Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-09-15 · Administracinė byla Nr. I1-1583-764/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-09-15
Bylos Nr.
I1-1583-764/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04135-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė (pirm.)
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1583-764/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04135-2019-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1 500 eurų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–13).

Paaiškino, kad 2019 m. vasario 23–25 d. ir 2019 birželio 21–26 d. buvo suimtas ir laikomas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) areštinėje pažeidžiant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, leistiną normą. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo nuolat laikoma po 3-5 asmenis ir tuo buvo pažeistas gyvenamojo ploto dydis.

Nurodo, jog pasivaikščiojimo teise galėjo pasinaudoti tik 30-40 minučių, o žiemos laikotarpiu, 2019 m. vasario 23–25 d. teisė pasivaikščioti visai nebuvo suteikta. Vasaros laikotarpiu, karštomis dienomis, 2019 m. birželio 21–26 d. pasivaikščiojimo teisė buvo suteikta ne daugiau kaip 40 minučių. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių pažymi, jog jie neatitiko reikalavimų – kiemeliai daugiausiai 5-6 kv. m, danga nelygi, sienos samanotos ir apipelijusios, suoliukas surūdijęs.

Pažymi, kad Vilniaus AVPK areštinės kamerose neveikė ventiliacija, langai buvo su grotomis ir užkalti faneros plokšte, neatsidarinėjo. Dėl neužtikrintos ventiliacijos karštomis vasaros dienomis sunkiai kvėpavo, duso ir kai kuriais momentais buvo silpna, į prašymą iškviesti medikus reaguojama nebuvo. Pareiškėjo teigimu, kameroje temperatūra siekė 45 °C. Tvirtina, kad kameros nebuvo remontuotos, lubos ir sienos padengtos pelėsiu, apipaišytos, nuo sienų atsilupę dažai. Pareiškėjo teigimu, jam dėl šių aplinkybių nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai.

Nurodo, jog Vilniaus AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, į patalpas nepatekdavo natūrali šviesa, dėl šios priežasties skaudėjo akis ir galvą. Teigia, kad langai buvo užkalti faneros plokšte, kamerose nebuvo šviesos jungiklio, todėl šviesa akino nuo 06.00 val. iki 22.00 val., nuo ryškios šviesos ašarojo akys.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus AVPK areštinės kamerose buvo neužtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis sanitariniu mazgu – tualetas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto ir pareiškėją galėjo matyti kiti nuteistieji bei prižiūrėtojai per stebėjimo akutę, taip pat nebuvo tualeto reikmenų spintelės. Pabrėžia, kad nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema bei neturėjo galimybės atidaryti lango, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Dėl visų šių aplinkybių pareiškėjas patirdavo dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, stresą, jautė diskomfortą ir buvo pažeistas jo orumas.

Pabrėžė, kad atvykus iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Vilniaus AVPK areštinę, 2019 m. birželio 21 d. budinčio pareigūno pareikalavo elektros, kadangi pareiškėjo kameroje nebuvo kištukinių lizdų. Nurodo, kad į kamerą atėjęs pareigūnas liepė nuo šviestuvo su prailgintuvu elektrą įsivesti pačiam. Pareiškėjas mano, kad toks pareigūno pasiūlymas yra pavojingas ir pažeidžia visas saugumo taisykles. Priduriama, jog pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė paskambinti du kartus per savaitę, todėl buvo nutraukti jo socialiniai ryšiai su šeima. Birželio 25 d. turėjo įvykti teismo posėdis, o pareiškėjui nebuvo suteiktas skambutis advokatui, kad galėtų pasiruošti teismo posėdžiui.

Teigia, kad visos nurodytos Vilniaus AVPK areštinėje gyvenimo sąlygos sukėlė ne tik fizinius skausmus, tačiau ir psichologinius išgyvenimus. Prastos sąlygos pareiškėją sukrėtė, dėl ribotų galimybių judėti buvo priverstas 23 val. per parą kankintis kameroje. Įtampa, privatumo nebuvimas, socialinių ryšių pablogėjimas sukėlė kančią, kurios intensyvumas anot pareiškėjo akivaizdžiai viršijo kalinimui būdingą kančią ir sunkumus, baimę ir nepilnavertiškumo jausmą, todėl jautėsi žeminamas ir menkinamas. Tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas ir reputacija, patyrė dvasinius ir emocinius sukrėtimus, išgyvenimus, taip pat depresiją, dėl kurios iki dabar lankosi pas psichologus ir vartoja antidepresantus.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 17–22).

