Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-30 · Administracinė byla Nr. I-175-739/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-30
Bylos Nr.
I-175-739/2015
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00253-2014-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Pranckienė, Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė
Pareiškėjas
V.L.
Atsakovas
Panevėžio teritorinei darbo biržai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio teritorinės
Advokatai
Irmantas Tumas
Kategorijos
  • 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-175-739-2015Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00253-2014-4Procesinio sprendimo kategorija: 6.8.; 15.2.3.2.; 38.; 74. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 30 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,pareiškėjui V.L. ir jo atstovui advokatui Irmantui Tumui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V.L. skundą dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovams Panevėžio teritorinei darbo biržai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio teritorinės darbo biržos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skundu (2-3 b. l.) ir patikslintu skundu (26-27 b. l.) (toliau – skundas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio teritorinės darbo biržos (toliau – ir Panevėžio TDB, ir darbo birža) Panevėžio skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl bedarbio statuso suteikimo, sustabdymo, atstatymo, netekimo“ (toliau – ir Sprendimas) priedo Nr. 4 „Asmenų, kurie neteko bedarbio statuso, sąrašas“ 58 punktą; 2) įpareigoti Panevėžio teritorinę darbo biržą atstatyti pareiškėjui bedarbio statusą; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio teritorinės darbo biržos, 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, bei jis ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad Panevėžio teritorinė darbo birža neteisėtai ir nepagrįstai pripažino pareiškėją netekusiu bedarbio statuso, dėl ko pareiškėjas prarado su bedarbio statusu susijusias garantijas ir tokiais Panevėžio TDB veiksmais jam buvo padaryta neturtinės žalos. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2014-05-20 Panevėžio TDB buvo registruotas kaip ieškantis darbo asmuo, jam buvo suteiktas bedarbio statusas. Pareiškėjui išduotoje darbo ieškančio asmens atmintinėje buvo nurodyta, kad jis 2014-05-26 turi atvykti į Panevėžio TDB pas jį aptarnaujančią specialistę Z. D. Pažymėjo, kad 2014-05-26 pareiškėjas nenuvyko pas jį aptarnaujančią specialistę, kadangi jis buvo išvykęs į Lenkiją, iš kurios dėl automobilio gedimo laiku nespėjo grįžti. Pareiškėjas 2014-05-28 paskambinęs specialistei Z. D. paaiškino, kodėl 2014-05-26 negalėjo atvykti į darbo biržą. Šio pokalbio metu specialistė Z. D. žodžiu pareiškėją pakvietė atvykti į Panevėžio TDB kitą dieną, tai yra, 2014-05-29. Tačiau 2014-05-29 ryte pareiškėjui paūmėjo danties skausmas, dėl ko jis skubiai kreipėsi į VšĮ Panevėžio miesto stomatologijos polikliniką dėl neatidėliotinos odontologinės pagalbos. Šią pagalbą suteikusi gydytoja pareiškėjui išrašė medicininę pažymą, kurioje nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 29 ir 30 d. negalėjo atvykti į Panevėžio TDB. Pareiškėjas apie tai nedelsdamas telefonu informavo specialistę Z. D. Neatsižvelgęs į šias aplinkybes, Panevėžio teritorinės darbo biržos Panevėžio skyrius nuo 2014 m. gegužės 26 d. ginčijama Sprendimo dalimi neteisėtai nutraukė pareiškėjo darbo paiešką be teisės registruotis darbo biržoje 6 mėnesius. Be to, pareiškėjas ir jo atstovas pažymėjo, kad Sprendimo dalis, kuria pareiškėjas buvo pripažintas netekusiu bedarbio statuso, grindžiama Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473 25.3 punktu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu pripažintas prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją. Esant nurodytoms aplinkybėms, mano, kad Sprendimo dalis yra neteisėta ir turi būti panaikinta.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio TDB atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ginčijama Sprendimo dalis, kuria pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 26 d. buvo pripažintas netekusiu bedarbio statuso, yra teisėta, todėl naikinti ją nėra pagrindo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas registracijos darbo biržoje dieną - 2014 m. gegužės 20 d. buvo pasirašytinai supažindintas su bedarbio teisėmis, pareigomis ir atsakomybe, jam įteikta darbo ieškančio asmens atmintinė bei numatyta apsilankymo darbo biržoje data - 2014 m. gegužės 26 d. 14.00 val. Šį faktą patvirtina pareiškėjo parašas Darbo ieškančio asmens darbo rinkos paslaugų stebėsenos lape. Pažymėjo, kad bedarbio teisės ir pareigos, atsakomybės pagrindai yra aiškiai nurodyti kiekvienam bedarbiui išduodamoje Darbo ieškančio asmens atmintinėje. Panevėžio TDB, remdamasi aplinkybėmis, kad pareiškėjui Darbo ieškančio asmens atmintinė buvo išduota 2014 m. gegužės 20 d., kai jis atvyko registruotis kaip ieškantis darbo asmuo, tvirtino, jog pareiškėjui buvo žinomos bedarbio teisės, pareigos ir atsakomybė, kuri kils tuo atveju, jeigu jis nevykdys bedarbio pareigų, konkrečiai, ir pareigos atvykti atmintinėje nurodytu laiku priimti pasiūlymo dirbti arba dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Teigė, kad pareiškėją aptarnaujanti darbo biržos specialistė Z. D., ruošdamasi 2014 m. gegužės 26 d. numatytam pareiškėjo apsilankymui, buvo parengusi rekomendaciją Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui įsidarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju (C, E kategorijos), tačiau pareiškėjas nustatytu laiku į darbo biržą neatvyko, apie negalėjimą atvykti Darbo ieškančio asmens atmintinėje nustatytu laiku darbo biržos neinformavo, neatvykimo priežastis pateisinančių dokumentų nepristatė, todėl atsakovo nuomone, pareiškėjas nevykdė teisės aktuose bedarbiui nustatytų pareigų. Panevėžio TDB atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo skundžiama Sprendimo dalis dėl pareiškėjo pripažinimo netekusiu bedarbio statuso yra teisėta, tvirtino, kad nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų, todėl prašė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmesti kaip nepagrįstą (11-13 b. l.).

