Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), Algimanto Kukalio, sekretoriaujant Vilijai Noreikienei ir Rasai Juronienei, dalyvaujant ieškovei Ž. V., jos atstovui advokatui E. S., atsakovui P. V., jo atstovei advokatei D. V., apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Ž. V., P. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1919-947/2015 pagal ieškovės Ž. V. ieškinį atsakovui P. V. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, atsakovo P. V. priešieškinį ieškovei Ž. V. dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė bankas Snoras, akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Moment Credit“, I. T., akcinė bendrovė „Kauno energija“, uždaroji akcinė bendrovė „General Financing“, išvadą duodanti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Dėl sutuoktinių kaltės dėl šeimos iširimo

Remiantis šiais faktais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė, ginčydama pirmosios instancijos teismo vertinimą apie šalių šeiminių ryšių palaikymą visą laikotarpį nuo 2009 m. rudens iki 2013 metų, kvestionuoja kitoje byloje nustatytą faktą apie šalių susitaikymą ir tolesnį šeiminį gyvenimą, ieškovei dėl santuokos nutraukimo į teismą kreipusis 2009 m., t.y. neigia savo pačios pripažinimą, jog su atsakovu susitaikė jau 2009 m. rudenį. Apeliantė ieškovė neteisingai nurodo, kad nuotraukos liudija apie bendras šeimos atostogas 2009 m. Tai prieštarauja jos paaiškinimams civilinėje byloje Nr. 2-475-775/2012 apie tai, kad 2009 m. vasarą atsakovas buvo Vokietijoje, o rudenį – Anglijoje. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog šalių dukrai 2009 m. vasarą buvo vos vieneri metai, tuo tarpu nuotraukose užfiksuota aiškiai vyresnė mergaitė (teisėjų kolegijos nuomone, mažiausiai 3-4 metų). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuotraukose užfiksuota šalių kūno kalba rodo bendrą gyvenimą gyvenančių sutuoktinių, o ne pašalinių asmenų ryšius (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Atmestini ir apeliantės ieškovės paaiškinimai apie vykimą į Norvegiją tris kartus po savaitę tik dėl to, kad atsakovui norėta parodyti vaikus, bei kad ieškovė vyko ne pas jį, o pas savo pusseserę, gyvenusią viename bute su atsakovu. Tai paneigia ieškovės paaiškinimai teismo posėdyje 2011 m. apie galimybę išsaugoti šeimą (civilinė byla Nr. 2-475-775/2012), tarpininkavimas siekiant gauti socialines išmokas vaikams. Tai, kad ieškovė svečiavosi pas pusseserę, paneigia ieškovės nuotraukos Norvegijoje su atsakovu (CPK 185 straipsnis). Apie tai, jog vaikams skirtos išmokos jų nepasiekė, ieškovė VTAS nurodė tik praėjus metams po antrosios santuokos nutraukimo bylos iškėlimo 2014 m. spalio 9 d. (t. 3 b.l. 36)). Visi šie duomenys patvirtina, jog nuo 2009 m. rudens, 2010 m. ir atsakovo darbo Norvegijoje metu 2011–2012 metais šalių santuokinis gyvenimas ir bendro ūkio vedimas nebuvo nutrūkęs. Atsakovas 2014 m. lapkričio 20 d. teismo posėdyje nurodė, kad su ieškove dėl šeimos ūkio tvarkymo galutinai susipyko 2013 m. sausio mėn. ir 2013 m. vasario mėn. šeiminiai ryšiai nutrūko.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tą aplinkybę, jog atsakovas neteisingai teigia apie tai, kad, parvykdamas iš Norvegijos į Lietuvą, grįždavo į šeimos būstą. Faktą, kad jis grįždavo į tėvų namus, įrodo ieškovės paaiškinimai ir liudytojo K. V. (atsakovo tėvo) parodymai (liudytojas parodė, jog sūnus iš Norvegijos grįžta pas juos, nes į butą ieškovė jo neįleidžia), ieškovės pripažinimas Kauno m. Dainavos policijos komisariato ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 26-At-01958-14 apie buto spynos pakeitimą (t. 4 b.l. 104), ieškovės paaiškinimai apie tai, kad atsakovas į šeimos būstą patenka tik įleidus ieškovei (paaiškinimas t. 3 b.l. 31; paaiškinimas 2014 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdyje). Įrodymui, jog ieškovė naudojosi atsakovo banko kortele, kurias atsakovas turėjo dvi, atsakovas apeliacinės instancijos teismo siūlymu pateikė savo sąskaitos DNB banke išrašą 2012 m. vasario 24 d.