- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-22
- Bylos Nr.
- 1A-197-487/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38613-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Justas Namavičius, Jolanta Čepukėnienė
- Nukentėjusysis
- V. D., D. B.
- Nuteistasis
- I. M.
- Advokatai
- Dainius Gudas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aloyzo Kruopio ir Justo Namavičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. D. ir nuteistojo I. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
I. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.
Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 11 d. iki 2019 m. vasario 12 d.
Iš I. M. nukentėjusiosios V. D. naudai priteista 4 426,71 Eur turtinei ir 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Iš I. M. nukentėjusiosios D. B. naudai priteista 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. I. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nužudė žmogų:
1.1. Jis 2018 m. rugpjūčio 11 d., apie 17.50 val., viešoje vietoje – prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, t. y. pasinaudodamas menkaverte dingstimi, jog buvo kliudytas petimi, pribėgęs tyčia sudavė vieną smūgį dešiniu kumščiu į kairį žandikaulį nukentėjusiajam nepilnamečiui A. C., gim. (duomenys neskelbtini), tuo padarė jam odos nubrozdinimą ir infiltruojančią minkštųjų audinių kraujosruvą apatinio žandikaulio kairio kampo srityje bei sunkų galvos smegenų sukrėtimą, pasireiškusį difuziniu aksonų pažeidimu ir kraujosruvomis po voratinkliniu smegenų dangalu, apie kraujagysles bei į smegenų skilvelius, dėl ko nukentėjusysis A. C. įvykio vietoje mirė.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji V. D. prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nuosprendį pakeisti dalyje dėl I. M. paskirtos bausmės ir priteistos neturtinės žalos dydžio, t. y. I. M. skirti laisvės atėmimo 15 metų bausmę bei iš pastarojo priteisti 500 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įstatymo reikalavimų, paskiriant bausmės dydį nuteistajam, taip pat netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį.
2.2. Pasisakydama dėl bausmės, apeliantė skunde nurodo, kad, skiriant bausmę I. M., teismas tik formaliai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstama veika padarytą žalą, kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus. Pasak apeliantės, teismas, nors ir išvardino bendruosius bausmės skyrimo pradmenis, numatytus BK bendrojoje dalyje, tačiau jų, skirdamas bausmę, nesilaikė.
2.3. Pripažindamas nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, teismas nesigilino į I. M. parodymų turinį. Apeliantės nuomone, išanalizavus šio asmens parodymus, akivaizdu, kad jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nuoširdžiai nesigailėjo ir davė nenuoširdžius parodymus. Antai, ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad sugalvojo, jog reikia pakalbėti su tuo vaikinu, kuris jį kliudė pečiu, pasakyti jam, kad išmoktų mandagiai vaikščioti ir nekliudytų ateityje žmonių pečiais. Tai pasakė ir savo broliui R. M. bei K. K.. Teisminio nagrinėjimo metu dar labiau sušvelnino savo naudai parodymus, nurodydamas, kad iš pradžių A. buvo su kapišonu, jį nusiėmė, atsistojo į tokią stovėseną; jis (I. M.) su juo pradėjo kalbėtis, jam pasakė, šis jam kažką atsakė, taip gavosi, kad A. C. pastūmė, jis atrodo taip lyg ranką pakėlė, atrodo, kad kelia ranką, ir jis (I. M.) jam trenkė. Tačiau tokius pastarojo parodymus paneigė liudytojai K. V., A. K., R. M., nurodydami, kad be jokios priežasties buvo suduotas smūgis A. C.. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys į tai, kad I. M. neprisipažino suorganizavęs apeliantės sūnaus užpuolimą, nors I. M. brolio R. M. ir liudytojo K. K. veiksmai tą akivaizdžiai patvirtina.
2.4. Be šių aplinkybių nurodoma ir tai, kad pats I. M. apeliantės neatsiprašė, neieškojo būdų, kaip tai padaryti, nors tikrai turėjo daug galimybių, todėl ji netiki, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi, to nebuvo matyti ir teismo posėdžiuose. Sulaikius I. M. ir pristačius į nusikaltimo vietą, nuteistasis šypsojosi, kaip didžiuodamasis tuo, ką padarė. Jokio gailesčio dėl to jis nerodė.
2.5. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad nuteistojo I. M. elgesys yra atsitiktinio pobūdžio, o ne jo gyvenimo būdo ar neigiamo požiūrio į susiformavusias visuomeninio elgesio taisykles pasekmė. Pasak apeliantės, I. M. viešoje vietoje elgėsi ypatingai įžūliai, grasino ir tyčiojosi, buvo jos sūnaus užpuolimo iniciatorius. Jo nusikalstamų veiksmų iniciatyva liudytojas K. K. pribėgęs paprašė cigarečių parūkyti, nuo ko prasidėjo jos sūnaus užpuolimas. I. M. brolio R. M. veiksmai patvirtina, kad nuteistasis I. M. sukurstė ir kitus asmenis smurtauti prieš jos sūnų. Šias aplinkybes nurodė ir liudytojas L. Č.. I. M. priėjo prie jos sūnaus ne jo paauklėti, kaip teigia savo parodymuose, o panaudoti smurtą. Toks nuteistojo I. M. elgesys negali būti vertinamas kaip atsitiktinis. Nuteistojo elgesys po jos sūnaus nužudymo taip pat patvirtina nuteistojo neigiamą požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio normas – jis buvo abejingas nukentėjusiojo likimui, po suduoto smūgio nepriėjo prie gulinčio ant žemės vaikino, nebandė suteikti jokios skubios pagalbos, o skubiai pasišalino iš įvykio vietos. Tai rodo, kad jis buvo abejingas savo veiksmų pasekmėms.
2.6. Taip pat anot apeliantės, teismo pripažinta kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte – kad nukentėjusiajai atlyginta dalis žalos, yra tik formalaus pobūdžio ir necharakterizuoja nuteistojo asmenybės. Apeliantė nurodo, kad dalis žalos buvo atlyginta tik I. M. tėvų veiksmais, nes iki šiol nuteistasis niekur nedirba, nors įsidarbinti galėjo. I. M. tėvai ne tik palengvino savo sūnaus padėtį, sumokėdami apeliantei V. D. dalį turtinės žalos sumos, tačiau savo pinigais palengvino sūnaus dalią, įnešdami 7 000 Eur užstatą, dėl ko kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeista į švelnesnę.
2.7. Taigi, nukentėjusiosios nuomone, I. M. paskirta bausmės, kurios rūšis parinkta tinkamai, dydis neatitinka nuteistojo asmenybės pavojingumo laipsnio ir atsiradusių negrįžtamų pasekmių, todėl bausmė laikytina aiškiai per švelnia.
