- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-16
- Bylos Nr.
- I-1248-426/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Rūta Miliuvienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- H. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Aidas Mažeika
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Henriko Sadausko,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja H. Z. prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (15/5-8)11U-1972(02073) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei H. Z., panaikinimo“ (toliau – Sprendimas), kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7405167, galiojantį iki 2019 m. kovo 2 d. (toliau – leidimas laikinai gyventi; I t, b. l. b. l. 1–7).
Skunde (b. l. 1-5, t. I) pareiškėja nurodo, kad Sprendimas yra nepagristas ir neteisėtas. Pareiškėja paaiškina, kad Migracijos departamentas dėl vykdomos veiklos į uždarąją akcinę bendrovę (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) nesikreipė, neprašė darbo sutarčių, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių, todėl klaidingai nustatė dirbančių žmonių darbo laiką. Pareiškėjos manymu, Leidimas negalėjo būti panaikintas, kadangi bendrovė atitiko Leidimo laikinai gyventi sąlygas.
Paaiškino, kad patikrinimo metu 2017 m. lapkričio 29 d. Bendrovėje dirbo trys Lietuvos piliečiai, kuriems už 2017 m. lapkričio mėnesį deklaruotos draudžiamosios pajamos Sodros duomenimis: K. K. priskaitytas darbo užmokestis 1 285,71 Eur. L. M. – 380 Eur, G. Z. – 380 Eur. Iš viso draudžiamos pajamos sudarė 2 045,71 Eur, t. y. 344,11 Eur viršija 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Migracijos departamentui pareiškėja pateikė dokumentus apie tai, kad yra Bendrovės, kurios įstatinis kapitalas 73 848 Eur, akcininkė ir vadovė, turi ne mažiau, kaip 30 procentų balsų, yra investavusi 24 616 Eur, Bendrovė dirba pelningai. Pinigų likutis jos banko sąskaitoje 5 050 Eur. Pabrėžia, kad atitinka pragyvenimo poreikius Lietuvoje, nurodytus Migracijos departamento tinklapyje.
Pareiškėja pažymi, kad atsakovė pozicijos apie jos darbo laiką ir užmokestį nepagrindė jokiais įrodymais, neprašė darbo laiko apskaitos žiniaraščio ir darbo užmokesčio priskaitymo dokumento, todėl negalėjo nustatyti, kiek ir už ką pareiškėjai buvo priskaičiuotas darbo užmokestis. Skunde atkreipia dėmesį į tai, kad kreipėsi išduoti Leidimą laikinai gyventi Lietuvoje visai kitu pagrindu, t. y. pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnį, kadangi ketino, o šiuo metu vykdo veiklą Lietuvoje ir yra ne darbuotojas, o darbdavys.
Pareiškėja aiškina, kad pagal Įstatymo 45 straipsnį, vykdydama teisėtą veiklą Lietuvoje, neprivalo dirbti pilną darbo laiką pagal sutartį, kadangi jos veikla – organizuoti verslą, priimti svarbius sprendimus Bendrovės veikloje. Tikslas – gauti kuo didesnį pelną, siekti bendrovės augimo.
Atkreipia dėmesį, kad yra pateikusi banko išrašą apie turimas lėšas ir deklaravusi gautas pajamas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Finansų ministerijos (toliau – Inspekcija). Pajamos yra teisėtos, pareiškėjos nuomone, atsakovas nepagrįstai teigia, kad ji neturi pinigų pragyvenimui Lietuvoje. Pasak pareiškėjos, Migracijos departamento teiginys, kad nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. spalio 31d. buvo mokamas draudžiamųjų pajamų dydis 8,64-11,38 Eur per mėnesį, nesudaro pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o tik patvirtina, kad yra apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu.
Šalies argumentai
Skunde pareiškėja nurodo, kad pateikė darbo sutartį, banko išrašą ir draudimą, tačiau patikrinimo metu apie jos turimas lėšas Migracijos departamentas neklausė ir dokumentų nereikalavo.
Migracijos departamento sprendimas, pareiškėjos įsitikinimu, pagrįstas spėjimais bei įtarimais, kurie buvo paneigti paaiškinant dėl draudžiamųjų pajamų, dėl patikrinimo metu nustatytų aplinkybių. Aiškina, kad Įstatyme nereglamentuota, jog privalėjo nurodyti ar pranešti Migracijos departamentui apie pasikeitusius darbuotojus ar pakeistas darbo sutartis. Bendrovei neapribota teisė priimti ir atleisti darbuotojus, keisti darbo sutartis atsižvelgiant į verslo poreikius.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą tenkinti. Akcentavo, kad atsakovas situaciją įvertino nevisapusiškai ir itin formaliai bei pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės darbuotojų draudžiamąsias pajamas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su skundu.
