- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-26
- Bylos Nr.
- 1A-580-843/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31615-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alenas Piesliakas, Audrius Cininas, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- A. M., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros
- Kaltinamasis
- M. S.
- Advokatai
- Viktoras Muravskis, Vaidotė Radvila
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Audriaus Cinino ir Aleno Piesliako,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6 skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:
- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams;
- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams;
- vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimis paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.
M. S. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. M. nuteistas už tai, kad:
1.1. jis grasino nužudyti žmogų, o būtent 2018-06-30, apie 22.04 val., įėjęs į S. G. priklausančią gyvenamojo namo verandą, adresu (duomenys neskelbtini), rankoje laikydamas plaktuką M. G. virš galvos ir sakydamas „užmušiu“, kita ranka suėmęs M. G. už kaklo ją smaugė, tuo sukeldamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
1.2. jis nežymiai sutrikdė sveikatą, o būtent 2018-06-30, apie 22.00 val., S. G. priklausančiame gyvenamojo namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu tyčia plaktuku sudavė ne mažiau penkių kartų T. G. į įvairias kūno vietas, tokiais veiksmais A. M. padarė T. G. poodines kraujosruvas dešiniajame šone, nugaros dešinėje, dešinėje šlaunyje ir taip nežymiai sutrikdė T. G. sveikatą.
2. M. S. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent, kad jis 2018-06-30, apie 22.00 val., veikdamas bendrai su A. M., S. G. priklausančio gyvenamojo namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto su T. G. metu, po to, kai A. M. tyčia plaktuku sudavė ne mažiau 5 kartų T. G. į įvairias kūno vietas, po ko prie T. G. priėjęs M. S. tyčia spyrė T. G. į veidą ne mažiau trijų kartų, tokiais bendrais veiksmais su A. M. padarė T. G. poodines kraujosruvas dešiniajame šone, nugaros dešinėje, dešinėje šlaunyje ir taip nežymiai sutrikdė T. G. sveikatą.
II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. gegužės 22 d. nuosprendį, M. S. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir skirti 70 parų arešto bausmę. Nustačius, kad A. M. davė galimai melagingus parodymus, prašo vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 257 straipsnio 1 dalimi motyvuota nutartimi apie tai informuoti prokurorą. Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019-05-22 nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
3.1. Skunde nurodo, kad M. S. išteisintas nepagrįstai. Teismas nepasisakė, kodėl nukentėjusiųjų T. G. ir M. G. parodymus vertino kaip patikimus sprendžiant dėl A. M. kaltės ir kaip nepatikimus sprendžiant dėl M. S. kaltės. Nukentėjusiųjų parodymai buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Nesutinka, kad jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas, vertindamas sužalojimų nukentėjusiojo T. G. veide buvimą/nebuvimą, nepagrįstai sprendė, kad medicininė išvada nepatvirtina sužalojimų veide, nors medicininėje išvadoje aiškiai nurodyta, kad T. G. veide matomos paraudimo žymės. Be to, pasak prokuroro, teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo S. G. parodymais, pagal kuriuos jo sūnus T. G. jam pasakojo, kad A. M. jam sudavė su plaktuku per šoną, o M. S. spyrė į nosį tris kartus, kai šis jau gulėjo, o sūnaus veidas buvo sumuštas, buvo kraujosruvos, kitos dienos rytą 7 val. jis matė pas sūnų ant veido sužalojimus ir dar ant kaktos. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo A. Z. parodymais, kaip galinčiais daryti išvadą dėl T. G. veido sužalojimo. Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad įvykio aplinkybių jis detaliai neatsiminė, sumušimo žymių, įskaitant net ir vėliau nukentėjusiajam T. G. nustatytus sužalojimus, jis nematė. Todėl teismas padarė klaidingą išvadą, kad tuo atveju, jeigu M. S. būtų spyręs T. G. ne mažiau trijų spyrių į veidą, T. G. veide būtų matomos ryškios žymės ir patirti sužalojimai, kas nebuvo nustatyta. Tokia teismo išvada yra hipotetinė, priskirtina teismo medicinos eksperto kompetencijai, o jis apklaustas nebuvo. Nukentėjusiajam veide padarytus sužalojimus patvirtina jo paties, taip pat nukentėjusios M. G. parodymai, medicininė išvada, liudytojas S. G., o liudytojo A. Z. parodymai jų nepaneigia.
