Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dimstis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dimstis“ ieškinį atsakovams G. D., A. D. ir uždarajai akcinei bendrovei „Laikraštis „Valsčius“ dėl uždraudimo atlikti veiksmus, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dimstis“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama uždrausti atsakovams G. D., A. D. ir UAB „Laikraštis „Valsčius“ leisti laikraštį ar kitą leidinį, kurio pavadinime vartojamas UAB „Dimstis“ naudotas žymuo „valsčius“ ar kitaip klaidinamai į jį panašus.Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovams leisti laikraštį ar kitą leidinį, kurio pavadinime vartojamas UAB „Dimstis“ naudotas žymuo „valsčius“ ar kitaip klaidinamai į jį panašus. Nurodė, kad atsakovams toliau tęsiant laikraščio, kurio pavadinimas klaidinamai panašus į ieškovei priklausančio, plačiai žinomo prekių ženklo „valsčius“, leidybą, atsakovai savo rankose turės galingą visuomenės nuomonės formavimo įrankį, kuriuo bylos nagrinėjimo metu galės formuoti neigiamą požiūrį apie ieškovę ir jos leistą laikraštį. Atsiradus tokio pobūdžio faktinėms aplinkybėms, net ir patenkinus ieškinį, ieškovei būtų ypatingai sunku vėl pritraukti ir iš naujo suformuoti laikraščio „valsčius“ skaitovų ir užsakovų ratą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 20 d. nutartimi ieškovės UAB „Dimstis“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme (toliau – PŽĮ) įtvirtintą teisinį reguliavimą, tam, kad ženklo savininkas galėtų naudotis plačiai žinomam prekių ženklui suteikiama apsauga (ir atitinkamai, galėtų būti konstatuotas PŽĮ nustatytų teisių pažeidimas kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones), ženklas turi būti pripažintas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje teismo tvarka (PŽĮ 9 straipsnio 3 dalis). Kadangi duomenų, jog ieškovės minimas ženklas įstatymo nustatyta tvarka būtų pripažintas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje, ieškovė nepateikė, teismas sprendė, kad PŽĮ įtvirtinto teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – pakankamo pagrindo įtarti, kad buvo pažeistos PŽĮ nustatytos teisės, ieškovė neįrodė.Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pagal bendrąsias Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatas, nes nėra pagrindo spręsti, kad nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo, draudžiančio atsakovams leisti laikraštį ar kitą leidinį tam tikru pavadinimu, įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad nors teismų praktikoje pripažįstama, kad reiškiant prevencinį ieškinį prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės gali sutapti su ieškinio reikalavimais, kartu laikomasi nuostatos, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos tik išimtiniais atvejais, nesant kitų galimybių užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė UAB „Dimstis“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirajame skunde nurodomi šie argumentai:Nutartyje yra visiškai neatsižvelgiama į tai, jog ieškovė savo prevencinį ieškinį grindžia taip pat ir atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmais. Prevenciniame ieškinyje aiškiai išdėstytos aplinkybės, kurios patvirtina, kad atsakovai savo veiksmais dalį darbuotojų perviliojo dirbti į UAB „Laikraštis „Valsčius“ įsteigtą leidyklą, kuri leidžia neva naują laikraštį „LAIKRAŠTIS valsčius“, o dalį įvairiais būdais motyvavo nutraukti darbo sutartis su ieškove.Šiuo atveju egzistuoja rizika, jog atsakovams ir toliau tęsiant laikraščio, kurio pavadinimas klaidinamai panašus į ieškovės naudoto ir be sutikimo perimto žymens „valsčius“, leidybą, būtų įvesta didžiulė painiava, kadangi atsakovai galėtų visu šio ieškinio nagrinėjimo metu formuoti neigiamą požiūrį apie ieškovę ir jos leistą laikraštį, taip ir toliau naudojantis ieškovės per daugelį metų sukurta prekinio ženklo „valsčius“ reputacija. Atsiradus tokio pobūdžio faktinėms aplinkybėms, net ir patenkinus ieškinio reikalavimus, ieškovei būtų ypatingai sunku vėl pritraukti ir iš naujo suformuoti laikraščio „valsčius“ skaitovų ir užsakovų ratą.Pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovams nebūtų draudžiama iš esmės vykdyti ūkinę komercinę veiklą, leisti laikraščius, kitus leidinius, taigi, nebūtų ribojamas asmens ūkinės veiklos laisvės principas, nes pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones iš atsakovų neatimama galimybė leisti bet kokio