. Kerštaudamas Gincioras kartu su keliais bendražygiais 2002-ųjų spalio 26-ąją surengė riaušes, kuriose dalyvavo apie 300 nuteistųjų, o jų raminti buvo pasiųsta dar daugiau pareigūnų. Teismas riaušių sumanytoju pripažino G. Ž. ir skyrė jam 6 metų laisvės atėmimo bausmę. Laisvės atėmimo vietą G. Ž. buvo leista palikti pirma numatyto laiko ir netrukus jis su šeima išvyko į Airiją, tačiau greitai atsidūrė šios šalies policijos pareigūnų taikiklyje. 2006-aisias jis kartu su žmona buvo apkaltinti automobilio vagyste, o po metų atsidūrė už grotų, nes prievartavo turtų iš kito Airijoje gyvenančio lietuvio. G. Ž. pažinoję žmonės pasakojo, kad pastaraisiais metais jis nėrė į dėvėtų drabužių verslą. Vyriškis subūrė didelę komandą, kuri rinko drabužius iš vietos gyventojų ir siųsdavo juos į Rytų Europą. Pajamos dažnai viršydavo lūkesčius, todėl tiek Gincioras, tiek artimiausi jo aplinkos žmonės nepriteklių nejuto. Pasak šaltinių Airijoje, G. Ž. dirbantys žmonės garsėjo itin agresyviu elgesiu, todėl jų privengdavo net galingiausios išeivių iš Rytų Europos grupuotės“ kartu su straipsniui iliustruoti panaudota nuotrauka neatitinka tikrovės ir žemina G. Ž. garbę ir orumą“ priteisti iš atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ ieškovo G. Ž. naudai 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ ieškovo G. Ž. naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad atsakovo leidžiamame dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2013 m. gegužės 3 d. Nr. 100(6765) 1 ir 6 psl. buvo publikuotas korespondento A. K. straipsnis pavadinimu „Skudurų karas. Dubline nušovė lietuvį“, iliustruotas ieškovo nuotrauka, kuriame paskelbta tikrovės neatitinkanti, ieškovo G. Ž. garbę ir orumą pažeidžianti informacija, be to pažeidžiama ieškovo teisė į atvaizdą. Atsakovo paskleistais teiginiais apie ieškovą yra formuluojamos kelios žinios, kurios ypač neigiamai apibūdinančios ieškovą – straipsnyje teigiama, jog ieškovas ne tik palaikė glaudžius ryšius su nusikaltėliais, bet ir pats vertėsi nusikalstama veika, už kurią buvo ne kartą nuteistas bei atliko bausmę laisvės atėmimo vietoje. Tokiais teiginiais ieškovui be pagrindo yra priskiriamas nusikalstamas elgesys. Paskelbtais teiginiais taip pat formuluojama žinia, jog ieškovas buvo nužudytas (nušautas). Atsakovui paskelbus šiame ieškinyje nurodytą informaciją, ieškovui buvo priskirtas teisei ir moralei priešingų – nusikalstamų, veiksmų atlikimas, negarbingas ir visuomenėje ypač smerktinas elgesys, ieškovą, kaip asmenį apibūdinantis itin neigiamai. Ginčo teiginiuose apie ieškovą paskleistos žinios, kuriomis ieškovui priskiriamas teisei priešingų (nusikalstamų) veiksmų atlikimas, yra akivaizdžiai žeminančio pobūdžio ir jais remndamasis protingas, moralus žmogus apie ieškovą susidaro neigiamą nuomonę. Visuomenės informavimo priemonė, publikuodama ieškovo nuotraukas be ieškovo sutikimo, akivaizdžiai nepaisė Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme (toliau – ir VIĮ) įtvirtintų draudimų ir pažeidė ieškovo teisę į atvaizdą, kaip teisės į privataus gyvenimo apsaugą dalį, bei įstatymų, ginančių asmenų teisę į atvaizdą ir privataus gyvenimo neliečiamumą, reikalavimus. Atsakovas, skelbdamas ieškinyje nurodytą informaciją apie ieškovą, turėjo pareigą įsitikinti skelbiamos informacijos teisingumu ir tikslumu, o ne viešai skelbti nepagrįstus, nepatikrintus, bei realiai egzistuojančiais faktais nesiremiančius duomenis. Atsakovas, per visiems pasiekiamą