- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-12
- Bylos Nr.
- A-590-552/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00339-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- G. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas G. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti 70 000 Eur neturtinės žalos.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. spalio 10 d. yra apribota jo laisvė pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) jis buvo laikomas kartu su 1-4 asmenimis kamerose, kurių plotas apie 6,5-7 kv. m. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kas mėnesį perkeliamas į kitas kameras, kuriose šalta, buvo matomas pelėsis, krito tinkas, langai skylėti, t. y. sąlygos neatitiko Higienos normų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K stinga privatumo, dingo jo laiškai draugėms, dėl to nutrūko bendravimo ryšys ir santykiai. Taip pat nurodė, kad jis nebuvo vedamas į patalpas, skirtas žiūrėti televiziją, o pradžioje nebuvo vedamas ir į sporto salę. Pareiškėjo 2013 m. prašymai kreiptis į gydytojus taip pat dingo. Į pareiškėjo skundus nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentas nereaguoja. Pareiškėjo vertinimu, dėl jo skundų prasidėjo spaudimas, jis buvo pastoviai žeminamas, iš jo tyčiojamasi, nepagrįstai buvo skiriamos pareiškėjui nuobaudos, papeikimai. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas teigė patyręs didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo jo sveikata. Pareiškėjas nurodė, kad jis turi tik vieną inkstą, tačiau reikiamo gydymo nesulaukia, į jo sveikatos nusiskundimus nėra kreipiamas dėmesys, o jo sveikata tik blogėja. Dėl pablogėjusios savijautos sutriko visavertis jo gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas nebegali ramiai miegoti, tapo dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Teismo posėdžio metu pareiškėjas G. R. nurodė, kad pirmo korpuso nuteistieji vedami į žymiai mažesnius pasivaikščiojimo kiemelius nei nuteistieji, esantys antrame korpuse. Dušai nėra dezinfekuojami ir pareiškėjui atsirado problemų su oda, dėl to jis priverstas lankytis pas dermatologą. Apšvietimas taip pat neatitinka nustatytų reikalavimų, kenkia regėjimui, tualete nėra durų.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo skundžiamuoju buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, dalį skundžiamo laikotarpio pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Atsakovas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius – 954, kuris yra nuolat viršijamas, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Atsakovas paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metrų aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsakovo teigimu, pareiškėjas turėjo galimybę kiekvieną dieną žiūrėti per televiziją transliuojamas programas, filmus. Pareiškėjas kiekvieną dieną buvo vedamas į pasivaikščiojimą gryname ore, kur turėjo galimybę užsiimti fiziniu lavinimu, sportu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2151,50 Eur neturtinės žalos. Likusią skundo dalį teismas atmetė.
Teismas nurodė, kad Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kuri įsigaliojo 2010 m. balandžio 11 d. (toliau – ir Higienos norma) minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124, vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas atsakovo argumentą, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, nelaikė reikšmingu nagrinėjamuoju atveju, nes pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas laikotarpyje nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 8 d. galėjo patirti neturtinę žalą dėl laikymo kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų nustatyto minimalaus ploto reikalavimo.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose buvo matomas pelėsis, kamerų apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, krito tinkas, šalta, dušai nedezinfekuojami, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo jo nurodyti pažeidimai, nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius apie jo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K: pareiškėjo skundų Lukiškių TI-K administracijai dėl jo laikymo sąlygų, atsakymų į juos. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovo pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai surašyti atlikus patikrinimus tuo metu, kai pareiškėjas nebuvo laikomas atitinkamose kamerose. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio kameroje. Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Higienos normos keliamus reikalavimus.
Teismas rėmėsi Higienos normos 39.1 punktu ir nurodė, jog pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė dėl dušų nedezinfekavimo nenustatyta Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose, byloje nėra kitų įrodymų. Be to, nors pareiškėjas teigė, kad dėl nedezinfekuojamų dušų susirgo odos liga, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė.