3.2. Taip pat prokuroras nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria kaip svarbi pripažinta aplinkybė, jog T. G. pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja metu nėra minimi mušimai ir spyriai į galvos sritį. Iš garso įrašo turinio matyti, kad įvykio metu, esant įtemptai situacijai, T. G. nesugebėjo nurodyti tikslių įvykio aplinkybių, todėl vadovautis jo pokalbio su operatore metu nurodytomis aplinkybėmis kaip objektyviai atitinkančiomis tiesą byloje negalima.
3.3. Prokuroras nurodo, kad darydamas išvadas teismas neatsižvelgė į tai, kad kaltinimas M. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pareikštas kaip veikiant bendrininkų grupėje. Teismas neteisingai pritaikė bendrininkų baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančias BK 24, 25, 26 straipsnių nuostatos. Anot prokuroro, bendrininkų tyčia šiame nusikalstamos veikos etape buvo neapibrėžta, t. y. juos būtų tenkinę bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Iš vartoto smurto pobūdžio ir intensyvumo (A. M. smūgiai plaktuku T. G. į įvairias kūno vietas, M. S. spyriai T. G. į galvą) galima daryti išvadą, kad nuteistųjų susitarimas sumušti nukentėjusįjį kilo spontaniškai. A. M. ir M. S. vienas kito veiksmams pritarė ir nekliudė juos atlikti, todėl M. S., sutikdamas su A. M. veiksmais, taip išreiškė savo tikrąją valią padarinių atžvilgiu, kuri pasireiškė tuo, kad jį nukentėjusiojo žalojimo procese tenkino bet kokie padariniai. M. S. smūgiavimą plaktuku nukentėjusiajam T. G. turėjo matyti ir neabejotinai matė bei tam neprieštaravo, t. y. pritarė tokiems bendrininko veiksmams. Be to, M. S. spyriai kojomis į nukentėjusiojo T. G. veidą buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai ir ją papildė. Dėl šių priežasčių, atsiradę padariniai abiem bendrininkams yra bendri ir atskirai nedalijami, o byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad T. G. buvo sužalotas bendrais A. M. ir M. S. veiksmais.
3.4. Taip pat skunde nurodo, kad teismas liudytojos A. M. parodymus nepagrįstai vertino kaip subjektyvų aplinkybių vertinimą. Jos parodymai neatitinka bylos aplinkybių, t. y. galimai yra melagingi, todėl turėjo būti vadovaujamasi BPK 257 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
4. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. nesutinka su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu, prašo bylą išnagrinėti visapusiškai ir priimti teisingą nuosprendį. Teigia, jog bylą nagrinėjusi teisėja neatsižvelgė pilnai į bylos medžiagą, ekspertų išvadą, vienpusiškai apklausinėjo nukentėjusius ir liudytojus. Be to, ta pati teisėja jį nuteisė ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019-03-19 nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-276-424/2019), kuris Vilniaus apygardos teismo 2019-05-28 nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1A-373-843/2019) buvo pakeistas, todėl, apelianto manymu, skundžiamą nuosprendį priėmusi teisėja jo atžvilgiu buvo šališka dėl užgautų ambicijų.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
6. Teismo posėdžio metu prokuroras savo skundą prašė tenkinti, o nuteistojo A. M. skundą atmesti. Nuteistasis A. M. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti. Išteisintasis M. S. ir jo gynėjas prokuroro skundą prašė atmesti, dėl nuteistojo A. M. apeliacinio skundo pozicijos nenurodė.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo A. M. ir prokuroro apeliaciniai skundai atmestini.
