Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-140-166/2013

Teisėjas R. R. Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00419-2010-4

2013 m. sausio 25 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-22 nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 178 str. 4 d. ir nubaustas 5 MGL (650 litų) dydžio bauda.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir D. R., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas kartu su D. R., pasikėsino pagrobti svetimą turtą, o būtent:

2010-03-14 apie 18.25 val. UAB „Maxima LT“ prekybos centre, esančiame Mindaugo g. 11, Vilniuje, R. K. stebint aplinką, D. R. paėmė nuo lentynų kosmetikos prekes, t. y. kvepalus „Antonio Banderas“, 68,79 Lt vertės, akių tušą „Loreal“, 49,99 Lt vertės, pudrą „Loreal“, 51,99 Lt vertės, nulupo BAR kodus ir išėmė kvepalus iš dėžutės, sudėjo viską į plastmasinį krepšį, po ko R. K. išėmė prekes iš krepšelio ant prekystalio, o krepšelį prastūmė pro kasas, D. R., paėmęs krepšelį, praėjo pro kasas, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, kadangi buvo sulaikyti apsaugos darbuotojo.

Šiais savo veiksmais R. K. padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 4 d.

Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismo nuosprendis yra naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Pasak apelianto jis nepastebėjo, kokius veiksmus atlikinėjo D. R. salėje, o apie kosmetikos prekes, kurių apeliantas nepirko ir kurių jam nereikia bei kurios atsidūrė maišelyje su jo pirktomis maisto prekėmis, jis sužinojo tik policijoje ir tik tada suprato, kad D. R. sudėjo vogtas prekes į maišelį už šias prekes nesumokėdamas.

Skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta jokių įrodymų dėl apelianto kaltės. Pasak apelianto, vaizdo kameros neparodė, jog jis yra kaltas dėl kosmetikos prekių vagystės ir dėl to, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2010-11-16 nutarimu apelianto atžvilgiu ikiteisminį tyrimą nutraukė. Pažymima, kad teismo nutartimi atnaujinus ikiteisminį tyrimą jokių naujų įrodymų Vilniaus miesto 3 policijos komisariate nebuvo surinkta, įrodymai byloje išliko tie patys. Apelianto manymu, D. R. jį šmeižia, apkalba taip siekdamas išvengti atsakomybės, kadangi jokių išankstinių susitarimų dėl prekių vagystės su D. R. nebuvo. Taip pat apeliantas nurodo, kad liudytojo apsaugos darbuotojo J. S. parodymus reikia vertinti kritiškai, o liudytojas G. J. apie tai, kad apeliantas užstojo nugara monitorių, kad pabloginti matomumą – sako netiesą. Apeliantas pažymi, kad vaizdo kameros neužfiksavo ir negalėjo užfiksuoti jo nusikalstamų veikų dėl vagystės, o vien jo buvimas su D. R. kartu prekybos salėje, nereiškia, kad apeliantas dalyvavo darant nusikaltimą. Apelianto manymu, teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė LR BK 41 str. nuostatas. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismas neatsižvelgė į jo asmenines savybes, į tai, kad jis yra turėjęs galvos traumą, kenčia priepuolius yra ligonis ir psichologiškai pažeidžiamas žmogus. Apeliantas nurodo, kad gyvena tik iš pašalpų ir išmokų, darbo, dėl sveikatos būklės susirasti negali.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. K. skundas atmestinas.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog R. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 4 d. bei paskyrė jam tinkamą bausmę. Su šia teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka.

