- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-08
- Bylos Nr.
- 2A-1089-413/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16248-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- Ž. R.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Žaidas“, uždarajai akcinei bendrovei „Daita“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-417-945/2015 pagal ieškovo Ž. R. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Žaidas“, uždarajai akcinei bendrovei „Daita“, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai PZU Lietuva ir akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Ž. R. yra daugiabučio gyvenamojo namo, kurio bendrojo naudojimo objektus administruoja atsakovė UAB Žaidas“, gyvenamųjų patalpų (butų) Nr. 13 ir Nr. 14, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas. Atsakovė UAB Žaidas“, vykdydama jai priskirtas funkcijas, 2010 m. birželio 10 d. aktu konstatavo, kad yra būtinas gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendro naudojimo patalpų einamasis remontas. Pagal UAB „Žaidas“ 2011 m. rugpjūčio 4 d. pasirašytą ilgalaikę rangos darbų sutartį, gyvenamojo namo statybos remonto darbus atliko bendraatsakovė UAB „Daita“. Baigus darbus, atsakovės 2012 m. sausio 23 d. pasirašė darbų priėmimo – perdavimo aktą. Ieškovas 2014 m. liepos 29 d. pareiškė atsakovėms pretenziją dėl netinkamos kokybės darbų, prašydamas atlyginti jam 1994,90 Lt (577,76 Eur) nuostolius. Atsakovėms gera valia prašomų nuostolių neatlyginus, ieškovas 2014 m. rugsėjo 4 d. padavė ieškinį Kauno apylinkės teismui, kuriuo prašė priteisti solidariai iš abiejų atsakovių 1196 Lt (346,39 Eur) nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei UAB „Daita“ iš ieškovo Ž. R. 1168,66 byloje patirtas atstovavimo išlaidas.
Teismas pažymėjo, kad ieškovui pareiškus ieškinį dėl atsakovių deliktinės civilinės atsakomybės, jam teko procesinė pareiga įrodyti tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas: asmens neteisėtus veiksmus; patirtą žalą; priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Ketvirtą civilinės atsakomybės sąlygą – kaltę, kuri yra preziumuojama, turėjo nuginčyti asmuo (asmenys), kurio (-ių) atžvilgiu reiškiamas reikalavimas.
Iš ieškinyje suformuluoto reikalavimo, kuris iš esmės grindžiamas UAB „Kauno komprojektas“ parengta sąmata ir antstolės 2011 m. gruodžio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, teismas sprendė, kad žalos atsiradimą ieškovas sieja (kildina) su tinko nukritimu jam priklausančiose patalpose, statybinių medžiagų prikritimu į jam priklausančias patalpas per nesandarias vietas ir kaminą, taip pat patalpų lubų ir sienų sudrėkimu vykdant atsakovei UAB „Daita“ statybos remonto darbus. Kaip nurodė teismas, būtent su šiomis ieškovo nurodomomis pasekmėmis, o ne su visais atsakovės UAB „Daita“ atliktais darbais ir yra vertinamas civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimas, todėl aplinkybės, ar UAB „Daita“ atliko darbus pagal projektą ir naudodama tinkamas medžiagas, nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas, kadangi tokių aplinkybių nustatymas savaime neturi reikšmės byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimui.
Atsakydamas į ieškovo ieškinio argumentus, kad po UAB „Daita“ atliktų remonto darbų sudrėko (pradėjo drėkti) jam priklausančio buto sienos ir lubos, teismas pažymėjo, kad minėtai aplinkybei patvirtinti ieškovas nepateikė įrodymų, priešingai, ekspertizės aktu (t. 2, b. l. 163-184) konstatuota, kad atlikus stogo apskardinimo darbus stogas drėgmės nebepraleidžia. Vertindamas ieškovo argumentus, kad dėl UAB „Daita“ veiksmų, kai vykdydama stogo remonto darbus atsakovė nudengė seną dangą, tačiau neuždengė stogo nauja danga, dėl ko po lietaus sudrėko ieškovui priklausančių patalpų lubos ir sienos, teismas pažymėjo, kad antstolei 2011 m. gruodžio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu užfiksavus sienos sudrėkimo faktą, nebuvo fiksuojama šios sienos sudrėkimo priežastis. Tiek ekspertizės akte, tiek teismo posėdyje ekspertas patvirtino, kad ekspertizės atlikimo metu nebuvo nustatyti jokie sienos ar lubų sudrėkimo požymiai. Be to, ieškovas neįrodinėjo, kokią žalą jam padarė jo nurodomas sienos bute Nr. 13 užliejimas. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, jog joje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad toks sienos sudrėkimas buvo vienkartinis, kad dėl avarinės namo stogo būklės ši vieta nešlapdavo anksčiau. Priešingai, kaip nustatė teismas, bylos įrodymai patvirtina, kad dar 2010 m. birželio 10 d. aktu (t. 1, b. l. b. l. 12-13) buvo užfiksuota, jog dėl blogos stogo dangos šlampa ne tik stogo konstrukcijos, bet ir viršutiniame aukšte esančių patalpų lubos. Teismas taipogi atkreipė dėmesį, kad butui Nr. 13 skirtoje lokalinėje sąmatoje (t. 1, b. l. 92) nėra nurodyti darbai, kurie būtų skirti minėtos buto sienos sudrėkimo pasekmėms šalinti.