Žemesnės instancijos teismas
7. Tiek prokuroras, tiek ir nuteistasis A. M. savo apeliaciniuose skunduose ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl surinktų įrodymų vertinimo bei jų pagrindu nustatytas nagrinėjamų įvykių faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino byloje surinktus įrodymus ir pateikia padarytas išvadas.
8. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, tiek kiekvieną atskirai, tiek visumoje, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ne A. M., M. S. ir A. M. parodymais, o kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau jų pagrindu tik iš dalies teisingai nustatė nagrinėjamų įvykių faktines aplinkybes.
9. Nukentėjusieji T. G. ir M. G., tiek inicijuodami ikiteisminį tyrimą, tiek kelis kartus apklausti ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje tarp T. G. ir A. M. kilo konfliktas, į kurį įsitraukė ir A. M. brolis A. M. bei jos sugyventinis M. S.. Abu nukentėjusieji nurodė, kad konflikto metu A. M. turėtu plaktuku sudavė T. G. penkis kartus: tris smūgius į viršutinę kūno dalį ir du smūgius į koją, po ko M. S. sudavė tris smūgius koja į T. G. veidą. Be to, A. M., norėdamas patekti į namo vidų, ranka suėmė verandoje stovėjusiai ir įeiti neleidusiai M. G. už kaklo bei ją smaugė, o kita ranka laikė plaktuką M. G. virš galvos ir sakė, kad užmuš. Šie nukentėjusiųjų parodymai buvo kategoriški ir nuoseklūs viso proceso metu, nekito. Nukentėjusiojo T. G. parodymai buvo patikrinti įvykio vietoje, jis jų laikėsi ir akistatos su A. M. metu. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad tarp T. G. ir A. M. bei jos sugyventinio M. S. yra konfliktiški santykiai, taip pat atsižvelgia į M. S. bei A. M. proceso metu išsakytus teiginius, kad T. G. siekia pasipelnyti, įkalinti juos kerštaudamas dėl vaikų, tačiau šie teiginiai neatitinka nukentėjusiojo elgesio proceso metu. Jokio reikalavimo dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo T. G. nereiškė, nors turėjo tokią procesinę teisę. Be to, pirmosios instancijos teisme pasisakydamas baigiamosiose kalbose jis prašė neskirti kaltinamiesiems griežtų bausmių. Todėl teiginiai apie jo siekį pasipelnyti ir įkalinti asmenis, su kuriais konfliktuoja, yra nepagrįsti.
10. Be to, nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Visų pirma tai specialisto išvadoje Nr. pG 3175/2018 (01) (t. 1, b. l. 53-54) nurodyti T. G. padaryti kūno sužalojimai. 2018-07-02 atliktos apžiūros metu jam buvo nustatytos poodinės kraujosruvos dešiniajame šone, nugaros dešinėj, dešinėje šlaunyje, padarytos kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, prieš 1-3 paras iki apžiūros. Ir nors, pasak specialisto išvados, nustatytų sužalojimų vietose individualių požymių, pagal kuriuos galima spręsti apie žalojusį daiktą (daiktus), nėra užfiksuota, tačiau iš specialisto išvados tiriamosios dalies turinio matyti, kad trys iš nustatytų kraujosruvų buvo 2 cm, o viena – 1 cm skersmens. Specialisto išvadoje nurodyti bendrieji požymiai, taip pat nustatytas kraujosruvų dydis atitinka nukentėjusiųjų įvardytą A. M. naudotą žalojimo įrankį – plaktuką. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
Žemesnės instancijos teismas