Paaiškina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartimi pareiškėjui nustatyta tvarka buvo paskirtas 2 mėn. suėmimas. 2019 m. balandžio 24 d. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį pareiškėjui buvo paskirtas 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimas. Pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 23 d. 17. 40 val. iki 2019 m. vasario 25 d. 12.44 val. kameroje Nr. 6, kartu su 2 asmenimis, kameros plotas buvo 17,4 kv. m. Nuo 2019 m. birželio 21 d. 15.35 val. iki 2019 m. birželio 26 d. 08.00 val. kameroje Nr. 12, kartu su 3 asmenimis, kameros plotas buvo 19 kv. m.

Nurodo, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundžia kalinimo laikotarpį nuo 2019 m. vasario 23–25 d. ir nuo 2019 m. birželio 21–26 d. Pabrėžia, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus AVPK areštinės kamerose Nr. 6 ir Nr. 12, kuriose buvo kalinama nuo 2 iki 3 asmenų. Pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kamerose, kai vienam asmeniui teko nuo 4,85 kv. m iki 5,8 kv. m kameros ploto.

Pažymi, jog Vilniaus AVPK areštinę nuolat tikrino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (toliau – NVSC) prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – SAM) pareigūnai. 2019 m. kovo 18 d. NVSC patikrino Vilniaus AVPK areštinę. Anksčiau areštinė buvo tikrinama 2018 m. rugpjūčio 2 d. Patikrinimo metu išmatuotas bendras dirbtinis apšvietimas kameroje Nr. 1 buvo 219 lx, tai atitiko HN 134:2015 14 p. reikalavimą. Patikrinimo metu švarūs skalbiniai buvo laikomi uždaroje spintoje, lentynose, čiužiniai buvo laikomi ant lentynų, uždengti, tai atitiko HN 134:2015 27 p. Areštinėje panaudotos antklodės ir kitas inventorius yra dezinfekuojamas dezinfekcinėje kameroje, čiužiniai ir pagalvės buvo su užvalkalais, kurie iš nepralaidūs skysčiams, atsparūs paviršiaus valymo ir dezinfekcijos priemonėms, valomi ir dezinfekuojami naudojant biocidus, tai atitiko HN 134:2015 41 p. reikalavimą.

Pabrėžia, jog 2018 m. rugpjūčio 2 d. NVSC prie SAM pareigūnai patikrino Vilniaus AVPK areštinę. Patikrinimo metu gyvenamojoje kameroje Nr. 10 ir Nr. 11 nustatyta, kad kamerose įrengta ir veikia mechaninė vėdinimo sistema. Tai atitiko HN 134:2015 17 p. reikalavimą, kuriame nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Oro judėjimo greitis kameroje Nr. 10 buvo 0,08-0,10 m/s, kameroje Nr. 11 – 0,07-0,19 m/s. Tai neatitiko HN 134:2015 16 p. reikalavimo, kuriame nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu turi būti nuo 0,15 m/s iki 0,25 m/s. HN 134:2015 3 p. nurodyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojamiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems policijos areštinių statinius ir patalpas. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.

Teigia, kad kontrolės metu išmatuota oro temperatūra kameroje Nr. 10 ir Nr. 11 siekė 27 °C, kas atitiko HN 134:2015 16 p. reikalavimą, kuris nurodo, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Kontrolės metu taip pat išmatuotas bendras dirbtinis apšvietimas kameroje Nr. 10 ir Nr. 11 buvo 205 lx, tai atitiko HN 134:2015 14 p. reikalavimą, kad gyvenamųjų patalpų bendras dirbtinis apšvietimas turi būti ne mažesnis kaip 200 lx.

