- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-21
- Bylos Nr.
- ATP-162-300/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 4-23-3-00033-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vidmantas Mylė
- Pažeidėjas
- R. G.
- Kategorijos
- 1.4.4Bauda (ANK 25 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracine tvarka nubausto asmens R. G. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria jo skundas netenkintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininko R. B. 2017 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 67N-86387385-17 (toliau – nutarimas), R. G. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnio 10 dalį ir jam paskirta 215 Eur bauda.
R. G. nubaustas už tai, kad 2016 m. birželio 20 d. apie 9.30 val. (duomenys neskelbtini) R. G. nepririštas šuo atbėgęs į T. D. sodybos kiemą sudraskė vieną T. D. priklausančią vištą ir padarė 10 Eur turtinę žalą, t. y. pažeidė Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. A-453 dėl gyvūnų laikymo Kelmės rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių patvirtinimo 43, 45 punktus. Nesutikdamas su tokiu nutarimu R. G. skundu kreipėsi į Kelmės rajono apylinkės teismą ir prašė šį nutarimą panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Kelmės rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi R. G. skundo netenkino ir 2017 m. vasario 14 d. nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Skundu, pateiktu Šiaulių apygardos teismui, R. G. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo jam paliktą paskirtą baudą už gyvūnų nepriežiūrą, t. y. šuns nepriežiūrą.
Teigia, kad policijos pareigūnai nesurinko įrodymų patvirtinančių, jog jo šuo buvo neprižiūrėtas, buvo palaidas ir sudraskė kaimynei priklausančią vištą. Apelianto įsitikinimu, kaimynai siekia su juo susidoroti, nes jo atžvilgiu jie yra nusiteikę priešiškai. Apeliantas analizuoja policijos pareigūnės A. K., liudytojų T. D., D. M., E. R., V. R., E. J., J. J., A. V., D. J., S. T. duotus paaiškinimus apie įvykio aplinkybes. Nurodo, kad pareigūnė A. K. atvykusi į įvykio vietą ir ją apžiūrėjusi, taip pat apžiūrėjusi šunį, mano namo kiemą, patvirtino, kad dėl šio įvykio jo šuo nėra kaltas. Tačiau išklausiusi kaimynų paaiškinimų, patikėjo jų nurodoma versija. Apelianto teigimu, pareigūnė nei pati tyrė įvykio aplinkybių, bet ir tai trukdė daryti kitiems atvykusiems pareigūnams. Teismo posėdžio metu jis nurodė, kad pareigūnė buvo šališka, trukdė nustatyti byloje tiesą. Pažymi, kad T. D. apklausos metu nurodė, jog jį (R. G.) ji mato pirmą kartą, jog nežino jo šuns, tačiau tvirtina, kad vištą sudraskė R. G. šuo. Vėliau T. D. parodė, kad taip jai liepė sakyti jos dukra D. M.. Tačiau šių paaiškinimų komisija nevertino ir jam paskyrė baudą. Pažymi, kad bylą grąžinus papildyti iš naujo buvo renkami įrodymai. T. D. paaiškino, kad ji nežino kas sudraskė jos vištą, jog ji nepagrįstai apkaltino žmogų, tačiau pareigūnai šių aplinkybių nesurašė. Apelianto nuomone, E. ir V. R. nurodė, kad vištą sudraskė jo šuo, patys vengdami atsakomybės, jog vištą galėjo sudraskyti būtent jų šuo. Apeliantas analizuoja ir kitų teisme apklaustų liudytojų – J. J., A. V., D. J., S. T. – parodymus. Teigia, kad liudytojai nurodė, jog jie suklydo, kad jo šuo sudraskė vištą. Apelianto nuomone, jis nubaustas nepagrįstai, t. y. neįrodyta, jog jo šuo sudraskė T. D. priklausančią vištą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į R. G. apeliacinį skundą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkas prašo R. G. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
R. G. apeliaciniu skundu kelia kaltės klausimą, nesutinka su teismo išvadomis dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo.
Pagal ATPK 257 straipsnį organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisė pažeidimų bylose Nr. 2AT-39-2014, 2AT-18-942/2015, 2AT-31-303/2015).