Panevėžio TDB atstovas į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdį tinkamai ir laiku pranešta, prašė bylą nagrinėti Panevėžio TDB atstovui nedalyvaujant (60 b. l.). Dalyvaudama ankstesniuose teismo posėdžiuose Panevėžio TDB atstovė iš esmės remdamasi atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais argumentais ir motyvais prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Panevėžio teritorinės darbo biržos Panevėžio skyriaus 2014 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl bedarbio statuso suteikimo, sustabdymo, atstatymo, netekimo“ dalies (4-ojo priedo 58-oji eilutė), kuria nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 26 d. pripažintas netekusiu bedarbio statuso, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad 2014 m. gegužės 20 d. Panevėžio TDB Panevėžio skyrius suteikė pareiškėjui bedarbio statusą, užvedė Darbo ieškančio asmens kortelę, sudarė Darbo ieškančio asmens darbo rinkos paslaugų stebėsenos lapą(16-17, 18 b. l.). Pareiškėjas 2014 m. gegužės 20 d. buvo pasirašytinai supažindintas su bedarbio pareigomis ir atsakomybe, jam išduota Darbo ieškančio asmens atmintinė, jis informuotas apie kito apsilankymo Panevėžio TDB Panevėžio skyriuje datą ir laiką (18 b. l.). Pareiškėjui nustatytu laiku (2014 m. gegužės 26 d. 14 val. 00 min.) neatvykus į darbo biržą buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, kurio 4 punkte nustatyta, kad bedarbio statuso netenka asmenys, nurodyti 4 priede (14-15 b. l.). Šio priedo 58-ioje eilutėje nurodyta, kad pareiškėjas bedarbio statuso netenka nuo 2014 m. gegužės 26 d., netekimo pagrindas – neatvykus laiku priimti pasiūlymo dirbti arba dalyvauti priemonėse (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymo Nr. A1-473 25.3 ir 28 punktai) (15 b. l.). Apie priimtą Sprendimą pareiškėjas informuotas atsakovo 2014 m. birželio 9 d. pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) (4 b. l.).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymas, Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatai (toliau – ir Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 bei Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473.

Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 2 straipsnio 3 punktą bedarbiai – nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, kurie nesimoko pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas ir yra įstatymų nustatyta tvarka įsiregistravę teritorinėje darbo biržoje. Darbo ieškančių asmenų registravimo ir apskaitos tvarka detaliai reglamentuota Aprašo 7-22 punktuose. Bedarbio statuso netekimo atvejai buvo nustatyti Aprašo 25 punkte, kurio 25.3 punkte (2010 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. A1-359 redakcija) buvo nurodyta, jog bedarbio statuso netenka bedarbiai be pateisinamų priežasčių, kaip nustatyta Nuostatuose, neatvykę į teritorinę darbo biržą jo individualioje darbo ieškančio asmens atmintinėje nustatytu laiku priimti pasiūlymo dirbti arba dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Aprašo 27 punkte buvo nustatyta, jog asmenims netekusiems bedarbio statuto dėl šio Aprašo 25 punkte, išskyrus Aprašo 25.7 punktą, nurodytų priežasčių, registracija darbo biržoje nutraukiama.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas bedarbio statuso neteko pagal Aprašo 25.3 punkte (2010 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. A1-359 redakcija) numatytą pagrindą – bedarbiui be pateisinamų priežasčių, kaip nustatyta Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1656, neatvykus į teritorinę darbo biržą jo individualioje Darbo ieškančio asmens atmintinėje nustatytu laiku priimti pasiūlymo dirbti arba dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Taip pat skundžiamoje Sprendimo dalyje pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas Aprašo 28 punktas (2010 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. A1-359 redakcija), kuriame buvo nustatyta, jog asmenys, kurie neteko bedarbio statuso dėl šio Aprašo 25.2 – 25.6 ir 25.8, 25.9 punkte nurodytų priežasčių bei asmens pageidavimu, jam dalyvaujant aktyvios darbo rinkos politikos priemonėje, pakartotinai teritorinėje darbo biržoje gali registruotis ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo registracijos nutraukimo.