Akcentuoja, jog kontrolės metu kameroje Nr. 10 ir Nr. 11 vizualiai švaru, tai atitiko HN 134:2015 35 p. reikalavimą, kuriame nurodyta, jog policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. NVSC Lietuvos higienos normų pažeidimų nenustatyta. Pabrėžia, jog Lietuvos higienos norma HN 134:2015 pasivaikščiojimo gryname ore trukmės areštinėse laikomiems asmenims nereglamentuoja. Naudotis nešiojamaisiais televizoriais bei radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, virintuvais galima esant tam būtinoms techninėms sąlygoms.

Šalies argumentai

Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skunde konkrečiai dėl sveikatos problemų nepasisako, nurodo, kad dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, išgyvenimus, nepatogumus, psichologinius sukrėtimus. Atsižvelgus į turimus duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu, pareiškėjas skundų dėl sveikatos neturėjo. Nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 1 500 eurų neturtinei žalai atlyginti, kurią patyrė 2019 m. vasario 23–25 d. ir 2019 m. birželio 21–26 d., pagrįstumo.

Iš atsakovės atstovo atsiliepimo (b. l. 18) ir asmens kortelės išrašo (b. l. 25-31) duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 25 d. ir nuo 2019 m. birželio 21 iki 2019 m. birželio 26 d.

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Teismas, vertindamas pareiškėjo laikymo sąlygas Vilniaus AVPK areštinėje, vadovaujasi oficialiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų, kad atsakovės atstovo duomenys apie laikymo sąlygas Vilniaus AVPK areštinėje būtų klaidingi.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ne ilgiau kaip penkiolika parų, kol bus atliekami procesiniai veiksmai, kurių negalima atlikti šiems asmenims esant tardymo izoliatoriuje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo metu prokuroro motyvuotu nutarimu, o bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjo ar teismo motyvuota nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms, kad būtų galima atlikti procesinius veiksmus, jeigu procesinių veiksmų atlikimo negalima užtikrinti suimtiesiems esant tardymo izoliatoriuje arba dėl suimtųjų dalyvavimo bylų nagrinėjime teisme. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus AVPK kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normą.

Policijos areštinėje laikomam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos ,,Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 58 punktas nustato, kad policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas: nuo 2019 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 25 d. kameroje Nr. 6, kurios plotas 17,4 kv. m, su dar 2 asmenimis, todėl pareiškėjui teko 5,8 kv. m ploto (17,4/3=5,8). Nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2019 m. birželio 26 d. kameroje Nr. 12, kurios plotas 19,4 kv. m, su dar 3 asmenimis, todėl pareiškėjui teko 4,85 kv. m ploto (19,4/4=4,85).

Apibendrinus nustatytus duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje, pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, kai jam tekęs plotas buvo 4,85 kv. m, ginčo laikotarpiu (nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2019 m. birželio 26 d.) buvo laikomas 6 paras.

Pažymėtina, kad minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas LVAT praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-801-442/2015). Atsižvelgiant į tai, jog pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas 6 paras, darytina išvada, kad atsakovės atstovas pažeidė Taisyklių 58 punkto reikalavimą ir pripažintina, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2019 m. birželio 26 d. buvo pažeista.

LVAT laikosi pozicijos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017; 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-308-492/2018). Taigi baldų užimamas kalinimo patalpos (kameros) plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtų išgyvenimų intensyvumo lygį bei pažeidimo mastą, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (LVAT 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017).

Likusį laikotarpį, t.y. nuo 2019 m. vasario 23 d. iki 2019 m. vasario 25 d. pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, nebuvo pažeista.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis kamerose įrengtu sanitariniu mazgu, kamerose buvo netinkama temperatūra, neveikė ventiliacija.