pobūdžio laikraštį ar kitą leidinį, kuriame nebūtų naudojamas žymuo „valsčius“ arba klaidinamai į jį panašus.Teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės nemotyvuodamas padarė išvadą, kad ieškinys yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) nepagrįstas, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo principo ir nėra pagrindo spręsti, jog pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo, draudžiančio atsakovams leisti laikraštį ar kitą leidinį tam tikru pavadinimu, įvykdymas pasunkėtų.Atsakovai G. D., A. D. ir UAB „Laikraštis „Valsčius“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovės skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškovės nurodytas prekės ženklas „valsčius“ nėra nustatyta tvarka pripažintas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje, todėl ji neturi teisės naudotis ženklo savininkui suteikiamomis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, yra akivaizdu, jog ieškinio reikalavimai yra preliminariai neįrodyti, taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas, todėl teismas pagrįstai atsakė tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Vertinant ieškovės argumentus, susijusius su tuo, kad teismas neteisingai įvertino ieškinio preliminarų pagrįstumą, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo su jais sutikti, kadangi šioje byloje sprendžiamas tik procesinio teisinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Pats materialusis teisinis ginčas nėra sprendžiamas iš esmės, visi ieškinyje nurodyti teisiniai bei faktiniai aspektai bus nustatyta tvarka įvertinti išnagrinėjus bylą iš esmės.Apeliacinės instancijos teismui tenkinus atskirąjį skundą bei pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones susiklostytų situacija, jog teisėtam prekės ženklo savininkui būtų uždrausta naudotis jam teisėtai priklausančiu prekės ženklu, tokiu atveju akivaizdžiai būtų pažeistas proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyros principas. Ieškovė pareikšdama šį ieškinį elgiasi nesąžiningai bei iš esmės tiek ieškiniu, tiek ir prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekia Lietuvos Respublikos Valstybiniam patentų biurui pateikto protesto patenkinimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Ieškovė UAB „Dimstis“ įregistruota juridinių asmenų registre 1993 m. gruodžio 14 d. Ieškovės vykdoma veikla buvo laikraščio „valsčius“ leidyba. 2016 m. rugsėjo 16 d. iš įmonės veiklos pasitraukė laikraščio „valsčius“ kolektyvas: redaktorė G. D. ir ieškovės direktoriaus pareigas ėjęs A. D., kurie taip pat yra ieškovės akcininkai ir turi 44 proc. akcijų, kiti darbuotojai. 2016 m. rugsėjo 26 d. atsakovės G. D. iniciatyva įsteigta UAB „Laikraštis „Valsčius“, kuri vykdo laikraščio pavadinimu „LAIKRAŠTIS valsčius“ leidybą. 2017 m. vasario 3 d. sprendimu Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras atsakovės G. D. prašymu įregistravo prekės ženklą „LAIKRAŠTIS valsčius“, dėl jo ieškovė yra pateikusį protestą.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas išdėstytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad teismas gali imtis tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kituose įstatymuose ir kurių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 145 str. 1 d. 13 p.). Laikinosios apsaugos priemonės taikomos ir parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka pasiekti šiomis priemonėmis siekiamiems tikslams. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų taikymas pažeistų teisingumo principą, o valstybės taikomos poveikio priemonės būtų neproporcingos teisės pažeidimui bei neatitiktų siekiamų teisėtų tikslų, akivaizdžiai varžytų asmens teises labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, būtų pažeistas socialinio gyvenimo stabilumas.PŽĮ 50³ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai yra pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos teisės, teismas CPK nustatyta tvarka gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams, neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti ir teismo galutiniam sprendimui įvykdyti. Iš šios nuostatos matyti, kad esant pareikštam ieškiniui dėl PŽĮ įtvirtintų teisių gynimo, laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti siekiama ne tik galutinio teismo sprendimo įvykdymo, bet ir prevencinio tikslo – laikinos pažeidžiamų arba gresiančių, kad bus pažeistos, teisių apsaugos.Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad atsakovams toliau tęsiant laikraščio, kurio pavadinimas klaidinamai panašus į ieškovei priklausančio, plačiai žinomo prekių ženklo „valsčius“, leidybą, atsakovai savo rankose turės galingą visuomenės nuomonės formavimo įrankį, kuriuo bylos nagrinėjimo metu galės formuoti neigiamą požiūrį apie ieškovę ir jos leistą laikraštį. Ieškovė savo ieškinio pagrįstumą įrodinėjo tuo, kad ženklas „valsčius“ yra plačiai žinomas Lietuvos Respublikoje, remiantis PŽĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl priklauso UAB „Dimstis“.PŽĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ženklas Lietuvos Respublikoje gali būti pripažintas plačiai žinomu, jeigu jo naudojimo ar reklamavimo rezultatai rodo, kad jis yra gerai žinomas tam tikrame visuomenės sluoksnyje. Ženklas, Lietuvos Respublikoje pripažintas plačiai žinomu, saugomas ir neįregistruotas (PŽĮ 9 straipsnio 2 dalis). PŽĮ 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad, be šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytų teisių, Lietuvos Respublikoje pripažinto plačiai žinomu ženklo savininkas turi ir teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo naudoti pramoninėje ar komercinėje veikloje bet kurį žymenį, kurį galima palaikyti plačiai žinomo ženklo atgaminimu, imitacija ar vertimu ir kuris gali suklaidinti dėl tapačių ir (ar) panašių prekių ir (ar) paslaugų, kurioms plačiai žinomas ženklas yra naudojamas.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovės minimas ženklas įstatymo nustatyta tvarka būtų pripažintas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką platus žinomumas neturi apsiriboti tik tuo, kad prekių ženklas yra gerai žinomas tam tikram vartotojų ratui, toks ženklas turi būti žinomas didelei daliai visuomenės, tiek naudojančios atitinkamos grupės prekes ar paslaugas, tiek jų nenaudojančios. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovės leidžiamas laikraštis buvo skirtas tik Šakių krašto gyventojams, todėl ši aplinkybė preliminariai paneigia tiek ženklo „valsčius“ visuotinį žinomumą Lietuvos Respublikoje, tiek paties ieškinio pirminį pagrįstumą.Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje kilusio teisinio ginčo pobūdį, pažymi, jog šiuo atveju ieškovės prašomi taikyti ribojimai, kuriais būtų uždrausta atsakovams leisti laikraštį ar kitą leidinį, kurio pavadinime vartojamas žymuo „valsčius“ taip pat nėra proporcingi laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiamiems tikslams. Toks draudimo pobūdis apskritai ribotų atsakovų galimybę vykdyti veiklą dar iki to laiko, kol bus išspręstas ieškovės inicijuotas teisminis ginčas. Pagal ieškovės reikalavimų pataikius laikinąsias apsaugos priemones iš esmės būtų užtikrintas ne teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus ieškovei, įvykdymas, bet faktiškai būtų patenkintas ieškovės reikalavimas. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad naujojo laikraščio leidybą 2016 metais pradėjo iš esmės ta pati asmenų grupė (redakcinė kolegija), kuri anksčiau vykdė ieškovės leidžiamo laikraščio „valsčius“ leidybą, be to atsakovai G. D. ir A. D. yra ieškovės UAB „Dimstis“ akcininkai, todėl šioje bylos stadijoje neatlikus išsamaus įrodymų tyrimo, nėra pakankamo pagrindo spręsti klausimo dėl žymens „valsčius“ priklausomumo ieškovei ir tokiu pagrindu varžyti atsakovų teises. Be to, 2017 m. vasario 3 d. sprendimu Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras atsakovės G. D. prašymu įregistravo prekės ženklą „LAIKRAŠTIS valsčius“, todėl šiam ženklui jau yra taikoma laikina teisinė apsauga, nepaisant to, kad ieškovė yra pateikusi protestą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovai savo rankose turėdami galingą visuomenės nuomonės formavimo įrankį, bylos nagrinėjimo metu galės formuoti neigiamą požiūrį apie ieškovę ir jos leistą laikraštį, todėl atsakovei bus sunku iš naujo pritraukti skaitytojus, laikytinos nepagrįstomis. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovai atlieka kokius nors veiksmus, kurie būti skirti diskredituoti ieškovę, taip nėra jokių duomenų, kad ieškovė šiuo metu leidžia ar ateityje ketina leisti žymens „valsčius“ pavadinimu laikraštį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bet to, jos nėra suderinamos su teisingumo ir protingumo principais, nes nagrinėjamu atveju jas pritaikius būtų visiškai sustabdyta UAB „Laikraštis „Valsčius“ veikla.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.