Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėja Jolanta Raščiuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų V. P. ir B. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nubaustas už tai, kad 2014 m. spalio 7 d. apie 8.30 val., (duomenys neskelbtini) namo 5 aukšte, bendro naudojimo koridoriuje, viešoje vietoje, pažeisdamas viešąją tvarką ir žmonių rimtį, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, apstumdė ir necenzūriniais žodžiais išplūdo kaimynę S. B..

Taip pat V. P. nubaustas už tai, kad 2014 m. spalio 5 - 7 d., (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpose - rūsyje, užsidėjo savo spyną ir nedavė raktų kaimyninių butų gyventojams, taip pažeisdamas jų teisę naudotis jiems priklausančiais sandėliukais, esančiais šio namo rūsyje.

B. P. nubausta už tai, kad 2014 m. spalio 7 d. apie 8.30 val., (duomenys neskelbtini) namo 5 aukšte, bendro naudojimo koridoriuje, viešoje vietoje, pažeisdama viešąją tvarką ir žmonių rimtį, demonstruodama nepagarbą aplinkiniams, necenzūriniais žodžiais išplūdo kaimynę S. B..

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinį skundą pateikę V. P. ir B. P. iš esmės prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą motyvuodami tuo, kad jie nėra padarę administracinio teisės pažeidimo protokoluose nurodytų pažeidimų.

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis). Aukštesnysis teismas patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktuosius V. P. ir B. P. kaltais, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Tiek V. P., tiek B. P. administracinėn atsakomybėn patraukti už pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnyje, padarymą, t. y. už nedidelį chuliganizmą. Šio straipsnio dispozicijoje nedidelis chuliganizmas apibrėžiamas kaip necenzūriniai žodžiai ar gestai viešose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Administracinio teisės pažeidimo protokoluose nurodyta, kad V. P. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis aptariamą dieną bendro naudojimo koridoriuje, (duomenys neskelbtini) namo 5 aukšte apstumdė S. B., kurią dar kartu su B. P. išplūdo ir necenzūriniais žodžiais, tuo pažeisdami viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

Iš ATPK 174 straipsnyje įtvirtintos teisės normos turinio matyti, jog esminis joje apibrėžto pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad šis pažeidimas privalo būti atliktas viešosiose vietose ir juo turi būti pažeidžiama viešoji tvarka bei žmonių rimtis.

V. P. ir B. P. vieną iš savo kaltę paneigiančių argumentų taip pat nurodo, kad konfliktas kilo iš asmeninių, o ne chuliganiškų paskatų, taip pat nurodydami, kad jokio triukšmo pašaliniai asmenys negalėjo girdėti, o nukentėjusiosios nurodomos liudytojos, teigiančios, kad atbėgo iš ketvirtojo aukšto į penktąjį, nes konfliktą girdėjo, juos apkalba. Pažymėtina, jog ATPK 174 straipsnio dispozicijoje aprašytų veiksmų, pažeidžiančių viešąją tvarką ir žmonių rimtį, motyvai ir tikslai neturi esminės reikšmės šio pažeidimo sudėties įrodinėjimui. Esminis šio pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad šis pažeidimas privalo būti atliktas viešoje vietoje ir pažeisti viešąją tvarką bei žmonių rimtį. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje neteisėtos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar pažeidimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų.

Nei V. P., nei B. P. apeliaciniame skunde iš esmės neginčija fakto, kad tarp jų ir kaimynės S. B., dalyvaujant kitiems (duomenys neskelbtini) namo gyventojams, bendro naudojimo koridoriuje, t. y. viešoje vietoje, įvyko konfliktinė situacija dėl užrakinto bendro naudojimo rūsio patalpų. Tačiau apeliantų teigimu jie viešosios tvarkos ir žmonių rimties nepažeidė, o tik patys siekė apsiginti nuo juos bandžiusių išprovokuoti kaimynių, su kuriomis konfliktas kilo dėl asmeninių paskatų, nes jos iki šio įvykio buvo sudrausmintos, kad nerūkytų koridoriuje.