Pažymėtina, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Higienos normos 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Higienos normos 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovas dėl šio pareiškėjo argumento atsiliepime nepasisakė, jokių įrodymų ginčijamu aspektu nepateikė, tačiau teismo vertinimu, susiklosčius tokiai situacijai, kai teisės aktuose nėra įtvirtinto konkretaus teisinio reguliavimo, remiamasi įstatymu, reguliuojančiu panašius santykius, o jei tokio įstatymo nėra – vadovaujamasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalis). Teismas sprendžia, jog teisės aktų pasikeitimas negali sudaryti teisėtų prielaidų teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose laikomų asmenų laikymo sąlygų pabloginimui, todėl šiuo atveju tikslingiausia vadovautis teismų suformuota praktika.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies, tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida ar kitu audeklu), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.). Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu). Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Kaip jau minėta teismas duomenų dėl sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas neturi. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas pasisakydamas dėl šio pažeidimo taip pat nenurodė konkrečių datų, įvykių ir pan. Pareiškėjas skunde tik lakoniškai nurodė, kad pareigūnai ir kiti asmenys jį galėjo stebėti, tačiau išsamesnių paaiškinimų šiuo klausimu nepateikė. Taip pat, teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų su skundais arba prašymais kreipęsis į įstaigos administraciją dėl šio jo atžvilgiu daromo pažeidimo. Nepaisant to, kad pareiškėjas nedetalizavo skunde faktinių aplinkybių, galima preziumuoti, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (9 paras) nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, pirmiausia dėl to, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų ir antra, pareiškėjas kamerose visą ginčo laikotarpį buvo laikomas su 2 ir daugiau asmenų, kurie natūralu, kad būdami vienoje kameroje galėjo stebėti pareiškėją atliekant gamtinius reikalus. Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT, pasisakydamas, kad yra pagrindas pripažinti įkalinto asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą tik tomis dienomis, kai jis kameroje yra laikomas ne vienas, bet kartu su kitu asmeniu (LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4-492/2019, 2018 m. sausio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2556-602/2017; 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1703-492/2017). Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas kamerose su 2 ir daugiau asmenų buvo laikomas 9 paras, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 9 paras.

Pareiškėjas tvirtina, jog 2019 m. vasario 23–25 d. jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti kiemelyje, o nuo 2019 m. birželio 21–26 d. pasivaikščioti kiemelyje galėjo ne ilgiau kaip 40 minučių. Papildomai pareiškėjas skundžiasi pasivaikščiojimo kiemelių neatitikimu higienos normų reikalavimams, t.y. kad juose nebuvo šiukšlių kibirų, suoliukų, o ant sienų buvo matomas pelėsis bei grybelis.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 38 punkte nustatyta, kad policijos areštinės vadovo (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojo) funkcijas atliekantis pareigūnas privalo užtikrinti, kad areštantai galėtų kasdien pasivaikščioti gryname ore. Apie areštanto išvedimą pasivaikščioti ar atsisakymą eiti pasivaikščioti pažymima policijos areštinių vidaus administravimo informacinėje sistemoje. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 39 punkte nurodoma, jog pasivaikščioti į saugomoje policijos areštinės teritorijoje įrengtus specialius pasivaikščiojimo kiemus areštantai vedami laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų.

Atsakovės atstovas teismui pateikė pareiškėjo asmens kortelės išrašą (b. l. 25-31), kuriame buvo fiksuojami pareiškėjo išvedimo laikotarpiai ir laikas. Šių duomenų teisingumu ir pagrįstumu teismas neturi pagrindo abejoti, todėl jais vadovausis vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo trukmės.

Pateiktais duomenimis nustatyta, jog 2019 m. vasario 23-25 d., 2019 m. birželio 21 d. išvedimai į pasivaikščiojimo kiemą nebuvo fiksuojami, tuo tarpu 2019 m. birželio 22 d. išvedimas truko 56 min. (pareiškėjas į pasivaikščiojimo kiemą išvestas 9 val. 4 min., o grįžo į kamerą 10 val.), 2019 m. birželio 23 d. išvedimas truko 1 val. 01 min. (pareiškėjas į pasivaikščiojimo kiemą išvestas 8 val. 42 min., o grįžo į kamerą 9 val. 43 min.), 2019 m. birželio 24 d. išvedimas truko 38 min. (pareiškėjas į pasivaikščiojimo kiemą išvestas 9 val. 47 min., o grįžo į kamerą 10 val. 25 min.), 2019 m. birželio 25 d. išvedimas truko 23 min. (pareiškėjas į pasivaikščiojimo kiemą išvestas 17 val. 10 min., o grįžo į kamerą 17 val. 33 min.), 2019 m. birželio 26 d. nesuteikta teisė pasivaikščioti, nes pareiškėjas konvojuotas.