Atsakydamas į ieškovo argumentus, kad dėl remonto darbų į jo patalpoje esantį kaminą buvo primesta statybinių medžiagų atliekų, kurios taip ir liko nepašalintos, teismas pažymėjo, kad, remiantis ekspertizės aktu, ieškovo patalpoje esančiame kamine rastos medžiagos nėra tapačios medžiagoms, kurias permūrydama kaminus naudojo UAB „Daita“. Antra, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad stogo būklei esant avarinei, įvairios susidėvėję statybinės medžiagos, kurias ten esant nurodė antstolė, negalėjo prikristi į kaminą dar iki tol, kai UAB „Daita“ pradėjo vykdyti statybos darbus. Trečia, iš antstolės ir eksperto darytų nuotraukų teismas nustatė, kad ieškovas ginčo įvykių metu, jam priklausančiame bute Nr. 13, pats vykdė remonto darbus, kurie nėra baigti ir bylos nagrinėjimo metu. Aptartų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovo patalpose esančios statybinės atliekos atsirado dėl UAB „Daita“ atliktų remonto darbų, o ne dėl paties ieškovo veiksmų ar natūralaus patalpų dėvėjimosi.
Atsakydamas į ieškinio argumentus dėl ieškovo patalpose nukritusio tinko, teismas pažymėjo, kad nesant byloje duomenų apie tai, jog patalpų būklė iki UAB „Daita“ darbų atlikimo buvo geresnė, kokius darbus ir kuriuo metu vykdė pats ieškovas, neužfiksavus laiko, kada tinkas krito ir kokius darbus tuo metu vykdė UAB „Data“, o priešingai, esant duomenų, jog ir iki atsakovės darbų atlikimo ieškovo patalpos nebuvo tvarkingos, jose buvo statybinės atliekos dėl ieškovo vykdytų gyvenamųjų patalpų remonto darbų, nėra pagrindo spręsti, jog bent kokia dalis tinko ieškovui priklausančioje patalpoje nukrito dėl atsakovės veiklos.
Pasisakydamas dėl antstolės 2011 m. gruodžio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotos dėmės buto Nr. 14 lubose, teismas pažymėjo, kad minėtu aktu nebuvo konstatuotos tokį lubų sudrėkimą sąlygojusios priežastys. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pats ieškovas į bylą pateiktuose vaizdo įrašuose fiksavo UAB „Daita“ darbų eigą, iš kurių matyti, jog nuėmus stogo dangą atidengta vieta būdavo uždengiama specialia plėvele. Nors ieškovas ir užfiksavo keliose vietose buvusius plėvelės pažeidimus, tačiau nepateikė įrodymų, kad nurodytu laikotarpiu buvo liūtis, jog liūties metu per plėvelės įtrūkimus vyko vandens pratekėjimas į patalpas. Toks faktas nekonstatuotas ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2011 m. lapkričio 29 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte (t. 2, b. l. 14-18). Be to, 2011 m. gruodžio 6 d. pas ieškovą atvykus antstolei, jokios aplinkybės bute Nr. 14 nebuvo fiksuojamos. Todėl teismas sprendė, kad į bylą pateikti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad antstolės užfiksuoto lubų sudrėkimo priežastimi buvo netinkami atsakovės UAB „Daita“ veiksmai, o ne piktavališkas ir nesąžiningas paties ieškovo elgesys.
Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad byloje nenustačius civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, o atsakovei UAB „Žaidas“ iš viso nesant atsakingai už ieškovo nurodytas pasekmes, nėra pagrindo ir ieškovo ieškiniui tenkinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas Ž. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovių valstybės naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, pažeidė įrodinėjimo civilinėje byloje principus, netinkamai vertino surinktus įrodymus, šalių paaiškinimus, neišanalizavo visų su byla susijusių aplinkybių.