Teismas rėmėsi Higienos normos 21 punktu, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 metrų aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginius, kad tualete nėra durų, teismas vertino kritiškai.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog jis yra diskriminuojamas, kadangi yra vedamas pasivaikščioti į mažesnį pasivaikščiojimo kiemelį nei antro korpuso nuteistieji, teismas pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemelio įrengimas numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, tačiau pasivaikščiojimo kiemelio dydžio ribos nėra reglamentuotos nei minėtose taisyklėse, nei Higienos normose. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nesiskundė pasivaikščiojimų trukme, pasivaikščiojimo kiemelio dydžiu, o jo vertinimas, kad pirmo korpuso nuteistieji yra diskriminuojami, nepagrįstas jokiais įrodymais, grindžiamas vien tik pareiškėjo įsitikinimu.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K ignoravo jo nusiskundimus dėl sveikatos, teismas pažymėjo, kad iš Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. vasario 23 d. pažymos Nr. 24-962 matyti, jog pareiškėjui pasiskundus sveikatos pablogėjimu, buvo skiriamos gydytojų specialistų konsultacijos, atliekami tyrimai, pareiškėjas buvo gydomas tiek Laisvės atėmimų vietų ligoninėje, tiek ambulatoriškai, buvo siunčiamas konsultuotis į VU Santariškių konsultacijų polikliniką, todėl teismas pareiškėjo teiginius apie tai, jog Lukiškių TI-K administracija nekreipė dėmesio į pareiškėjo nusiskundimus dėl sveikatos, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
Nors pareiškėjas teigia, kad nebuvo vedamas į patalpas, skirtas žiūrėti televiziją, o pradžioje nebuvo vedamas ir į sporto salę, šiuos pareiškėjo teiginius teismas vertino kritiškai. Teismas nurodė, kad iš Lukiškių TI-K socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. vasario 25 d. pažymos Nr. 24-1052 matyti, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dalyvauti pataisos programose ir pozityvaus užimtumo priemonėse: savišvietos, fizinio lavinimo, religinių apeigų atlikimo, t. y. turėjo galimybę žiūrėti per kabelinę televiziją transliuojamas įvairaus pobūdžio laidas ir filmus. Lukiškių TI-K socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. vasario 24 d. pažyma Nr. 24-1018 patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpyje nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. buvo vedamas į sporto salę. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dalyvauti užimtumo priemonėse. Teismas pažymėjo, kad nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė jokių pareiškėjo prašymų dėl dalyvavimo tokiose programose.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad dingo jo siunčiami laiškai draugėms, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė nei asmenų, kuriems buvo skirti laiškai, pavardžių, nei kada laiškai buvo siunčiami. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K nėra reiškęs jokių skundų, paklausimų dėl dingusių laiškų. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių aplinkybių apie laiškų dingimą ir byloje nesant jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, teismas negalėjo nustatyti šio pažeidimo buvimo fakto.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012 ir pažymėjo, kad nustatytos aplinkybės, jog 331 dieną pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (331 dieną), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, sprendė, jog nagrinėjamuoju atveju pareiškėjui priteistina 2 151,50 Eur (6,50 Eur x 331 d.) suma yra pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl pareiškėjo prašomą 70 000 Eur sumą laikė neadekvačia dėl netinkamų laikymo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
III.