– 2013 m. kovo 13 d. laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, nesant banko patvirtinimo apie dviejų kortelių išdavimą, pinigų išgryninimas Norvegijoje, o sekančią arba tą pačią dieną Lietuvoje, tiesiogiai nepatvirtina dviejų banko kortelių buvimo, tačiau atsižvelgiant į ieškovės pripažinimą atsakovo banko kortele naudojusis vieną kartą 2012 m. gruodžio mėn. atsakovo skolos jo seseriai grąžinimui (t.y. naudojimosi fakto patvirtinimą), taip pat į tai, kad atsakovo tėvas pinigines lėšas vaikų išlaikymui ieškovei pervedė tik nuo 2013 m. kovo mėnesio, kai šalys kartu nebegyveno, visas šias aplinkybes siejant su kitoje byloje nustatytu šalių susitaikymu ir jau aptartais šeiminių ryšių palaikymą patvirtinančiais įrodymais iki 2013 metų, su aplinkybe, kad ieškovė, 2012 m. spalio 1 d. gavusi teismo nutartį nutraukti santuokos nutraukimo bylą Nr. 2-475-775/2012, jos neapskundė, į tai, jog šalių bendravimo pobūdį apsprendė ir atsakovo darbinė emigracija, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo suformuotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, daro išvadą apie labiau tikėtiną nei netikėtiną bendrą šalių gyvenimą 2009-2012 metų laikotarpiu (CPK 182 straipsnio 2 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos “Knyga” Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis UAB “AAA” v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje pagal Š. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-149/2004 ir kt.). Remiantis ieškovės pripažinimu atsakovo banko kortele naudojusis 2012 m. gruodžio mėn. ir nepaneigtu atsakovo paaiškinimu, jog šalys kartu nebegyvena nuo 2013 m. vasario 3 d., apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalių šeiminio gyvenimo ir šeimos turto teisinio režimo pabaiga yra 2012 m. vasario mėnuo, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog nuo 2012 m. kovo mėn. jos gyvena skyrium.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu ieškovė laikytina neįrodžiusia santuokos iširimo dėl atsakovo priklausomybės nuo azartinių žaidimų (lošimo), todėl jų nekartoja. Išklausius liudytojų parodymų garso įrašų matyti, jog K. Š. (ieškovė tėvų šeimos draugas) paliudijo apie atsakovo priklausomybę nuo lošimo 2009 metais, nurodė, jog po to jo daugiau nebuvo sutikęs. Liudytoja L. D. (ieškovės motina) paliudijo apie atsakovo lošimą 2009 m., parodė, jog nuo šios priklausomybės jis užsikodavo. Apeliantės nurodoma kreditorė I. T. (atsakovo sesuo) šios aplinkybės nepatvirtino, teismo posėdžiuose nedalyvavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, nesant duomenų apie atsakovo priklausomybę nuo lošimo šalių santuokinio gyvenimo eigoje po 2009 m., negalima remtis 2008 m. vasario 25 d. privataus juridinio asmens išduota pažyma apie P. V. taikytus metodus, sprendžiant jo priklausomybės azartiniams žaidimams problemą (civilinės bylos Nr. 2-475-775/2010 t. 1, b. l. 2-5, 24). Ieškovės atstovas, analizuodamas atsakovo banko sąskaitos išrašą, apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog šią priklausomybę atskleidžia pinigų mokėjimas baruose Norvegijoje kas keliolika minučių. Apeliacinės instancijos teismas šiuos paaiškinimus atmeta. Atsakovas nurodė, kad Norvegijoje atsiskaitinėjama už kiekvieną alaus bokalą (teigia, jog ieškovės nurodytais atvejais su draugais buvęs bare). Internetinio puslapio www.google.com duomenys apie sąskaitoje nurodytas vietas, kuriose atlikti mokėjimai (jos pažymėtos adresais http://www.bankenpub.no/; http://www.ophelia.no/; http://www.yelp.com/biz/caf%C3%A9-fiasco-oslo-3; http://www.johnsbar.no/; http://www.norwegian.com/magazine/city-guides/norway/oslo/nightlife/658/stargate; https://foursquare.com/v/treffen-caf%C3%A9/4ba61d9af964a520bb3439e3; http://www.yelp.com/biz/blue-diamond-oslo (sąskaitoje minimas „barca sport bar“ nerastas), nepatvirtina, kad ten yra žaidžiami azartiniai žaidimai. Pastarąją aplinkybę įrodančių duomenų ieškovė nepateikė.