Taigi, nors R. G. ir yra nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, vis dėlto, pagal ATPK 256 straipsnio 1–3 dalių, 257 straipsnio nuostatas, duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo (bylą nagrinėjančio organo) prerogatyva. Todėl vien dėl to, jog R. G. yra nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nemanytina, kad jis patrauktas administracinėn atsakomybėn nepagrįstai. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutartį, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl R. G. kaltės jam įvykdžius jo ginčijamą teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 10 dalyje. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą patvirtina tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokio įrodymų vertinimo motyvus.
ATPK 110 straipsnio 10 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovės ir apsaugos bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus, dėl kurių atsirado žala asmens sveikatai ar turtui ir tokie veiksmai užtraukia baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo.
R. G. nubaustas už tai, kad jis pažeidė Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. A-453 dėl gyvūnų laikymo Kelmės rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių patvirtinimo 43, 45 punktus.
Gyvūnų laikymo Kelmės rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 43 punktas numato, kad, kai šuo laikomas pririštas, jis turi būti rišamas taip, kad neišeitų už žemės valdos, kurioje laikomas, ribos. Šių taisyklių 45 punkte nurodyta, jog uždaroje žemės valdoje šuo gali būti laikomas nepririštas, jei užtikrinama, kad šuo iš jos neišbėgs.
Tai, kad R. G. pažeidė minėtus Gyvūnų laikymo taisyklių reikalavimus, patvirtina apylinkės teismo posėdžių metu duoti nukentėjusiosios T. D. (2 t. 17 b. l.) parodymai, kurių metu ji nurodė, kad matė, kaip (duomenys neskelbtini) veislės R. G. šuo pagriebė ir nešėsi jos vištą iki R. G. namų. Tai, kad matė, kaip kaimyno R. G. šuo nešė vištą, o paskui bėgo T. D., kuri pasakė, kad šuo neša jos vištą, teismo posėdžio metu parodė liudytojai E. R. ir V. R. (2 t. 31 b. l.). Teisme apklausta liudytoja tyrėja A. K. patvirtino, kad buvo gautas T. D. pranešimas, jog R. G. šuo papjovė vištą, T. D. vijosi šunį norėdama iš jo nasrų atimti savo vištą. Šiuos nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus iš dalies patvirtino teisme apklausti liudytojai J. J., D. M., S. T., (2 t. 31 b. l.), jog matė gatvėje palaidą lakstantį R. G. šunį, T. D. pareiškimas (1 t. 9 b. l.), tarnybiniai pranešimai ( 1 t. 10, 25, 28 b. l.), policijos registruojamų įvykio registrų išrašas (1 t. 29–30 b. l.), R. K. rašytinis paaiškinimas (1 t. 24 b. l.).
Ir nors apelianto skundu bandoma įtikinti, kad nukentėjusiosios T. D. ir liudytojų E. R., V. R. parodymai melagingi, tačiau, apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo jų tokiais laikyti. Aptartų nukentėjusiosios, liudytojų parodymai esminėmis aplinkybėmis nuoseklūs ir tapatūs, jie atitinka tiek vieni kitus, tiek jų nurodytas aplinkybes išdėstytas rašytiniuose paaiškinimuose (1 t. 18, 21, 23 b. l.). Taip pat nėra pagrindo laikyti šališkais tyrėjos teisme duotus parodymus, nes jos nurodytos aplinkybės atitinka nukentėjusiosios T. D., liudytojų E. R., V. R. parodymus, tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes. Todėl daroma išvada, kad nukentėjusiosios, liudytojų, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, išskyrus R. G. apeliaciniame skunde išdėstytą nuomonę, jog kaimynai siekia su juo susidoroti, nes jo atžvilgiu jie yra nusiteikę priešiškai, pareigūnė buvo šališka, nes trukdė nustatyti byloje tiesą, parodymai nuoseklūs ir tapatūs, ir jie atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, tarpusavyje vieni kitiems neprieštarauja, ir todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Kartu pažymima tai, kad ir pats R. G. skunde neneigė, kad grįžęs į namus, prie savo kiemo vartų pamatė pamestą vištą, jog jo šuo buvo būdoje, jis buvo nepririštas, tačiau pateikia savitą buvusios situacijos vertinimą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėjęs šią administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad R. G. pažeidė Gyvūnų laikymo Kelmės rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 43, 45 punktuose numatytus reikalavimus ir administracinėn atsakomybėn už pažeidimo, numatyto ATPK 110 straipsnio 10 dalyje, padarymą patrauktas pagrįstai.
Esant aptartoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinis skundas, atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartį nepakeistą ir R. G. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.