paieškos sistemą radęs ieškovo nuotrauką ir nusprendęs, kad ieškovo ir straipsnyje aprašyto kito asmens veido bruožai turi panašumų, paskelbė atsakovo nuotrauką visoje Lietuvos Respublikoje platinamo dienraščio 1 ir 6 puslapiuose, taip ieškovo atvaizdą tiesiogiai susiedamas su itin neigiama informacija apie nužudytą nusikalstamo pasaulio autoritetą. Vėliau atsakovo publikuoto straipsnio „Žmogžudystės byloje – kvaišalų šešėliai“ esantis sakinys „Beje, vakar „Lietuvos ryte“ išspausdinta G. Ž. nuotrauka neturi nieko bendra su šia žmogžudystės istorija“ nėra apie ieškovą paskelbtos tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimas, be to, iš šio sakinio nėra aišku, apie kurį G. Ž. ir kurią konkrečiai nuotrauką yra kalbama. 2013 m. liepos 11 d. atsakovas dienraštyje „Lietuvos rytas“ išspausdino straipsnį „Aptiko žudiko pėdsakus“, kurį iliustravo straipsnyje publikuota ieškovo nuotrauka, po kuria smulkiu šriftu publikuotas sakinys: „Vilniuje gyvenantis G. Ž. niekaip nėra susijęs su žmogžudyste Airijoje“. Minėtas sakinys nėra tikrovės neatitinkančios informacijos apie ieškovą paneigimas nei teisine, nei logine prasme. Atsakovas turėjo įstatymo nustatytą pareigą paskelbti paneigimą, kartu su ieškovo nuotrauka, 1 ir 6 dienraščio puslapiuose tokios apimties ir taip suformuluotą, kaip buvo nurodyta 2013 m. gegužės 6 d. ieškovo prašyme dėl informacijos paneigimo ir ieškinyje. Šios savo pareigos atsakovas neįvykdė, t.y. atsakovas nepaneigė tikrovės neatitinkančios, ieškovo garbę ir orumą žeminančios informacijos, padariusios ieškovui didelės neturtinės žalos. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovas buvo priverstas tiek savo artimiesiems, tiek pažįstamiems bei draugams nuolat teisintis, kad apie jį paskelbti teiginiai neatitinka tikrovės. Be to, tikrovės neatitinkančios ir ieškovo garbę ir orumą žeminančios žinios buvo paskelbtos per visuomenės informavimo priemonę, kuria visuomenė ypač pasitiki, o pati informacija pasklido plačiai visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ieškovui dėl atsakovo veiksmų buvo padaryta 10 000 Lt neturtinė žala, kuri priteistina iš atsakovo. Toks neturtinės žalos atlyginimas atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, taip pat teismų praktiką tos pačios kategorijos bylose.

Atsakovas UAB „Lietuvos rytas“ su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pripažįsta, jog publikuojant dienraštyje „Lietuvos rytas“ straipsnį „Dubline nušovė lietuvį“ įvyko apmaudi klaida, nes iliustruojant straipsnį vietoje jame aprašyto Dubline nušauto asmens G. Ž. buvo patalpinta jo bendravardžio ir bendrapavardžio, t.y. ieškovo, nuotrauka, kurią žurnalistas surado pasinaudodamas „Google“ paieškos sistema, parodė policijos pareigūnams, anksčiau bendravusiems su nužudytuoju, kurie patvirtino, kad tai būtent tas pats asmuo. Suklydimui įtakos galėjo turėti ir tai, kad ieškovo ir straipsnyje aprašyto kito asmens veido bruožai turi panašumų. Visi straipsnyje aprašyti įvykiai ir faktai yra teisingi, tačiau jie yra susiję ne su ieškovu, o su kitu G. Ž., todėl nei paskleistus duomenis pripažinti neatitinkančiais tikrovės, nei juos paneigti, nėra pagrindo. Žurnalistas neturėjo tyčios parengtą straipsnį įliustruoti būtent ieškovo nuotrauka ir tokiu būdu jį pažeminti ar pakirsti pasitikėjimą juo. Paaiškėjus klaidai, dienraštyje „Lietuvos rytas“ jau kitą dieną, t.y. 2013 m. gegužės 4 d., buvo išspausdintas straipsnis pavadinimu „Žmogžudystės