Teismui įvertinus atsakovės atstovo pateiktus duomenis, akivaizdu, jog pareiškėjo teisė 1 val. pasivaikščioti kiemelyje buvo pažeista mažiausiai 5 kartus. Tam tikromis dienomis pasivaikščiojimas gryname ore pareiškėjui buvo užtikrinamas trumpiau nei 1 val. arba visai neužtikrinamas. Atsakovės atstovas jokių pareiškėjo skundo argumentus paneigiančių argumentų arba įrodymų dėl pasivaikščiojimo trukmės neužtikrinimo nepateikė, neįvardijo priežasčių dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti kiemelyje. Todėl, teismas neturi pagrindo abejoti pareiškėjo argumentais dėl pasivaikščiojimo trukmės ir konstatuoja Vilniaus AVPK neteisėtus veiksmus.

Pasisakydamas dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo reikalavimų ir jų tvarkingumo, teismas pažymi, jog šie klausimai yra reguliuojami Policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ patvirtintuose Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimuose (toliau – ir Eksploatavimo reikalavimai) (įsakymo redakcijos: 2010 m. spalio 14 d. Nr. 5-V-789, 2013 m. spalio 21 d. Nr. 5-V-831, 2015 m. sausio 12 d. Nr. 5-V-31) VI skyriumi.

Eksploatavimo reikalavimų 39 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengiami areštinės režiminės (saugomos) teritorijos pastato viršutiniuose aukštuose. Jeigu nėra galimybės įrengti jų pastatų viršutiniuose aukštuose, jie įrengiami ant žemės. Kiemelių skaičius turi atitikti ne mažiau kaip 20 procentų areštinėje esamų kamerų skaičiaus. Eksploatavimo reikalavimų 40 punkte numatyta, kad kiemelis uždengiamas metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemelių sienų, viršuje, įrengiami 150 cm pločio stogeliai, kad asmenys galėtų pasislėpti nuo kritulių. Pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti įrengti vandens nutekėjimo latakai.

Higienos normos (toliau – HN) 37:2009 17.3 papunktyje buvo numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka - laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. HN 134:2015 nėra numatyta reikalavimų dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir jų priežiūros. Iš to seka, kad nei šiuo metu galiojantys, nei anksčiau galioję teisės aktai nenumatė peleninių ir suoliukų įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose. Taip pat, pareiškėjas nedetalizuoja kuriame konkrečiai pasivaikščiojimo kiemelyje sienos buvo paveiktos pelėsio ir grybelio.

Teismas nenustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamumo būtų kreipęsis į Vilniaus AVPK administraciją arba NVSC Vilniaus departamentą, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu laikomi nepagrįstais ir atmestini.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus AVPK areštinės kamerose neveikė ventiliacija, kameros langai buvo grotuoti ir užkalti faneros plokšte, dėl ko pareiškėjas negalėdavo jų atidaryti. Kameros lubos ir sienos buvo pasidengusios pelėsiu. Taip pat nebuvo tinkamai užtikrintas apšvietimas ir optimali oro temperatūra.

Atsakovės atstovas atsiliepime dėl šių pareiškėjo argumentų nepasisakė.

HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Tos pačios higienos normos 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.

Pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo atsiliepime nepasisakė ir nepateikė jokių pareiškėjo skundo argumentus paneigiančių įrodymų, nagrinėjamu atveju bus vertinama, ar pareiškėjas išsamiai ir tiksliai teismui išdėstė faktines aplinkybes, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus nenustatė, kad pareiškėjas būtų nurodęs reikšmingas laikymo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, iš kurių galima būtų spręsti, jog pareiškėjo teisės į tinkamas higienos normų reikalavimus atitinkančias sąlygas būtų pažeistos. Pareiškėjo skundo argumentai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, nenurodomi laikotarpiai, kamerų numeracijos, konkretūs įvykiai, kuriais remiantis pareiškėjas įrodinėja atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, kaip jis nustatė apšvietos dydį, kaip išmatavo oro judėjimo greitį, spręsdamas, jog vėdinimas ar apšvietimas buvo netinkamas.