2. Teismas privalėjo vertinti 2011 m. gruodžio 6 d. ir 2011 m. gruodžio 8 d. antstolės konstatuotas faktines aplinkybes, bei UAB „Kauno komprojektas“ atliktą nuostolių paskaičiavimą, iš kurių akivaizdu, kad ieškovo turtui buvo padaryta reali žala.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovo buto sugadinimai atsirado dar prieš atliekant stogo remonto darbus, kadangi nenurodė, kokie ieškovo konkretūs veiksmai galėjo sąlygoti tinko nukritimą jo gyvenamosiose patalpose.
4. Vertindamas bylos įrodymus teismas nepagrįstai pirmenybę suteikė statybų eksperto išvadai, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Be to, neaišku kokiais kriterijais remiantis buvo pasirinktas ekspertas iš Vilniaus.
5. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti atsakovo UAB „Žaidas“ veiksmus, tačiau sprendimą priėmė išskirtinai vadovaudamasis pastarojo atsakovo paaiškinimais teismo posėdžio metu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Daita“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo civilinėje byloje principus, netinkamai vertino surinktus įrodymus, šalių paaiškinimus, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei įvertino pateiktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, atskleidė bylos esmę ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
2. Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino 2011 m. gruodžio 6 d. ir 2011 m. gruodžio 8 d. antstolio konstatuotų faktinių aplinkybių bei UAB „Kauno komprojektas“ atlikto nuostolių paskaičiavimo. Atsakovės nuomone, teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus. Vien tai, kad teismas vertino minėtus įrodymus ne pagal apelianto įsivaizdavimą ir interpretacijas nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas vertino įrodymus netinkamai. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog po netinkamų stogo darbų atlikimo drėksta ieškovui priklausančio buto sienos ir lubos. Be to, nors antstolės 2011 m. gruodžio 6 d. aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotas sienos sudrėkimo faktas, tačiau jame neužfiksuota sienos sudrėkimo priežastis. Tuo tarpu ekspertas tiek ekspertizės akte, tiek teikdamas paaiškinimus teismo posėdyje nurodė, kad ekspertizės atlikimo metu nebuvo nustatyti jokie sienos ar lubų sudrėkimo požymiai. Todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl atsakovo kaltės atsirado apelianto minimi defektai, dėl ko jam buvo padaryta žala.
3. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl statybinių medžiagų primetimo į ieškovui priklausančioje patalpoje esantį kaminą. Atsakovės vertinimu, byloje esantys įrydymai nepatvirtina, kad minėtose patalpose esančios statybinės atliekos atsirado dėl UAB „Daita” atliktų remonto darbų, o ne dėl paties ieškovo veiksmų ar natūralaus dėvėjimosi.
4. Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad jos veiksmai sąlygojo tinko nukritimą gyvenamosiose patalpose. Atsakovės vertinimu, ieškovas šios aplinkybės neįrodė, nes nepateikė įrodymų, kada ir kokiu konkrečiai laikotarpiu ieškovo minimi defektai galimai atsirado, kokia ieškovo gyvenamojo buto būklė buvo prieš darbų atlikimą, ar šie defektai sąlygojo žalos atsiradimą ir atsirado būtent dėl atsakovo UAB „Daita“ kaltės.
5. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi tik statybų eksperto išvadomis. Atsakovės įsitikinimu, teismas priėmė sprendimą remdamasis visais byloje esančiais įrodymais. Be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atliktos ekspertizės neobjektyvumą, nereiškė motyvuoto prašymo atlikti pakartotinę ekspertizę, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti eksperto kaip specialisto mokslinių tyrimų metodais pagrįstomis išvadomis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko neteisingai sprendė, kad nebuvo nustatytos visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos atsakovų atsakomybei atsirasti.
Vertinant apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad civilinė atsakomybė pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).
Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 str. 4 d., 6.246 str.). Prievolė atlyginti turtinę žalą atsakovui kyla tuomet, kai yra konstatuotos visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) atsakovas neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis).
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Pažymėtina, kad bylose dėl žalos atlyginimo ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
Įrodymai civilinėje byloje – tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Bylai reikšmingų faktų buvimas ar nebuvimas ir teisinis jų vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms padaryti pakanka byloje surinktų įrodymų. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010).
Minėta, kad asmens civilinei atsakomybei kilti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visetą.
Nagrinėjamu atveju bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė visų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, dėl ko ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu teisiniu ginčo dalyko vertinimu sutinka ir konstatuoja, kad panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra nei faktinio, nei materialinio teisinio pagrindo.