Apeliantas neigia dalyvavęs jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme ir prašo bylą nutraukti, tačiau tokie skundo argumentai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką. Nors apeliantas skunde teigia, kad jis nepastebėjo, kokius veiksmus atlikinėjo salėje D. R., o apie kosmetikos prekes, atsidūrusias jo maišelyje, jis sužinojo tik policijoje ir tik tada suprato, kad D. R. sudėjo vogtas prekes į maišelį už šias prekes nesumokėdamas, tačiau tokius apelianto parodymus kolegija vertina kritiškai ir jie yra atmestini. Priešingai nei mano apeliantas, jo kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis – jo bendrininko D. R., liudytojų, specialisto parodymais, vaizdo kamerų įrašais, apžiūrų protokolais, tarnybiniais pranešimais, kita medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010-03-14 į policijos komisariatą kreipėsi UAB „Maxima LT“ apsaugos vadovas M. Š. su pareiškimu dėl pasikėsinimo įvykdyti vagystę bendrovės parduotuvėje, kuriame nurodė, kad 2010-03-14 d. apie 18.25 val. prekybos centre „Maxima“, esančiame Mindaugo g. 11, Vilniuje, apsaugos darbuotojas G. J. už kasų sulaikė piliečius, kurie įtariami pasisavinę iš parduotuvės prekes: kvepalus „Antonio Banderas“, kaina 68,79 Lt, blakstienų tušą „Loreal“, kaina 49,49 Lt, kompaktinę pudrą „Loreal“, kaina 51,99 Lt (t. 1, b. l. 7-9, 18).

Iš vyr. patrulio 2010-03-14 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad įvykio dieną prekybos centro apsaugos darbuotojai sulaikė R. K. ir D. R., kurie atsisakė pateikti pirkimo čekį ir teigė, kad jie yra šmeižiami (t. 1, b. l. 19).

Iš vaizdo įrašo matyti, kad kosmetikos skyriuje R. K. ir D. R. priėjo prie lentynų, kuriose sustatyti kvepalai, ir apžiūrėję paėmė kažką iš lentynos. Parduotuvės krepšelį laikė D. R., R. K. stovėjo šalia. Po to jie abu priėjo prie stendų, kur sudėta kosmetika ir D. R. paėmė blakstienų tušą bei pudrą, kuriuos įdėjo į parduotuvės krepšelį, bei nuėjo. Vaizdo įraše matėsi, kad D. R. nešamame parduotuvės krepšelyje gulėjo kvepalų dėžutė, žydros spalvos ir pudros dėžutė. Maisto skyriuje R. K. į tą patį krepšelį deda maisto prekes. Vaizdo įrašuose užfiksuota, kad žaislų skyriuje D. R. į lentyną padėjo žydros spalvos kvepalų dėžutę ir nuėjo. Toliau D. R. ir R. K. užfiksuoti prie kasos: R. K. atsistoja prie kasos, padaro koja judesį, tuo metu pro jo nugarą praeina D. R. ir sustoja už kasos. Matosi, kad jis deda į krepšelį pro kasą paduodamas prekes. Po to D. R. su krepšeliu nueina nuo kasos, R. K. lieka prie kasos.

Nors ištisiniai (vaizdai susideda iš atskirų, skirtingose vietose išdėstytų kamerų) nuteistųjų veiksmai kamerų nebuvo nufilmuoti, tačiau iš atskirų kamerų fiksavimo momentų matyti, kad D. R. ir R. K. veikė bendrai, o užfiksuota jų veiksmų seka neprieštarauja D. R. parodymams dėl R. K. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje. Tai, kad vaizdo medžiaga atitinka įvykio aplinkybes patvirtino D. R., patvirtindamas, kad peržiūrėti vaizdai autentiški jo parodymams (t. 3, b.l. 131). Juolab įrodymų pagrįstumą sutvirtina ir kitų liudytojų – parduotuvės darbuotojų parodymai, kurie betarpiškai stebėjo ir užfiksavo vagystę. Apelianto argumentas, kad vaizdo kameros neparodė, jog jis yra kaltas dėl prekių vagystės yra nepagrįstas ir paneigtas byloje esančiais duomenimis.