11. Be specialisto išvados nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo duomenys (t. 1, b. l. 37, 38, 39-41). T. G., skambindamas skubios pagalbos numeriu, nurodė, kad jį užpuolė du vyrai ir moteris, nurodė užpuolimo metu naudotą įrankį – plaktuką. Pirmosios instancijos teismo įvardyta aplinkybė, o būtent, kad pranešime T. G. neminėjo spyrių koja į galvą, abejonių teismui dėl jo parodymų patikimumo nesukėlė. Iš pranešimo turinio matyti, kad skubios pagalbos numeriu jis skambino dar įvykių eigoje, kaltinamiesiems tebesant vietoje, tad buvo pateikta skubi, trumpa informacija apie kilusį pavojų, kurios išsamumui negali būti keliami tokie patys reikalavimai, kaip teikiamai apklausos metu. Liudytojai A. Z. bei S. G. betarpiškai įvykio aplinkybių nematė, tačiau bendravo su nukentėjusiais iš karto po įvykio, gavo iš jų pirminę informaciją, apibūdino jų emocinę būklę, tad jų parodymai, nors ir išvestiniai, tačiau įrodomąją reikšmę turi. Policijos pareigūnas A. Z. įvykio detalių neprisiminė, tačiau patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusieji buvo susijaudinę, išsigandę. Šiam liudytojui incidento aplinkybes jie nupasakojo taip pat, kaip vėliau nurodė apklausų metu. Liudytojo S. G. parodymai patvirtina, kad įvykio metu jam skambinusi M. G. buvo labai susijaudinusi, verkė, sakė, kad sūnų T. G. užpuolė su plaktuku, jį mušė A. M. ir M. S.. Grįžusiam namo liudytojui nukentėjusieji įvykio aplinkybes nupasakojo taip pat, kaip vėliau jas nurodė apklausų metu. Liudytojas S. G. taip pat patvirtino, kad matė ant žmonos M. G. kaklo mėlynes, ši buvo dideliam šoke, įsibaiminusi, ilgai negalėjo atsigauti. Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo duomenys patvirtina, kad S. G. įtikino žmonos telefonu perduota informacija apie kilusį pavojų, nes jis nedelsiant skambino skubios pagalbos numeriu, kvietė policijos pagalbą.
12. Šie įrodymai sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, esminių prieštaravimų tarp jų nėra, tad ši įrodymų grupė pagrįstai pripažinta kaip patikima, šiais įrodymais pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas kaltinime įvardytus A. M. veiksmus, vadovavosi pagrįstai.
Žemesnės instancijos teismas
13. Tuo tarpu kiti byloje esantys įrodymai, o būtent nuteistojo A. M., išteisintojo M. S. bei liudytojos A. M. parodymai, prieštarauja tiek aukščiau minėtiems patikimiems įrodymams, tiek tarpusavyje, tad teismas jais nesivadovavo pagrįstai. Nors visi trys minėti asmenys viso proceso metu tvirtino, kad A. M. jokio smurto T. G. atžvilgiu nenaudojo, plaktuko neturėjo, M. G. negrasino, M. S. nukentėjusiajam nespyrė, tačiau jų parodymai dėl kitų aplinkybių nesutapo ir kito. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. M. tvirtino, kad visus įvykius stebėjo būdamas automobilyje, išlipęs nebuvo, matė kaip A. M. žodžiu konfliktavo su T. G. ir M. G., tačiau T. G. niekas nemušė, „net pirštu nepalietė“, M. S. viską stebėjo stovėdamas atokiau, nesikišo, į namo verandą niekas nėjo. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis jau tvirtino, kad vis tik buvo nuėjęs prie nukentėjusiųjų namo, kad A. M. konflikto metu sudavė T. G. ir šis nugriuvo. Apeliacinės instancijos teisme jis teigė, kad buvo išlipęs iš M. S. automobilio tik parūkyti, prie T. G. prisiartinęs nebuvo. Tuo tarpu M. S. ir A. M. nurodė, kad konflikto metu T. G. atžvilgiu tam tikras smurtas buvo naudojamas – supykusi A. M. jam porą kartų sudavė ranka per veidą, po ko šis nugriuvo. Be to, M. S. patvirtino, kad priėjęs prie nugriuvusio T. G. vieną kartą delnu ir pats sudavė jam per veidą. A. M. bei M. S. taip pat tvirtino, kad A. M. buvo atėjęs prie namo, kur įsitraukė į žodinį konfliktą su nukentėjusiaisiais. Nors šios aplinkybės nėra esminės, tačiau jos leidžia teisėjų kolegijai suabejoti šių parodymų patikimumu. Be to, šių asmenų parodymai nepaaiškina sužalojimų T. G. kūne atsiradimo. Iškeltą versiją, kad jie galėjo atsirasti dėl nukentėjusiojo griuvimo, paneigia specialisto išvada, kad nustatyti sužalojimai visumoje nebūdingi vienkartiniam griuvimui ant kieto paviršiaus.