2.8. Dėl priteisto neturtinės žalos dydžio, apeliantė nurodo, kad teismas, nustatydamas žalos dydį, pernelyg sureikšmino nuteistojo šeiminę ir turtinę padėtį ir nepakankamai įsigilino į kriterijus, kuriais turėjo įvertinti iš nuteistojo priteistiną apeliantei padarytą neturtinę žalą. Žinia apie tyčinį jos sūnaus A. C. nužudymą ją pribloškė, sužlugdė, iki šiol negali atsigauti nuo patirto šoko bei susitaikyti su visiškai beprasmiška sūnaus žūtimi. Pasak apeliantės, jos sūnus buvo jai labai artimas, jai visada padėjo ir ją palaikė. Jis gerai mokėsi, jai padėdavo darbe, taip pat namų ruošoje. Jis buvo sveikas, prižiūrimas, sportavo, buvo sumanus, mylėjo gyvūnus. Buvo gabus, užsidirbdavo pinigų pats, taip finansiškai palengvindamas šeimos gyvenimą. Kartu su ja eidavo apsipirkti, pramogauti, pasivaikščioti. Juo labai didžiavosi. Sūnus visada ją suprasdavo, palaikydavo, paguosdavo, mokė ją taisyklingai kalbėti angliškai. Buvo savarankiškas, lengvai bendraujantis, turėjo draugų. Kiekvieną vasarą grįždavo į Lietuvą pas močiutę ir draugus. Sūnus turėjo daug svajonių ir visos jos dėl jo gabumų buvo susiję su tolesniu mokymusi, noru pasiekti kuo daugiau ir tuo pačiu padėti jai. Netekus sūnaus, numirė ir visas pasaulis, viskas apsiniaukė, nusidažė pilkom spalvom, mirė svajonės ir džiaugsmai. Ji neteko artimiausio, mieliausio ir geriausio žmogaus, savo padėjėjo. Po sūnaus mirties labai pablogėjo jos sveikata, ji susirgo gilia depresija, atsinaujino ir paaštrėjo klaustrofobijos požymiai, dažnai ištikdavo isterijos priepuoliai. Dėl savo emocinės būklės ji turėjo kreiptis į specialistus. Ji vartoja daug vaistų, kad galėtų užmigti, dirbti darbe. Po įvykio pablogėjo atmintis, nebepajėgia padaryti darbų, kuriuos atlikdavo anksčiau. Sulėtėjo judesiai, sumažėjo energijos, nebeliko noro ir prasmės gyventi, kaip anksčiau. Sūnaus netektis buvo didžiausias sukrėtimas jos gyvenime. Tapo apatiška ir atsiskyrusi nuo socialinio gyvenimo. Jaučia tuštumą, kurios niekas nebegali užpildyti. Santykis su sūnumi buvo be galo artimas, jis buvo ne tik sūnus, bet ir geriausias draugas. Todėl jo netektis ją labai smarkiai sukrėtė, dėl to patyrė itin didelį dvasinį išgyvenimą, emocinę depresiją. Šioje situacijoje jai skaudžiausia yra tai, kad sūnus beprasmiškai žuvo dėl tyčinio smurtinio įžūlaus I. M. elgesio.
2.9. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad dėl tyčinio sūnaus nužudymo apeliantė patyrė didžiulę neturtinę žalą, o dvasinis skausmas dėl jo netekties lydės ją visą gyvenimą. Visada žinojo, kad pasenusi ji bus lankoma, globojama ir prižiūrima sūnaus, senatvėje jai tikrai nereiks vargti. Tačiau dėl tyčinių I. M. veiksmų šie jos lūkesčiai neišsipildys, todėl nuteistasis I. M. turi bent dalimi kompensuoti jai, jos mamai už suteiktą skausmą dėl sūnaus, anūko netekties.
2.10. Apeliantės nuomone, visa ikiteisminio tyrimo medžiaga bei baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys įrodo, jog kaltinamojo I. M. elgesys – sąmoningas, tyčinis įžūlus ir smurtinis – yra vienintelė ir pagrindinė šio tragiško ir kraupaus įvykio priežastis, todėl nuteistajam tenka pareiga atlyginti visą neturtinę žalą, kurią dėl jo tyčinių ir nusikalstamų veiksmų patyrė kiti asmenys. Apeliantė nurodo, kad jos patirtą neturtinę žalą įvertinti pinigais sunkiai įmanoma, nes jokia pinigų suma neatstos netekties skausmo ir neatkurs negrįžtamai prarasto ryšio su artimu žmogumi – sūnumi, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė jai atlygintinos neturtinės žalos dydį. Nuteistojo sąmoningas ir įžūlus nusikalstamas elgesys didina šio asmens kaltę bei jam tenkančią atsakomybę ir sudaro pagrindą spręsti dėl iš jo priteistos neturtinės žalos didinimo. Įvertinus patirtus išgyvenimus dėl netikėtos, žiaurios ir visiškai beprasmės sūnaus mirties, o tiksliau jo nužudymo, taip pat įvertinus patirtą dvasinį skausmą ir sukrėtimą, bei kitas paminėtas aplinkybes, mano, jog 500 000 Eur suma būtų pakankama jos patirtai neturtinei žalai atlyginti bei neprieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis I. M. prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nuosprendį pakeisti, veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
3.1. Nuteistojo I. M. nuomone, jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai švelnintina jam paskirta bausmė.
3.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, kaip nustatyta bylos medžiagoje, jis (nuteistasis I. M.) ir nukentėjęs A. C. nebuvo pažįstami. 2018 m. rugpjūčio 11 d. du jaunuoliai eidami priešpriešiais šaligatviu vienas kitą užkabino pečiais, neprasilenkė. Po to jis (I. M.) priėjo prie A. C., stumtelėjo jį ir iš karto kumščiu sudavė vieną vienintelį smūgį į veido sritį. Jokių kitų veiksmų nukentėjusiojo A. C. atžvilgiu jis daugiau neatliko. Po suduoto smūgio I. M. kartu su kitais įvykio vietoje buvusiais liudytojais iš įvykio vietos pasitraukė ir tik vėliau, vakare sužinojo, kad jo smūgio pasėkoje A. C. mirė. Byloje esančių duomenų visuma nustatyta, kad jis (I. M.) tikslo rimtai sužaloti, juo labiau nužudyti A. C. tikrai neturėjo. Šią aplinkybę patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantys laiškai, kuriuos jis (apeliantas), būdamas suimtas, rašė savo šeimos nariams (t. 3, b. l. 17- 27).