R. K. kaltė dalyvaujant nusikalstamoje veikloje įrodyta ir bendrininko D. R. parodymais. Nors ikiteisminio tyrimo metu D. R. atsisakė duoti parodymus, tačiau teisiamojo posėdžio metu jis visgi savo kaltę pripažino ir parodė, kad įvykio dieną jis su R. K. susitarė dėl prekių vagystės nuplėšiant etiketes ir parduotuvėje D. R. nuo lentynos paėmė kvepalus, išėmė juos iš dėžutės ir įdėjo į plastikinį krepšį, kurį parduotuvėje jis su R. K. nešiojosi. Dar jis paėmė tušą ir pudrą. Minėtų prekių BAR kodus jis nulupo, liepė R. K. uždėti maistą ant paimtų prekių plastikiniame krepšelyje. Prie kasos R. K. ant prekystalio sudėjo visus maisto produktus, o plastikinį krepšelį su kosmetikos prekėmis padėjo ant žemės ir pastūmė į priekį D. R., kuris pirmasis praėjo pro kasas (t. 2, b. l. 120-123.) Tokie nuteistojo parodymai kartu su kitais bylos duomenimis patvirtina R. K. kaltę bei leidžia atmesti apelianto skundo argumentus, kad jis yra šmeižiamas ar jam yra kerštaujama, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Liudytojai J. S., G. J., R. A., įvykio dieną dirbę minėtame prekybos centre apsaugos darbuotojais, matę ar peržiūrėję vaizdo kamerų stebimą vaizdą, apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė analogiškas aplinkybes, užfiksuotas vaizdo įrašų apžiūros protokole, papildomai patvirtindami, kad kosmetikos skyriuje D. R. imant nuo lentynų prekes, R. K. stovėjo šalia ir viską stebėjo, vis bandydamas užstoti D. R. nuo kamerų, atrodė, kad vaikinai dirbo kartu, nes kartu vaikščiojo neatsitraukdami vienas nuo kito, žaislų skyriuje D. R. tuščią kvepalų dėžutę paliko lentynoje, kuri buvo vėliau surasta apsaugos darbuotojų, vėliau vaikščiodami po parduotuvę jie dairėsi aplinkui, žiūrėjo į vaizdo stebėjimo kameras, kas sukėlė liudytojams įtarimą, sulaikyti apsaugos poste vaikinai atsisakė pateikti prekių mokėjimo kvitą, teigė, kad kasininkė jiems nedavė kvito, tačiau melagingai, nes paaiškėjo, kad kasininkė jiems pateikė kvitą, kurį jie išmetė į šiukšlių dėžę (t. 1, b. l. 69-70, 71-72, 73-77). Apygardos teismui nėra pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais, nes juos patvirtina stebėjimo kamerų vaizdo įrašai ir kita bylos medžiaga. Šie parodymai liko nuoseklūs ir teisiamojo posėdžio metu. Nors apeliantas teigia, kad liudytojo J. S. parodymus reikia vertinti kritiškai, kad apeliantas nežinojo, kur yra kameros, o liudytojas G. J. kalba ne tiesą, tačiau tokie apelianto argumentai taip pat yra atmestini, kaip nepagrįsti. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad apsaugos darbuotojai būtų suinteresuoti kalbėti netiesą. Be to, kaip parodė civilinio ieškovo atstovas M. Š., stebėjimo kameros parduotuvėje „Maxima“ yra matomos iš prekybos salės, akivaizdžiai matosi, kad jos yra nukreiptos į lentynas kosmetikos skyriuje, slaptų kamerų prekybos salėje nėra (t. 3, b. l. 119).

Taigi, netikėti šių liudytojų, nuteistojo D. R. parodymais kolegija neturi jokio pagrindo, jie papildo vienas kitą, yra nuoseklūs ir neprieštaringi, kartu su kitais rašytiniais bylos įrodymais, vaizdo medžiaga patvirtina faktinę aplinkybę, kad būtent R. K. su D. R., iš anksto susitarę, bendrais veiksmais pasikėsino pavogti nedidelės vertės turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo sulaikyti apsaugos darbuotojų. Teismo sprendime pateikta visų teisme išnagrinėtų apeliantą kaltinančių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visumos analizė, įrodymai susieti į vientisą loginę grandinę, kuri leido susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui dėl A. K. kaltumo, tai yra, jog įgyvendinant bendrą nusikalstamą sumanymą, R. K., savo sąmoningu elgesiu, D. R. suteikė galimybę nepastebimai išnešti neapmokėtas prekes ir tuo jis dalyvavo vagystėje.