Dėl išlaikymo dydžio

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. CK 3.192 straipsnio, reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme įtvirtintas vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, jog vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Kartu, nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principo (CK 3.3 str. 1 d.), kurio esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Dėl to, jeigu tėvų turtinė padėtis objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą atitinkantį išlaikymą, toks pakankamas vaikų išlaikymas ir turi būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. L. Š., bylos Nr. 3K-3-176/2005, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009). Kilus ginčui dėl tėvų turtinės padėties, įstatyminė pareiga tėvams išlaikyti vaiką suponuoja pareigą teikti įrodymus apie realią jų turtinę padėtį. Šios kategorijos bylose turtinės padėties įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-79/2006). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. M. S., bylos Nr. 3K-3-259/2004, 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta išlaikymo suma po 144,81 Eur atitinka ir vaikų poreikius, ir atsakovo galimybes bei pareigą tokio dydžio išlaikymą teikti. Nors pirmosios instancijos teismas nenurodė, kurios iš vaikų poreikių lentelėje nurodytos išlaidos laikytinos prabangos išlaidomis, iš ginčijamo sprendimo argumentų matyti, kad prabanga teismas laikė tokio dydžio vaikų išlaikymo išlaidas, kokių ieškovė, teigdama vaikus išlaikiusi viena, padedant tik tėvams, pagal gautas pajamas negalėjo leisti, ir nei tokių pajamų, nei išlaidų neįrodė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vadovaujantis protingumo kriterijumi, šalių vaikams, kuriems sprendimo priėmimo metu buvo 10 ir 6 metai, prabangos išlaidos būtų po 150 Lt kas mėnesį laisvalaikiui, po 2000 Lt kelionėms vasarą. Užaukštintos yra išlaidos maistui po 500 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui plius po 120 Lt maistui mokykloje sūnui ir po 500 Lt dukrai už darželį, kai į pastarąją sumą įeina ir maitinimas. Nerealu, kad kiekvieną mėnesį vaikų vaistams, vitaminams ir medikų paslaugos išleidžiama po 100 Lt (įrodymų apie tokio dydžio išlaidas nėra). Remiantis ieškovės skaičiavimu, būsto komunalinės išlaidos vienam asmeniui yra 300 Lt (nerealu, kad keturių asmenų šeima už komunalines paslaugas mokėtų 1200 Lt). Akivaizdžiai užaukštintos išlaidos ir drabužiams (nors vaikai augantys, mokykliniai švarkai bei visų sezonų striukės įprastai kasmet neperkami). Pareiga mokėti būsto kreditą tenka ne vaikams, o šalims. Remiantis ieškovės skaičiavimais, vaikų poreikiams kas mėnesį reikia atitinkamai po 2261 Lt (654,83 Eur) ir 2252,5 Lt (652,37 Eur), tuo tarpu minimali alga sprendimo priėmimo metu sudarė 300 Eur (pusės sumos – 150 Eur), atitinkamai nuo 2015 m. liepos 325 Eur, nuo 2016 m. sausio – 350 Eur. Pusė pastarosios sumos sudarytų 175 Eur, tačiau didinti pirmosios instancijos teismo priteistą sumą iki 175 Eur nėra pagrindo – minimali alga yra tik orientacinio pobūdžio, sprendžiant apie reikalingą vaiko išlaikymo dydį. Šalių vaikai neturi specialių poreikių, realiai pagal šalių pajamas jie buvo išlaikomi už mažesnę sumą.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto atsakovo argumentus apie tai, kad jis nėra pajėgus priteisto dydžio išlaikymą teikti ir kad teismas neįvertino aplinkybės, jog išlaikymas priteisiamas dviems vaikams. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009). Tai, kad šiuo metu atsakovas nedirba ir gyvena pas savo tėvus, neatleidžia jo nuo CK 3.192 straipsnyje numatytos pareigos teikti savo vaikams tokio dydžio išlaikymą, kuris jų būtinuosius poreikius maksimaliai patenkintų. Atsakovas yra sveikas ir darbingo amžiaus. Iš atsakovo pateiktos radiologo konsultacijos t. 4 b.l. 102 negalima daryti išvados apie jo nedarbingumą ar bent apsunkintą galimybę įsidarbinti. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs galimybes išlaikymo dydį sumažinti atsižvelgiant į išlaikytinų vaikų skaičių. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas ne vaikų skaičiui, o jų poreikiams (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog atsakovas nėra daugiavaikis tėvas, o priteista išlaikymo suma atitinka teismų praktikoje įprastai tokio amžiaus vaikams priteisiamo išlaikymo dydį (pvz., Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2A-142-264/2015 vaikui, gimusiam 2010 m., priteistas 130,33 Eur išlaikymas; byloje Nr.2A-441-324/2015 2005 m. gimusiam vaikui priteistas 150 Eur išlaikymas).