3.3. Nors apeliantas savo kaltę pripažino pilnai, mano, kad jo veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 132 straipsnio 1 dalį. Šiuo aspektu pažymi, kad jis nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, todėl kilę padariniai negali būti jam inkriminuoti kaip padaryti, esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja konkretaus daromos veikos pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Apelianto nuomone, priežastinis ryšys tarp veiksmo ir kilusių padarinių šioje byloje yra nustatytas. Vertinant subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, atsižvelgtina į tai, kad jis (I. M.) smūgį A. C. sudavė tyčia, kadangi pastarasis prasilenkdamas užkliudė jį pečiu. Tačiau šiuo atveju svarbu įvertinti ir tai, koks buvo nuteistojo I. M. tikslas. Pasak apelianto, jis norėjo pasikalbėti su A. C., todėl jį stumtelėjo, o kai šis kažką piktai pasakė – sudavė smūgį. Taigi nuteistasis sudavė smūgį į kairį žandikaulį, suvokdamas, kad nukentėjusiajam bus sukeltas fizinis skausmas. Tačiau visiškai kitoks nuteistojo psichinis santykis su kilusiais padariniais – nukentėjusiojo mirtimi. Viso proceso metu I. M. nuosekliai teigė, kad nenumatė ir nesuvokė, jog nuo jo suduoto smūgio į žandikaulį gali kilti mirtinos pasekmės. Byloje nustatyta, kad po smūgio į veidą nukentėjusysis krito ant žemės, ir taip dėl sunkaus galvos smegenų sukrėtimo jam atsirado difuzinis aksonų pažeidimas, kraujosruvos po voratinkliniu smegenų dangalu, kas ir buvo jo mirties priežastis. Svarbu ir tai, kad buvo tik vienas smūgis, suduotas į apatinę veido dalį – kairį žandikaulį, kuris nėra tokia pavojinga galvos dalis, ir paprastai smūgiu į šią galvos dalį nesukeliama mirtis. Šią aplinkybę patvirtino ir teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas, kuris taip pat nurodė, kad nuteistojo suduotas smūgis buvo vidutinio stiprumo, neturėjo didelės energijos. Anot apelianto, smūgio lokalizacija leidžia daryti išvadą, kad jis nesiekė ir nesuvokė, kad nuo tokio smūgio gali kilti nukentėjusiojo mirtis. Atsižvelgtina ir į nuteistojo elgesį po smūgio sudavimo – jis jokių priešiškų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu daugiau neatliko. Matė, kad nukentėjusysis po smūgio paėjo 3 – 4 metrus ir, paslydęs ant šlapios žolės (tuo metu buvo drėgna, lynojo), pargriuvo, tačiau pargriuvo ne ant betono, o ant žolės. Matė, kad nukentėjusysis buvo ne vienas o su draugu, kuris liko prie nukentėjusiojo, turėjo telefoną, galėjo kviesti medicininę pagalbą, todėl nuteistasis, negalvodamas, kad jo suduotas palyginti nestiprus vienintelis smūgis į kairę apatinę žandikaulio dalį sukėlė sunkias pasekmes ir tam reikalinga medikų pagalba, pasitraukė iš įvykio vietos.
3.4. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliantas teigia, kad nenumatė, jog dėl jo veiksmų gali kilti pavojingi baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Todėl yra pagrindas spręsti, kad jis veiką padarė veikdamas nusikalstamo nerūpestingumo sąlygomis. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog buvo suduotas smūgis į kairį žandikaulį, taigi buvo nesilaikoma elementaraus atsargumo, rūpestingumo taisyklių, bendro draudimo naudoti bet kokį fizinį smurtą prieš kitus asmenis. Pagal įvykio situaciją (smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas atvirame lauke), I. M. asmenines savybes (moksleivis, pakaltinamas), jis turėjo ir galėjo numatyti, kad nukentėjusysis po jo suduoto smūgio gali kristi ir patirti sužalojimus. Todėl atsakomybė kyla pagal realiai kilusius padarinius. Nustačius, kad I. M. nusikaltimą padarė neatsargia kaltės forma, veikdamas nusikalstamo nerūpestingumo sąlygomis, jo veika turi būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį. Pagrindinis, t. y. esminis ir vienintelis BK 129 straipsnyje ir BK 132 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėčių atribojimų požymis yra skirtinga kaltės forma.
4. Teismo posėdyje nukentėjusioji V. D. prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo I. M. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis I. M. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nukentėjusiosios V. D., nuteistojo I. M. apeliaciniai skundai atmetami.
5. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji V. D. ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuteistojo asmenybės bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo įvertinimo ir argumentuoja, kad teismas paskyrė nuteistajam netinkamo dydžio bausmę, o taip pat netinkamai nustatė jai atlygintinos neturtinės žalos dydį. Nuteistasis apeliaciniu skundu, neneigdamas pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės – smūgio sudavimo nukentėjusiajam, tvirtina, kad teismas neteisingai nustatė, jog jis veikė tyčia – jis sudavė tik vieną vidutinio stiprumo smūgį, nukreiptą į nukentėjusiojo žandikaulį, t. y. vietą, kurios sužalojimas paprastai sunkių pasekmių nesukelia, jis šiuo smūgiu nesiekė sunkiai sužaloti nukentėjusįjį ar net sukelti mirtinas pasekmes. Todėl, nuteistojo manymu, jo įvykdyta nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 132 straipsnio 1 dalį.
6. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka ir sprendžia, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei priėjo bylos duomenimis pagrįstos išvados dėl I. M. padarytų konkrečių veiksmų ir šių jo veiksmų teisinės kvalifikacijos. Nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai jo veikoje nustatyti tinkamai. Teismo išvados pagrįstos įrodymais, kurių turinys papildo vienas kitą. Ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visumos pagrindu nustatytas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos įrodytumas abejonių nekelia. Aplinkybės, turinčios reikšmės padarytos veikos kvalifikavimui, pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos bei, atsižvelgus į jų tarpusavio santykį, atitinkamai įvertintos. Baudžiamojoje byloje nėra teisinio pagrindo prieiti kitokių išvadų dėl faktinių aplinkybių, atskleidžiančių nuteistojo I. M. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodytumo. Pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės, nustatytos, nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui tiek dėl nuteistajam paskirtos bausmės dydžio, tiek dėl priteistos neturtinės žalos.
