Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu suėmime (nuo faktinio sulaikymo iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti) išbūtas laikas įskaitytas į bausmės laiką.

Iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti, nuspręsta palikti kardomąją priemonę – suėmimą.

E. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. S. priteista 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Procesas dėl Kauno teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutrauktas.

Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro Egidijaus Palaimos 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu skirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas M. S. turtui – 700 Eur, saugomiems Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato sąskaitoje, pratęstas iki teismo nuosprendžio visiško įvykdymo civilinio ieškinio dalyje, panaudojant 700 Eur sumą nukentėjusiojo E. L. civilinio ieškinio dengimui. Likusią sumą – 550,68 Eur, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta grąžinti M. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. S. nuteistas už tai, kad panaudodamas psichinį ir fizinį smurtą, siekė paveikti nukentėjusįjį asmenį, kad šis teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pakeistų parodymus, padarė nukentėjusiajam sužalojimus, tokiu būdu sukliudė nukentėjusiajam atvykti į teismo posėdį, o būtent: 2019 m. rugpjūčio 1 d., apie 13:10 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą padaryti poveikį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiuoju pripažintam E. L., kad šis pakeistų parodymus (duomenys neskelbtini) nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje M. S. kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje, padarymu, o E. L. yra pripažintas nukentėjusiuoju asmeniu, ir, kurioje 2019 m. rugpjūčio 1 d., 13:30 val. (duomenys neskelbtini), turėjo vykti teismo posėdis, M. S. priėjęs prie automobilio „VW Bora“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo vietoje sėdėjusio E. L., jo atžvilgiu naudojo psichinį smurtą – grasinimus fiziškai sutrikdyti sveikatą, nužudyti bei, naudodamas necenzūrinius žodžius reikalavo, kad E. L. aukščiau minėtoje baudžiamojoje byloje atsiimtų M. S. atžvilgiu pareikštus kaltinimus ir pakeistų parodymus jo naudai, tačiau E. L. atsisakius tai padaryti ir bandant išlipti iš automobilio, M. S. tyčia, staiga stumdamas E. L. automobilio vairuotojo dureles, sudavė jomis į E. L. veido sritį, padarė žaizdą tarp nosies ir viršutinės lūpos, kraujosruvą viršutinėje lūpoje, viršutinių pirminių dantų paslankumą, kas sukėlė nukentėjusiajam E. L. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip sukliudydamas nukentėjusiajam atvykti į teismo posėdį, kadangi dėl patirtų sužalojimų E. L. buvo priverstas kreiptis į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame nuteistojo skunde keliami įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo, neturtinės žalos dydžio klausimai. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis M. S., panaudodamas psichinį ir fizinį smurtą, siekė paveikti nukentėjusįjį, kad šis teisme pakeistų parodymus, sukliudė atvykti į teismo posėdį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu M. S. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nors nuteistasis skunde prašo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl M. S. kaltės.