byloje – kvaišalų šešėliai“, jame iš ėmės buvo pateikta ta pati informacija kaip ir straipsnyje „Dubline nušovė lietuvį“, bet šis straipsnis jau buvo iliustruotas nuotrauka to asmens, apie kurį ir buvo paskleisti atitinkami duomenys. Minėtame straipsnyje buvo pažymėta, kad dieną prieš tai „Lietuvos ryte“ išspausdinta G. Ž. nuotrauka neturi nieko bendra su aprašyta žmogžudystės istorija, ir ieškovo buvo atsiprašyta. Gavus ieškovo pateiktą teismui ieškinį, 2013 m. liepos 11 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo išspausdintas straipsnis „Aptiko žudiko pėdsakus“, kuriame dar kartą buvo akcentuota, kad ieškovas niekaip nėra susijęs su aprašomais įvykiais, taip pat buvo patalpinta ieškovo nuotrauka ir dar kartą jo atsiprašyta. Taigi, atsakovas padarė viską, kad ištaisytų klaidą ir pašalintų galimas neigiamas jos pasekmes. Publikuotame straipsnyje nėra pateikta šališka informacija, straipsnyje nagrinėjami teiginiai teisingi ir atitinka tikrovę, o tai, kad šalia straipsnio buvo išspausdinta ieškovo nuotrauka, nereiškia, kad straipsnį rašęs žurnalistas elgėsi nesąžiningai. Priešingai, yra pagrindas daryti išvadą, kad žurnalistas elgėsi sąžiningai, buvo pakankamai atidus, rūpestingai tikrino faktus, rėmėsi keliais šaltiniais, o netinkamos nuotraukos išspausdinimas yra tik nesusipratimas, kurio žurnalistas negalėjo numatyti. Atsakovas nesutiko su ieškovo pastebėjimais, kad atsakovas neįvykdė pareigos atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus. Prieš skelbdamas nuotrauką, kuri buvo surasta „Google“ paieškos sistemoje, atsakovas susisiekė su pareigūnais, kurie patikino, kad tai yra būtent tas asmuo, apie kurį parašytas straipsnis. Atsakovas nepažeidė VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto. Atsakovas ne kartą straipsniuose, susijusiuose su ieškovo nuotrauka, pažymėjo, kad ieškovas nėra susijęs su aprašomasis įvykiais, užtikrino, kad skaitytojai, kurie domėjosi ir skaitė pirmą ir kitas publikacijas būtų tinkamai informuoti apie klaidą, kuri buvo padaryta.

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Lietuvos rytas“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo G. Ž. ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo atsakovo naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimupripažino, kad įvyko klaida, kad nebuvo jokios tyčios pažeminti ieškovą, kad, prieš paskelbiant ieškovo nuotrauką, buvo imtasi atitinkamų veiksmų, kurie turėjo eliminuoti klaidos galimybę, tačiau, neatsižvelgdamas į tai, įpareigojo atsakovą dar kartą išspausdinti neadekvataus turinio ( formos) paneigimą bei atlyginti ieškovui neturtinę žalą. Teismas nesvarstė, ar esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms (pažeidimo apimtis, pobūdis, priežastis, atsakovo elgesys po pažeidimo ir kt.) yra pagrindas atsakovui taikyti dar ir turtinę sankciją, priteisiant 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nevienkartinis paneigimas ir ieškovo atsiprašymas turėtų būti pakankama satisfakcija ieškovui už atsakovo klaidos sukeltas pasekmes. Sprendžiant atsakomybės už akivaizdžią klaidą klausimus turėtų būti vadovaujamasi teisingumo, proporcingumo ir protingumo principais. Ginčo atveju, atsižvelgiant į įpareigojimo paneigti formą ir turinį, į priteistos neturtinės žalos dydį bei lyginant visa tai su suformuota teismų praktika, akivaizdu, kad atsakovui buvo pritaikyta civilinė atsakomybė tokia apimtimi, kuri galėtų būti pagrįsta tik tyčinių veiksmų atveju.