14. Taigi, aukščiau minėti patikimi įrodymai patvirtina, kad A. M. 2018-06-30, apie 22.00 val., S. G. priklausančio gyvenamojo namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu tyčia plaktuku sudavė penkis kartus T. G. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas jam poodines kraujosruvas dešiniajame šone, nugaros dešinėje, dešinėje šlaunyje ir taip nežymiai sutrikdė T. G. sveikatą. Ši veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
15. Be to, minėti įrodymai patvirtina, kad A. M. tą pačią dieną, apie 22.04 val., toje pačioje vietoje įėjęs į namo verandą, rankoje laikydamas plaktuką M. G. virš galvos ir sakydamas „užmušiu“, kita ranka suėmęs M. G. už kaklo ją smaugė. Byloje nustatyta, kad prieš išsakydamas minėtus grasinimus A. M. smurtavo T. G. atžvilgiu naudodamas tą patį plaktuką, kurį laikė prie nukentėjusios galvos. Minėtus grasinimus jis išsakė kartu atlikdamas ir smaugimo veiksmą. Nukentėjusiajai buvo žinoma, jog A. M. yra teistas už nužudymą. Po minėtų grasinimų nukentėjusioji patyrė didelį šoką, kvietėsi pagalbos. Šių argumentų pagrindu spręstina, kad byloje yra įrodyta, jog nukentėjusioji jai išsakytus grasinimus suprato ir vertino kaip realius, turėdama pakankamą pagrindą manyti, kad A. M. grasinimas gali būti įvykdytas. Tuo pačiu minėti įrodymai patvirtina, kad A. M. veikė tiesiogine tyčia, tai yra siekė įbauginti nukentėjusiąją, sukelti jai nesaugumo jausmą, ko ir buvo pasiekta. Ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
16. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog M. S. nesudavė trijų smūgių koja T. G. į veidą, tačiau, nežiūrint to, teismo padaryta išvada, jog nėra įrodytas M. S. dalyvavimas padarant BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, yra teisinga.
17. Esminis pirmosios instancijos teismo argumentas nusprendžiant, kad M. S. nesudavė minėtų smūgių, buvo tai, kad nukentėjusiųjų parodymų dėl šių aplinkybių nepatvirtino specialisto išvados duomenys, nors po smūgių koja turėjo būti ryškios žymės ir patirti sužalojimai, be to, sužalojimų veide nematė ir liudytojas A. Z. Nors, kaip konstatuota specialisto išvadoje, T. G. veide iš tiesų nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, laiko atžvilgiu sietini su nagrinėjamais įvykiais, vis tik tai vienareikšmiškai nepaneigia, kad jokie smūgiai jam suduoti nebuvo. Akivaizdu (ir tam specialių medicinos žinių nereikia), kad ne kiekvienas fizinio smurto veiksmas sužaloja ar palieka žymes žmogaus kūne. Sužalojimų (žymių) buvimą ar nebuvimą, taip pat jų mastą ir pobūdį įtakoja daugybė aplinkybių, tame tarpe poveikio į kūną jėga, trukmė, kontakto plotas, kontaktuojančio paviršiaus struktūra ir panašiai. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusieji T. G. ir M. G. nuosekliai tvirtino, kad M. S. sudavė minėtus tris smūgius koja, jų parodymus patvirtino kiti aukščiau aptarti įrodymai, o specialisto išvada ir liudytojo A. Z. parodymai nurodytų aplinkybių dėl M. S. veiksmų nepaneigė. Tačiau net ir konstatavus, kad M. S. sudavė minėtus smūgius, pagrindo išvadai, kad tokiu būdu jis, veikdamas bendrai su A. M., padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nėra.
