- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-25
- Bylos Nr.
- A-143-3048-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03685-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Gintvidas“
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos teritorinės muitinės Šiaulių I-os
- Kategorijos
- 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Gintvidas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Gintvidas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinės muitinės Šiaulių I-os kategorijos krovinių postui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Gintvidas“ (toliau – pareiškėjas, UAB ,,Gintvidas“, apeliantas) skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 7–8), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių teritorinės muitinės 2009 m. kovo 31 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9SM320015M bei atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Muitinės departamentas) 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-606 ,,Dėl UAB ,,Gintvidas“ skundo“ ir atleisti UAB ,,Gintvidas“ nuo delspinigių ir baudos.
Pareiškėjas nurodė, kad UAB ,,Gintvidas“ ilgą laiką turi permoką biudžete (iki šios dienos permoka yra apie 50 000 Lt), žalos valstybės biudžetui nėra padariusi, todėl delspinigių bei baudos skyrimas prieštarauja logikos, teisingumo ir protingumo kriterijams. Vien palūkanų forma Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) gavo apie 17 600 Lt nuo įmonės permokos, esančios valstybės biudžete, skaičiuojant vidutiniškai po 6 procentus metinių palūkanų nuo visos 50 000 Lt sumos. Teigė, kad Muitinės departamentas, skirdamas nuobaudą, turėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog permoka ūkio subjektams sugrąžinama tik 2 kartus per metus (po sausio 1 d. ir po liepos 1 d.). Prievolė išsireikalauti informaciją iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apie įmonės turimą permoką nustatyta Muitinės departamentui, o ne pareiškėjui. Bauda ir delspinigiai, kuriuos siekia gauti Muitinės departamentas, nėra įmonės skola biudžetui. Atvirkščiai – valstybė skolinga UAB ,,Gintvidas“ didžiules sumas, tačiau Muitinės departamentas, priimdamas sprendimus, į tai neatsižvelgė. Neaišku, kodėl skirta 20 procentų, o ne minimali – 10 procentų dydžio bauda. Pažymėjo, kad būtina taikyti senaties terminą (kuris jau suėjo) tiek delspinigiams, tiek ir baudos skyrimui. Nagrinėjant skundą, privalėjo būti atsižvelgta į visas taisykles ir norminius aktus, kurie užtikrina objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 113–114) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė motyvų, kodėl nesutinka su įmonei Šiaulių teritorinės muitinės 2009 m. kovo 31 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 9SM320015M įregistruota mokestine nepriemoka muitinėje – 5 206 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), skundo motyvai yra susiję su apskaičiuotais delspinigiais bei paskirta bauda. Pagal kartu su skundu Muitinės departamentui pateiktus dokumentus, pareiškėjas PVM permoką turėjo 2009 m., o apie aktualiu laikotarpiu – nuo prievolės sumokėti mokesčius atsiradimo dienos iki mokesčių sumokėjimo terminų pabaigos (2006–2008 m.) – turėtą PVM permoką pareiškėjas duomenų nei Šiaulių teritorinei muitinei, nei Muitinės departamentui nepateikė. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko ir Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. VA-182/1B-1042 (2009 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. VA-26/1B-177 redakcija) patvirtintos Mokesčių permokos įskaitymo mokesčių nepriemokai ir skoloms valstybei padengti taisyklių įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) nuostatomis, jeigu pareiškėjas aktualiu laikotarpiu (2006–2008 m.) turėjo mokesčio permoką, jis turėjo pateikti prašymą apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, jos administruojamų mokesčių permokos (skirtumo) įskaitymo muitinės administruojamų mokesčių nepriemokoms arba mokesčiams, kurių mokėjimo terminas nepasibaigęs, padengti. Tačiau pareiškėjas prie skundo Muitinės departamentui pateikė prašymą Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kuriuo prašo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką pagal Šiaulių teritorinėje muitinėje 2009 m. balandžio 16 d. įformintas deklaracijas. Kitokio prašymo pareiškėjas muitinei nepateikė; į vietos mokesčių