9. Apeliaciniu skundu nuteistasis kritikuoja apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigdamas, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai buvo remiamasi nukentėjusiojo E. L. parodymais, kadangi jie kito ir nebuvo pašalinti prieštaravimai juose. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir jį atmeta kaip nepagrįstą. Apklausiamas įvykio dieną nukentėjusysis parodė, kad automobiliu atvažiavo prie (duomenys neskelbtini) ir sustojo aikštelėje. Atvyko į teismo posėdį, kurioje jis yra nukentėjusysis, o kaltinamasis M. S.. Teismo posėdžio laukė būdamas savo automobilyje, sėdėdamas vairuotojo vietoje. Prie jo priėjęs M. S. pradėjo reikalauti, kad atsisakytų savo kaltinimų, pradėjo šaukti, kad bus blogai, kad jis jį susiras (duomenys neskelbtini), iškeikė necenzūriniais žodžiais. Išlipant iš automobilio M. su E. L. automobilio durelėmis trenkė į veido sritį (t. 1 b. l. 86-88). Apklausiamas kitą dieną po įvykio jis patvirtino anksčiau duotus parodymus, nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, tik papildė, jog prie jo buvo priėjęs ne tik M. S., bet ir dar vienas vyras, kuris nieko jam nedarė, nesakė. Nuteistasis jam darė poveikį kaip nukentėjusiajam, kad sutvarkytų bylą, atsiimtų parodymus (t. 1 b. l. 90-93). Apklausiamas papildomai 2019 m. rugpjūčio 7 d. nukentėjusysis E. L. patvirtino anksčiau duotus parodymus ir papildomai nurodė, kad tuo metu, kai nuteistasis jį sužalojo, pro šalį ėjo kažkoks žmogus (t. 1 b. l. 95-96). 2019 m. rugpjūčio 12 d. papildomos apklausos metu nukentėjusysis papildė, kad prieš įvykusį nusikaltimą, jis dar buvo nuėjęs į R. parduotuvę (t. 1 b. l. 97-98). 2019 m. rugsėjo 26 d. papildomos apklausos metu nukentėjusiajam buvo pateikta vaizdo medžiaga, kurioje užfiksuotas įvykis, jis pateikė savo paaiškinimus, iš esmės analogiškus, kaip ir ankstesnių apklausų metu (t. 2 b. l. 33-40). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nurodė, kad atvyko į teismo posėdį, kuris turėjo vykti (duomenys neskelbtini). Atvykęs anksčiau, nuėjo į parduotuvę. Už parduotuvės sutiko kaltinamąjį M. S.. Jis su kaltinamuoju M. S. apsižodžiavo, M. S. jį išvadino visokiais necenzūriniais žodžiais. Po to grįžo į savo automobilį ir laukė teismo posėdžio. Po kurio laiko prie jo automobilio atėjęs M. S. pasakė, kad jis užvirė košę, viską pradėjo ir turės dabar viską sutvarkyti, atsiimti kaltinimus. Tie žodžiai buvo išsakyti labai pikto žmogaus intonacija. Jam išlipant iš automobilio, M. S. spyrė į dureles, automobilio durelės prakirto lūpą, pradėjo klibėti dantys, bėgo kraujas. Dėl kaltinamojo veiksmų – sužalojimo, į tos dienos teismo posėdį neatvyko. M. S. jam sakė, kad atvyks, kad po teismo bus „šakės“, nes žino jo gyvenamąją vietą. Jis tuos jo žodžius suprato kaip grasinimą. Jis suprato, kad kaltinamasis gali atvykti ir jam kažką blogo padaryti. Suprato, kad gali būti ir nužudytas ir gali būti sutrikdyta jo sveikata.

10. Vertinant nukentėjusiojo E. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, matyti, kad, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, jie iš esmės nuoseklūs, nekito dėl esminių faktinių aplinkybių. Nors juose yra tam tikrų netikslumų ir neesminių prieštaravimų, tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jo nurodytos aplinkybės, kad atvyko į teismo posėdį, kuris turėjo vykti (duomenys neskelbtini), sustojo automobilių stovėjimo aikštelėje, o prie jo priėjęs nuteistasis M. S. pradėjo reikalauti, kad šis atsisakytų savo kaltinimų byloje, o išlipant iš automobilio, nuteistasis pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais, grasinti ir automobilio durelėmis trenkė jam į veidą – yra nuoseklios ir viso proceso metu nekito. Nesutiktina su skundo argumentu, kad nukentėjusysis proceso metu keitė savo nuomonę dėl civilinio ieškinio pareiškimo, todėl jo parodymai turėtų būti vertinami kaip melagingi. Visų pirma, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, priešingai, nei nurodo apeliantas, nukentėjusysis E. L. nuosekliai aiškino, kad dėl patirtų išgyvenimų ir sužalojimų jis reikš civilinį ieškinį. Antra, net jei ir nukentėjusysis keistų savo nuomonę dėl civilinio ieškinio pateikimo baudžiamojoje byloje, teisę reikšti civilinį ieškinį nukentėjusysis turi iki pat įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme pradžios ir tai niekaip nesusiję su nukentėjusiojo parodymų patikimumu.

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis kelia analogišką versiją, kurią kėlė ir bylą nagrinėjant apylinkės teisme, kad pats nukentėjusysis organizavo susitikimą su apeliantu, o tai patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytoju A. G.. Dėl šio argumento išsamiai pasisakė apylinkės teismas, nutarties motyvams pritaria ir apeliacinės instancijos teismas, kad vaizdo įrašas, esantis byloje patvirtina, kad iš pradžių susitiko M. S. su A. G., jie pasišnekėjo tarpusavyje ir ėjo link nukentėjusiojo. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek pats nuteistasis, tiek liudytojas A. G. patvirtino, kad priartėjus prie nukentėjusiojo automobilio, šis pradėjo šaukti, taip parodydamas nenorą bendrauti.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

13. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 233 straipsnio 3 dalies į 140 straipsnio 1 dalį. Šis apelianto prašymas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi, kolegijos vertinimu, nuteistojo M. S. nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai. Pagrindžiant šią išvadą, pažymėtina, jog BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį <...>, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme <...> duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą <...>. Teismų praktikoje išaiškinta, kad smurtas gali būti tiek fizinis, tiek psichinis. Fizinis smurtas yra tada, kai kaltininkas siekdamas priversti nukentėjusį asmenį, kad šis ikiteisminio tyrimo metu, teisme duotų melagingus parodymus, paaiškinimus panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, jų kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Fizinis smurtas gali pasireikšti nukentėjusiojo asmens mušimu, priverstiniu alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir pan. Psichinis smurtas yra tada, kai siekiant priversti minėtus asmenis duoti melagingus parodymus, paaiškinimus grasinama panaudoti fizinį smurtą (tuoj pat ar ateityje) prieš juos ar jiems artimus žmones, grasinama sunaikinti ar sugadinti jiems priklausantį turtą, paskleisi žinias žeminančias jų garbe bei orumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-895/2017). BK 233 straipsnyje kriminalizuoto poveikio esmė yra ne būdai, kuriais veikiamas atitinkamas proceso dalyvis, bet šio poveikio tikslas – kad šis asmuo proceso metu duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų ir taip apsunkintų tiesos nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2010). Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-2013, 2K-127-2013, 2K-481/2013, 2K-348-303/2015). BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus.

14. Tuo tarpu BK 140 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

15. Akcentuotina, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytų veikų atribojimo požymis – skirtingi objektai, t. y. tai, į ką nukreipta asmens tyčia. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektas yra žmogaus sveikata, šią veiką darydamas asmuo siekia sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą, nežymiai jį sužaloti ar susargdinti, o BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – teisingumas, veiką darydamas asmuo šiuo atveju fizinį smurtą naudoja tik kaip įrankį tikslui pasiekti – daryti poveikį nukentėjusiajam. Nors nuteistasis neigė daręs poveikį nukentėjusiajam ir teigia, kad neva gindamasis sužalojo jį, ši apelianto keliama versija vertinama kaip gynybinė, siekis sušvelninti savo padėtį, kadangi yra paneigta aukščiau išdėstyta įrodymų visuma. Aptarti įrodymai patvirtina, kad būtent dėl nuteistojo išsakytų grasinimų ir naudojamo fizinio smurto nukentėjusiojo E. L. atžvilgiu, pastarasis buvo verčiamas pakeisti parodymus, jam buvo sutrukdyta nuvykti į teismo posėdį. Kolegijos vertinimu, nuteistojo veiksmai atitiko BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, todėl juos perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nebuvo jokio pagrindo.

Dėl bausmės

16. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. S. taip pat nesutinka su jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmės rūšimi – laisvės atėmimu ir prašo skirti švelnesnę bausmės rūšį. Visų pirma, pažymėtina, kad bausmė - tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Bausme valstybė siekia perauklėti nuteistąjį. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK kodekso bendrosios dalies nuostatų. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

17. Skiriant bausmes teismas privalo atsižvelgti į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei į BK 41 straipsnyje išdėstytus bausmės tikslus. Už BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą asmuo gali būti baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Nagrinėjamu atveju M. S. buvo nuteistas 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

18. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo nustatoma, kad pirmosios instancijos teismo paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju konstatuojama, kad byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam M. S. bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.

19. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. S., nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, praeityje ne kartą teistas, paskutinį kartą Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 3 d. nuosprendžiu, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nuteistasis pilnai atlygino Kauno teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį, o baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta ir sprendė, kad ankstesniais nuosprendžiais paskirtos švelnesnės bausmės nepasiekė bausmės tikslų ir nuteistasis toliau darė nusikalstamas veikas, todėl skyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Šiam vertinimui pritaria ir apygardos teismas.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, M. S. ankstesni teistumai bei aplinkybė, kad ši veika padaryta esant neišnykusiam teistumui, atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, atsainų požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Teismas pažymi, kad M. S. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo 3 kartus teistas, tad teistumai bei teisių suvaržymas ankstesnių nuosprendžių vykdymo metu nuteistajam teigiamos įtakos neturėjo, kad jis ir toliau elgėsi neatsakingai, kad darė naujas nusikalstamas veikas. Atsižvelgęs į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė griežčiausią straipsnio dispozicijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kadangi anksčiau skirtos švelnesnės bausmės rūšys savo tikslų nepasiekė.

21. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas nesivadovavo pateikta byloje MB T. rekomendacija dėl galimybės apeliantui įsidarbinti įmonėje, (duomenys neskelbtini) charakteristikos, o proceso metu atsirado ir dar viena lengvinanti apelianto atsakomybė - atlygino padarytą žalą Teritorinei ligonių kasai. Šis apelianto argumentas yra visiškai nepagrįstas, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad šias apelianto įvardintas aplinkybes apylinkės teismas, skirdamas bausmę, įvertino. Be to, akcentuotina, kad skiriant bausmę, turi būti vertinami ne pavieniai teigiamai nuteistąjį charakterizuojantys duomenys, tačiau jų visumą, numatyta BK 41 ir 54 straipsniuose.

