- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-24
- Bylos Nr.
- e2-1518-934/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29895-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Pareiškėjas
- V. C.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Danutė Puzirauskienė
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Žilvinas Terebeiza, sekretoriaujant Agnei Sarnačinskaitei, dalyvaujant pareiškėjai V. C., pareiškėjos atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei, suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovams Elinai Petrauskaitei ir Jovitai Kuzmickienei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos V. C. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Byloje dalyvaujančių asmenų nurodytų aplinkybių, paaiškinimų santrauka
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos V. C. tėvas F. Ž., gimęs 1921 m. Sviriuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos V. C. motina J. N., gimusi 1919 m. kovo 1 d. Braslave, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškimas bei vėliau pateikti rašytiniai paaiškinimai iš esmės grindžiami šiomis aplinkybėmis ir argumentais (El. bylos priedas, b. l. 1-5; 64-65):
1) Pareiškėja V. C. yra F. Ž., gimusio 1921 m. Sviriuose, Lietuvoje, ir J. N., gimusios 1919 m. kovo 1 d. Braslave, Lietuvoje, dukra. Pažymėjo, jog V. C. seneliai taip pat yra kilę iš istorinių Lietuvos žemių (F. Ž. tėvai yra kilę iš Svirių, o J. N. – iš Braslavo). 1937 m. J. N. išvyko gyventi į Švenčionis, kur susituokė su A. N., kurio motina E. N. taip pat yra kilusi iš Lietuvos (E. N. yra gimusi 1878 m. gegužės 18 d. Švenčionyse). Mirus A. N., pareiškėjos motina J. N. liko gyventi Švenčionyse ir 1947 m. gegužės 17 d. ten pat susituokė su F. Ž., kuris čia atvyko gyventi, grįžęs iš priverstinės darbo stovyklos Sviriuose. 1953 m. kovo 31 d. J. N. ir F. Ž. susilaukė dukros V. Ž. (dabartinė pavardė – C.). 1974 m. pareiškėja išvyko gyventi į dabartinę Rusijos Federacijos teritoriją, kur tais pačiais metais susituokė su V. P.. 1996 m. pareiškėja V. C. kartu su V. P. išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – „JAV“). 1998 m. kovo 17 d. Konektikuto valstijos Aukštesniojo Teismo sprendimu pareiškėjos ir V. P. sudaryta santuoka buvo nutraukta. 1998 m. balandžio 23 d. pareiškėja susituokė su P. C., gimusiu 1945 m. rugsėjo 17 d. Lenkijoje. 2014 m. pareiškėja kartu su savo sutuoktiniu P. C. išvyko gyventi į Lenkiją, kur 2015 m. kovo 2 d. P. C. mirė. Mirus sutuoktiniui P. C., pareiškėja V. C. grįžo į Lietuvą ir čia įsigijo nekilnojamojo turto. Pažymėtina, jog Lietuvoje nuo seno gyvena pareiškėjos artimi giminaičiai, o ji pati kalba lietuviškai, todėl pareiškėja siekia gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (kaip asmuo, turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka). Teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje. Nors pareiškėjos tėvai F. Ž. ir J. N. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, pareiškėja neturi tą tiesiogiai patvirtinančių dokumentų, todėl, susiklosčius tokioms aplinkybėms, yra priversta kreiptis į teismą, prašydama nustatyti šį faktą teismine tvarka.
2) Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Sutinkamai su Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punktu, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę. Pareiškėja iš Lietuvos pasitraukė iki 1990 m. kovo 11 d., todėl darytina išvada, jog Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas pareiškėjos atžvilgiu netaikomas, dėl ko ji turi teisę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
3) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – „Aprašas“) 13.3 punkte nurodyta, jog užsienietis, siekiantis gauti leidimą nuolat gyventi, kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi turi pateikti aprašo 15 punkte nurodytus dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti leidimą nuolat gyventi. Aprašo 15.1. punkte nurodyta, jog Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytą pagrindą patvirtina: dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (Žin., 2010, Nr. 144-7361) 38 straipsnio 4 ar 5 dalyje, arba lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje (Aprašo 15.1.1. punktas); ir dokumentai, patvirtinantys giminystės ryšį su asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., jeigu užsienietis yra šio asmens palikuonis (Aprašo 15.1.2. punktas).
3) Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių 1 žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-45/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010; 2011 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011; kt. atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.
4) Nors pareiškėjos tėvai F. Ž. ir J. N. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėja V. C. neturi šią aplinkybę tiesiogiai patvirtinančių dokumentų, aprašytų aukščiau paminėtoje teisės normoje, todėl, siekdama gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, ji yra priversta kreiptis į teismą, prašydama nustatyti šį faktą teismine tvarka. Kartu su šiuo pareiškimu pateikiami atsakymai iš valstybės archyvų patvirtina, jog pareiškėja negali gauti dokumentų, patvirtinančių jos nurodomą juridinę reikšmę turintį faktą ne teismo tvarka, todėl darytina išvada, jog juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pripažintinas vieninteliu pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų gynimo būdu. Pareiškėjos nuomone, kartu su šiuo pareiškimu pateikiamų įrodymų pakanka nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos tėvai F. Ž. ir J. N. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
5) F. Ž. gimė 1921 m. Sviriuose, o J. N. gimė 1919 m. kovo 1 d. Braslave. Sutinkamai su 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Taikos Sutarties su Rusija (toliau – „Taikos sutartis“) 2 straipsniu, tiek Sviriai, tiek ir Braslavas pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją, ką patvirtina kartu su šiuo pareiškimu pridedamas Taikos sutarties priedas, nustatantis valstybės sieną tarp Lietuvos ir Rusijos. Taikos sutarties 6 straipsnyje nurodyta: „Asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje, taip pat asmenys, kurie prieš 1914 metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis, - tuo pačiu pripažįstami Lietuvos Valstybės piliečiais. <...> Tačiau asmenys, sukakę 18 metų ir gyveną Lietuvos teritorijoje, turi teisę per vienus metus nuo šios sutarties ratifikavimo dienos pareikšti norą išlaikyti (optuoti) Rusijos pilietybę; jų pilietybe seka jų vaikai, nesukakę 18 metų, ir žmona, jeigu tarp vyro ir žmonos nėra kitokio susitarimo.“ Pagal aptartą teisinį reglamentavimą, tiek F. Ž., tiek ir J. N. buvo laikomi Lietuvos Valstybės piliečiais, kadangi jie patys nuo pat gimimo nuolatos gyveno Lietuvoje. Pažymėtina, jog jų tėvai optacijos teise nepasinaudojo, noro išlaikyti Rusijos pilietybę nepareiškė, kitos valstybės pilietybės taip pat neįgijo, todėl darytina išvada, jog jie Lietuvos Valstybės piliečiais pripažintini ir šiuo pagrindu.
6) Atkreipė dėmesį, kad J. N. 1937 m. atvyko gyventi į Švenčionis, kur susituokė su nuo 1920 m. pavasario čia gyvenusiu A. N., kuris taip pat pripažintinas Lietuvos Valstybės piliečiu, nes jo motina E. N. nuo seno nuolat gyveno Lietuvoje (gimusi 1878 m. gegužės 18 d. Švenčionyse) ir nepasinaudojo optacijos teise bei galimybe išlaikyti Rusijos pilietybę.
7) 1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpinės pagalbos sutartis. Seimas 1939 m. spalio 27 d. priėmė Vilniaus miesto ir jos srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą, kurį Respublikos Prezidentas paskelbė 1939 m. spalio 27 d. Kaip nustatyta šio įstatymo 3 straipsnyje: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 dienos Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“. Šio įstatymo įsigaliojimo metu pareiškėjos motina J. N. jau buvo sudariusi santuoką su A. N., todėl darytina išvada, jog ji buvo laikoma Lietuvos Valstybės piliete ne tik dėl to, jog nuo seno gyveno Lietuvoje (Taikos sutarties pagrindu), bet ir dėl to, jog ji buvo sudariusi santuoką su Lietuvos Valstybės piliečiu.
8) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. spalio 19 d. pažymos Nr. R4-1503 duomenys patvirtina, jog pareiškėjos tėvo F. Ž. tėvai (pareiškėjos seneliai) J. Ž. ir A. Ž. 1914 metais Lietuvoje buvo išgyvenę daugiau kaip dešimt metų ir turėjo čia nuolatinį darbą – buvo žvejai. Nors A. Ž. yra gimusi Pastovių apskrityje, ši teritorija taip pat buvo priskiriama Lietuvai, todėl ji taip pat tenkina atsakovo atsiliepime nurodytus kriterijus Lietuvos pilietybei patvirtinti.
9) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. spalio 19 d. pažymos Nr. R4-1502 duomenys patvirtina, jog pareiškėjos motinos J. N. pirmo vyro A. N. tėvai I. N., gimęs 1877 metais ir E. N., gimusi 1876 metais, 1914 metais Lietuvoje buvo išgyvenę daugiau kaip dešimt metų. Šioje pažymoje, be kita ko, nurodoma, jog I. N. buvo žemdirbys, todėl akivaizdu, jog jis turėjo čia nuolatinį darbą. Kartu su šiuo prašymu papildomai teikiamas I. N. privatus testamentas su jo vertimu į lietuvių kalbą, kurio duomenys patvirtina, jog N. šeima Lietuvoje turėjo daug nekilnojamojo turto. Pareiškėjos nuomone, šie įrodymai patvirtina, kad jos motinos J. N. pirmas vyras A. N. turėjo Lietuvos pilietybę, kas tuo pačiu sudaro pagrindą pripažinti J. N. buvus Lietuvos piliete.
10) 1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpinės pagalbos sutartis. Seimas 1939 m. spalio 27 d. priėmė Vilniaus miesto ir jos srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą, kurį Respublikos Prezidentas paskelbė 1939 m. spalio 27 d. Kaip nustatyta šio įstatymo 3 straipsnyje: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 dienos Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“. Kaip nurodyta pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, šio įstatymo įsigaliojimo metu pareiškėjos motina J. N. jau buvo sudariusi santuoką su A. N., todėl darytina išvada, jog ji buvo laikoma Lietuvos Valstybės piliete ne tik dėl to, jog nuo seno gyveno Lietuvoje (Taikos sutarties pagrindu), bet ir dėl to, jog ji buvo sudariusi santuoką su Lietuvos Valstybės piliečiu.
11) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. spalio 19 d. pažymoje Nr. R4-1506 nurodoma, jog dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos motinos J. I., gimusios 1919 m. tėvai Konstantin I. A. ir Marta I. N. gyveno Breslaujos apskrities Bohino valsčiaus Volki kaime, dokumentų apie jų minėtoje vietovėje turėtą nekilnojamąjį turtą bei dokumentų apie jų nuolatinį darbą, archyve saugomuose fonduose nerasta.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog pateiktų dokumentų nepakanka įrodyti faktui, kad pareiškėjos tėvas F. Ž., gimęs 1921 m. Sviriuose, Lietuvoje, ir motina J. N., gimusi 1919 m. kovo 1 d. Braslave, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybe. Atsiliepimas bei vėliau pateikti rašytiniai paaiškinimai iš esmės grindžiami šiomis aplinkybėmis ir argumentais (El. bylos priedas, b. l. 42-44, 92-95):
1) Atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus bei teismų praktiką, suinteresuoto asmens įsitikinimu, siekiant nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad pareiškėjos tėvas ir motina iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, turėtų būti įrodyta, kad pareiškėjos tėvo F. Ž., gimusio 1921 m. Sviriuose, Lietuvoje, ir motinos J. N., gimusios 1919-03-01, Braslave, Lietuvoje, tėvai atitiko 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnyje nurodytus kriterijus, pagal kuriuos asmenys buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Pažymime, kad pareiškėja šiems faktams pagrįsti nepateikė jokių dokumentų (pavyzdžiui, dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos seneliai iki 1914 metų nemažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo nuosavą nekilnojamąjį turtą arba nuolatinį darbą arba kitų dokumentų, patvirtinančių Lietuvos pilietybės turėjimo faktą pagal 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnį), o vien pateiktų pažymų iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos pilietybei įrodyti nepakanka. Pareiškėja taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jos motinos vyras A. N. galėtų būti laikomas Lietuvos piliečiu pagal aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas.