administratorių dėl mokesčių permokos įskaitymo turi kreiptis būtent pats pareiškėjas. Nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad prievolė išsireikalauti informaciją iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apie įmonės turimą permoką nustatyta Muitinės departamentui, o ne pareiškėjui, bei kad pareiškėjas turėjo permoką biudžete ir jokios žalos valstybės biudžetui nepadarė. Muitinės departamentas 2010 m. lapkričio 30 d. sprendime Nr. 1A-4.13-606 aiškiai pasisakė, kodėl pareiškėjui skiriama 20 procentų, o ne minimali – 10 procentų dydžio bauda – be baudos dydį mažinančių aplinkybių (įmonė patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su muitinės pareigūnais, laiku ir operatyviai teikė informaciją), nustatytos ir baudos dydį didinančios aplinkybės – nustatyti du skirtingi pažeidimai, įmonės pažeidimai deklaruojant prekes pagal 83 importo bendruosius administracinius dokumentus (toliau – ir BAD). Todėl skundo argumentas dėl per didelės (20 proc.) baudos skyrimo nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinės muitinės Šiaulių I-os kategorijos krovinių postas (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į skundą (b. l. 27–29) prašė atmesti skundą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad UAB „Gintvidas“ 2006–2008 m. laikotarpiu deklaruodama prekes muitinei neteisingai deklaravo importuotų prekių apmokestinamąją vertę. Šiaulių teritorinė muitinė 2009 m. kovo 31 d. patikrinimo ataskaita Nr. 9SM320015M įregistravo UAB „Gintvidas“ papildomai apskaičiuotą mokestinę prievolę: 5 206 Lt importo PVM, 1 459 Lt delspinigių, 1 041 Lt baudų, iš viso: 7 706 Lt. UAB „Gintvidas“ nepateikė, o muitinė nenustatė, kad nėra įmonės kaltės dėl padaryto pažeidimo, todėl atleisti nuo paskirtos baudos ir priskaičiuotų delspinigių, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nėra pagrindo. Atleisti UAB „Gintvidas“ nuo paskirtos baudos ir priskaičiuotų delspinigių pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas negalima, kadangi muitinė nenustatė aplinkybių, nulėmusių mokesčio įstatymo pažeidimus, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad žalos biudžetui nepadaryta, tačiau to nepagrindžia įrodymais. Muitinė taip pat neturi informacijos, kad UAB „Gintvidas“ 2006– 2008 m. turėjo apie 50 000 Lt mokesčių permoką į valstybės biudžetą, todėl atleisti nuo paskirtos baudos ir priskaičiuotų delspinigių, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nėra pagrindo. Muitinė, skirdama UAB „Gintvidas“ 20 procentų dydžio baudą, tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes ir pagrįstai skyrė tokio dydžio baudą, kurią mažinti nėra tikslinga. Kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės taip pat neįrodo skundo pagrįstumo, todėl Muitinės departamentas mokestinį ginčą išsprendė iš esmės teisingai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 10 d. sprendimu (b. l. 137–140) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Šiaulių teritorinė muitinė, atlikusi UAB ,,Gintvidas“ ūkinės komercinės veiklos, vykdytos nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 9 d., jos apskaitos, finansinės atskaitomybės kompleksinį mokestinį patikrinimą, susijusį su muitų teisės aktų taikymu, ir įvertinusi patikrinimo rezultatus, 2009 m. kovo 31 d. patikrinimo ataskaita Nr. 9SM320015M nustatė, kad įmonė, deklaruodama prekes muitinei, neteisingai deklaravo importuotų prekių apmokestinamąją vertę, ir nusprendė įregistruoti įmonei mokestinę nepriemoką muitinėje – 5 206 Lt PVM, 1 459 Lt PVM delspinigių bei skirti 20 procentų dydžio baudą (1 041 Lt). Pareiškėjas skundu kreipėsi į Muitinės departamentą, kuris 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-606 ,,Dėl UAB ,,Gintvidas“ skundo“ patvirtino Šiaulių teritorinės muitinės 2009 m. kovo 31 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9SM320015M. Teismas nurodė, jog pareiškėjas PVM priskaičiavimo ir delspinigių bei baudos apskaičiavimo pagrįstumo neginčija. Jis mano, kad priskaičiuoti mokesčiai turėjo būti išskaičiuoti iš įmonės turimos permokos valstybei. Dėl šios priežasties, pareiškėjo manymu, negalėjo būti skaičiuojami PVM delspinigiai, o PVM bauda negalėjo būti skiriama todėl, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta žala biudžetui. Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 10 dalimi, Tvarkos 4 punktu. Teismas nustatė, kad pareiškėjui mokestinio patikrinimo metu papildomi PVM buvo priskaičiuoti už 2006–2008 m. laikotarpį. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad UAB „Gintvidas“ 2006–2008 m. turėjo apie 50 000 Lt mokesčių permoką į valstybės biudžetą. Pareiškėjo Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktas 2009 m. balandžio 9 d. prašymas Nr. 04, kuriuo prašė grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką pagal Šiaulių teritorinėje muitinėje 2009 m. balandžio 16 d. įformintas deklaracijas, patvirtina, kad permoka susidarė 2009 m. Įvertinęs bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, aktualiu laikotarpiu (2006–2008 m.) turėdamas mokesčio permoką, turėjo pateikti prašymą apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, jos administruojamų mokesčių permokos (skirtumo) įskaitymo muitinės administruojamų mokesčių nepriemokoms arba mokesčiams, kurių mokėjimo terminas nepasibaigęs, padengti. Pareiškėjas neįrodė permokos egzistavimo, todėl papildomi PVM, delspinigiai ir bauda buvo priskaičiuoti pagrįstai. Teismas, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pažymėjo, jog pagal šią teisės normą delspinigiai turi būti skaičiuojami nuo papildomai apskaičiuotos mokėtinos į biudžetą mokesčių sumos, kurią nustatant mokesčių administratorius privalo įvertinti ir mokesčių mokėtojo turimas mokesčių permokas (Mokesčių administravimo įstatymo 87 str.). Teismas nurodė, kad Šiaulių teritorinės muitinės patikrinimo aktu bei Muitinės departamento sprendimu pareiškėjui papildomai apskaičiuota 5 206 Lt PVM mokestinė nepriemoka, kuri nustatyta, įvertinus, kad įmonė PVM permokos už tikrinamą laikotarpį neturi ir priskaičiuoto mokesčio pareiškėjas neginčija, todėl pagrindo neskaičiuoti pareiškėjui ginčijamais sprendimais apskaičiuotų PVM delspinigių nėra. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti 5 206 Lt PVM nepriemoką, kurios jis neginčija (keliamas ginčas tik dėl PVM delspinigių ir baudų apskaičiavimo bei taikymo), be to, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra įrodyta, kad pareiškėjas objektyviai turėjo PVM mokesčio permoką. Todėl teigti, kad nebuvo padaryta žala biudžetui, teismo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 3 p.). Teismas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnis numato galimybę atleisti mokesčių mokėtoją nuo apskaičiuotų delspinigių, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. Byloje nenustatyta nei viena aplinkybė, nurodyta 141 straipsnio 1 dalyje, todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo. Teismas, įvertinęs Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio nuostatas, nurodė, kad tiek Šiaulių teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas atsižvelgė į lengvinančias aplinkybes (pareiškėjas mokesčių įstatymo pažeidimą pripažįsta, per patikrinimą bendradarbiavo su muitinės pareigūnais) ir sunkinančias aplinkybes (nustatyti įmonės pažeidimai deklaruojant prekes pagal 83 importo BAD), todėl pareiškėjui pagrįstai paskyrė 20 procentų dydžio PVM baudą. Teismas pažymėjo, kad atleidimo nuo paskirtos baudos sumokėjimo pagrindai nustatyti Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje. Byloje nenustatyta nei viena iš aplinkybių, nurodytų šioje teisės normoje, todėl teismas padarė išvadą, kad atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos pagrindo nėra. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos panaikinti ir atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudų mokėjimo pagrindo nėra, o skundas nepagrįstas, todėl netenkinamas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 144–145) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymą. Mokesčių mokėtojui laiku nepateikus vietos mokesčių administratoriui prašymo įskaityti permoką/skirtumą, įsiskolinimas nurašomas/išieškomas neginčo tvarka. Privalėjo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai tik prašymą įskaityti importo PVM permoką ar įsiskolinimą už praeitą ataskaitinį mėnesį, bet ne suskaičiuoti įsiskolinimo (jei jis yra) dydį, atsižvelgiant į esamą permoką biudžete. Tokius apskaičiavimus atlieka išimtinai Valstybinė mokesčių inspekcija. Neteisinga vienareikšmiškai tvirtinti, kad pateikti prašymus importo PVM ar permokai arba įsiskolinimui įskaityti privalo tik ūkio subjektas vien dėl to, kad mokesčių mokėtojui visa reikalinga informacija neprieinama.
