Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant visą bausmės atlikimo laikotarpį bendrauti su nukentėjusiuoju K. P..

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti nepakeistą, o pradėjus vykdyti nuosprendį – panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. P. nuteista už tai, kad 2020 m. sausio 16 d. apie 12.00 val. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kieme, žodinio konflikto metu, tyčia akmeniu trenkė savo buvusiam sutuoktiniui K. P. į kairę ranką ir nagais įbrėžė veidą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam K. P. padarė odos nubrozdinimus kairiame žande, kairiame rieše, apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 7 d. nuosprendyje konstatuota, kad A. P. kaltė įrodyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Teismas konstatavo, kad nuteistosios padaryta nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, požymius.

3. Apeliaciniame skunde nuteistoji A. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir ją išteisinti.

3.1. Skunde nuteistoji nurodo, kad yra nuteista nepagrįstai. Teismo padarytos išvados neatitinka tikrovės ir pažeidžia jos teises, teisėtus interesus. Atvykusi nurodytu laiku į namų valdą, adresu (duomenys neskelbtini), įėjusi pro vartelius, ėjo kartu su matavimus atliekančiais specialistais. Sklype buvo apie 4–5 minutes iki kol ją užpuolė K. P., kuris ją tempė iš sklypo. Jo nesužalojo, galimai K. P. galėjo susižaloti neišlaikęs pusiausvyros, kai ją tempė. Tai, kad ją tempė pats nukentėjusysis, kad naudojo smurtą, nurodo apklausta liudytoja R. K., kuri teigė, kad jis nuteistąją tempė iki vartų, stūmė per vartus. Jos teigimu, ji nematė K. P. sužalojimo fakto. A. K. taip pat nurodė, kad K. P., pamatęs nuteistąją, puolė plūsti ir, suėmęs aukščiau alkūnės, norėjo išvesti iš kiemo. Tai, kad nuteistajai nesukėlė skausmo – tik liudytojos vertinimas. Minėta liudytoja nurodė, kad matė krentant betono gabalą iš kitapus tvoros, bet į K. P. nepataikė.

3.2. Skunde teigiama, kad liudytoja V. K., atlikusi pastato matavimus, teigė, kad K. P. puolė ir klausė: ,,ko atvykai nekviesta?“. Ji sužalojimo momento nematė. Liudytoja N. Č. nedalyvavo įvykio metu ir nieko negali patvirtinti, kadangi jos liudijimas susideda tik iš kitų asmenų pasakoto teksto. Liudytojas A. G. taip pat nurodė, kad įvykio nematė. Jis matė, kad bėga kraujas, kai K. P., uždaręs vartus, grįžo atgal prie jų. Matė, kaip K. P. tempė nuteistąją, o ji bandė ištrūkti. Daugiau apie įvykį šis liudytojas negalėjo nieko pasakyti. Nė vienas liudytojas sužalojimo fakto nematė, matė tik K. P. bėgant kraują ir padarė savo išvadas. Liudytojas L. S. taip pat nieko nematė. Liudytojas E. Ž. žino tik tiek, kiek jam sakė L. S., pats nieko nematė.

3.3. Apeliaciniame skunde akcentuojami itin nenuoseklūs K. P. parodymai, kadangi nurodytas netikslus įvykio laikas ir vieta (kad įvykis įvyko prie vartų ir 12 val., kad nuteistoji nebuvo įėjusi į sklypą; tai paneigiama filmuota medžiaga ir liudytojų parodymais). Nukentėjusysis dėl neaiškių priežasčių nekvietė medicininės pagalbos, nors teigia, kad buvo sužalotas. Visų apklaustų liudytojų nurodytos aplinkybės (kur stovėjo, ką galėjo matyti) skiriasi. Teismas, matydamas, kad apklausiamo liudytojo parodymai nesutampa su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iškart liudytojus stabdė ir parodymus pagarsino, beliekant juos tik patvirtinti.