Dėl nuteistojo I. M. nusikalstamos veikos kvalifikavimo
7. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstytų įrodymų vertinimo pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje nuteistasis I. M. dėl menkavertės dingsties – užkliudymo petimi, tyčia sudavė vieną smūgį dešiniu kumščiu į kairį žandikaulį nukentėjusiajam nepilnamečiui A. C., padarydamas jam byloje konstatuotus sužalojimus, dėl kurių nukentėjusysis A. C. įvykio vietoje mirė.
7.1. Nuteistasis I. M. proceso metu pripažino esminę nusikalstamos veikos aplinkybę, t. y. tai, jog sudavė smūgį kumščiu A. C. į veidą, į kairįjį žandikaulį, po suduoto smūgio šis paėjo kelis žingsnius ir krito veidu į žolę. Analogiškos A. C. sužalojimo aplinkybės nustatytos ir tiesiogiai mačiusių įvykį liudytojų K. K., A. P., K. V., H. J., L. Č., R. M., A. K. parodymais. Šie liudytojai patvirtino, kad būtent I. M. smūgiavo A. C. į kairės pusės žandikaulį.
7.2. Įvykio vietoje betarpiškai buvę liudytojai taip pat parodė apie nuteistojo I. M. veiksmų priežastį – nuteistasis I. M. ir nukentėjusysis A. C. praeidami pro šalį neprasilenkė, dėl to apsižodžiavo ir todėl I. M. sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajam į žandikaulį; po šio smūgio A. C. paėjo kelis žingsnius ir krito veidu į žolę, net nesiremdamas rankomis.
7.2.1. Liudytojo K. K. parodymais teismo posėdyje nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 11 d. vakarą jis, L. Č., A. K., H. J., R. M., A. P., R. M., I. M. ėjo link (duomenys neskelbtini) gatvės. Ties laiptais I. M. ir A. C. neprasilenkė pečiais, t. y. kažkuris kažkurį užkabino petimi. Jis to nematė, nes ėjo priekyje I. M., bet apie tai suprato iš vėlesnių įvykių. Jie paėjo truputį ir kažkuris iš jų kompanijos, neprisimena kuris, pasakė, kad reikia grįžti ir sumušti tuos du vaikinus. Tada jis pirmas pribėgo prie vaikinų, norėdamas juos sulaikyti, ir paklausė, ar jie turi cigaretę. Kai A. C. su draugu sustojo, jis pasitraukė, o priėjęs I. M., kažką pasikalbėjo su A. C. ir I. M. trenkė dešinės rankos kumščiu į kairį žandikaulį A. C.. Visi kiti stovėjo toliau nuo jų. Išgirdęs, kaip kažkoks vyras ėmė šaukti iš balkono, jis pasižiūrėjo į tą vyrą, o kai atsisuko – pamatė, kaip A. C. bėga 3–4 metrus, slysta ir krenta ant žemės veidu net nepasirėmęs rankomis.
7.2.1.1. 2018 m. rugpjūčio 20 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu K. K. patvirtino savo parodymus (t. 3, b. l. 158–165).
7.2.1.2. 2018 m. rugpjūčio 14 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu užfiksuota, kad K. K. atpažino asmenį – liudytoją N. Z., kuris galėjo matyti A. C. sumušimą (t. 3, b. l. 152–156).
7.2.3. Liudytojo A. P. parodymais teismo posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 68-69) nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio mėn., (duomenys neskelbtini), jiems einant kartu su draugais, taip pat ir I. M., A. C., eidamas su draugu, praeidamas užkabino petimi I. M.. Jis, eidamas iš paskos, matė, kad I. M. norėjo prasilenkti, o A. C. kliudė petimi. Kažkuris iš jų kompanijos paklausė, kas yra, o A. C. atsakė kažką necenzūriniu žodžiu. Nežino, kuris iš jų nusprendė grįžti prie tų dviejų jaunuolių. K. K. tų vaikinų paklausė ar šie turi rūkyti. I. M. irgi prie jų priėjo, paklausė A. C., kas šiam darosi, daugiau jis negirdėjo, nes buvo toliau, tik girdėjo, kaip tas vaikinas kažką atsakė. Kol jis priėjo arčiau, I. M. sudavė smūgį A. C. į veido sritį. Be I. M. paskui dar smūgį bandė suduoti ir R. M., bet nepataikė. Po smūgio A. C. paėjo atgal, gal paslydo ir krito veidu į žolę.
7.2.4. Liudytojo A. K. parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 170–173), nustatyta, kad jis buvo su I. M., K. K., L. Č., H. J., R. M., R. M., A. P.. Ruošiantis eiti link (duomenys neskelbtini), sutiko A. C. su draugu. A. C. ar I. M. kažkuris kažkurį užkabino petimi. Kuris užkabino, jis nematė, nes ėjo priekyje I. M.. Paėjus toliau, kažkuris pasiūlė nueiti išsiaiškinti. K. K. A. C. su draugu paprašė cigaretės. Kai prie pastarųjų priėjo I. M., kiti atsitraukė. I. M. pastūmė A. C. ir trenkė kumščiu, dešine ranka į kairės pusės žandikaulį. Gavęs smūgį į žandikaulį, A. C. susiėmė už žandikaulio. Pirmą smūgį sudavė I. M., tada atbėgo R. M. ir trenkė ranka A. C., šis apsigynė, todėl R. M. nepataikė. A. C. užsidengė rankomis veidą, todėl R. M. smūgis praslydo pro rankas, smūgis lietė A. C. rankas. Po R. M. smūgio A. C. pradėjo bėgti, paslydo ant dumblo ir krito ant žolės. Priėjo A. C. draugas, o jie atsitraukė.
7.2.5. Liudytojo H. J. parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b. l. 17–18) nustatyta, kad kompanija – jis, K. K., L. Č., A. P., R. M. ir I. M., A. K. ėjo link (duomenys neskelbtini). Jis ėjo pirmesnis, atsisukęs pamatė, kad kažkuris – ar A. C., ar I. M. trenkė pečiu. Pamatė, kaip K. K. ėjo link nukentėjusiojo ir per kokių dviejų metrų atstumą paprašė cigaretės bei pasitraukė į šoną. Priėjo I. M. ir su A. C. susistumdė, po kelių sekundžių I. M. sudavė smūgį A. C. į kairės pusės žandikaulį. A. C. paėjo du žingsnius atgal ir į šoną ir pradėjo rankomis dengtis veidą. Priėjęs R. M. užsimojo A. C. suduoti, bet nepataikė į veidą, gal į rankas pataikė. A. C. apsisukęs paėjo ir nukrito prie tvoros veidu į žemę. Krisdamas rankomis nesirėmė, rankos buvo šonuose. A. C. parkrito, nes buvo labai slidu arba apsvaigo galva. Jie apsisuko ir visi nuėjo.
