Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Jūros Marijos Strumskienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešo teismo posėdžio metu, dalyvaujant pareiškėjui V. B. (V. B.), išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – SPT) pateikė su ginču susijusią medžiagą (b. l. 123–138, 145–146), atsiliepimo į skundą nepateikė.

Teismo posėdyje atsakovių ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 166, 171).

Motyvuojamoji dalis

Byla dalyje nutrauktina. Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo pensijos sumažinimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, teisėtumo ir pagrįstumo.

2013 m. gruodžio 6 d. teismo nutartimi nagrinėjama byla buvo sustabdyta, kol įsigalios Konstitucinio Teismo nutarimai bylose Nr. 12/2013 ir Nr. 21/2013 (b. l. 158–159).

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. KT15-N9/2015 byloje Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-1/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas) išsprendė minėtos Laikinojo įstatymo nuostatos konstitucingumo klausimą.

2015 m. gegužės 28 d. teismo nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas (b. l. 164–165).

SPT 2013 m. rugsėjo 2 d. pažymų (b. l. 125–127) duomenimis byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. liepos mėnesio (imtinai) buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 2 267,33 Lt per mėnesį iki 1 813,86 Lt per mėnesį, t. y. 453,47 Lt/mėn. sumažinta pensija, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio (imtinai) pareiškėjui pensija buvo papildomai sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Pareiškėjo pensija pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį mažinta nebuvo. 2013 m. gegužės 29 d. pareiškėjas su skundu dėl diskriminavimo panaikinimo ir grąžinimo pensijos dalies kreipėsi į VRM (b. l. 130), kuri pareiškėjui atsakė nagrinėjamoje byloje ginčijamu 2013 m. liepos 19 d. raštu Nr. 1D-6818(11) (toliau – VRM raštas) (b. l. 117–118). Šiuo VRM raštu buvo nurodyta pareiškėjui, kad pensijos nepriemoka dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo pareiškėjui buvo priteista administracinėje byloje Nr. A756-930/2013 ir pareiškėjui išmokėta 2013 m. birželio 18 d. mokėjimo nurodymu Nr. 157. VRM rašte taip pat buvo nurodyta, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsniu pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį yra pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Nesutikdamas su minėtu VRM raštu, pareiškėjas kreipėsi į teismą, inter alia prašydamas jį panaikinti.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis). LVAT pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. LVAT yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjui VRM rašto nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Būtent toks pareiškėjo reikalavimas ir yra nagrinėjamas šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, VRM rašto teisėtumas ir pagrįstumas nenagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka, todėl byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio VRM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario 26 d., t. y. gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį (b. l. 145–146). Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio 1 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) (b. l. 79), taigi maždaug 5 mėnesiais praleidęs minėtą 3 metų terminą reikalavimui dėl sumažintos pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas termino atnaujinti neprašė nei pateikdamas skundą, nei du kartus pateikdamas skundo patikslinimus, nei susipažinęs su VRM atsiliepimu, kuriame VRM nurodė, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą skundui paduoti. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjama byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas).

2013 m. rugsėjo 6 d. teismo nutartimi prie nagrinėjamos bylos buvo prijungta administracinė byla Nr. I-3088-624/2012 (toliau – prijungta byla) (b. l. 139). Prijungtos bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas minėtoje byloje reiškė reikalavimą priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį (12 236,91 Lt) taip pat įpareigoti VRM ateityje mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio (2 267,33 Lt) pareigūnų ir karių pensiją (prijungta byla, b. l. 102, 133). Šie pareiškėjo reikalavimai iš dalies sutampa su pareiškėjo reiškiamais reikalavimais nagrinėjamoje byloje. Minėti reikalavimai buvo išspręsti, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ir 2013 m. gegužės 9 d. LVAT priėmus nutartį, todėl šioje dalyje nagrinėjama byla nutrauktina, ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu (teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu).

Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpiu laikytinas laikotarpis nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjo pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis mažinta nebuvo, todėl nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjas pagrįstai reikalauja išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo minėtu laikotarpiu.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas), kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Nagrinėjamoje byloje vertinamas pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. spalio mėnesio, todėl aktualus taip pat ir Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Vienas pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų buvo tas, kad nustatytas teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškė pareiškėjo diskriminavimą. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VRM teisėtai ir pagrįstai ginčo laikotarpiu pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 15 straipsnio nuostatomis, todėl pareiškėjui priteisti dėl minėtų nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Šios išvados teisingumą taip pat patvirtina tai, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis (2 267,33 Lt per mėnesį), pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kaip minėta, sumažėjo iki 1 813,86 Lt per mėnesį, t. y. 453,47 Lt/mėn., arba 20 proc. (b. l. 126–127), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės visą neišmokėtą pensijos dalį, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 1, 2 ir 7 punktais bei 127 straipsniu,

nusprendžia:

Nutraukti bylą dėl pareiškėjo V. B. (V. B.) skundo reikalavimų panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 19 d. raštą Nr. 1D-6818(11); įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 2 267,33 Lt; priteisti pareiškėjui dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį bei nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą pensijos dalį dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių taikymo.

Pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.