2) Pareiškėjos seneliai J. Ž. ir A. Ž. gimė ir gyveno Svyriuose (A. Ž. gimė Pastovių apskrityje, o nuo 1925 m. gyveno Svyriuose), t. y. teritorijoje, kuri neatiteko Lietuvai pagal Lietuvos ir Rusijos 1939 m. spalio 10 d. sutartį bei 1939 m. spalio 27 d. Papildomą protokolą tarp Lietuvos Respublikos ir Socialistinių Sovietų Respublikos Sąjungos, todėl Migracijos departamento vertinimu, vien gimimo ir gyvenimo Svyriuose fakto neužtenka pareiškėjos tėvo tėvų iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei įrodyti.
3) Migracijos departamento vertinimu, byloje taip pat nebuvo pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos motinos tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismui nustačius, kad pareiškėjos motinos tėvai gimė ir gyveno Braslave, t. y. teritorijoje, kuri neatiteko Lietuvai pagal Lietuvos ir Rusijos 1939 m. spalio 10 d. sutartį bei 1939 m. spalio 27 d. Papildomą protokolą tarp Lietuvos Respublikos ir Socialistinių Sovietų Respublikos Sąjungos, dėl aukščiau išdėstytų priežasčių šis faktas savaime nepatvirtina pareiškėjos motinos tėvų iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės.
4) Pažymėjo, kad tiek Svyriai, tiek Braslavas yra Baltarusijos Respublikos teritorija.
5) Pasisakydamas dėl Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. spalio 19 d. pažymos apie gyvenimą Lietuvoje ir turėtą nekilnojamąjį turtą Nr. R4-1502, nurodė, jog pažyma pareiškėja siekia įrodyti, kad jos motina iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybė, kadangi buvo ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio A. N.. Migracijos departamento vertinimu, šioje pažymoje nurodyti duomenys galėtų patvirtinti, kad A. N., gim. 1920-02-18, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau vien šių duomenų neužtenka pareiškėjos motinos J. N., gim. 1919-03-01, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti. Pareiškėja, siekdama įrodyti, kad jos motina J. N., gim, 1919-03-01, iki 1940 m. birželio 15 d. galėjo turėti Lietuvos Respublikos pilietybę kaip Lietuvos Respublikos piliečio žmona, teismui turėtų pateikti J. N. ir A. N. santuokos bei ištuokos liudijimus, kuriuose būtų nurodytos jų santuokos sudarymo bei ištuokos datos. Pareiškėja taip pat turėtų pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad A. N. (nuo gimimo) ir jos motina J. N. (nuo 1937 m.) iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Švenčionyse.
Pareiškėjos kviestas liudytojas F. N. teismo posėdžio metu parodė, jog pareiškėja yra jo sesuo. 1937 m. pavasarį liudytojo tėvai (J. I. ir A. N.) susituokė Švenčionių sentikių cerkvėje. Tėvas A. N. nuolat gyveno Švenčionyse. Parodė, jog į bylą pateiktoje nuotraukoje yra užfiksuota liudytojo tėvų santuoka. Mama J. K. (I.) gyveno Baltarusijoje, Bratislavo apskrityje. Tėvas mirė 1946 m., palaidotas Švenčionyse. Turėjo nuosavą namą. Turėjo kepyklą. F. Ž. buvo liudytojo patėvis. Liudytojo tėvas nuo gimimo gyveno Švenčionyse (El. bylos priedas, b. l. 134-135).
