Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant pareiškėjo V.Z. atstovei Lietuvos Respublikos policijos profesinės sąjungos teisininkei Dovilei Mikučionytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.Z. prašymą atsakovams Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtų priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, į teismo posėdį neatvyko. Jo atstovė prašo taikyti Civilinio kodekso 6.279 straipsnio nuostatas dėl atsakovų solidarios atsakomybės ir senaties terminą skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos, kadangi pareiškėjas tik tada sužinojo apie jo pažeistas teises.

Byla nagrinėjama pareiškėjui, atsakovų ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovams nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas iš dalies (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Šioje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., kuri buvo neišmokėta taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, ribojančią priedų ir priemokų sumą (ne daugiau kaip 70 procentų). Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad V.Z. dirba statutiniu valstybės tarnautoju Klaipėdos apskrities vyriausiame policijos komisariate. Pareiškėjas prašo solidariai iš atsakovų priteisti darbo užmokesčio dalį 1 055,24 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktomis pažymomis apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b.l. 10-13) nustatyta, kad už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą iš viso nesumokėta 1 055,24 Lt. Ginčo dėl teismui teikiamų pažymų duomenų teisingumo ar darbo laiko apskaitos nėra, todėl teismas šių pažymų duomenimis vadovaujasi nekvestionuodamas jų turinio.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos ir nurodytas priedų ir priemokų sąrašas. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymu (įstatymo redakcija 2007 m. birželio 7 d. Nr. X-1175, 2007-06-07 Žin., 2007, Nr. 69-2723) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismo nutarime konstatuota, kad negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, ir konstitucinį teisinės valstybės principą Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“, kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą, tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A622-1735/2010). Todėl pareiškėjas pagrįstai reiškia reikalavimą dėl piniginės išmokos priteisimo, nes kitokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už atliktą darbą, nėra nustatyta.

Vadovaujantis šiomis nuostatomis, konstatuojama, jog pareiškėjo reikalavimas yra iš dalies pagrįstas ir teisėtas, kadangi iš pateiktų pažymų apie pareiškėjui mokėtą darbo užmokestį, matyti, kad buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.

Dėl senaties termino taikymo

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareikštas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ar socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminių. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Ši norma nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.

Iš pateiktų pažymų apie darbo užmokestį (b.l. 10-13) matyti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos nesumokėjus jam priklausančių priedų ir priemokų, taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribojimą – nuo 2007 m. sausio 1 d. Teismui reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareikštas 2010 m. gegužės 11 d., todėl pareiškėjas kreipimosi į teismą metu galėjo kildinti reikalavimą – priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (3 metų senaties terminas skaičiuojamas nuo 2010 m. gegužės 11 d. – skundo padavimo teismui dienos). Iš pažymų apie priskaičiuotą darbo užmokestį matyti, jog 2007 m. sausio – balandžio mėnesiais pareiškėjo nebuvo išmokėta 442,78 Lt suma. Minėtos sumos iš prašomos priteisti sumos atimamos. Pareiškėjas prašo priteisti 1 055,24 Lt, tačiau atimant 442,78 Lt, priteistiną sumą už 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. (pareiškėjas nurodo iki 2008 m. gruodžio 31 d.) laikotarpį sudaro 612,46 Lt.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sprendimo įvykdymo terminą.

Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs, todėl atsakovas įpareigojamas pareiškėjui išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Dėl sprendimo vykdymo

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo prašo atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui, nes policijos įstaigos neturi lėšų einamųjų metų biudžete darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti.

Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr.2-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį pagrindu nusprendė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsakovo

Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį solidariai iš Lietuvos valstybės, nes už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto, ir iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne valstybė plačiąja prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje A1-635/2005. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. LVAT 2010 m. birželio 7 d. išplėtinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A622-1732/2010 konstatuota, kad pareiškėjo teisė į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą kyla būtent iš tarnybos teisinių santykių, tarnybos santykiuose egzistuoja tiesioginis ir betarpiškas ryšys tarp pareigūno ir vidaus tarnybos statutinės įstaigos, kurioje pareigūnas tarnauja. Atitinkamos vidaus tarnybos statutinės įstaigos betarpiškai išmoka jų tarnautojams darbo užmokestį ir yra tiesiogiai atsakingos, kad tai būtų daroma laiku ir teisingai. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje valstybės tarnautojų darbdaviu expressis verbis yra nurodyta būtent valstybės ir savivaldybės institucija ar įstaiga. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju tokia pareiga nustatyta tiesioginiam pareiškėjų darbdaviui – Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t.y. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti solidarią atsakomybę, todėl prašymo reikalavimas atsakovo – Lietuvos valstybės atžvilgiu, atmestinas.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens argumentai, kad turėjo būti surinkti duomenys dėl pavedimo dirbti viršvalandinį darbą ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių pateikimo yra abstraktūs ir nekonkretūs bei nesukelia abejonių dėl atsakovo pateiktų duomenų teisingumo. Todėl nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. yra iš dalies pagrįstas. Pareiškėjui už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. priteisiama 612,46 Lt. neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais,

nusprendžia:

pareiškėjo V.Z. prašymą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui V.Z. iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 612,46 (šešis šimtus ir dvylika litų bei keturiasdešimt šešis centus) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. (fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).

Kitoje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.