Pažymėtina, vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, o pateikia savo interpretacinį įrodymų vertinimą negali būti aplinkybe, leidžiančia manyti, jog teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir byla apelianto atžvilgiu turi būti nutraukta BPK 327 str. 1 p. numatytais pagrindais.

Pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta jokių įrodymų dėl jo kaltės, o atnaujinus ikiteisminį tyrimą jokių naujų įrodymų taip pat nebuvo surinkta. Apygardos teismas nesutinka su šiuo skundo argumentu ir jis yra atmestinas. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, kaltinamasis D. R., kuris ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, savo kaltę dėl nusikalstamos veikos prisipažino iš dalies, nurodydamas, jog nusikalstamą veiką padarė kartu su kitu asmeniu. Tokius kaltinamojo teiginius patvirtino ir liudytojai J. S. ir G. J. Atsižvelgiant į tai, kad bylos aplinkybės buvo nepakankamai nustatytos, byla buvo perduotina prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui ir įtarimai nusikalstamos veikos padarymu pagrįstai buvo pareikšti R. K.

Nuteistojo R. K. manymu jam paskirta neadekvati bausmė ir teismas priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė LR BK 41 str. nuostatas. Apygardos teismas šį skundo argumentą vertina kritiškai ir jis taip pat yra atmestinas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. K. bausmę nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Atvirkščiai nei teigia apeliantas, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Šioje byloje R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kurią įstatymas priskiria prie baudžiamųjų nusižengimų kategorijos. Už BK 178 str. 4 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą baudžiamasis įstatymas numato įvairias bausmių rūšis: viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą arba areštą.

Pirmos instancijos teismas atsižvelgė, kad R. K. padaryta nusikalstama veika nebuvo baigta, ji nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Apylinkės teismas, skirdamas apeliantui bausmę, šią aplinkybę įvertino, kaip ir tai, kad nusikalstamais veiksmais R. K. nepadarė žalos. Apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Be to R. K. praeityje teistas, daug kartų baustas administracine tvarka. Aukštesnės instancijos teismo nuomone šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja R. K., rodo, jog apeliantas reikiamų išvadų nėra padaręs, yra linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio normoms ir taisyklėms, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 4 d. paskyręs bausmės rūšį - baudą, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės dydį nuteistajam paskyrė baudą, kuri artima BK 47 str. numatytam minimumui, todėl nuteistojo argumentas dėl jo sunkios finansinės padėties nesuteikia pagrindo nuteistajam skirti mažesnę baudą.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, jog teismas neatsižvelgė į jo asmenines savybes, į tai, kad jis turėjo galvos traumą, kenčia priepuolius, yra ligonis ir psichologiškai pažeidžiamas žmogus, tačiau kolegija pažymi, kad vis tik šios aplinkybės nepaneigia R. K. kaltės. Byloje iš tiesų nustatyta, kad R. K. yra gydytas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, tačiau pagal byloje pateiktą 2011-06-02 Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvadą matyti, kad R. K. inkriminuojama veika buvo atlikta tuo laikotarpiu, kuris buvo ankstesnių ekspertizių metu ir nėra naujų duomenų apie R. K. psichinės būklės pakitimus, kurie neleistų jam suvokti savo veiksmų nusikalstamos veikos darymu metu ir už tai jis negalėtų būti patrauktas atsakomybėn. Į šiuos duomenis teismas skirdamas bausmę atsižvelgė ir su šia teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka. Kolegija pažymi ir tai, kad apelianto nurodyta sveikatos būklė nesuteikia teisės daryti nusikalstamas veikas.

Apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.