Pareiškėjas G. R. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti iš atsakovo 70 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad pusantrų metų laukė, kol bus nuvežtas į Santariškių ligoninę, jam padidėjo kraujo spaudimas, pastoviai skauda inkstą, širdį, sąnarius, atsirado odos problemų dėl jo laikymo žiauriomis, nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas nesutinka, kad buvo įskaičiuotos tik 331 dienos ir atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai paskaičiavo tik laikotarpį nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 8 d., o ne iki 2015 m. sausio 2 dienos. Pareiškėjas nurodo, kad nesulaukia dokumentų iš Santariškių ligoninės dėl inksto būklės. Pareiškėjas prašo išreikalauti medicinos knygutę ir pagal ją spręsti dėl pablogėjusios sveikatos. Pareiškėjas pažymi, kad jam buvo grasinama, daromas psichologinis spaudimas, todėl nerašė skundų, nurodo tai galinčius paliudyti asmenis. Pareiškėjas pažymi aplinkybes dėl nedezinfekuojamo dušo, dingusios korespondencijos, vedimo pasivaikščioti, sąlygų sportuoti, pelėsio kameroje, apšvietimo, šalčio, kitų laikymo sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant suimtą Vilniaus tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 2501,50 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui 331 dienas teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus. Kitus pareiškėjo nusiskundimus pirmosios instancijos teismas pripažino neįrodytais ir nepagrįstais.
Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma, nurodydamas, kad teismas netinkamai skaičiavo laikotarpį, už kurį priteistinas neturtinės žalos atlyginimas bei pakartodamas argumentus, susijusius su jo sveikatos būkle, kamerų atitikimu kitiems higienos normų reikalavimams, sąlygų sportuoti, pakankamai pasivaikščioti nesuteikimu. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako papildomus argumentus dėl kalinimo sąlygų, jo sveikatos būklės ir atsakovo pareigūnų elgesio 2014 m. gruodžio 9 d. – 2015 m. balandžio 9 d. laikotarpiu.
Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju, būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Pabrėžtina, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo ( toliau – ir ABTĮ) 22 ir 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui, todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą.
Pareiškėjas savo 2014 m. liepos 28 d. skunde (b. l. 1-2) bei 2014 m. gruodžio 8 d. pataisytame skunde (b. l. 7-9) nurodė, kad prašo atlyginti neturtinę žalą , padarytą iki skundo surašymo dienos, t.y. iki 2014 m. gruodžio 8 d. Tokią savo poziciją jis patvirtino ir 2015 m. balandžio 7 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje, nepareiškęs papildomų prašymų. Ta faktinė aplinkybė, kad sekančią dieną po teismo posėdžio, teismui jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, pareiškėjas surašė ir pateikė skundo papildymą, nekeičia bylos nagrinėjimo ribų, nes ABTĮ 52 straipsnis suteikia teisę pareiškėjui tikslinti ir pakeisti skundo pagrindą ar dalyką bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos nagrinėjimo ribas ir byloje vertino atsakovo elgesį su pareiškėju 2013 m. spalio 11 d. - 2014 m. gruodžio 8 d. laikotarpiu.
Kartu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 136 straipsnį apeliacinės instancijos teismo funkcija yra patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Visi reikalavimai ir juos pagrindžiantys argumentai turi būti nurodyti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 ir 7 p., 82 str. 6 ir 7 d., 130 str. 5 d., 138 str. 2 ir 3 d.). Pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, bei išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso (ABTĮ 53 str. 3 d.) užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą, nes ji negalėtų būti tikra, kad kita šalis nepateiks jai procesinio siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdu iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu neturtinės žalos padarymo laikotarpiu atmestini kaip nepagrįsti ir išeinantys už bylos nagrinėjimo ribų. Dėl tų pačių priežasčių, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi argumentai dėl kalinimo sąlygų ir atsakovo elgesio 2014 m. gruodžio 9 d. – 2015 m. balandžio 9 d. laikotarpiu nenagrinėtini ABTĮ 130 straipsnio 5 dalies pagrindu.
Pažymėtina, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Pirmosios instancijos teismas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nurodyta tvarka įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 8 d. 331 parą buvo kalinamas kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016). Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojo 289,62 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad administracinėje byloje nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų realiai pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai jo sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimui pirmosios instancijos teismo priteista 2501,50 Eur suma yra pakankama dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms ir nėra aiškiai neadekvati patirtai žalai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes , tinkamai aiškinęs ir taikęs materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.