3.4. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas nepasisakė, kokioms aplinkybėms esant nevertina nuteistosios parodymų, pateiktos vaizdo medžiagos, visų liudytojų parodymų, jog nė vienas nematė, kaip susižalojo K. P.. Nepasisakė ir dėl medicinos eksperto išvados, kad sužalojimas galėjo atsirasti ir griūnant.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistoji A. P. ir jos gynėja advokatė Eglė Grucytė palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti. Prokurorė Lina Laurusevičienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

5. Nuteistosios A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, tvirtinant, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina nuteistosios kaltės, dėl to teismas nepagrįstai pripažino A. P. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistoji grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad A. P. nukentėjusiajam K. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

8. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad A. P. kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistosios apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. P. kaltės.

9. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

10. Nuteistoji A. P. apklausiama pirmosios instancijos teisme kaltės nepripažino ir parodė, kad ji atvyko prie jai ir buvusiam sutuoktiniui K. P. priklausančio gyvenamojo namo, kadangi norėjo stebėti vykdomus geodezinių matavimų darbus. Įėjusi pro vartelius į namo kiemą, pradėjo filmuoti telefonu. K. P. po kiek laiko atbėgo prie jos, liepė išeiti iš kiemo ir trenkė jai per nugarą. Nukentėjusysis K. P. tuomet griebė jai už kairės rankos alkūnės ir tempė ją link vartų. Ji išlaisvino savo ranką ir pradėjo bėgti, o K. P. nukrito ant atliekų ir nuolaužų krūvelės, buvusios prie takelio. Krito veidu ar šonu. Ji nubėgo pro vartus, atsistojęs K. P. ją vijosi, ji girdėjo, kaip jis užtrenkė vartus. Tvirtina, kad į K. P. jokio akmens nemetė, smūgio buvusiam sutuoktiniui nesudavė. Pažymėtina, kad nors ir nuteistoji A. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltės nepripažino, tačiau pateikta versija vertinama kaip gynybinė, siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi yra paneigta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

11. Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis K. P. parodė, kad A. P. įėjo į kiemą pro vartelius, kieme paėmė gabalą plytos ir metė į jį, pataikė į ranką, griebė nagais jam už veido ir įdrėskė į skruostą. Kai pirmą kartą metė pusplytę, jis dengėsi veidą rankomis, todėl pusplytė pataikė jam į ranką. Plūdo jį necenzūriniais žodžiais. Kai ji antrą kartą metė pusplytę, jis rankomis ją atmušė, kad negautų smūgio į veidą. Tuo metu kieme buvo dvi moterys iš antstolių kontoros, bankroto administratorius. Nukentėjusysis iš esmės analogiškas aplinkybes aiškino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Jo parodymai, priešingai, nei teigia apeliantė, nekito, buvo nuoseklūs, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi, juo labiau kad nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