2015 m. balandžio 9 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija priėmė sprendimą norminėje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473 „Dėl Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo (2010 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. A1-359 redakcija) 25.3 punktas prieštaravo, o to paties akto (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. A1-450 redakcija) 25.3 punktas nurodyta apimtimi prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją. Minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas 2015 m. balandžio 10 d. paskelbtas Teisės aktų registre (Nr. 5621).

Išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 9 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad Aprašo (2010 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. A1-359 redakcija) 25.3 punkte yra įtvirtintas vienas iš bedarbio statuso netekimo pagrindų, t. y. įtvirtinta nuostata, iš esmės ribojanti (paneigianti) asmens teises į atitinkamas Užimtumo rėmimo įstatyme įtvirtintas garantijas netekus darbo, nors, įvertinus jos turinį ir sukeliamas pasekmes, akivaizdu, jog tokio pobūdžio teisinis reguliavimas gali būti įtvirtintas ne žemesnės galios nei įstatymas teisės akte, taip pat teisėjų kolegija vertino, jog ginčijama nuostata neturi pakankamai aiškaus ir konkretaus įstatyminio pagrindo (t. y. negrindžiama aiškiu ir vienareikšmiškai suprantamu įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu), todėl konstatavo, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473 patvirtinto Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo (2010 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. A1-359 redakcija) 25.3 punktas prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją. Tai pripažinusi, išplėstinė teisėjų kolegija tais pačiais teisiniais argumentais pripažino, kad konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, prieštarauja ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473 patvirtinto Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. A1-450 redakcija) 25.3 punktas.

Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams taikytinas Aprašo 25.3 punktas, kuriuo remiantis atsakovas pripažino pareiškėją netekusiu bedarbio statuso, yra pripažintas prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu; administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra ex nunc (lot. – nukreipta į ateitį), t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, tačiau ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad iš šios bendro pobūdžio taisyklės yra galimos ir išimtys, t. y. atvejai, kai ši bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma (LVAT 2005-12-30 sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005). Analogiška pozicija yra formuojama ir konstitucinėje jurisprudencijoje, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - Konstitucinis Teismas) sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Tam tikrą Konstitucinio Teismo nutarimų retroaktyvumą (galiojimą ex tunc) suponuoja Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos, kuriomis siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingai teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Nagrinėjamoje situacijoje pažymėtina, kad sprendžiant, ar išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 9 d. sprendimas norminėje administracinėje byloje Nr. I-3-502/2015 galioja retroaktyviai (ex tunc), turi būti įvertinta, ar ginčijamas administracinis aktas, priimtas remiantis teisės norma, kuri pripažinta prieštaraujanti konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, yra įgijęs galutinį teisinį stabilumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-03-01 nutartyje administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 konstatavo, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas, o teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs įvykdymui būtino stabilumo. Sprendimo įvykdymas yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta, o ji baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė koreguoti sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas.

Teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą dėl Panevėžio teritorinės darbo biržos Panevėžio skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl bedarbio statuso suteikimo, sustabdymo, atstatymo, netekimo“ priedo Nr. 4 „Asmenų, kurie neteko bedarbio statuso, sąrašas“ 58 punkto panaikinimo, 2015 m. vasario 18 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės norminę administracinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (53-54 b. l.). Kadangi administracinė byla iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo norminėje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) oficialaus paskelbimo buvo sustabdyta, todėl ginčijamos Sprendimo dalies teisinis kvalifikavimas iš esmės nebuvo baigtas. Tai reiškia, jog šiuo atveju ginčo teisiniai santykiai nėra įgiję galutinio teisinio stabilumo, šį stabilumą jie įgis tik įsiteisėjus baigiamajam teismo aktui, kuriuo tarp pareiškėjo ir atsakovo šioje administracinėje byloje kilęs ginčas bus išnagrinėtas iš esmės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) pažymėjo, kad ,,<...> tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (pvz., vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai“.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, todėl teismas, nagrinėdamas bylą po to, kai atitinkamas norminis administracinis aktas buvo pripažintas neteisėtu, jau nebegali vadovautis ir remtis teisės norma (šiuo atveju – Aprašo 25.3 punktu), kuri yra pripažinta prieštaraujanti konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisinio stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės norma, prieštaraujančia konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, o tai būtų neteisinga (LVAT 2009-04-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Panevėžio teritorinės darbo biržos Panevėžio skyriaus vedėjo Sprendimo dalis, kuria pareiškėjas neteko bedarbio statuso, naikinama kaip neteisėta. Esant aukščiau nurodytam skundžiamos Sprendimo dalies panaikinimo pagrindui, teismas nebepasisako dėl kitų pareiškėjo skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių.