Pareiškėjos kviesta liudytoja J. P. teismo posėdžio metu parodė, jog pareiškėja yra pusseserė. K. I. ir M. I. gyveno Braslavo rajone, o vėliau nuo 1937 m. gyveno Švenčionyse. J. I. nuo gimimo gyveno Braslave, o nuo 1937 m. ištekėjo už A. N. ir išvažiavo į Švenčionis. A. N. gyveno Švenčionyse, turėjo žemės, kepykla. Mirus A. N., J. I. sudarė antrą santuoką su F. Ž.. F. Ž. ir jo tėvai gyveno Svyriuose. Švenčionių sentikių 1740 m. kapinėse yra palaidoti J. I., jos tėvai K. I. ir M. I.. Jevdokija buvo namų šeimininkė. Įvardino nuotraukoje (El. bylos priedas, b. l. 78) esančius asmenis (El. bylos priedas, b. l. 83-84, 123-124).
Pareiškėjos kviesta liudytoja A. K. teismo posėdžio metu parodė, jog ji yra K. I. brolio dukra. V. I. gimė Braslavo rajone. J. I. pirmas vyras buvo A. N., o vėliau susituokė su F. Ž. (El. bylos priedas, b. l. 83-84).
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu iš esmės palaikė pareiškime nurodytas aplinkybes ir argumentas, prašė pareiškimo reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjos tėvas F. Ž. turėjo Lietuvos pilietybę, spręsti teismo nuožiūra, o kitą reikalavimą tenkinti. Pareiškėja papildomai paaiškino, kad nori gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, 23 metus gyveno, baigė mokyklą, dirbo, giminės gyvena Lietuvoje, šiuo metu gyvena Amerikoje. Mama turėjo antrą vyrą F. Ž., kuris yra jos tėvas. Su pirmu mamos vyru santuoka buvo sudaryta 1937 m. gegužės mėnesį. Santuoka buvo nutraukta 1946 m., kadangi pirmas vyras mirė. Brolis F. N. turi Lietuvos pilietybę, gyvena Pabradėje. Mama bei pirmasis mamos vyras palaidotas Švenčionyse. A. N. (pirmas mamos vyras) visą laiką gyveno Švenčionyse, turėjo namą, žemės, dirbo žemę. Mama, pareiškėjos seneliai, gyveno Baltarusijoje, Braslave, o nuo 1937 m. atvažiavo į Lietuvą ir joje visada gyveno (El. bylos priedas, b. l. 134-135).
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens atstovai iš esmės palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir aplinkybes, papildomai nurodė, jog dėl juridinio fakto, kad pareiškėjos tėvai turėjo Lietuvos pilietybę, kadangi gimė Braslave ir Svyriuose, nustatymo prieštarauja, kadangi tai buvo teritorijos, kurios Lietuvai neatiteko. Dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos motina J. N. iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę kaip Lietuvos piliečio sutuoktinė, įvertinus visus įrodymus, spręsti teismo nuožiūra. Reikalavimo nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjos tėvas F. Ž. turėjo Lietuvos pilietybę, netenkinti (El. bylos priedas, b. l. 134-135).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas iš dalies.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-03 nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-45/2009; 2010-10-05 nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-390/2010; 2011-06-17 nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-273/2011).
Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. Nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Taigi, bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais ir, atitinkamai, būtų pagrįsta taip, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė.
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940-06-15 Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.
Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę, yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940-06-15; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940-06-15; dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; asmens liudijimai, išduoti iki 1940-06-15 Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940-06-15. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A11-421/2005, pažymėjo, kad Lietuvos teritorija 1920 – 1939 metais buvo okupuota Lenkijos, todėl joje gyvenantys asmenys šiuo laikotarpiu objektyviai negalėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais ir atitinkamai negalėjo gauti šią pilietybę patvirtinančių dokumentų. Šios situacijos specifika buvo aptarta Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme (įsigaliojusiame 1939 m. spalio 27 d.), pagal kurio 3 straipsnį, Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, jeigu jie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Pagal šį įstatymo straipsnį, tokių asmenų iki 21 metų amžiaus (įstatymo įsigaliojimo dieną) vaikai taip pat buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Pažymėtina, kad pagal šią teisės normą, reikšminga yra aplinkybė, ar 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną joje nurodyti gyventojai galėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais. Todėl sprendžiant šį klausimą būtina vadovautis atitinkama tuo metu Lietuvoje galiojusia Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę (1919 m. sausio 9 d.) nuostata apie tai, kas yra laikoma Lietuvos piliečiais. Pagal pastarojo įstatymo 1 straipsnį, Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena.
1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnyje buvo numatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžojon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų nemažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais; 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (El. bylos priedas, b. l. 19).
Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo, priimto 1939 m. spalio 27 d., 3 straipsnyje nustatyta, kad Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šių Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais. Pagal 1939 m. rugpjūčio 8 d. priimto Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsnį ne Lietuvos pilietė, susituokdama su Lietuvos piliečiu, įgyja Lietuvos pilietybę (prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D505357486A0).
Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos V. C. tėvas F. Ž., gimęs 1921 m. Sviriuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos V. C. motina J. N., gimusi 1919 m. kovo 1 d. Braslave, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškimas iš esmės grindžiamas tuo, kad pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Taikos Sutarties su Rusija (toliau – Taikos sutartis) 2 ir 6 straipsnius (El. bylos priedas, b. l. 20-32) tiek Sviriai, tiek Braslavas pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją, todėl F. Ž. ir J. N. laikytini Lietuvos piliečiais, kadangi nuo gimimo nuolatos gyveno Lietuvoje. Be to, J. N. 1920 m. buvo sudariusi santuoką su Lietuvos piliečiu A. N., todėl ir dėl šios priežasties ji laikytina Lietuvos piliete.
Aplinkybę, jog pareiškėjos motina J. N. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybė, kadangi buvo ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio A. N., pareiškėja įrodinėjo Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymomis bei liudytojų parodymais. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai įrodo faktą, jog J. N. buvo ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio A. N..
Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015-03-30 pažymoje Nr. R4-386 nurodyta, kad Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, Švenčionių aps. Švenčionių vls. Švenčionių m. Lentupio kelio 6 gyventojo N. A. buto – ūkio lape įrašyti: N. A., g. 1920-02-18 Samaroje, Rusija, šeimos galva, ūkininkas, skiltyje „Jei gimęs ne Lietuvos generalinės srities ribose, tai iš kur atvyko ir kada“ įrašyta „1920 m.“; žmona N. A., g. 1919-03-01 Brėslaujoje, Gudija, skiltyje „Jei gimęs ne Lietuvos generalinės srities ribose, tai iš kur atvyko ir kada“ įrašyta „1937 m.“, dirbanti šeimos narė; sūnus N. T., g. 1941-07-07 Švenčionių m.; motina N. E., g. 1878-05-18 Švenčionių m.; visi šeimos nariai – rusų tautybės (pavardės, vardai, vietovių pavadinimai – taip dokumente) (El. bylos priedas, b. l. 37).
Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. spalio 19 d. pažymoje Nr. R4-1502 nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, Švenčionių apskrities Švenčionių miesto ir jo ribose esančio dvaro nekilnojamojo turto ipotekos knygoje Nr. 7148 yra Švenčionių miesto dalies 1925 m. planas, prie kurio pridėtame žemės matavimo sąraše (be datos) įrašytas sklypo Nr. 26 nuomininkas N. I., nuomavęs 4.0412 ha ariamos žemės. Vidurio Lietuvos ir Lenkijos Respublikos rinkimų institucijų ir komisijų archyviniame fonde yra: Švenčionių apskrities Švenčionių valsčiaus Švenčionių miesto rinkėjų į Seimą 1935 m. sąrašas, kuriame įrašyti “Dr. Łyntupska 6” vietovės gyventojai: N. I., g. 1877 m., žemdirbys; N. (N.; pavardė – taip dokumente) Helena, g. 1879 m., namų šeimininkė; rinkimų apylinkėje gyvenę nuo gimimo. Svenčionių apskrities Svenčionių valsčiaus Svenčionių miesto rinkėjų į Seimą 1938 m. sąrašas, kuriame įrašyta “Dr. Łyntupska 6” vietovės gyventoja N. H., g. 1879 m., namų šeimininkė; rinkimų apylinkėje gyvenusi nuo gimimo. Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, Švenčionių aps. Švenčionių vls. Švenčionių m. Lentupio kelio 6 gyventojo N. A. buto – ūkio lape įrašyti: N. A., g. 1920-02-18 Samaroje, Rusijoje, šeimos galva, ūkininkas, skiltyje „Jei gimęs ne Lietuvos generalinės srities ribose, tai iš kur atvyko ir kada“ įrašyta „1920 m.“; žmona N. A., g. 1919-03-01 Brėslaujoje, Gudijoje, skiltyje „Jei gimęs ne Lietuvos generalinės srities ribose, tai iš kur atvyko ir kada“ įrašyta „1937 m.“, dirbanti šeimos narė; sūnus N. T., g. 1941-07-07 Švenčionių m.; motina N. E., g. 1878-05-18 Švenčionių m.; visi šeimos nariai – rusų tautybės (El. bylos priedas, b. l. 54-55).
Byloje esančiais pareiškėjos paaiškinimais bei liudytojų parodymais nustatyta, jog J. I. nuo gimimo gyveno Braslave, o 1937 m. ištekėjo už A. N. ir atvyko gyventi į Švenčionis pas A. N.. Taip pat nustatyta, kad A. N. Švenčionyse turėjo žemės, kepykla. Mirus A. N., J. I. sudarė antrą santuoką su F. Ž. (El. bylos priedas, b. l. 83-84, 123-124, 134-135).
Taigi, iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, jog J. N. 1937 m. atvyko gyventi į Švenčionis ir tais pačiais metais sudarė santuoką su A. N.. A. N. nuolat gyveno Švenčionyse, turėjo žemės bei kepyklėle. Taip pat iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenų matyti, jog A. N. tėvai N. I. nuomavosi žemę bei N. I. ir N. H. (E.) buvo įrašyti į Švenčionių apskrities Švenčionių valsčiaus Švenčionių miesto rinkėjų į Seimą 1935 m. sąrašą, nurodant, jog N. I. yra žemdirbys, N. H. namų šeimininkė bei rinkimų apylinkėje gyveno nuo gimimo. Visos šios byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtina išvadą, jog 1937 m. tarp J. N. ir A. N. buvo sudaryta santuoka, o A. N. buvo Lietuvos pilietis (1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnis, Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A11-421/2005).
Taigi, byloje nustačius, jog tarp J. N. ir Lietuvos piliečio A. N. buvo sudaryta santuoka, spręstina, jog pareiškėjos motina J. N. turėjo Lietuvos pilietybę, todėl pareiškėjos prašymas dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog pareiškėjos motina J. N., gimusi 1919 m. kovo 1 d. Braslave, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, tenkintinas (1939 m. rugpjūčio 8 d. priimto Lietuvos pilietybės įstatymo 2 straipsnis, prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D505357486A0).