Atsiliepime (b. l. 24-28, t. I) nurodo, kad 2016 m. lapkričio 29 d. pareiškėja tuo pagrindu, kad ketina ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės dalyvė, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Trakų grupei (toliau – Trakų grupė) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atsakovas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pakeitė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi dvejiems metams.
Nurodo, kad, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2017 m. lapkričio 29 d. patikrino, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinę sistemą, atsakovas nustatė, kad Bendrovėje įdarbinti 6 asmenys: 3 užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi, ir 3 Lietuvos Respublikos piliečiai. Pažymi, kad tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis gavo nustatytą darbo užmokestį, o kitiems Lietuvos Respublikos piliečiams (atitinkamai nuo 2017 m. birželio 1 d. ir 2017 m. rugsėjo 1 d.) nebuvo mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatymas minimalus darbo užmokestis.
Atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėja ir Bendrovė 2017 m. birželio 1 d. (t. y. daugiau nei 5 mėnesius nuo ginčijamo sprendimo priėmimo) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Bendrovėje neįsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
Pažymi, kad aplinkybė, jog po Sprendimo priėmimo Bendrovėje darbuotojams pradėtas mokėti Įstatymo nustatytas darbo užmokestis, nepaneigia, kad pareiškėja daugiau kaip 5 mėnesius atliko tęstinį imperatyvių teisės normų reikalavimų, kurių pagrindu jai išduotas leidimas laikinai gyventi, pažeidimą. Ginčijamame sprendime atsakovas padarė išvadą, kad, įvertinus visas nustatytas faktines aplinkybes, Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų ir pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymi, kad pareiškėja skunde nurodo Įstatymo nuostatas, kurios nėra taikytinos šioje situacijoje.
Nurodo, kad pareiškėja taip pat pažeidė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Šalies argumentai
Migracijos departamentas patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja gauna mažesnį nei darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, kurio nepakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėja prašyme nurodė, kad pragyvenimo lėšos Lietuvoje yra ne mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalusis darbo užmokestis ir pelnas iš vykdomos veiklos. Akcentuoja, kad iš pateikto sąskaitos išrašo matyti, jog pinigai į sąskaitą pervesti 2017 m. gruodžio 8 d., t. y. jau po Sprendimo priėmimo ir išsiuntimo pareiškėjai, o pradinis sąskaitos likutis iki 2017 m. gruodžio 8 d. įrašo buvo 28 Eur.
Nurodo, kad, patikrinus draudėjo viešus duomenis, 2017 m. lapkričio 29 d. buvo nustatyta, kad Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDFV) biudžetui sudarė daugiau nei 1 390 Eur. Atsakovas pažymi, jog Bendrovės turėta skola VSDFV ir pareiškėjos gaunamos pajamos, ginčijamame sprendime buvo įvertintos kaip duomenų visuma, o ne kaip aplinkybės, sudarančios savarankišką ginčijamo sprendimo faktinį pagrindą.
Akcentavo, kad sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos ir Bendrovės atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, duomenų sprendimui priimti pilnai pakako, Migracijos departamentas neprivalėjo susisiekti su įmonės akcininkais, tikrinti darbo sutartis ar apklausti įmonės darbuotojus. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą nustatymas apsiriboja juridinio fakto konstatavimu.
Nurodo, kad Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, byla nagrinėjama atsakovo atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 29 d. tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla, kaip Bendrovės dalyvė, Trakų grupei pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi (I t., b. l. 30–38).
Atsakovas 2017 m. vasario 22 d. sprendimu, vadovaudamasi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pakeitė leidimą laikinai gyventi ir išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus (I t., b. l. 38, I t, b. l. 48–49, II t., b. l. 27).
Atsakovas Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. kovo 2 d. (I t., b. l. 8–10). Sprendime konstatavo, kad šiuo metu pareiškėja ir Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimų. Be to, nustatė, kad pareiškėja Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes atsakovo neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė.
Pareiškėja nesutinka su Sprendimu ir teigia, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas.
Sprendimas grindžiamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Atsakovas nustatė, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų. Šioje normoje buvo įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra Bendrovės akcininkė ir direktorė, jai priklauso 850 vienetų vardinių paprastųjų akcijų (I t., b. l. 11).
Ta aplinkybė, kad pareiškėja yra Bendrovės dalyvė (akcininkė ir direktorė) ir Bendrovė vykdo veiklą, nepaneigia imperatyvaus Įstatymo reikalavimo įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietas ir jose visą darbo laiką privalo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Būtina atitiktis abiejų sąlygų nustatytiems reikalavimams. Pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia atsakovo išvados, kad Bendrovė patikrinimo metu minėto reikalavimo nebeatitiko. Duomenys yra vertintini Sprendimo priėmimo metu.