18. BK 140 straipsnio 1 dalyje yra aprašyta materialioji nusikaltimo sudėtis, tai yra, pagal šią teisės normą mušimo ar kitokio smurtavimo veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuo atveju, jei ji sukelia žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužaloja ar trumpam susargdina. Pareikštame kaltinime yra įvardyti konkretūs ir šioje byloje įrodinėtini padariniai – T. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o būtent poodinės kraujosruvos dešiniajame šone, nugaros dešinėje, dešinėje šlaunyje. Kaip jau buvo aptarta aukščiau, byloje yra įrodyta, kad šiuos padarinius sukėlė A. M. smurtiniai veiksmai – smūgiai plaktuku. Byloje nėra įrodymų, kad dėl nustatytų M. S. smūgių koja buvo nežymiai sutrikdyta T. G. sveikata, nes minėti smūgiai jokių pakitimų nukentėjusiojo kūne nesukėlė. Taigi, kaltinime įvardyti kilę padariniai su nustatytais M. S. smurtiniais veiksmais nėra sietini tiesioginiu priežastiniu ryšiu.
19. Kaip jau buvo minėta aukščiau, nusikalstama pripažįstama ir tokia smurtinė veika, kuri sukelia nukentėjusiajam tik fizinį skausmą, tačiau toks kaltinimas šioje byloje reiškiamas nebuvo. Prokuroras kaltinimo papildymo naujomis faktinėmis aplinkybėmis neinicijavo ir teisminio nagrinėjamo metu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pagrindo pačiai keisti kaltinimą nenustatė. Teismui nekyla abejonių, kad asmeniui yra sukeliamas fizinis skausmas smurtiniais veiksmais, paliekančiais kūne žymesnius pėdsakus: žaizdas, kraujosruvas, įdrėskimus. Tačiau šiuo atveju, kaip patvirtino aukščiau minėta specialisto išvada, jokių sužalojimų T. G. veide, sietinų su nustatytais M. S. įvykdytais smurtiniais veiksmais, padaryta nebuvo. Teismas sprendžia, kad veikiant kūną tokio intensyvumo veiksmais, kuomet nelieka jokių žymių, fizinio skausmo pojūtis yra labai individualus. T. G. nurodė pirmosios instancijos teismui, kad to paties incidento metu jam į veidą tris kartus sudavė įpykusi A. M., tačiau fizinio skausmo jis nejuto. Jis pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, kad nelabai jautė skausmą ir po A. M. smūgių plaktuku, labiausiai jam skaudėjo po nakties, ryte. Tai leidžia spręsti apie didelį nukentėjusiojo pakantumą fiziniam jo kūno poveikiui. Tuo pačiu tai neleidžia daryti patikimos išvados, kad nukentėjusysis pajuto fizinį skausmą dėl minėtų nustatytų smurtinių M. S. veiksmų, tad jie nesukėlė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinų padarinių.