12. Nukentėjusiojo K. P. nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojos R. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (liudytojos parodymai buvo pagarsinti apylinkės teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, juos patvirtino). Liudytoja paaiškino, kad K. P. įsileidus ją, matininkus, specialistę į namų teritoriją, prie jų priėjo moteris, kuri prisistatė esanti P. Ji pradėjo konfliktuoti ir kabinėtis prie K. P.. K. P. liepė moteriai išeiti, tačiau ši niekur nėjo. Tuomet K. P. suėmė savo buvusią žmoną už rankos ir vedė iš namo teritorijos. Kol ją vedė, ji plūdosi ir toliau konfliktavo. A. P. pasilenkė ir paėmė šalia takelio buvusį tinko gabalą (akmenį) ir pradėjo prieš K. švaistytis, mojuoti. Vienu metu nuteistoji pataikė nukentėjusiajam į rankos riešą ir žandą. Kai nukentėjusysis paliko už vartų nuteistąją, ši metė per tvorą rankoje laikytą akmenį, tačiau į nukentėjusįjį nepataikė. Nukentėjusiajam buvo sužalota ranka ir žandas, bėgo kraujas (1 t., b. l. 43–45). Iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir liudytoja R. K., ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytoja A. K. (liudytojos parodymai buvo pagarsinti apylinkės teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, juos patvirtino, 1 t., b. l. 48–50). Papildomai liudytoja A. K. nurodė, kad po konflikto su nuteistąja, matė kruviną nukentėjusiojo lūpą. Liudytoja N. Č., apklausta apylinkės teisme, parodė, kad 2020 m. sausio 16 d., grįžusi iš darbo apie 16–17 valandą, matė savo vyrą K. P. apdraskytu veidu, ištinusia lūpa ir aptvarstyta kraujuojančia ranka. Vyras jai pasakojo, kad jo buvusi žmona A. P. akmeniu ar pusplyte trenkė jam į veidą. Ant skruosto ir lūpos buvo žaizda. Nukentėjusiajam taip pat buvo pataikyta į ranką, kuri labai kraujavo. Liudytojas A. G., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad K. P. vedė A. P. link vartų, ji priešinosi, rankoje turėjo statybinių atliekų gabalą. Kai ji tuo gabalu pataikė K. P., stipriai bėgo kraujas. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. G. papildomai parodė, kad įėjusi į nukentėjusiojo kiemą, nuteistoji iškart pradėjo kabinėtis prie K. P.. Tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo kilo didelis žodinis konfliktas. Kai A. P. buvo už tvoros, ji permetė tinko gabalą per tvorą, kur stovėjo nukentėjusysis. Po to pastebėjo, kad nukentėjusiajam iš žando bėgo kraujas, matėsi žaizda rieše (liudytojo parodymai buvo pagarsinti apylinkės teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, juos patvirtino). Liudytojas G. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad 2020 m. sausio 16 d. apie 13–14 val. komisariate nukentėjusysis K. P. pranešė, kad jį tą dieną užpuolė žmona. Matėsi subraižytas riešas, apdraskytas skruostas. Nukentėjusysis atnešė akmenį, kuriuo buvo padaryti sužalojimai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja V. K. parodė, kad girdėjo žodinį konfliktą tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo. Nukentėjusiojo sužalojimus pamatė tik tada, kai A. P. jau buvo išėjusi. Pamena, kad iš K. P. veido bėgo kraujas. Bankroto administratorius pamatė kruviną akmenuką (statybinę nuolaužą), juo buvo sužalotas K. P. (liudytojos parodymai buvo pagarsinti apylinkės teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, juos patvirtino, 1 t., b. l. 59–62). Liudytojas L. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad matė, kaip nuteistoji A. P. plytgaliu ar nuskelta plyta trenkė nukentėjusiajam. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu papildomai parodė, kad tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas. K. P., paėmęs nuteistajai už parankės, norėjo išlydėti ją iš kiemo. Matė, kaip nuteistoji, paėmusi nuo žemės plytą, ja trenkė nukentėjusiajam į žandą (liudytojo parodymai buvo pagarsinti apylinkės teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, juos patvirtino, 1 t., b. l. 71–74). Liudytojas E. Ž., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad girdėjo kilusį žodinį konfliktą tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo. K. P. buvo kruvina nosimi, jis buvo susiėmęs už veido. L. S. jam pasakė, kad nuteistoji trenkė akmeniu nukentėjusiajam ar metė į jį akmenį. Visi įvykio vietoje buvę liudytojai (R. K., A. K., A. G., V. K., L. S., E. Ž.) patvirtino, kad, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, konfliktą su nukentėjusiuoju pradėjo būtent nuteistoji A. P.. Be to, nors ir dalis liudytojų teigė matę, kaip nukentėjusysis K. P., suėmęs nuteistajai už alkūnės, bandė šią išvesti iš kiemo, tačiau pabrėžė, kad skausmo sukelti nukentėjusysis nuteistajai nenorėjo ir fizinio smurto jos atžvilgiu nenaudojo. Be to, akcentuotina, kad nė vienas liudytojas nepatvirtino nuteistosios A. P. versijos, kad sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti pats, nukritęs. Nors, kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, dalies liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo pagarsinti pirmosios instancijos teisme, tačiau tai teismas atliko nepažeisdamas BPK 276 straipsnio normų, juo labiau kad liudytojai L. S., A. K., A. G., R. K. nurodė, kad dėl praėjusio laiko tarpo tiksliai neatsimenantys įvykio aplinkybių ir prašė remtis jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

13. Teismas, pripažindamas nuteistąją A. P. kalta, taip pat rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis. 2020 m. sausio 16 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nurodyta, kad K. P. pranešė, jog 2020 m. sausio 16 d. apie 12 val. (duomenys neskelbtini) jį užpuolė buvusi jo žmona A. P., kuri metė akmenį jam į kairę ranką, tokiu būdu ją sužalodama, nes akmuo įpjovė jam riešą. A. P. nagais įdrėskė jam į kairį žandą, iš kurio bėgo kraujas, patyrė stiprų fizinį skausmą. Taip pat buvo apžiūrėta įvykio vieta (1 t., b. l. 9–19). Byloje esančiose nuotraukose užfiksuoti nukentėjusiojo K. P. veido, lūpos ir rankos sužalojimai (1 t., b. l. 79–80). 2020 m. kovo 24 d. daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad buvo apžiūrėtas akmuo ir užfiksuota, kad akmens briaunos matoma rudos spalvos dėmė (1 t., b. l. 86–96). 2020 m. sausio 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuoti K. P. padaryti sužalojimai, kurie kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 112). Nors ir specialisto išvadoje išties, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nurodoma, kad odos nubrozdinimai kairiame rieše galėjo būti padaryti ir nugriuvus, tačiau sužalojimų veide padarymo galimybė nugriuvus abejotina. Be to, specialisto išvadoje nurodoma, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti buku (-ais) daiktu (-ais). Kartu pažymėtina, kad nė vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtina nuteistosios versijos, kad sužalojimus sau nukentėjusysis galėjo padaryti pats, nugriūdamas. Apygardos teismo vertinimu, nuteistosios A. P. kaltės turinį patvirtina anksčiau išvardyti rašytiniai įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad A. P. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

14. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. P. kaltės, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Kolegijos vertinimu, nuteistosios kaltė yra visiškai įrodyta ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų visuma, sudaro nenuginčijamą pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. P. atžvilgiu. Nukentėjusysis K. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, kad jam sužalojimus padarė nuteistoji A. P., suduodama akmeniu. Priešingai, nei nurodo apeliantė, tiesioginiai įvykio liudytojai R. K., A. K., L. S. patvirtino matę, kad būtent nuteistoji A. P. trenkė akmeniu nukentėjusiajam K. P. ir taip jam padarė sužalojimus. Nuteistosios kaltę pagrindžia ir netiesioginių liudytojų N. Č., A. G., G. S., V. K., E. Ž. parodymai, kurie neginčytinai ir patikimai pagrindžia tarpinių faktų egzistavimą, t. y. šie liudytojai nurodė aplinkybes, kurias jiems iškart po įvykio pasakojo įvykį stebėję liudytojai ir šių liudytojų parodymai sutampa su nukentėjusiųjų parodymais. Nors šie liudytojai nematė paties įvykio, tačiau jų parodymai laikytini netiesioginiais nuteistojo kaltės įrodymais. Pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, tačiau pažymi, jog netiesioginiais įrodymais asmens kaltė gali būti grindžiama tik tais atvejais, kai jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje yra sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Be to, kaip ir tiesioginiai įrodymai, taip pat ir netiesioginiai įrodymai turi būti patikimi, o jų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius netiesioginius įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog jie neginčytinai ir patikimai pagrindžia tarpinių faktų egzistavimą. Be to, pažymėtina, kad visi netiesioginiai liudytojai patvirtino pastebėję ant nukentėjusiojo veido, rankos sužalojimus, kurie atsirado būtent po konflikto su nuteistąja. Byloje esančia specialisto išvada konstatuoti K. P. padaryti sužalojimai.

15. Pasisakant dėl byloje esančios vaizdo medžiagos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išties pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio byloje esančio įrodymo. Vis dėlto, apygardos teismo vertinimu, savarankiškai A. P. pateiktuose vaizdo įrašuose iš esmės yra užfiksuota tik įvykio vieta, adresu (duomenys neskelbtini) ir joje vaikštantys asmenys. Šie vaizdo įrašai nei patvirtina, nei paneigia bylos faktines aplinkybes ir nuteistosios kaltę ir neturi įrodomosios reikšmės bylai.

16. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra išsamiai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.