Teismo posėdyje apklausta nukentėjusioji S. B. patvirtino, kad V. P. ir B. P. viešoje vietoje elgėsi agresyviai, šūkavo, išplūdo ją necenzūriniais žodžiais, o galiausiai V. P. ją stumtelėjo. Tokie veiksmai negali būti vertinami kitaip kaip tik viešosios tvarkos ir žmonių rimties pažeidimas. Nukentėjusiosios S. B. parodymai yra nuoseklūs ir visiškai atitinka pažeidimo tyrimo procese duotus jos paaiškinimus. Liudytojomis apklaustos D. S. ir M. L., būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duodamos parodymus pirmosios instancijos teisme, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad 2014 m. spalio 7 d. apie 8 val. 30 min. girdėjo didelį triukšmą 5-ojo aukšto koridoriuje, todėl ir atbėgo į įvykio vietą, abi patvirtindamos, kad V. P. ir B. P. puolė S. B., pastaroji reikalavo jos neliesti, bei matė, kaip V. P. stumtelėjo S. B.. Apeliacinio skundo argumentai, jog šios liudytojos yra nukentėjusios S. B. draugės ir teismas jų parodymais remtis, priimdamas sprendimą, negalėjo, atmetami, kadangi minėtų liudytojų teisme duoti parodymai yra nuoseklūs, vienas kitą papildantys, atitinkantis kitus bylos įrodymus – nukentėjusios S. B. parodymus, rašytinius bylos įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi šių asmenų parodymais. V. P. ir B. P. teismo posėdžio metu kategoriškai neigė šių liudytojų parodymus, iš pradžių tvirtindami, kad konfliktas buvo apie 11 val. jiems einant iš rūsio į savo butą penktame aukšte, vėliau nurodant, kad konfliktas įvyko S. B. virtuvėje pamačius B. P. ir telefonu išsikvietus D. S. ir M. L. (b. l. 23). V. P. teismo posėdžio metu pripažino fizinį kontaktą (kaip jis pats nurodo - stumtelėjimą) su S. B., vėliau jį neigė, aiškindamas, kad ne jis, o S. B. jam sudavė per veidą ir grasino. B. P. nurodė dar kitas aplinkybes, kad ji išnešė šiukšles ir pareidama į butą, pamatė savo vyrą prie buto ir su juo jau buvo D. S. ir M. L., vėliau apklausos metu nurodydama, kad šios liudytojos sekė paskui ją su vyru, o iš priekio atbėgo S. B., kuri puolė jos vyrą. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. P. ir B. P. paaiškinimus sugretinęs su nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, kurių objektyvumu abejoti nėra pagrindo, vertino kaip siekį išvengti administracinės atsakomybės.

Taigi aukščiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad pirmos instancijos teismas priimdamas, nutarimą įvertino įrodymų visumą ir padarė teisingas išvadas dėl V. P. ir B. P. kaltės padarius ATPK 174 straipsnyje numatyto pažeidimo.

Akivaizdu, jog konfliktas vyko viešojoje vietoje, jos metu buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir kitų asmenų ramybė, tokie veiksmai nelaikytini priimtinais ir atitinkančiais visuomenėje priimtas bendras elgesio taisykles. Apeliaciniame skunde išsakyti argumentai, kad jie nepadarė administracinio teisės pažeidimo protokole inkriminuojamų veiksmų, o buvo provokuojami nukentėjusiosios ir jos draugių, atmestini, kadangi nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

V. P. administracinėn atsakomybėn patrauktas ir dėl ATPK 188 straipsnyje numatyto pažeidimo. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginiai, kad nutarimas neteisėtas dėl to, kad nėra aišku, kas pakeitė bendro naudojimo patalpų – rūsio - spynas, nes spynos buvo keičiamos ne kartą yra nepagrįsti: o būtent: 2014 m. spalio 7 d. (duomenys neskelbtini) namo gyventojai pareiškime nurodė, kad 2014 m. spalio 5 d. V. P. užrakinus rūsio patalpas ir neduodant niekam rakto buvo apribotos galimybę patekti į šias patalpas. Teismo posėdžio metu apklaustos S. B., D. S. ir M. L. patvirtino, kad jos matė, kaip V. P. nuėmė rūsio spyną ir ją vėliau užrakino. Niekas iš gyventojų rūsio raktų neturėjo, o P. į pastabas atrakinti rūsį nereagavo, į savo butą to paties namo gyventojų neįsileisdavo. Liudytojais apklausti O. S., T. L. ir J. B. patvirtino, kad 2014 m. spalio 5-7 dienomis negalėjo patekti į rūsį, dėl ko T. L. teko nupjauti rūsio durų spyną. ATPK 188 straipsnyje nustatyta, kad savavaldžiavimas tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms. Pagal šį straipsnį administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens elgesio neteisėtumas priklauso ne tiek dėl teisių turėjimo arba neturėjimo, kiek dėl savavališko jų vykdymo savo interesais. Šioje administracinio teisės pažeidimo byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad V. P. savo elgesiu V. P. piktnaudžiavo savo teise ir nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos, nes jokie įstatymai nesuteikia teisės riboti patekimo ir naudojimosi bendro naudojimo patalpomis. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tačiau įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137 straipsnis). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad toks V. P. elgesys – savavališkas rūsio spynos pakeitimas - palietė kitų asmenų teises ar teisėtus interesus, kadangi savavališkai pakeisdamas rūsio spyną ir neduodamas jos rakto jis savo teisę vykdė, pažeisdamas įstatymą. Tokie jo veiksmai prieštarauja CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalių nuostatoms ir atitinka administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 188 straipsnyje, sudėtį.

Tuo pagrindu apeliacinio skundo motyvai, kad V. P. nepadarė jam inkriminuoto pažeidimo, numatyto ATPK 188 straipsnyje ar, kad tinkamai neįrodyta, jog būtent jis pakeitė spyną, o jo kaltė grįsta tik suinteresuotų liudytojų parodymais, taip pat tai, kad byloje surinkti įrodymai tinkamai neįvertinti, atmetami kaip nepagrįsti.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalį), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumą išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. V. P. veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 174 ir 188 straipsnius, o B. P. pagal ATPK 174 straipsnį. Abiems administracinėn atsakomybėn patrauktiems asmenims, paskirtos nuobaudos nėra per griežtos, atitinka padarytų pažeidimų pavojingumą, pažeidėjų asmenybę, teisingumo ir protingumo principus.

Remiantis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. P. ir B. P. apeliacinio skundo netenkinti.