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo išvada dėl išlaikymo dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo 2013 m. kovo – lapkričio mėn. laikotarpiu nekeistina.

Dėl nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo

Sutuoktinių bendro turto lygų dalių prezumpcija yra įtvirtinta CK 3.117 straipsnio pirmojoje dalyje. Šio straipsnio antroji dalis nustato, kad nuo sutuoktinių lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį (CK 3.123 straipsnio 1 dalis).

Faktas, kad šalių vaikai yra skirtingų lyčių, teismų praktikoje nėra pripažįstamas tokios svarbos aplinkybe, dėl kurios tam iš tėvų, su kuriuo nustatoma vaikų gyvenamoji vieta, galėtų būtų skiriama didesnė turto dalis. Nors vaikai ir skirtingų lyčių, visų pirma jie yra brolis ir sesuo. Nesant ypatingų su vaikų sveikata ar kitokiais svarbiais faktoriais (pvz., vaikų skaičiumi) susijusių aplinkybių, dėl kurių jie objektyviai negalėtų išsitekti viename kambaryje, nėra pagrindo sumažinti kitam iš tėvų priklausančio bendro turto dalį. Netenkindamas šio ieškovės prašymo, pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi sprendime nurodyta kasacinio teismo praktika, todėl apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nekartoja.

Dėl piniginės kompensacijos už komunalines paslaugas priteisimo

Atmestini apelianto atsakovo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto vadovavimosi CK 3.109 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priteisiant ieškovei iš atsakovo piniginę kompensaciją už AB „Kauno energija“, AB „City service“ suteiktas paslaugas.

Turto balanso sudarymą reglamentuojantis CK 3.118 straipsnis nustato, kad, dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausiai nustatomas bendras sutuoktinių turtas bei vieno ir kito asmeninis turtas. Iš bendro sutuoktinių turto pirmiausiai turi būti sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Jei iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs, tai sutuoktinių dalytino turto visuma yra mažinama šių prievolių (skolų) suma (1,2 dalys).