7.2.6. Liudytojo L. Č. parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 44–46) nustatyta, kad, einant su draugais nuo (duomenys neskelbtini) darželio, jie prasilenkė su dviem vaikinais, iš kurių vienas gal I. M. užkabino petimi. Kažkas pasiūlė grįžti išsiaiškinti santykių, kodėl jie nepraėjo. K. K. vaikinų paprašė cigaretės ir atsitraukė, priėjo I. M., kuris jį užkabinusiam vaikinui (A. C.) trenkė į skruostą, o R. M. bandė pagąsdinti ir A. C. nukrito. Kai I. M. trenkė nukentėjusiajam, nukentėjusysis ne iš karto nukrito, dar stovėjo ant žolės. Tada R. M. pagąsdino nukentėjusįjį ir šis paslydo ant žolės ir nukrito. Nematė, ar R. M. sudavė kur nors nukentėjusiajam.
7.2.7. Liudytojo R. M. parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b. l. 63–65) nustatyta, kad įvykio dieną jis su draugais ėjo iš mokyklos darželio link (duomenys neskelbtini). Einant laiptais, I. M. užkabino A. C. petimi. Neprisimena, kas pasiūlė grįžti sumušti A. C. su draugu K. K. K. nubėgo pirmas, priėjo I. M.. Pirmas pradėjo kalbėtis I. M., susistumdė su A. C. ir I. M. sudavė šiam į galvą. Toliau bandė suduoti R. M., bet nepataikė. I. M. A. C. sudavė į veidą, kur skruostas. Kai I. M. sudavė, A. C. sukosi, pradėjo bėgti ir krito į žemę, dėl to R. M. nepataikė. K. K. buvo šalia jų, per žingsnį gal, nieko nesakė, stovėjo ir žiūrėjo. A. C. krito nuo smūgio, smūgis nebuvo toks stiprus.
7.2.8. Liudytojo K. V. parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 153–155) nustatyta, kad įvykio dieną jis su draugu A. C. ėjo link jų senos mokyklos, eidami matė, kad ant tako stovi trys asmenys. Prasilenkė su jais, eidami ant žolės, jis pats ėjo ant žolės, A. C. pusiau ant žolės, tačiau tie asmenys vis tiek sugebėjo užkabinti petimi, atrodė agresyvūs. Vienas iš tų asmenų paklausė, ar jie turi rūkyti, norėdamas juos sulaikyti. Priėjęs kitas asmuo priekaištavo, kodėl nepraeina, tada trenkė A. C. iš dešinės į kairę veido pusę, šis atšoko. Smūgis atrodė stipriai, A. C. atšoko labai į šoną, jam veidas paėjo atgal. Pribėgus trečiam asmeniui, A. C. pradėjo bėgti nuo jų, pabėgo kelis žingsnius ir krito niekur nesustojęs ir neužkliuvęs veidu ant žolės. Mano, kad A. C. pargriuvo, nes jam susvaigo galva, kadangi buvo lygi vieta. Jis apvertė draugą, šis buvo užsimerkęs, iš pradžių lyg ir bandė kvėpuoti, sunkūs kvėpavimai buvo, paskui nustojo visai tai daryti ir pamėlynavo. Tada atvažiavo policija.
7.2.8.1. 2018 m. rugpjūčio 17 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad liudytojas K. V. atpažino I. M., kaip asmenį, kuris pirmas trenkė A. C. į kairę veido pusę (t. 1, b. l. 124–127).
7.3. Analogiškas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes nurodė liudytoja L. M., betarpiškai įvykio nemačiusi, o apie jį sužinojusi iš įvykį mačiusio sūnaus R. M.. Liudytojos L. M. parodymais nustatyta, kad apie įvykį jai pasakojo sūnus R. M. – jis sakė, kad einant jų kompanijai aštuoniese, I. M. užkabino petimi A. C.. Paėjus kiek toliau, kažkuris iš jų sugalvojo, kad reikia grįžti ir pamokyti A. C.. Kompanija sugrįžo, kiti vaikinai stovėjo toliau, o I. M. priėjęs trenkė A. C. kažkur ties gerkle, šis nuo to smūgio nukrito, jie apsisuko ir nuėjo nieko blogo neįtardami. Sūnus jai sakė, kad A. C. dar bandė suduoti ir R. M., bet nepataikė.
7.4. Liudytojai N. Z., S. N., L. R., patys betarpiškai įvykio metu toje vietoje nebuvę, nurodė apie K. V. iš karto po įvykio pasakytus žodžius, jog dėl to, kad neprasilenkė pečiais, vienas jaunuolis trenkė nukentėjusiajam.
7.4.1. Liudytojo N. Z. teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatyta, kad įvykio vakarą buvo pas draugę S. N. (duomenys neskelbtini), išėjęs parūkyti į balkoną, pamatė ant žolės parkritusį jaunuolį, kurį draugas bando pakelti. Po kelių sekundžių pro jo balkoną praėjo būrelis vaikinų. Jo draugė S. N. nubėgo pažiūrėti, ar reikia pagalbos, paskui pasakė, kad reikia kviesti greitąją pagalbą. Išėjęs matė, kad stovėjo labai išsigandęs vaikinas, nerišliai kalbėjo, kitas jaunuolis gulėjo ant nugaros. Stovintis vaikinas kažką minėjo, kad kažkokie vaikinai sumušė jo draugą, nes neprasilenkė eidami. Jis dar užčiuopė pulsą, bet atvykę medikai, sakė, kad pulso nebėra. Ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė aplinkybes.
7.4.2. Liudytojos S. N. parodymais nustatyta, kad, būnant bute, jos draugas N. Z. pasakė, kad lauke guli vaikinukas, gal kažkas nutiko. Ji pažiūrėjo per balkoną, matė, kad vienas jaunuolis guli ant žemės, kitas bando kelti jo galvą. Ji išėjo į lauką, priėjo prie jų, paklausė, kas atsitiko. Stovintis jaunuolis jai pasakė, kad kažkas juos užpuolė, pasakė, kad jau iškvietė greitąją pagalbą. Ji girdėjo, kaip tas jaunuolis sakė, kad kažkokie vaikinai paprašė cigaretės ir paskui trenkė. Daugiau ji nieko neatsimena, jai buvo šokas, nes pirmą kartą prie jos numirė žmogus.