Visų pirma, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nei vienas iš ieškovo pateiktų įrodymų (UAB „Kauno komprojektas“ parengta sąmata (t. 1, b. l. 86-93) ir antstolės 2011 m. gruodžio 6 d. bei gruodžio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai (t. 1, b. l. 94-104, 105-108), kuriais iš esmės ir buvo grindžiamas ieškinys, nepatvirtina žalos atsiradimo fakto (žalos padarymo laiko) ir žalos atsiradimo priežasties, todėl vien šiuo pagrindu teismas turėjo pagrįstą pagrindą išvadai, kad minėti įrodymai yra nepakankami atsakovų civilinei atsakomybei konstatuoti.
Antra, bylos duomenys patvirtina, kad atsakydama į 2011 m. lapkričio 22 d. ieškovo skundą, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno skyriaus vedėja 2012 m. sausio 5 d. rašte (t. 2, b. l. 8-9), be kita ko, nurodė, kad Skyriui 2011 m. lapkričio 29 d. atlikus patikrinimą nustatyta, kad statybos darbai (ginčo statybos objekte) vykdomi pagal projekto vadovės J. Š. (atestato Nr. (duomenys neskelbtini)) parengtą ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2011 m. birželio 8 d. išduotą statybą leidžiantį dokumentą – rašytinį pritarimą paprastojo remonto projektui. Neatitikimų projektui nenustatyta. Vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.06.03;2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ 13¹ punktu, ieškovui nurodė, kad privačių statinių savininkai (naudotojai), pastebėję statinio deformacijas ar defektus arba gavę apie juos informaciją, patys imasi priemonių jiems likviduoti ir užsako statinio ekspertizę ir pasiūlė apeliantui kreiptis į ekspertizės įmonę. Minėtu pasiūlymu ieškovas nepasinaudojo ir laiku nesiėmė priemonių tikrosioms žalos atsiradimo priežastims nustatyti. Ir priešingai, kaip teisingai nurodė atsakovė UAB „Daita“, su pretenzija dėl darbų trūkumų ir nuostolių atlyginimo ieškovas kreipėsi į atsakovus tik 2014 m. liepos 29 d., t. y. praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo momento, kai ieškovui tapo žinoma (turėjo būti žinoma) apie žalos padarymą, ir pasibaigus tokio reikalavimo pateikimo terminui (t. 1, b. l. 82-83) (CK 6.667 straipsnis). Taigi, pačiam ieškovui laiku nevykdžius bendradarbiavimo pareigos su atsakovais ir pavėluotai pareiškus jiems pretenzijas dėl darbų kokybės, tikrųjų darbo trūkumų atsiradimo priežasčių, kurių nustatymui reikalingos specialios žinios, nustatymo aplinkybės aiškiai pasunkėjo arba tapo iš viso negalimos.
Trečia, bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių ieškovo nurodytų nuostolių atsiradimo priežastims nustatyti ir ieškovo prašymu paskyrė byloje ekspertizę (t. 2, b. l. 143-146). Tačiau eksperto išvados ieškovui buvo nepalankios ir iš esmės paneigė jo įrodinėjamus faktus (t. 1, b. l. 163-184). Pažymėtina, kad ekspertų išvada yra vienas iš bylos įrodymų, kurią teismas privalo įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu įrodymų viseto ištyrimu (CPK 218 str.). Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas paminėtos taisyklės nepažeidė ir eksperto išvadas vertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, t. y. sprendime aiškiai pasisakė dėl ieškovo pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės šiuo konkrečiu ginčo atveju ir ekspertizės akto bei kitų įrodymų santykio su ieškovo įrodinėjamomis aplinkybėmis, dėl ko padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti ir tuo pagrindu ieškinį atmetė.
Atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinio skundo argumentai apie netinkamą procesinės ir materialinės teisės normų taikymą grindžiami tik deklaratyviais apelianto teiginiais, konkrečiai nenurodant nei materialinės nei procesinės teisės normų, kurias, anot apelianto, netinkamai taikė ir/ar pažeidė teismas, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, plačiau dėl to nepasisako.
Apibendrinant tai, kas pasakyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios visas įstatyme išvardytas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y. neteisėtų atsakovų veiksmų, žalos atsiradimo fakto ir priežasties, taigi ir priežastinio ryčio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių (žalos, nuostolių), dėl ko ieškovo ieškinys pagrįstai atmestas.
Palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, atsakovė UAB „Daita“ turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, kurias prašė priteisti atsiliepime į apeliacinį skundą, atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 102-107). Tačiau atsakovei nepateikus patirtas išlaidas patvirtinančių įrodymų, toks prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.