Dėl neturtinės žalos

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio klausimą išsprendė nepažeisdamas BPK 109 straipsnio, 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam E. L., vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis. Neturtinė žala nukentėjusiajam priteista motyvuotai ir pagrįstai, jos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama skunde, apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą nukentėjusiajam, atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kitas reikšmingas aplinkybes ir, kolegijos vertinimu, priteisė iš nuteistojo tinkamą neturtinės žalos atlyginimą.

23. CK 6.250 straipsnyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-699/2017).

24. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nekyla abejonių, kad įvykio metu nukentėjusysis E. L. patyrė fizinį skausmą, neigiamų emocijų, dvasinių išgyvenimų, baimę, t. y. jam buvo padaryta neturtinė žala. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, prieš nukentėjusįjį padaryta tyčinė nusikalstama veika, atsiimti kaltinimus, pakeisti kaltinamojo naudai parodymus buvo reikalaujama sukuriant tokią situacija, kad nukentėjusysis jaustų grėsmę, nesaugumą ir dėl savęs ir dėl savo šeimos, nepaklusus kaltinamojo reikalavimams, prieš nukentėjusįjį buvo vartojamas fizinis smurtas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusiajam padarytas sužalojimas yra vertinamas tik kaip nežymus, padarytas vienkartiniu tyčiniu veiksmu, nukentėjusiajam nebuvo sukeltos sunkios pasekmės, todėl atitinkančia sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus žalą laikė 700 Eur.

25. Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydžiu nukentėjusiajam E. L., prašoma sumažinti priteistą neturtinę žalą iki 250 Eur, kadangi nukentėjusiajam buvo padarytas tik lūpos sužalojimas. Apeliacinės instancijos teismas šį nuteistojo argumentą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi priteisiant neturtinės žalos dydį, turi būti vertinami ne tik nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, bet ir dvasiniai išgyvenimai. Nagrinėjamu atveju byloje esanti 2019 m. rugpjūčio 2 d. medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad nukentėjusiajam E. L. konstatuojama žaizda tarp nosies ir viršutinės lūpos, kraujosruva viršutinėje lūpoje, viršutinių pirmų dantų paslankumas (t. 1 b. l. 46). Vis dėlto, byloje įrodytos aplinkybės, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo vartojamas ne tik fizinis, bet ir psichologinis smurtas, išsakomi grasinimai. Jų metu asmuo neabejotinai jaučia baimę, stresą, nesaugumo jausmą, o tai taip pat priskiriama neturtinei žalai ir, esant priežastiniu ryšiu su nusikalstama veika, privalo būti atlyginta. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiojo bei kaltinamojo interesų pusiausvyrą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir į formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir kitas neturtinei žalai nustatyti reikšmingas aplinkybes, todėl pagrįstai nukentėjusiojo E. L. pareikštą civilinį ieškinį tenkino dalies ir priteisė 700 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

26. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma grąžinti pinigus, paimtus asmens kratos metu. Šis nuteistojo prašymas yra atmetamas kaip nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 8 d. Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro Egidijaus Palaimos nutarimu buvo skirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas nuteistojo M. S. turtui - 1251,68 Eur, rastų asmens kratos metu. Nuteistojo teigimu, 251 Eur priklauso jam, o likę – 1 000 Eur – V. K.. Atkreiptinas dėmesys, kad asmens kratos metu tokių aplinkybių nuteistasis nenurodė, ką patvirtina 2019 m. rugpjūčio 5 d. asmens kratos protokolas (t. 1 b. l. 114-115), jas pagrindžiančių argumentų nepateikė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dalį pinigų panaudoti nukentėjusiojo E. L. civilinio ieškinio dengimui, o likusią dalį - grąžinti nuteistajam M. S. – 550,68 Eur.

27. Apygardos teismui pateiktą skundą apeliantas iš esmės grindžia tais pačiais samprotavimais, kurie buvo nurodyti ir bylą nagrinėjant apylinkės teismui ir dėl kurių skundžiamame nuosprendyje buvo motyvuotai pasisakyta. Naujų esminių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi apylinkės teismui, kurių šis teismas nebūtų įvertinęs ir kuriuos reikėtų vertinti iš naujo, nuteistasis savo skunde nenurodė. Taigi, naujų aplinkybių, kurių pagrindu reikėtų keisti priimtą procesinį sprendimą, nenustatyta.

28. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra išsamiai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.