Panaikinus skundžiamą administracinį aktą, atkuriama iki jo priėmimo buvusi padėtis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 92 straipsnis), šiuo atveju – bedarbio statusas ir registracija darbo biržoje. Todėl pagrindo atskirai tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir rezoliucinėje teismo procesinio sprendimo dalyje įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui bedarbio statusą nėra pagrindo (žr.,pvz.,2015-03-04 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio teritorinės darbo biržos, 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina, užtenka nustatyti esant tris sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011).

Teismų praktikoje laikytina, jog neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau teisė jas gina turtiniais būdais. Taigi, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus, ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Materialiosios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).

Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą grindžiamas aplinkybėmis, kad nutraukus registraciją darbo biržoje, pareiškėjas nebegalėjo gauti socialinės pašalpos ir dėl to liko be pragyvenimui būtinų lėšų bei būtent dėl to pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, baimę dėl ateities. Pareiškėjo skunde nurodyti neturtinę žalą sudarantys išgyvenimai yra nekonkretūs, deklaratyvūs, tai yra, skunde nurodyti bendro pobūdžio teiginiai, kuriuos įstatymų leidėjas CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įvardija kaip neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių skunde išdėstytus bendro pobūdžio teiginius, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, kad pareiškėjui būtų buvusios sukeltos tokios neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris suponuotų neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų (pvz., medicininių duomenų apie emocinę būseną, depresiją ar pan.), patvirtinančių jam sukeltus neigiamus emocinius išgyvenimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bedarbio statuso netekęs pareiškėjas nedelsdamas ėmėsi aktyvių veiksmų susiklosčiusiai situacijai likviduoti, t. y. 2014 m. birželio 9 d. įsidarbino uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“(31b.l.). 2014-10-16 teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad jis skubiai įsidarbino uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, kad neprarastų socialinių garantijų. Be to, pareiškėjas nurodė, kad jis pats yra uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ steigėjas ir vienintelis akcininkas bei kad šioje bendrovėje įsidarbino direktoriumi. Taigi iš pareiškėjo paaiškinimų galima spręsti, kad pareiškėjas nebuvo taip dvasiškai sukrėstas, kad negalėtų priimti racionalių sprendimų ir pasirūpinti savo socialinėmis garantijomis. Kita vertus, akivaizdu, kad įsidarbinimo paminėtoje bendrovėje laikas iš esmės priklausė nuo paties pareiškėjo, tai yra bendrovės, kurioje įsidarbino, vienintelio akcininko sprendimo. Todėl, atsižvelgiant į trumpą laiko tarpą, praėjusį nuo bedarbio statuso praradimo ir pareiškėjo įsidarbinimo, bei į tai, kad pats įsidarbinimo momentas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, teismas sprendžia, kad bedarbio statuso netekimas negalėjo pareiškėjui sukelti esminės dvasinės skriaudos, skausmo, dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, pažeminimų. Be to, teismas pažymi, kad pareiškėjo argumentai, kuriais jis grindė neturtinės žalos atsiradimą, buvo susieti su prarasta galimybe gauti socialinę pašalpą. Tuo tarpu socialinės pašalpos negavimas (turto praradimas, pajamų pragyvenimui negavimas, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų ir pan.) sudaro turtinę žalą( CK 6.249straipsnio 1 dalis), kurios priteisimas nėra šios bylos dalykas, nes pareiškėjas skunde nesuformulavo reikalavimo priteisti turtinę žalą.

Nustatytų faktinių aplinkybių kontekste bei atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl Panevėžio teritorinės darbo biržos Panevėžio skyriaus vedėjo sprendimo dalies, kuria nuspręsta, kad jis netenka bedarbio statuso, jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjui neįrodžius neturtinės žalos padarymo fakto kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlygos, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio teritorinės darbo biržos Panevėžio skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl bedarbio statuso suteikimo, sustabdymo, atstatymo, netekimo“ 4 punkto 4 priedo 58 eilutę, kuria nustatyta, kad V.L. nuo 2014 m. gegužės 26 d. netenka bedarbio statuso, nutraukus darbo paiešką be teisės registruotis 6 mėnesius.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjos Dalia PranckienėIrena VaržinskienėDalytė Zlatkuvienė