Juridinę reikšmę turinčių fakto nustatymas reikalingas sprendžiant dėl pareiškėjos prašymo suteikti jai leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Taip pat pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, jog pareiškėjos V. C. tėvas F. Ž., gimęs 1921 m. Sviriuose, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja prašomą nustatyti juridinį faktą iš esmės įrodinėja Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. spalio 19 d. pažymoje Nr. R4-1503 nurodytais duomenimis bei Taikos sutarties 2 ir 6 straipsniais (El. bylos priedas, b. l. 20-32). Teismo vertinimu pareiškėjos nurodytos aplinkybės bei byloje esantys įrodymai nepagrindžia fakto, jog F. Ž. buvo Lietuvos pilietis dėl šių motyvų: pirma, V. S. monografijoje „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ nurodoma, kada pagal „įvedamąjį įstatymą asmuo turėjo gyventi 1939 m. spalio 27 d. ne toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo apibrėžta 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartyje su Rusija, bet „siauresnėje“ Vilniaus krašto teritorijoje, t. y. toje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Rusijos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. Papildomu protokolu tarp Lietuvos Respublikos ir Socialistinių Sovietų Respublikos Sąjungos. „Asmenys, kilę iš sričių, Lietuvai neatitekusių pagal paskutinę sutartį su S.S.S.R. nepripažįstami Lietuvos piliečiais.“ (El. bylos priedas, b. l. 96-102); Antra, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. spalio 19 d. pažymoje Nr. R4-1503 nurodyta, kad pagal Švenčionių apskrities Svyrių valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 m. sąrašą Svyrių vietovės gyventojais įrašyti Ž. J., gim. 1902 m., žvejys, rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo 1932 m. ir Ž. A., gim. 1906 m., namų šeimininkė, rinkimų apylinkėje gyvenusi nuo gimimo. Pagal Švenčionių apskrities Svyrių valsčiaus rinkėjų į Seimą 1938 m. sąrašą. Svyrių vietovės gyventojais įrašyti Ž. J., gim. 1902 m., žvejys, Ž. A., gim. 1906 m., namų šeimininkė, rinkimų apylinkėje gyvenę nuo 1932 m. Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, Svyrių apskrities Svyrių valsčiaus Svyrių miestelio Sloboda g. 64-1 gyventojo Ž. J. buto – ūkio lape įrašyti: Ž. J., gim. 1902 m., žvejys, žmona Ž. A., gim. 1901 m. Pastovių aps., žvejė, skiltyje „Jei gimęs ne Lietuvos generalinės srities ribose, tai iš kur atvyko ir kada“ įrašyta „1925-IX“, visi šeimos nariai, išskyrus žmoną, gimę Svyrių miestelyje. Taigi, įvertinus tai, kad pareiškėjos seneliai J. Ž. ir A. Ž. gimė ir gyveno Svyriuose (A. Ž. gimė Pastovių apskrityje, o nuo 1925 m. gyveno Svyriuose), t. y. teritorijoje, kuri neatiteko Lietuvai pagal Lietuvos ir Rusijos 1939 m. spalio 10 d. sutartį bei 1939 m. spalio 27 d. Papildomą protokolą tarp Lietuvos Respublikos ir Socialistinių Sovietų Respublikos Sąjungos, nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjos tėvas, jo tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei pateiktais įrodymais teismas neturi pagrindo daryti labiau tikėtinos išvados, jog pareiškėjos V. C. tėvas F. Ž., gimęs 1921 m. Sviriuose, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl šioje dalyje pareiškimas netenkintinas.
Teismo turėtos pašto išlaidos neviršija 3,00 Eur dydžio sumos, todėl nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ir Finansų ministrų 2014-09-23 įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 260 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, 448 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškimą tenkinti iš dalies.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos V. C., gim. 1953 m. kovo 31 d., motina J. N., gimusi 1919 m. kovo 1 d. Braslave, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę.
Likusioje dalyje pareiškimo netenkinti.
Juridinę reikšmę turinčių fakto nustatymas reikalingas sprendžiant dėl pareiškėjos prašymo suteikti jai leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą pateikiant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.