Pažymėtina, kad ginčui nereikšmingi argumentai ir pateikti dokumentai dėl Bendrovės vykdomos veiklos, kadangi veiklos fiktyvumo faktas nebuvo nustatytas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja pakeisti leidimą kreipėsi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu (ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas) ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
Pagal 2015 m. lapkričio 2 d. darbo sutartį pareiškėja priimta į direktorės pareigas (I t., b. l. 67-68), kurioje nustatyta, kad jai mokamas nemažesnis nei nustatytas minimalus darbo užmokestis ir nurodyta darbo dienos trukmė, t. y. 8 val. per darbo dieną 5 darbo dienos per savaitę. Bendrovėje priimti dirbti G. Z., K. K. ir A. K., kurių darbo sutartyse nustatyta, kad jiems mokamas nemažesnis nei nustatytas minimalus darbo užmokestis ir nurodyta darbo dienos trukmė, t. y. 8 val. per darbo dieną 5 darbo dienos per savaitę (I t., b. l. 69-70, 71-72, 73-74).
Atsakovas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, remdamasis Sodros informacinės sistemos duomenimis (II t., b. l. 31–38), 2017 m. lapkričio 29 d. patikrino, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1 punkte nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus. Minėta, kad leidimas laikinai gyventi išduotos būtent teisėtos veiklos pagrindu.
Patikrinimo metu atsakovas nustatė, kad Bendrovėje dirbo šeši asmenys pagal darbo sutartis (I t. b. l. 29–50). Atsakovas, remdamasis VSDFV informacine sistema, nustatė kad Bendrovėje buvo įdarbinti šeši asmenys, t. y. 3 užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi, ir 3 Lietuvos Respublikos piliečiai. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra. Atsakovas turi teisę gauti oficialius duomenis iš institucijų ir jais remtis. Nustatė, kad vienas Lietuvos Respublikos pilietis gavo nustatytą darbo užmokestį (II t., b. l. 35), o kitiems Lietuvos Respublikos piliečiams (atitinkamai nuo 2017 m. birželio 1 d. ir 2017 m. rugsėjo 1 d.) nebuvo mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatymas minimalus darbo užmokestis (II t., b. l. 36, 37). Minėta, kad darbo sutartyse buvo nustatyta, kad mokamas ne mažesnis nei minimalus darbo užmokestis ir nustatyta 8 valandų darbo dienos trukmė.
Teismo vertinimu, atsakovo išvada, kad Bendrovė patikrinimo metu neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, yra pagrįsta oficialiais duomenimis. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys, kad jau po patikrinimo bendrovės darbuotojams buvo mokamas didesnis darbo užmokestis, negali paneigti tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Taigi, Bendrovėje nebuvo visą darbo laiką dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.
Pažymėtina, kad pareiškėja turėjo pareigą atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus visą leidimo laikinai gyventi laikotarpį.
Taip pat pareiškėja atsakovui neteikė informacijos apie pasikeitusią padėtį Bendrovėje, nors tokią pareigą turėjo pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį. Šiuo atveju ne atsakovas turėjo reikalauti pateikti duomenis, o pati pareiškėja turėjo pareigą informuoti atsakovą.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi, kurios, kaip minėta, pareiškėja ir Bendrovė neatitiko.
Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindai (žr., pvz., 2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje bylos eA-4983-624/2017). Taip pat praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. Nr. A-4926-662/2017).
Akcentuotina, kad atsakovo nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjos gaunamo darbo užmokesčio ir jos gaunamų pajamų, skolos Sodrai neturi teisinės reikšmės ginčijamam sprendimui. Šiuo atveju, atsakovas vertino visumą nustatytų aplinkybių.
Konstatuotina, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, įvertinęs visą surinktą medžiagą, ginčijamame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja ir Bendrovė nuo 2017 m. birželio 1 d., t. y. 5 mėnesius iki sprendimo priėmimo, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl atsakovo Sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas. Jokių išimčių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimtas sprendimas yra proporcingas ir adekvatus ir šiuo atveju pareiškėjai kyla teisinė pasekmė – leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu. Teismo vertinimu, atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją, šiuo atveju oficialūs Sodros duomenys patvirtina nustatytas aplinkybes.
Remiantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Taigi, atsakovas pagrįstai vadovavosi Įstatymo nuostatomis, galiojusiomis iki 2017 m. sausio 1 d.
Pažymėtina, kad atsakovo priimtas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis į Migracijos departamentą su nauju prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos nuostatomis. Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2018 m. kovo 19 d. sprendimas administracinėje byloje eA-3472-1062/2018)
Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Netenkinus pareiškėjos skundo, negali būti tenkinamas reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos H. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.