2. Delspinigiai nėra įmonės skola biudžetui. Jie didžiąja dalimi susidarė dėl pačių valstybės pareigūnų kaltės bei netobulų įstatymų. Valstybė skolinga UAB ,,Gintvidas“ didžiules sumas. Pretenzijos pareikštos dėl delspinigių, kurie susidarė 2003–2007 m. Laiku pateikdavo deklaracijas dėl PVM įskaitymo, tačiau uždelsdavo valstybės tarnautojai.
3. Būtina taikyti ir sąžiningumo bei teisingumo kriterijus. Tik formalus vadovavimasis įstatymais negali būti laikomas aksioma. Privalėjo būti atsižvelgta į visas taisykles, norminius aktus, kurie užtikrina objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
4. Dėl lengvinančių aplinkybių nesiginčija, bet sunkinančiomis aplinkybėmis nurodytas pats pažeidimo faktas neatitinka norminių aktų dvasios ir sąvokos. Negalima laikyti sunkinančiomis aplinkybėmis pažeidimo, padaryto deklaruojant importo PVM, fakto, nes tai buvo tik pagrindas priimti patikrinimo ataskaitą ir apskaičiuoti delspinigius bei baudą.
5. Teismas nepasisakė dėl senaties taikymo tiek delspinigiams, tiek baudai. Yra suėję senaties terminai šioms netesyboms.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 156–157) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas, atsižvelgdamas į Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 10 dalies, Tvarkos 4 punkto nuostatas, pagrįstai pažymėjo, kad į vietos mokesčių administratorių dėl mokesčių permokos įskaitymo turi kreiptis būtent pats apeliantas. Įmonė neįrodė permokos egzistavimo aktualiu laikotarpiu (2006–2008 m.), todėl papildomi PVM, delspinigiai ir bauda buvo apskaičiuoti pagrįstai. Įmonė, vykdydama ūkinę veiklą ir tvarkydama su ja susijusią apskaitą, turėjo pati rūpintis ir žinoti, ar yra susidariusi mokesčio permoka, ir jei tokia yra, teikti prašymą dėl mokesčių permokos įskaitymo.
2. Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnis numato galimybę atleisti mokesčių mokėtoją nuo apskaičiuotų delspinigių. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo apskaičiuotų delspinigių, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog pagrindas atleisti nuo paskirtos baudos yra, jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Šiuo pagrindu pareiškėjo prašymas atleisti nuo paskirtos baudos yra nepagrįstas. Pagal Mokesčių administravimo ar kitus mokesčio įstatymus skiriamos baudos laikomos griežta (objektyvia) atsakomybe, kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė visuomet preziumuojama. Pareiškėjas į prekių, išleistų į laisvą apyvartą, muitinę vertę neįtraukė transportavimo išlaidų bei neteisingai deklaravo importuotų prekių apmokestinamąją vertę, todėl tapo atsakingas už neteisingos informacijos pateikimą (1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), 199 str. 1 d.). Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnis įpareigoja mokesčių mokėtoją teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę.
3. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojui skiriama nuo 10 iki 50 procentų dydžio bauda. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Nustačius atsakomybę sunkinančias aplinkybes, muitinė pagrįstai skyrė pareiškėjui 20 procentų dydžio baudą (1 041 Lt).