Nors byloje yra nustatyta, kad, pakeisdama buto užraktą, ieškovė pažeidė atsakovo teises visavertiškai naudotis jam priklausančia nuosavybe (būstu), tai nepašalina jo kaip bendraturčio pareigos šią nuosavybę išlaikyti (CK 4.76 straipsnis) (pažymėtina, kad savo teisės nekliudomai naudotis būstu atsakovas teismine tvarka negynė, abi šalis tenkino šeiminių santykių pobūdis, aptartas nutarties dalyje dėl sutuoktinių kaltės dėl šeimos iširimo). Tuo vadovaujantis sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, pagrįsta sprendime nurodyta kasacinio teismo praktika, kad prievolės, atsiradusios dėl buto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, komunalinių paslaugų įsiskolinimo yra bendrosios sutuoktinių prievolės pagal Civilinio kodekso 3.109 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog tai, kad sutuoktiniai, vedę bendrą ūkį iki 2013 m. kovo mėn., turi vienas kitam turtinių pretenzijų dėl ūkio tvarkymo, negali būti panaudota prieš sąžiningus trečiuosius asmenis.

Dėl prievolės I. T. pripažinimo solidaria ir teismo šališkumo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-P-186/210 pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovui A.A. bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo ir jos nutraukimo padarinių, išaiškino, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles teismas pirmiausia privalo identifikuoti ginčo santykį – ginčas tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių) ar tarp sutuoktinių. Nustatęs, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių), teismas privalo identifikuoti kreditoriaus pareikštą reikalavimą – reikalavimas reiškiamas vienam ar abiem sutuoktiniams kaip bendraskoliams pagal CK 3.109 straipsnį. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Nagrinėdamas tarp sutuoktinių kilusį ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo teismas privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu.

Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis).

Apeliacine tvarka vertinamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 28 d. atsakovas pateikė priešieškinį. Jame nurodė, jog teismo posėdyje paaiškėjo, kad šalys nurodė ne visus kreditorius, t.y. nenurodė I. T., kuri šalių šeimos poreikiams buto remontui 2007 m. paskolino 28 000 Lt, iš kurių yra grąžinta 11 000 Lt. Kadangi skolinta pinigų suma buvo panaudota šeimos poreikiams patenkinti, negrąžintą 17 000 Lt įsipareigojimą prašė pripažinti solidaria šalių prievole (t. 3 bl. 81). Trečiasis asmuo I. T. 2014 m. gruodžio 11 d. pateikė atsiliepimą į priešieškinį, nurodė sutinkanti su priešieškinio reikalavimu pripažinti, kad šalių prievolė grąžinti jai 923,54 Eur (17000 Lt) paskolą yra solidari Ž. V. ir P. V. prievolė (t. 3 b. l. 101-103). Teigė, jog paskola buvo suteikta šeimos buto, įsigyto 2006 m. birželio 14 d., remontui. Kadangi šalys skolą gražindavo tik mažomis dalimis, 2012 m. liepos 6 d. susitarė užfiksuoti negrąžintą skolos likutį, atsakovas išrašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo jai iki 2012 m liepos 19 d. sumokėti 23 100 Lt. Įsipareigojimo laiku neįvykdė, todėl 2012 m. liepos 19 d. Kauno m. 2-jo notarų biuro notarė išdavė vykdomąjį raštą dėl 23 235,50 Lt ir 6 procentų palūkanų nuo 2012 m. liepos 20 d. vekselio iki jo visiško apmokėjimo. Vykdomasis įrašas buvo įteiktas ir ieškovei, ir atsakovui. Iš skolos sumos ieškovė sumokėjo 7000 Lt (2012 m. gruodžio 27 d. 4000 Lt, 2012 m. gruodžio 31 d.– 3000 Lt), 2013 m.sausio 1 d. atsakovas grąžino 898,25 Lt, 2014 m. sausio 1 d. atsakovas sumokėjo dalį palūkanų (900 Lt) (t. 3 b.l. 101-106).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog šioje byloje kreditorė I. T. neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti, kad vienam iš sutuoktinių paskolinti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti, tačiau iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų padarė išvadą, kad paskola buvo panaudota ne atsakovo asmeniniams, bet šeimos poreikiams tenkinti.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ši išvada yra nepagrįsta.