20. Vertinant prokuroro apeliaciniame skunde išsakytus argumentus, sietinus su bendrininkavimo instituto taikymu, pažymėtina, kad pagal BK 24, 25 ir 26 straipsnio nuostatas bei esamą teismų praktiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9/2009 ir kt.) bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Įvertinusi byloje surinktus įrodymus teisėjų kolegija pritaria ginčijamo nuosprendžio išvadai, kad pagrindo konstatuoti bendrininkavimą padarant BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką šiuo atveju nėra. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. M. ir M. S. buvo iš anksto susitarę sužaloti T. G. Iš nustatytos situacijos aišku, kad asmenys veikė spontaniškai ir savarankiškai. A. M. savo iniciatyva sudavė nukentėjusiajam 5 smūgius plaktuku, po ko nutraukė smurtą jo atžvilgiu ir atsitraukė. Būtent po šių A. M. veiksmų kilo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, o būtent buvo nežymiai sutrikdyta T. G. sveikata. Taigi, ši nusikalstama veika buvo baigta po A. M. smūgių plaktuku. M. S. tik po to sudavė T. G. smūgius koja, kurie, kaip minėta, nesukėlė jokių BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Todėl pagrindo išvadai, kad M. S. veikė bendrai su A. M., kad minėtais veiksmais jis prisidėjo prie tebesitęsiančios nusikalstamos veikos, kad jo veiksmai buvo reikšmingi veikos padarymui, nėra.
21. Skirdamas nuteistajam A. M. bausmes, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Skirtos bausmės, viršijančios sankcijose numatytus laisvės atėmimo bausmės vidurkius, taip pat jų bendrinimo būdas atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, tyčinę kaltės formą, byloje esančius kaltininko asmenybę neigiamai charakterizuojančius duomenis, nustatytą BK 60 straipsnio 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, pagrindo jas švelninti nėra.
22. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo BPK 257 straipsnio 1 dalimi ir motyvuota nutartimi neinformavo prokuroro, kad A. M. davė galimai melagingus parodymus. Vertindamas šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi BPK 257 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jas sistemiškai vertindamas kartu su BPK 255 straipsnio 1 dalies, 256 straipsnio nuostatomis. Šių teisės normų pagrindu spręstina, kad teismui, visų pirma, tenka pareiga analizuoti ir vertinti nagrinėjamoje byloje pareikštame kaltinime įvardytas nusikalstamas veikas bei asmenų, kuriems tie kaltinimai pareikšti, veikas. Tuo pačiu spręstina, kad BPK 257 straipsnio 1 dalies nuostatos įpareigoja teismą imtis tam tikrų veiksmų tik nustačius, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą, kaltinime neįvardytą nusikalstamą veiką, arba nustačius, kad teisme nagrinėtą nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo. Šiuo gi atveju prokuroras įvardija kito asmens (A. M.) galimai padarytą kitą, šioje byloje nenagrinėtą nusikalstamą veiką (melagingų parodymų davimas), todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso nuostatų nepažeidė. Kartu pabrėžtina, kad prokuroras dalyvavo viso nagrinėjamos bylos proceso metu ir apie A. M. duotų parodymų turinį jam yra žinoma. BPK 169 straipsnio 1 dalis numato prokuroro teisę pradėti ikiteisminį tyrimą pačiam nustačius nusikalstamos veikos požymius.
23. Nuteistojo A. M. apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nėra nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių nenurodė ir nuteistasis. Teisiamojo posėdžio metu jam buvo išaiškinta jo procesinė teisė reikšti nušalinimus, kuria jis nesinaudojo. Nuteistasis, apeliaciniame skunde teismo šališkumą siejo su aplinkybe, kad tos pačios teisėjos 2019-03-19 nuosprendis, priimtas kitoje jo baudžiamojoje byloje Nr. 1-276-424/2019, buvo 2019-05-28 pakeistas apeliacinės instancijos teisme. Tačiau šioje byloje ginčijamas nuosprendis buvo priimtas 2019-05-22, tai yra iki apelianto įvardyto 2019-05-28 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio priėmimo, galėjusio, jo teigimu, įtakoti teismo nešališkumą.
24. Apibendrindama visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo tenkinti apeliacinius skundus nėra, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. gegužės 22 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. M. ir prokuroro apeliacinius skundus atmesti.