7.4.3. Liudytojo L. R. parodymais nustatyta, kad jis, dirbdamas patruliu kelių policijoje, kartu su kolega vyr. patruliu M. D. vyko pagal iškvietimą dėl (duomenys neskelbtini)vykusių muštynių. Jiems nuvykus į įvykio vietą, medikai jau buvo atvykę, matė, kad ant šaligatvio gulėjo jaunuolis. Prie nukentėjusiojo buvo jo draugas, jie kartu su tuo draugu tarnybiniu automobiliu važiavo ieškoti sumušusių jaunuolių, tačiau jų nerado. Nukentėjusiojo draugas pasakojo, kad ėjo gauja nepažįstamų jaunuolių, jie kažkaip neprasilenkė, ar petimi, ar kaip užkliudė ir iš niekur nieko trenkė tam nukentėjusiajam jaunuoliui. Sakė, kad trenkė vieną kartą į veido sritį.
2. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais įrodymais – liudytojų K. K., K. V., H. J. parodymais, jog nukentėjusysis būtent po I. M. smūgio krito ant žemės veidu į žolę, net nepasirėmęs rankomis, ir iš dalies nuteistojo parodymais apie smūgio sudavimo aplinkybes priėjo prie išvados, kad būtent dėl I. M. suduoto smūgio nukentėjusiajam buvo sukelta mirtina trauma, ir atmetė nuteistojo versiją, kad nukentėjusysis, bėgdamas nuo nuteistojo, galimai paslydo ar užkliuvo ir krito veidu į žolę, taip papildomai susižalodamas galvą. Iš 2018 m. rugpjūčio 11 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini) ir teritorija aplink, joje esantis lavonas; apžiūros metu buvo nustatyta, kad įvykio vieta yra lygi pieva, todėl užkliūti nebuvo už ko (t. 1, b. l. 55–77).
3. Nors nuteistasis I. M. apeliaciniame skunde kėlė versiją, kad jo suduotas smūgis nebuvo stiprus, o nukentėjusysis nukrito, paslydęs ant šlapios žolės, byloje ištirti įrodymai – specialisto išvada ir parodymais teismo posėdyje paneigia šią nuteistojo versiją. Specialisto išvadoje konstatuoti nukentėjusiojo sužalojimai, jų pobūdis, lokalizacija, o tuo pačiu padarymo mechanizmas patvirtina, kad A. C. mirė nuo galvos smegenų traumos – sunkaus galvos smegenų sukrėtimo, pasireiškusio difuziniu aksonų pažeidimu ir kraujosruvomis po voratinkliniu smegenų dangalu, apie kraujagysles bei į smegenų skilvelius; mirtinos pasekmės atsirado iš karto po patirtos galvos smegenų traumos. Iš teismo medicinos eksperto Ąžuolo Sutkaus parodymų teisiamojo posėdžio metu seka, jog nukentėjusiajam nustatytas odos nubrozdinimas ir infiltruojanti minkštųjų audinių kraujosruva apatinio žandikaulio kairio kampo srityje patvirtina apie esminį mirtiniems padariniams kilti didesnės energijos sužalojimą žandikaulio kairio kampo apatinėje srityje, nuo smūgio galva turėjo staigiai pasisukti, sujudėti, kad smegenys kaukolės ertmėje nespėtų prisitaikyti, dėl to įvyko mirtina trauma; kiti nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai, t. y. dešinio skruosto nubrozdinimai, kraujosruvos dešiniame skruoste ir kairio dilbio srityje, buvo labai menko intensyvumo ir su mirtimi tikrai nėra susiję. Apie nuteistojo suduoto smūgio stiprumą liudija ir jam nustatyti nubrozdinimai dešinės plaštakos užpakaliniame paviršiuje; specialisto išvada patvirtina, kad sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, jog sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, daiktui (- ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir (arba) kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais). Sužalojimai galėjo būti padaryti vieno (ar daugiau) trauminio poveikio į dešinę plaštaką metu (2018 m. rugpjūčio 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus teismo medicinos specialisto išvada Nr. G2493/2018(02) t. 4, b. l. 172).
4. Nukentėjusioji V. D. apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada dėl nusikalstamos veikos pavojingumo įvertinimo ir teigia, kad jos sūnaus atžvilgiu buvo įvykdytas spontaniškai suorganizuotas tyčinis grupinis nužudymas. Su šiuo skundo argumentu sutikti nėra pagrindo.
5. Baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad įvykio metu toje vietoje be nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo kiti asmenys – tiek nukentėjusiojo draugas K. V., tiek vaikinai, su kuriais ėjo nuteistasis I. M. – K. K., A. P., H. J., L. Č., R. M., A. K.. Tačiau jokie byloje ištirti įrodymai nepatvirtina, kad be nuteistojo I. M. kitas įvykio vietoje buvęs asmuo būtų realizavęs nusikalstamos veikos – nužudymo objektyviuosius požymius. Kaip minėta, liudytojai patvirtino, jog visi kiti asmenys buvo netoli nukentėjusiojo ir nuteistojo, K. K. prisidėjo prie nukentėjusiojo sulaikymo, užkalbindamas jį, nuteistojo brolis R. M. bandė suduoti smūgį nukentėjusiajam, tačiau šis jo išvengė; nukentėjusysis nukrito betarpiškai po nuteistojo smūgio paėjęs kelis žingsnius. Kaip minėta, specialisto išvada patvirtina nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdį, lokalizaciją – nukentėjusiajam nustatytas odos nubrozdinimas ir infiltruojanti minkštųjų audinių kraujosruva apatinio žandikaulio kairio kampo srityje rodo esminį mirtiniems padariniams kilti didesnės energijos sužalojimą žandikaulio kairio kampo apatinėje srityje, sukėlusį galvos smegenų traumą. Todėl nėra pagrindo prieiti prie išvados, jog nukentėjusiojo atžvilgiu buvo įvykdytas grupinis nužudymas.
6. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 255 straipsnyje numatytų taisyklių baudžiamąją bylą nagrinėti pareikštų kaltinimų kaltinamam asmeniui ribose ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad tarp I. M. veiksmų – smūgio į A. C. galvą ir pastarojo mirties yra būtinasis priežastinis ryšys. Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyti jokie pašaliniai išoriniai veiksniai, kurie būtų turėję įtakos A. C. padarytų sužalojimų sunkumo laipsniui ar kitaip lėmę mirtinų padarinių atsiradimą, todėl jo mirtis yra dėsninga I. M. veiksmais nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pasekmė.
7. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, nustatant priežastinį ryšį, turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokių abejonių, kad tarp nuteistojo I. M. veikos (suduoto vieno smūgio kumščiu nukentėjusiajam į žandikaulį) ir atsiradusių padarinių (nukentėjusiojo A. C. mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nurodė, kad būtent I. M. suduotas smūgis kumščiu nukentėjusiajam į žandikaulį ir lėmė tai, kad A. C. buvo padarytas sužalojimas, sukėlęs jo mirtį.