Minima išvada yra paremta tik ieškovės pripažinimu, patvirtintu kreditorės banko sąskaitos išrašu t. 3 b.l. 133, jog atsakovo prašymu ieškovė grąžino jo skolą seseriai, pinigus paėmusi iš atsakovo banko sąskaitos banko kortele. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad ieškovė 2012 m. gruodžio mėn. būtų vykdžiusi netikėtai į ją pasikreipusio sutuoktinio prašymą jai perduotus 7000 Lt persiųsti trečiajam asmeniui, turint omenyje pačios ieškovės paaiškinimus, kad jos sutuoktinis nuo 2009 m. birželio 13 d. visiškai neprisidėjo prie šeimos gerovės, visiškai nesirūpino vaikais, neteikė jiems jokio išlaikymo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad 7000 Lt sumokėjimo kreditorei metu šalių šeiminiai ryšiai nebuvo nutrūkę, minimas ieškovės paaiškinimas reiškia ne pripažinimą, kad ji žinojo apie paskolą, atsakovo pasirašytą vekselį ar kad kreditorės paskolinti pinigai buvo panaudoti buto remontui, o tiesiogiai tai, ką pasakė pati ieškovė – atsakovo asmeninės skolos grąžinimą, nes jam pačiam tai padaryti buvo gėda (anot ieškovės ir jos liudytojų, taip pat atsakovo tėvo liudytojo K. V., 2009 m. ieškovas dėl priklausomybės nuo azartinių lošimų buvo prisiskolinęs pinigų iš daugelio asmenų).

Ieškovė paaiškino, jog butas buvo suremontuotas bei baldai nusipirkti už banko paskolos pinigus butui įsigyti. Atsakovas jokiais duomenimis neįrodė nei to, kad pinigų suma, nurodyta jo pasirašytame vekselyje, 2007 m. buvo iš kreditorės pasiskolinta, nei kad ši suma buvo panaudota buto remontui. 2012 m. pasirašytas vekselis patvirtina tik atsakovo pareigą grąžinti jame nurodytą sumą kreditorei, o ne pinigų pasiskolinimą 2007 metais (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Vekselyje nurodytų pinigų panaudojimo buto remontui paskirtį atsakovas įvardijo tik tada, kai buvo gautas kreditorės atsiliepimas į priešieškinį. Nei pirmoje byloje dėl santuokos nutraukimo, nei apeliacine tvarka vertinamos bylos atsiliepime į pirminį ieškinį, nei atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovas nenurodė apie šalių prievolę savo seseriai, priešingai, teigė kreditinių įsipareigojimų neturintis (t. 1 b.l. 118), o priešieškinyje pinigų panaudojimas buvo nurodytas abstrakčiai („šeimos poreikiams“). 2014 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdyje liudytojas K. V. (atsakovo tėvas) parodė, kad atsakovas iš sesers skolinosi „pragyventi“, liudytoja K. V. (atsakovo motina) parodė, kad atsakovas skolinosi pinigus iš I. T. uždarosios akcinės bendrovės įkūrimui, iš kurių 7000 Lt I. T. grąžino ieškovė. Ši liudytoja patvirtino, jog atsakovas tuos pinigus atsiuntė ieškovei, kad ši grąžintų I. T.. 2014 m. lapkričio 20 d. teismo posėdyje atsakovas paaiškino, kad buvo įkūręs UAB „Litara“ (įmonės kodas 300651081). Iš juridinių asmenų registro duomenų t. 4 b.l. 167 matyti, jog 2007 m. vasario 22 d. atsakovas tapo šios įmonės savininku. Tame posėdyje atsakovas aiškiai nurodė, kad 20 000 Lt seseriai skolingas jis, kiek grąžino, neprisimena, 7000 Lt buvo perdavusi ieškovė, likę grąžinti 17 000 Lt. Įrašo 19.14 min. atsakovas nurodė, jog „tai nėra oficialiai ir mes patys susitvarkysim“. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų ir apie tai, kad vykdomasis įrašas būtų ieškovei įteiktas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog priešingas šalių prievolės šiai kreditorei vertinimas nereiškia, kad tuo pačiu yra pripažįstami pagrįstais apeliantės ieškovės argumentai dėl teismo šališkumo, kai, atmesdamas ieškovės atsikirtimus ir tenkindamas atsakovo reikalavimą dėl prievolės kreditorei I. T. pripažinimo solidaria, teismas pripažino, jog atsakovo kreipimasis dėl pinigų perdavimo kreditorei ieškovei turėjo būti netikėtas (tuo pačiu ir nevykdytinas), jei jie, anot ieškovės, kartu negyveno nuo 2009 m. Kitoks bylos aplinkybių įvertinimas nėra teismo šališkumas. Vienokia ar kitokia teismo išvada, padaryta įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese, nepalanki ar nepriimtina kuriai nors iš bylos šalių, pati savaime nepatvirtina teismo suinteresuotumo priešingos šalies naudai, tuo labiau kad įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę įvertinti įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 straipsnis). Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šalių bendro gyvenimo pabaigos, tai savaime neįrodo visų šalių prievolių bendrumo. Pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką pareiga įrodyti, kad vienam iš sutuoktinių paskolinti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti, tenka ir kreditoriui, ir sutuoktiniui. Šiuo atveju įrodinėjimo pareigos neįvykdė nei kreditorė, nei bylos šalis, prašanti prievolę pripažinti solidaria.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (1,2 dalys). Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinio ir priešieškinio reikalavimai yra patenkinti apytiksliai 50 procentų. Apeliacinės instancijos teisme nutarus netenkinti atsakovo prašymo dėl prievolės I. T. pripažinimo solidaria, laikytina, kad ieškovės reikalavimai yra patenkinti 60 procentų, todėl pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinkamai perskirstytinos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, pateikdama ieškinį, ieškovė sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio, ieškinys turėjo būti apmokėtas 3192 Lt žyminiu mokesčiu (3048 Lt už turtinius reikalavimus ir 144 Lt – už neturtinius reikalavimus). 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi ieškovė yra atleista nuo 3092 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo. Patikslinus ieškinį, 2014 m. kovo 21 d. nutartimi 567 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimas atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, todėl darytina išvada, kad ieškovė buvo atleista nuo 86 procentų žyminio mokesčio valstybei mokėjimo (667x100/4759). Bendra už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio suma yra 3759 Lt (1088,68 Eur). 60 procentų patenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovo priteistina 17,38 Eur (60 Lt) žyminio mokesčio, iš atsakovo valstybei – 617,20 Eur (1028,68x60/100).

2014 m. vasario 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas nustatė, kad už priešieškinį atsakovas turėjo sumokėti 1511 Lt žyminio mokesčio (1367 Lt už turtinį ir 144 Lt už neturtinį reikalavimą). 1511 Lt (437,62 Eur) žyminio mokesčio mokėjimą atidėjo iki sprendimo priėmimo. Atsakovo reikalavimus patenkinus 40 procentų, valstybei priteistina 60 procentų (262,57 Eur) žyminio mokesčio, iš kurio 14 procentų nuo patenkintos priešieškinio dalies (24,50 Eur) (437,62x40/100) (175,04x14/100) turi sumokėti ieškovė, likusią 238,07 Eur dalį – atsakovas (262,57-24,50) (CPK 96 straipsnio 3 dalis). Bendra iš atsakovo priteistina žyminio mokesčio suma valstybei sudaro 855,25 Eur (617,20+238,07).

Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstomis ieškovės turėtas 680,61 Eur (2350 Lt) advokato pagalbos išlaidas ir 868,86 Eur (3000 Lt) atsakovo turėtas advokato pagalbos išlaidas. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perskirsčius bylinėjimosi išlaidų proporcijas, ieškovei iš atsakovo priteistina 408,36 Eur, iš ieškovės atsakovui – 347,54 Eur advokato pagalbos išlaidų.

Pritaikius priešpriešinių mokėjimų įskaitymo institutą, ieškovei iš atsakovo priteistina 77,38 Eur bylinėjimosi išlaidų (408,36-347,54)+17,38).

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos pirmosios instancijos teisme 67,08 Eur perskirstytinos santykiu 60/40 (iš ieškovės – 14 procentų nuo 26,84 Eur (3,75 Eur), iš atsakovo– 40,24 Eur). Bendra iš atsakovo valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 895,5 Eur (855,25 +40,24), iš ieškovės – 28,25 Eur (24,50+3,75).

Apeliacijos metu patenkinus vieną iš keturių ieškovės reikalavimų ir atmetus visus atsakovo reikalavimus, šalių bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme paskirstytinos 25/75 procentų santykiu.

Apeliacinio proceso metu ieškovės mokėtinas 882 Eur žyminis mokestis buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo (t. 4 b.l. 122), todėl iš atsakovo valstybei priteistina 220,5 Eur, iš ieškovės – 661,5 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnio 2,3 dalys).

Atsakovas sumokėjo 37,17 Eur žyminio mokesčio, 434 Eur advokato pagalbos išlaidų už apeliacinio skundo surašymą, 300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, 180 Eur dokumento vertimo išlaidų (t. 4 b.l. 101, 128, 159-161, t. 5 b.l. 5-6). Advokato pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 20 d. redakcija) patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovui nepriteistinas žyminis mokestis ir advokato pagalbos išlaidos už apeliacinio skundo surašymą, priteistinos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir dokumento vertimą. 75 procentai šių išlaidų sudaro 360 Eur (480x75/100). Atsižvelgiant į tai, kad bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš atsakovo neprašo priteisti ieškovė, ši suma sumažintina iki 50 Eur (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė abi šalys, kad jų argumentų įvertinimui rašytinis apeliacinis procesas buvo nepakankamas, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos 8,54 Eur apeliacinės instancijos teisme šalims paskirstytinos po lygiai (po 4,27 Eur) (CPK 96 straipsnio 5 dalis). Kartu su priteistu 220,5 Eur žyminiu mokesčiu atsakovo valstybei mokėtinos bylinėjimosi išlaidos sudaro 224,77 Eur, kartu su priteistu 661,5 Eur žyminiu mokesčiu ieškovės valstybei mokėtinos bylinėjimosi išlaidos sudaro 665,77 Eur.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs visų su ginčo aplinkybe susijusių įrodymų, netinkamai pritaikė materialinės teisės normą, todėl nepagrįstai nusprendė apie šalių prievolės kreditorei I. T. bendrumą (CPK 185 straipsnis). Dėl to ši sprendimo dalis pakeistina (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Kita apeliacine tvarka patikrinto sprendimo dalis atitinka CPK 263 straipsnyje nustatytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl nekeistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą.

Nustatyti, kad prievolė grąžinti kreditorei I. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4923,54 Eur (17000,00 Lt) dydžio paskolą yra asmeninė atsakovo P. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) prievolė.

Sprendimo rezoliucinės dalies 25, 26 ir 27 pastraipas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovo P. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 77,38 (septyniasdešimt septynis Eur 38 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei Ž. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir 895,5 (aštuonis šimtus devyniasdešimt penkis Eur 50 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant pastarąją sumą valstybinei mokesčių inspekcijai (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT 24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Priteisti iš ieškovės Ž. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 28,25 (dvidešimt aštuonis Eur 25 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant pastarąją sumą valstybinei mokesčių inspekcijai (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT 24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.“

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo P. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 224,77 (du šimtus dvidešimt keturis Eur 77 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei apeliacinės instancijos teisme, sumokant pastarąją sumą valstybinei mokesčių inspekcijai (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT 24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Priteisti iš ieškovės Ž. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 50 (penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovui P. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir 665,77 (šešis šimtus šešiasdešimt penkis Eur 77 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei, sumokant pastarąją sumą valstybinei mokesčių inspekcijai (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT 24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.“