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 150–151) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad muitinė teisėtai apskaičiavo delspinigius ir pagrįstai paskyrė baudą už PVM nepriemoką 2006–2008 m. Mokestinio ginčo metu nenustatyta nei viena aplinkybė, nurodyta Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje, kurios pagrindu būtų galima atleisti apeliantą nuo delspinigių mokėjimo. Muitinė, skirdama UAB ,,Gintvidas“ baudą, tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes ir pagrįstai skyrė 20 procentų dydžio baudą, kurią mažinti nėra pagrindo. Apelianto teiginiai, kad nepriemoka biudžetui susidarė dėl pačių Valstybinės mokesčių inspekcijos bei muitinės pareigūnų kaltės, yra abstraktūs ir nepagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 2 dalimi, muitinė pagrįstai apskaičiavo PVM delspinigius už nesumokėtą 2006–2008 m. PVM iki patikrinimo ataskaitos surašymo dienos. Teiginiai, kad pažeistas delspinigių skaičiavimo senaties terminas, yra teisiškai nepagrįsti. Kitos apelianto nurodytos aplinkybės taip pat neįrodo apeliacinio skundo pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos matyti, kad mokestinė nepriemoka muitinei – 5 206 Lt PVM- bei su ja susiję 1 459 Lt dydžio delspinigiai ir 1 041 Lt dydžio (nurodytos nepriemokos 20 procentų dydžio) bauda pareiškėjui buvo apskaičiuoti trečiojo suinteresuoto asmens (tuomet Šiaulių teritorinės muitinės) surašyta 2009 m. kovo 31 d. patikrinimo ataskaita. Nagrinėjamas ginčas pagal savo pobūdį yra mokestinis ir, kaip matyti iš pareiškėjo atsakovui paduoto 2009 m. balandžio 10 d. skundo (kuris nulemia nagrinėjamo mokestinio ginčo ribas), kilo dėl pareiškėjui apskaičiuotos mokestinės baudos dydžio. Iš pastarojo skundo taip pat matyti, kad pareiškėjas, neneigdamas paties mokestinio pažeidimo padarymo fakto ir su šiuo faktu siejamos mokestinės nepriemokos apskaičiavimo pagrįstumo, prašė atsakovo atleisti jį nuo baudos ir delspinigių. Šį savo prašymą pareiškėjas grindė keliomis aplinkybėmis: pirma, kad jam paskirta bauda yra akivaizdžiai per didelė; antra, kad jis permokėjo valstybės biudžetui 65 529 Lt, todėl žala biudžetui nepadaryta, ir tai yra pagrindas taikyti jo atžvilgiu Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą (pagal šį punktą ir su juo siejamą Mokesčių administravimo įstatymo 100 str. 1 d. 2 p., mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo baudos ir delspinigių, kai jo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčių įstatymų nuostatas, nepadaroma žala biudžetui).
Pasisakydama dėl pirmojo iš pareiškėjo nurodytų prašymo pagrindų, kolegija pažymi, kad mokestinės baudos dydžio nustatymą reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Šios teisės normos taikymo požiūriu pareiškėjui paskirta artima minimaliai iš galimų baudos dydžių bauda. Toks baudos dydžio pasirinkimas mokesčių administratorių yra argumentuotas. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su šiais argumentais, pripažino, kad jis (toks pasirinkimas) yra pagrįstas. Kolegija, konstatuodama, kad apeliaciniame skunde nėra pateikti jokie argumentai, paneigiantys šią teismo išvadą, su ja sutinka.
Pasisakydama dėl antrojo iš pareiškėjo nurodytų prašymo pagrindų, kolegija pirmiausia pažymi, kad mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnis, pagal kurio 1 dalį, mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Todėl pareiškėjo prašomas padaryti jo nurodytos permokos įskaitymas (tokios permokos patvirtinimo atveju) galėjo būti atliktas tik Tvarkoje nurodytos institucijos – šiuo atveju Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, o ne tiesiogiai atsakovo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo kartu su paminėtu 2009 m. balandžio 10 d. skundu pateiktas Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresuotas 2009 m. balandžio 9 d. prašymas Nr. 04 yra surašytas po paminėtos patikrinimo ataskaitos surašymo (2009-03-31), o jame nurodytas (tariamai susidariusios) permokos laikotarpis (2009 m. sausio- kovo mėn.) yra kitoks, negu pareiškėjo veiklos mokestinio patikrinimo laikotarpis (2006-2008 m.). Vadinasi atsakovas, kaip mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija, neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo padaryti pareiškėjo prašomą permokos įskaitymą. Antra vertus, kolegija pažymi, kad pareiškėjas paminėtame atsakovui paduotame 2009 m. balandžio 10 d. skunde nenurodė jokių kitų (be tariamai susidariusios permokos buvimo) argumentų, kurie Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies (2007-07-03 įstatymo Nr. X-1249 redakcija) 3 punkto taikymo požiūriu leistų daryti išvadą, kad žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta. Todėl pareiškėjo prašymas taikyti šią teisės normą negali būti pripažintas pagrįstu.
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.