8. Taigi nėra abejonių, kad tarp I. M. veikos ir A. C. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl nėra abejonių ir dėl to, kad jis turi atsakyti už nukentėjusiojo gyvybės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad I. M. nužudė nukentėjusįjį, veikdamas netiesiogine tyčia. Nuteistasis I. M. apeliaciniame skunde nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu kaip tyčinio nužudymo dėl chuliganiškų paskatų, nurodo, kad su nukentėjusiuoju iki įvykio nebuvo pažįstamas, neturėjo tikslo jo sunkiai sužaloti ar nužudyti, A. C. sudavė nestiprų smūgį į vietą, kurios sužalojimas paprastai sunkių pasekmių nesukelia. Mano, kad jo veiksmai buvo neatsargūs. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo.
9. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama, veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla, esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. jeigu asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus BK numatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. jeigu asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Pažymėtina, kad subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės – turinys yra atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, bet kartu vertinant ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir pan.
10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įvykio pradžią ir eigą, I. M. suduotą smūgį, jo lokalizaciją, taip pat įvertinęs nuteistojo elgesį po smurtinių veiksmų, padarė išvadą, kad I. M. veikė netiesiogine tyčia. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl menkavertės dingsties – kliudymo petimi I. M. sudavė nukentėjusiajam smūgį kumščiu į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – galvą žandikaulio srityje, o matydamas, kad sužalojo nukentėjusįjį, pastarasis griuvo ir nesikelia, jis nebandė suteikti jam jokios, net minimalios, pagalbos, bet palikęs sužalotą nukentėjusįjį nuėjo į namus, nesidomėjo sužaloto nukentėjusiojo likimu. Nors, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, I. M. ir neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiojo A. C., tačiau, įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo ir išvadai, kad būdamas normalaus protinio išsivystymo pilnametis I. M. nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti galinčių atsirasti padarinių. Priešingai, suduodamas smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą, t. y. sąmoningai pasirinkdamas tokį savo veikimo būdą, I. M. suvokė, jog kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, numatė, kad jis gali patirti mirtiną sužalojimą, ir, nors jis nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. To nepaneigia ir skunde nurodomos tokios aplinkybės – kad nuteistasis ir nukentėjusysis nebuvo pažįstami, smūgis į žandikaulį, anot nuteistojo, paprastai nesukelia mirtinų pasekmių. Taigi teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis I. M. nužudė nukentėjusįjį A. C. netiesiogine tyčia, nuteistojo nusikalstamą veiką vertinti kaip gyvybės atėmimą dėl neatsargumo ir šią veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo veiksmuose ir chuliganiškas paskatas – nuteistasis smurtavo dėl menkavertės dingsties – užkliudymo einant pro šalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiais teismo argumentais nesutikti.
11. Nuteistojo skunde argumentuojama Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje, išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. 1A-309-197/2015, suformuotu precedentu, kai nuteistojo veika, sudavus vieną smūgį kumščiu į nukentėjusiojo veidą, buvo kvalifikuota, kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minimoje baudžiamojoje byloje buvo nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės nei nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, todėl minimas teismo sprendimas negali būti precedentu šioje byloje. Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-309-197/2015 buvo nustatyta, jog nukentėjusiojo mirties priežastis buvo sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas pakaušio sritimi kontaktuojant su plokščiu neribotu paviršiumi, o smūgis į žandikaulį atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, be nuteistojo I. M. smūgio į nukentėjusiojo žandikaulio sritį nenustatyti kiti trauminiai poveikiai, galėję sukelti mirtiną pastarojo sužalojimą.
Dėl bausmės
12. Nukentėjusioji V. D. apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistajam paskirta bausme, ginčydama teismo nustatytas lengvinančias nuteistojo atsakomybę aplinkybes – kad jis pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi, o taip pat kad yra atlyginta dalis žalos nukentėjusiajai. Ji nurodo, kad nuteistojo elgesys tiek po įvykdyto nusikaltimo, tiek proceso metu rodo, kad jis jokio gailesčio dėl savo veiksmų nejaučia – paliko jos sūnų gulintį ir iš įvykio vietos pasitraukė, jos neatsiprašė, davė nenuoširdžius parodymus, siekė permesti atsakomybę dėl incidento jos sūnui – žuvusiajam A. C., o tai, kad jai buvo atlyginta dalis žalos, tėra nuteistojo tėvų, o ne jo paties nuopelnas, todėl ši aplinkybė negali būti laikoma jo atsakomybę švelninančia. Teisėjų kolegija šiuos nukentėjusiosios argumentus atmeta, kaip nepagrįstus.
13. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam I. M. bausmę, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Teismas nenustatė jokių I. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o nustatė dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose. Taip pat skiriant bausmę nuteistajam, buvo atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstama veika padarytą žalą.
14. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis kaltę dėl nusikalstamos veikos pripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors nukentėjusioji nesutinka su šia teismo išvada, motyvuodama, kad nuteistasis davė nenuoširdžius parodymus, siekė sumažinti savo kaltę, dėl incidento pradžios apkaltindamas jos sūnų, jos neatsiprašė, be to, paliko jos sūnų sužalotą, nesirūpino juo ir neteikė pagalbos, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis nuo pat proceso pradžios pripažino esmines nusikalstamos veikos aplinkybes – smūgio nukentėjusiajam sudavimą, po kurio pastarasis nugriuvo ir kilo mirtinos pasekmės, o taip pat aplinkybę, kad nuteistajam nukentėjusysis jokios grėsmės nekėlė, o jis smūgį sudavė dėl to, kad norėjo paauklėti pastarąjį, t. y. pripažino ir menkavertę dingstį smurtauti prieš nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teismas be kita ko ištyrė baudžiamosios bylos medžiagoje esančius nuteistojo I. M. artimiesiems rašytus laiškus, iš kurių matyti, kad nuteistasis išreiškia apgailestavimą dėl savo veiksmų, kuriais sukėlė artimiesiems daug skausmo, kaltina save, rašo, kad tai jam bus skaudi pamoka. Šiuose nuteistojo laiškuose išdėstyti jo išgyvenimai kartu su procese išsakyta pozicija pagrįstai pirmosios instancijos teismo laikyti nuoširdžiu gailesčiu dėl savo nusikalstamų veiksmų ir kitusių negrįžtamų pasekmių.
15. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, kad buvo atlyginta dalis žalos nukentėjusiajai (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-534/2013, 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014, 2K-21-942/2016 ir kt.). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį turi būti nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-579/2010, 2K-345/2013 ir kt.).
16. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad iki teismo nuosprendžio paskelbimo buvo atlyginta dalis turtinės žalos nukentėjusiajai V. D. – 1800 eurų (t. 6, b. l. 113). Šią sumą pirmosios instancijos teismas laikė reikšminga, atsižvelgęs į visą reikalaujamą priteisti turtinės žalos sumą, įvertinęs jauną nuteistojo amžių, tai, kad jis jokio turto savo vardu neturi, nedirba, yra mokinys. Nors mokėjimo dokumentas patvirtina, kad žalos atlyginimo pavedimą atliko nuteistojo motina, tačiau teismas vertino, kad dalinis žalos atlyginimas bei nuteistojo pozicija procese, pilnai pripažįstant civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos, patvirtina, kad ir pats nuteistasis pergyvena ir nėra abejingas, kad jo veiksmais buvo padaryta žala nukentėjusiosios interesams. Todėl teismas pripažino šią aplinkybę jo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 2 dalis). Toks pirmosios instancijos teismo vertinimas suformuotai teismų praktikai neprieštarauja. Nukentėjusiosios argumentas, kad žalą atlygino ne pats nuteistasis, nepaneigia fakto, kad dalis turtinės žalos jai buvo atlyginta, be to, teismų praktikoje žalos atlyginimu kaip aplinkybe, reikšminga sprendžiant atsakomybės klausimą, pripažįstami atvejai, kai žalą kaltininko valia atlygina kiti asmenys.
17. Pasisakant dėl nukentėjusiosios argumento, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pavojingumą, sukeltas negrįžtamas pasekmes, todėl paskyrė per švelnią bausmę, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintų bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visumą. Teismas įvertino, kad nuteistasis I. M. padarė nusikaltimą, kurį įstatymas priskiria prie labai sunkių (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nužudymą nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Įvykdytu nusikaltimu sukelti sunkūs negrįžtami padariniai – atimta žmogaus gyvybė, padaryta ypatinga žala nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Teismas įvertino ir I. M. asmenybę. I. M. nevedęs, nedirbantis, nusikalto dar besimokydamas gimnazijoje, būdamas neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, psichiatro, narkologo įskaitose neįrašytas. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, kaip minėta, pagrįstai pripažintos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
18. BK 129 straipsnio 2 dalies, esant numatytoms kvalifikuojančioms aplinkybėms, sankcija numato laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Pirmosios instancijos teismas I. M. už A. C. nužudymą paskyrė minimalią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą 8 metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į jau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, I. M. paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per švelnia ir nėra pagrindo jos griežtinti.
19. Pažymėtina, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, gi apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę gali pakeisti (sušvelninti ar pagriežtinti) tik tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Tačiau tokių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje buvo įvertintos visos reikšmingos bausmės skyrimui aplinkybės, joms skiriant vienodą dėmesį ir nei vienos iš jų nelaikant išskirtine individualizuojant bausmes, todėl pagrindo konstatuoti, kad paskirtos bausmės rūšies nustatytas dydis yra per švelnus, nėra.
20. Nuteistojo prašymas skirti jam švelnesnę bausmę susijęs su prašymu jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, kaip minėta, nenustačius pagrindo kitaip kvalifikuoti nuteistojo veiksmus, konstatuoja, jog pagrindo dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę nėra.
Dėl neturtinės žalos dydžio
21. Nukentėjusiosios V. D. apeliaciniame skunde prašoma padidinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, nurodant, kad teismas netinkamai įvertino jos patirtą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus ir išvadas šioje dalyje, su tokiu apeliantės argumentu nesutinka.
27.1. Nukentėjusioji V. D. pareiškė civilinį ieškinį 500 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (t. 5, b. l. 170–203). Iš dalies tenkindamas civilinį ieškinį, teismas iš I. M. nukentėjusiajai V. D. priteisė 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
27.2. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos sukeltas pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalis). Nuteistais I. M. nužudė A. C., kuris buvo V. D. sūnus. Nėra abejonių, kad dėl nepilnamečio A. C. beprasmiškos žūties jo motina patyrė ypač didelius dvasinius išgyvenimus ir dvasinį sukrėtimą, todėl nėra jokių abejonių ir dėl to, kad jai buvo padaryta neturtinė žala. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino ypatingai artimą nukentėjusiosios ir nužudytojo tarpusavio ryšį, kad jie gyveno kartu, jis tik vasaromis grįždavo į Lietuvą pas močiutę, kad sūnus labai gerai mokėsi, buvo ramus, draugiškas, planavo savo ateitį, ją siejo su pagalba motinai, jos padėties pagerinimu, kad, nukentėjusiosios teigimu, jokie pinigai jai neatstos sūnaus.
27.3. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priteisė neturtinės žalos atlyginimą ir nužudytojo močiutei D. B., nustatęs, kad jų su nužudytuoju ryšys taip pat buvo artimas, anūkas A. C. buvo jai kaip sūnus, kadangi ji, netekusi vyro, sūnaus, anūką augino kaip sūnų, kol dukra dirbo užsienyje. Kai anūkas išvyko gyventi pas motiną į užsienį, ji ir toliau nuolat su juo bendraudavo, skambindavosi, jis visada grįždavo atostogų į Lietuvą, gyvendavo pas ją, tik vienus metus nebuvo grįžęs, nes mokėsi; jis rūpinosi ja, padėdavo jai, kai jos sveikata suprastėjo.
27.4. Su nukentėjusiosios V. D. argumentais dėl netinkamo neturtinės žalos įvertinimo dydžio sutikti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai V. D. priteistos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į duomenis, reikšmingus šiai aplinkybei įvertinti – giminystės ryšį, artimumą, bendravimo pobūdį, o taip pat jos nurodytus neturtinę žalą sąlygojusius veiksnius. Teismas atsižvelgė ir į I. M. turtinę padėtį – jis niekur nedirba, nusikaltimą padarė būdamas tik sulaukęs pilnametystės, besimokydamas mokymosi įstaigoje, jokio turto neturi. Atsižvelgiant į šias aplinkybės, nustatytas 30 000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiajai V. D. dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalies reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat neprieštarauja galiojančiai teismų praktikai.
2. Remiantis išdėstytu, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip to prašoma nukentėjusiosios V. D., nuteistojo I. M. apeliaciniuose skunduose, pagrindo nėra.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi (duomenys neskelbtini)straipsnio 1 dalimi 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nukentėjusiosios V. D., nuteistojo I. M. apeliacinius skundus atmesti.