Nors atsakovės atstovas ir pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC) 2018 m. rugpjūčio 2 d. Nr. (10-12 15.4.8) PA-5160 ir 2019 m. kovo 18 d. Nr. (10-12 15.4.8) PA-1370 patikrinimo aktus (b. l. 32-33, 34-35), tačiau šiais įrodymais teismas byloje nesirems, kadangi patikrinimai atlikti ne ginčo kamerose ir ne ginčo laikotarpiais. Taip pat nenustatyta, kad dėl higienos sąlygų neatitikimo Vilniaus AVPK kamerose būtų kreipęsis ir pareiškėjas.

Teismo nuomone, kreipimosi į įstaigos administraciją ar atitinkamas institucijas aspektas yra svarbus tuo, kad jos sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų, šiuo atveju higienos normų galimą nesilaikymą, gali imtis veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skunde nurodo, kad ne kartą VilniausAVPK administracijos prašė kameroje išmatuoti oro temperatūrą, tačiau pastaroji atsisakė tai padaryti. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodo, kokioje ar kokiose kameros prašė išmatuoti temperatūrą, nenurodo žodžiu ar raštu prašė. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai dėl visų kitų pareiškėjo skunde nurodytų galimų higienos normų pažeidimų, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Akivaizdu, kad Vilniaus AVPK neturėdamas pareiškėjo ar kitų kamerose laikytų asmenų nusiskundimų dėl laikymo sąlygų, negali pateikti įrodymų apie tuo metu buvusią kamerų būklę. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl neužtikrintų higienos normų sąlygų kamerose (dėl kamerų vėdinimo, netinkamos oro temperatūros, apšvietimo, drėgmės) atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, dėl šių nusiskundimų jam nuolat pasireikšdavo galvos skausmai, dusuliai, skaudėjo akys ir kt., tačiau iš byloje pateiktos pareiškėjo asmens kortelės išrašo (Nr. 10-00793-19) kopijos matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nusiskundimų sveikata neturėjo. Taigi, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus AVPK būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata.

Pareiškėjas nurodo, jog negalėjo naudotis elektra, nes kameroje nebuvo kištukinių lizdų. Taip pat negalėjo pasinaudoti skambinimo teise du kartus per savaitę.

Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, jog naudotis nešiojamaisiais televizoriais bei radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, virintuvais galima esant tam būtinoms techninėms sąlygoms.

Areštinės įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta, kad kamerose privalo būti įrengti elektros kištukiniai lizdai, todėl aplinkybė dėl elektros kištukinių lizdų nebuvimo, niekaip negali pažeisti pareiškėjo teisių. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų dėl elektros nesuteikimo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento dėl teisės paskambinti du kartus per savaitę, teismas pažymi, jog atsiliepime atsakovės atstovas nepasisakė dėl skambinimo galimybės pareiškėjui (ne) suteikimo. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai išreiškė nepasitenkinimą tuo, kad jam nebuvo suteikta skambinimo teisė. Iš pareiškėjo skundo argumentų nėra aišku, ar skambinimo teisė nebuvo suteikta visai, ar tik tam tikrą laikotarpį, taip pat, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas šias pretenzijas būtų pareiškęs Vilniaus AVPK administracijai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl skambinimo teisės nesuteikimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad dėl nustatytų pažeidimų – privatumo neužtikrinimo besinaudojant sanitariniu mazgu (9 paras), neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto (6 paras) ir pasivaikščiojimų trukmės (5 paras), pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, diskomfortą, kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei atsakovės atstovas būtų vykdęs teisės aktų reikalavimus. Tačiau tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017). Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.

Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (žr. pvz. LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1553-822/2019).

Atkreiptinas dėmesys, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismo vertinimu, byloje nepaneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų dėl netinkamų jo laikymo sąlygų areštinėje, tačiau pažymėtina, jog byloje nesurinkta duomenų apie tai, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų (t. y. duomenų apie pažeidimų nulemtus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų galima juos įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Remiantis išdėstytu, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas laikymo sąlygas Vilniaus AVPK areštinėje buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė