Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. A. S. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2-548/2013 pagal Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams A. Č., A. A. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui Kauno marių regioninio parko direkcijai dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Nepagrįstai ignoruoti atsakovės A. A. S. argumentai dėl taikytinos restitucijos būdo. Nesąžiningai pablogėtų apeliantės padėtis, jeigu jai būtų sugrąžinta ginčo sklypo kaina, kurią apeliantė sumokėjo prieš devynerius metus, o iš jos būtų paimtas ginčo sklypas su šiandienine jo rinkos verte. Apeliantė siekė įsigyti nuosavybės teise žemės sklypą, kurį vėliau galėtų naudoti asmenų rekreacinių poreikių tenkinimui. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis buvo panaikinta dėl valstybės institucijų netinkamo veikimo. Dėl to restitucija turi būti taikoma tokiu būdu, kad sudarytų sąlygas apeliantei iš grąžinto turto įsigyti iš esmės tokios pačios vertės turtą, kaip ji įsigijo negaliojančia pripažinta sutartimi. 2013 m. kovo 8 d. ir 2013 m. kovo 11 d. turto vertintojai UAB „Auditas ir konsultacijos“ bei UAB „Krivita“ atliko ginčo sklypo rinkos vertės ieškinio pareiškimo dienai (2008 m. lapkričio 21 d.) nustatymą. UAB „Auditas ir konsultacijos“ parengtoje turto įvertinimo pažymoje nurodyta, kad ginčo sklypo rinkos vertė 2008 m. lapkričio 21 d. siekė 4 242 000 Lt, UAB „Krivita“ pažymoje nurodyta, kad ginčo sklypo rinkos vertė 2008 m. lapkričio mėn. buvo 4 154 000 Lt. Dėl to teismas iš esmės netaikė dvišalės restitucijos, kadangi grąžinant ypatingai didelės vertės sklypą valstybei, atsakovams atlyginta tik nedidelė dalis grąžinamo sklypo vertės. Pritaikytas restitucijos būdas faktiškai prilygtų vienašalei restitucijai.

Taikant restituciją, neįvertinta daikto vertė tuo metu, kai daiktas yra perimamas iš jį teisėtai įgijusio asmens, dėl to pažeista apeliantės teisė į nuosavybės neliečiamumą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, aiškinanti nuosavybės teisės neliečiamumo turinį, nustato, kad turi būti atsižvelgta į turto rinkos vertę tuo metu, kai turtas pereina iš asmens valstybės nuosavybėn (2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Pincova, Pinc v. Čekijos Respublika, bylos Nr. 10563/83). Ši taisyklė yra taikoma tuo atveju, jeigu po to, kai asmuo įgyja nuosavybę į turėtą turtą, vėlesniais sprendimais nusprendžiama, kad nuosavybė buvo įgyta neteisėtai. Vėlesnėje EŽTT praktikoje (2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Scordino v. Italija, bylos Nr. 10563/83), EŽTT sprendė dėl kompensacijos dydžio, kai buvę turto savininkai prarado nuosavybės teisę į turėtą turtą, ir priteisė beveik penkis kartus didesnę sumą turtinei žalai atlyginti nei buvo priteisę nacionaliniai teismai, atsižvelgdamas į nuo žemės paėmimo praėjusį laikotarpį. Taigi tuo atveju, kai asmuo praranda nuosavybės teisę į turėtą turtą, už tokį praradimą turi būti teisingai kompensuojama, sumokant paimamo turto rinkos vertei lygią sumą. Teismas turėjo taikyti CK 6.145 straipsnio 2 dalį, kad užtikrintų apeliantės teisių apsaugą. To nepadaręs, pažeidė EŽTK 17 straipsnį, 1 protokolo 1 straipsnį, LR Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį.

Neatsižvelgta, kad apeliantė, įsigydama ginčo sklypą nuosavybėn, veikė sąžiningai. Ginčo sklypo teritorija dar 1959 m. buvo paskirta žemės sklype esančių statinių naudojimui. Tai patvirtina apeliantės teisėtą lūkestį, kad ginčo sklypas ir toliau galės būti naudojamas kartu su statiniais, kurių statybai ir buvo išskirtas. Daugeliui valstybės institucijų pritarus ginčo sklypo suformavimui ir perleidimui apeliantės bei atsakovo A. Č. nuosavybėn, apeliantė ir atsakovas A. Č. neturėjo pagrindo abejoti šio proceso teisėtumu. Atsižvelgiant į tai, kad sudarydami sutartį ir ją vykdydami apeliantė ir atsakovas A. Č. buvo visiškai sąžiningi, o sutarties sudarymo pagrindu buvę administracinėje byloje Nr. A-520-1482/2012 panaikinti administraciniai aktai priimti viešojo administravimo įgaliojimus turinčių subjektų, vien sutarties pripažinimo negaliojančia faktas, remiantis minėtų administracinių aktų panaikinimu, ir restitucijos taikymas apeliantei ir atsakovui A. Č. negali sukelti jokių neigiamų padarinių. Nusprendus taikyti restituciją ir nenustačius tikslios pasikeitusios ginčo sklypo rinkos vertės, apeliantei ir atsakovui A. Č. grąžinant tik sutartyje nurodytą už ginčo sklypą 2004 m. sumokėtą kainą, valstybė gautų naudos iš savo institucijų neteisėtų administracinių aktų.

Kartu su kompensacija nepriteisus 6 procentų palūkanų už atsakovų nekilnojamojo turto paėmimą nuo apeliantei grąžintinos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo ieškinio pareiškimo iki sprendimo įvykdymo dienos, t. y. kai apeliantei bus sumokėta adekvati kompensacija už perimtą turtą, būtų pažeistas kompensacijos adekvatumo imperatyvas, nurodytas inter alia EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendime, priimtame byloje Stran Greek Refineries ir Stratis Andreadis v. Graikija, bylos Nr. 13427/87, taip pat ir apeliantės teisė į nuosavybę.

Netinkamai byloje spręstas teismingumo klausimas. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ginčo sklypo vertė 2008 m. lapkričio 21 d. (ieškinio pareiškimo dieną) siekė nuo 4 242 000 Lt iki 4 154 000 Lt. Taigi jau ieškinio pareiškimo metu ginčo sklypo rinkos vertė buvo žymiai didesnė nei 100 000 Lt (CPK 27 str. 1 p.). Dėl to civilinė byla pirmąja instancija turėjo būti nagrinėjama ne apylinkės, o apygardos teisme. Rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimas sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 6 p.).

Prašo pakeisti sprendimą ir priteisti atsakovei A. A. S. 2 099 000 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2 099 000 Lt sumos, skaičiuojant nuo 2008 m. lapkričio 21 d. (ieškinio padavimo dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė restituciją reglamentuojančias materialinės teisės normas, pripažinęs negaliojančiu pirkimo – pardavimo sandorį.

Apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų apeliacine tvarka peržiūrimam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio antroji dalis).

Nesutiktina su apeliante, kad pritaikytas restitucijos būdas prilygsta vienašalei restitucijai.

Nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškinio dalyku esanti pirkimo – pardavimo sutartis yra niekinė dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.

CK 1.80 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai nurodyta, jog, konstatavus niekinio sandorio faktą, taikomos CK šeštosios knygos normų nustatytos restitucijos taisyklės. Bendrąsias restitucijos taisykles reglamentuoja CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Taikant restituciją, paprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo.

Apeliantė nepagrįstai remiasi savo sąžiningumu, dėl kurio, jos teigimu, apeliantės padėtis nesąžiningai pablogėtų, jeigu jai būtų sugrąžinta ginčo sklypo kaina, kurią apeliantė sumokėjo prieš devynerius metus, o iš jos būtų paimtas šiandieninės rinkos vertės ginčo sklypas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sąžiningu įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Neturėjimas teisės perleisti daiktą yra įgijėjo teisių atsiradimo kliūtis. Daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu jo pardavimą draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Kiekvienas asmuo turi žinoti ir vykdyti įstatymus. Jis negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. M. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-294/2007).

Apeliantės sąžiningumo prezumpcija yra paneigta įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr.1-166-406/2011 pagal pareiškėjo Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovams Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno marių regioninio parko direkcijai, A. Č. ir A. A. S. dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Minimu sprendimu nustatyta, kad, rengiant detalųjį planą, suformuojant prie nuosavybės teise A. Č. ir A. A. S. priklausančių pastatų ir įrenginių (duomenys neskelbtini) 8.6679 ha žemės sklypą, be kitų sprendime nurodytų teisės aktų, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatos bei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Ginčijamu detaliuoju planu buvo nustatytos ne tik žemės sklypo ribos bei teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, bet ir sudarytos sąlygos parduoti turtą, priklausantį valstybei išimtine nuosavybės teise. Teismas nustatė, kad tretieji suinteresuoti asmenys (apeliantė ir atsakovas A. Č.) nebuvo viso žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškams, naudotojai ar valdytojai, todėl jų, kaip detaliojo plano organizatorių, teisės ir pareigos nepagrįstai bei neteisėtai buvo atsakovų išplėstos (atsižvelgiant į tai, vadovaujantis CPK 177 straipsnio 3 dalimi, į bylą nepriimtinas ir nevertintinas prie apeliacinio skundo pateiktas 1959 m. spalio 2 d. Kaišiadorių rajono DŽDT VK sprendimas Nr.319 dėl 8 ha miško (duomenys neskelbtini) girininkijoje kv. nr.21 išskyrimo (duomenys neskelbtini) stovyklos statybai – šis dokumentas nepatvirtina, kad ginčo sandoriu įgytas sklypas apeliantei buvo suteiktas nuosavybės teise priklausantiems statiniams pastatyti ar kad pirkdama šiuos statinius ji įgijo teisę naudoti ar pirkti 8 ha valstybinės reikšmės miško, skirto rekreacijai, plotą). Kauno apygardos administracinis teismas nustatė, kad detalusis planas buvo parengtas, turint tikslą suformuoti rekreacinės paskirties žemės sklypą prie esamų pastatų (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, jog detaliojo plano parengimu buvo siekiama ir šio sklypo įsigijimo nuosavybėn, todėl ginčijamais administraciniais aktais buvo įteisinta Konstitucijai prieštaraujanti teisinė padėtis dėl išimtinės valstybės nuosavybės perėjimo privačion nuosavybėn. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A520-1482/2012, apeliacine tvarka peržiūrėjus 2011 m. spalio 17 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, buvo paneigtas trečiųjų asmenų skundo argumentas dėl detaliojo plano organizatorių tikslo įsigyti nurodomą sklypą nuosavybėn nebuvimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Tuo vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad, administracinį aktą teismui pripažinus neteisėtu, asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu, nes daikto įgijėjo sąžiningumo ar jo nesąžiningumo nustatymas yra ne teisės, o fakto klausimas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, pagrįsta ginčijamame sprendime nurodyta kasacinio teismo praktika, kad atsakovai turėjo žinoti apie administracinių aktų prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms (sudarymu sąlygų įsigyti valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą), analogiškai tai turėjo žinoti ir pirkimo - pardavimo sutarties atžvilgiu, todėl negali remtis savo sąžiningumu.

Šios aplinkybės paneigia apeliantės argumentą, jog valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis buvo panaikinta vien dėl valstybės institucijų netinkamo veikimo. Nors pirmosios instancijos teismas ir konstatavo esant nenustatyta, jog atsakovai būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su ginčo sklypo įsigijimu, valstybinės reikšmės miškai, išimtinės nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai, negali būti civilinės apyvartos objektu, todėl Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnis, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7,9 straipsniai, Žemės įstatymo 6 str. 2 d., Miškų įstatymo 4 straipsnio 1 d., CK 6.306 str. 1 d., 1.80 str. 1 d.). Dėl to, perleidžiant bei įsigyjant nuosavybėn ginčo sutartyje nurodytą žemės sklypą, viešąjį interesą pažeidė ne tik įgaliotos valstybės institucijos, bet ir atsakovai, nepaisę konstitucinio įstatymų laikymosi principo. Tuo vadovaudamasi teisėjų kolegija sprendžia, jog, apeliantei nesąžiningai siekus įsigyti nuosavybėn turtą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad grąžinus pinigų sumą, jos sumokėtą už įsigyjamą žemę sandorio sudarymo metu, apeliantės padėtis nesąžiningai pablogėtų. Neteisėtą žemės perleidimą įteisinantys aktai negali sukurti pagrindo lūkesčiams iš piniginio ekvivalento už valstybei grąžintiną turtą įsigyti iš esmės tokios pačios vertės turtą, kokį atsakovai įsigijo negaliojančia pripažinta sutartimi, nes iš ne teisės teisė neatsiranda (ex iniuria ius non oritur). Tuo vadovaujantis atmestini apeliantės argumentai, jog restitucijos taikymas atsakovams negali sukelti jokių neigiamų padarinių, nes priešingu atveju valstybė gautų naudos iš savo institucijų neteisėtų administracinių aktų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia priešingai – taikant natūrinę restituciją valstybė gauna ne naudą, o tik nuosavybėn teisėtai sugrąžinamą žemė sklypą, o atsakovai atgauna už šį žemės sklypą sumokėtą pinigų sumą (CK 6.146 straipsnis). Neteisėtą žemės perleidimą įteisinantys administraciniai aktai ir sandoris negali sukurti teisėtų padarinių, todėl atsakovų siekis už neteisėtai, nesąžiningai įsigytą valstybės nuosavybėn grąžintiną žemės sklypą gauti dabartinės jo vertės piniginį ekvivalentą prieštarauja restitucijos paskirčiai, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Sutiktina su apeliante, kad neįvertinus daikto vertės tuo metu, kai daiktas yra perimamas iš jį teisėtai įgijusio asmens, taikant restituciją gali būti pažeista įgijėjo teisė į nuosavybės neliečiamumą, tačiau ši nuostata nesietina su ginčo atveju. Minėta, jog civilinės apyvartos objektu esančio daikto perleidimas privačion nuosavybėn prieštarauja konstituciniam įstatymų laikymosi principui, tokio daikto pirkimas – pardavimas yra niekinis, dėl to išimtine nuosavybės teise valstybei priklausančio daikto įsigijimas negali būti laikomas teisėtu. Apeliantės nurodoma Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika analizuoja teisėtai įsigytos žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejį, todėl nagrinėjamoje byloje negali būti pritaikyta. Tuo vadovaujantis nėra pagrindo atnaujinti apeliacinės bylos nagrinėjimą iš esmės pagal 2014 m. vasario 17 d. gautą apeliantės prašymą ir svarstyti klausimą dėl ekspertizės paskyrimo sklypo vertės nustatymui.

Nesutiktina, jog bylos išnagrinėjimas bendrosios kompetencijos apylinkės teisme sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklių pažeidimas. Pastaroji teismingumo taisyklė nebuvo pažeista. Ieškinio suma bylose dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu, būtų taikoma restitucija (CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Atsakovams grąžintinai sumai neviršijant 150 000 Lt, nėra pažeista ir CPK 27 straipsnio 1 punkte įtvirtinta bylos teismingumo apygardos teismui taisyklė.

Atsakovai, prašydami atmesti ieškinį, nepateikė prašymo priteisti procesines palūkanas, tačiau, vadovaujantis CPK 312 straipsniu, naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su pareikštu ieškiniu. Sutiktina su apeliante, kad, taikant restituciją, yra įstatyminis pagrindas priteisti iš ieškovo CPK 6.37 straipsnio antroje dalyje, 6.210 straipsnio pirmoje dalyje numatytas procesines palūkanas. Pagal CK 6.2 straipsnį, 6.145 straipsnio 2 dalį ieškovo prievolė sumokėti atsakovams sprendime nurodytą sumą atsiranda įsigaliojus teismo sprendimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, t.y. nuo sprendimo įsiteisėjimo, todėl iš ieškovės atsakovams priteistinos 5 procentų metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas, papildant jį valstybės įpareigojimu mokėti procesines palūkanas atsakovams už priteistą sumą nuo sprendimo įsiteisėjimo iki visiško įvykdymo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Papildyti šio sprendimo rezoliucinės dalies antrąjį punktą. Priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir A. A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.