- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-07
- Bylos Nr.
- 2S-1470-560/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15043-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Skolininkas
- A. D., R. V.-D.
- Kreditorius
- D. M., R. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkų A. D. ir R. V.-D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria buvo patenkintas kreditorių D. M. ir R. M. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditoriai D. M. ir R. M. pateikė teismui pareiškimą dėl 250 157,68 Lt skolos, 1 801,14 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 1 510 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininkų A. D. ir R. V.-D.. Taip pat kreditoriai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkų pinigines lėšas, priklausančias skolininkams ir esančias skolininkų sąskaitose, o nesant pakankamai lėšų sąskaitose – areštuoti skolininkams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą reikalavimo ribose. Nurodė, kad prašoma priteisti suma yra pakankamai didelė, todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-09 nutartimi kreditorių D. M. ir R. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo skolininkų A. D. ir R. V.-D. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas skolininkus arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, 253 468,82 Lt sumai. Teismas nurodė, kad nesant ar nepakankant reikalavimams užtikrinti skolininkų nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštuotinos piniginės lėšos, esančios skolininkų atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose, leidžiant skolininkams atlikti operacijas su atsiskaitomosiose sąskaitose esančiomis lėšomis, atsiskaitant su kreditoriais. Nurodė, kad bendra areštuoto turto vertė turi atitikti 253 468,82 Lt sumą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareikštas turtinis reikalavimas dėl didelės pinigų sumos priteisimo iš fizinių asmenų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, skolininkai dirba, gauna pajamas. Pažymėjo, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, skolininkams nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), garažas, esantis (duomenys neskelbtini), žemės sklypas ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, nors skolininkai turi nekilnojamojo turto, tačiau nėra aiški jo vertė, todėl negalima daryti išvados, kad skolininkams reikalavimo suma nėra didelė. Atsižvelgdamas į kreditorių reikalavimo turtinį pobūdį, didelę reikalavimo sumą, teismas padarė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, dėl to kreditorių prašymą dėl skolininko turto arešto reikalavimo (253 468,82 Lt) sumai tenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Skolininkai A. D. ir R. V.-D. pateikė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-09 nutartį, o kreditorių D. M. ir R. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas rėmėsi tik subjektyviais kreditorių teiginiais, selektyviai jų pateiktais dokumentais (2013-03-01 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, kreditorių 2013-04-11 raštu skolininkams) bei abstrakčiomis prielaidomis, jog skolininkai tariamai negalės įvykdyti teismo sprendimo. Tačiau teismas tinkamai neįvertino duomenų apie skolininkų turimą nekilnojamąjį turtą (butą, namą, sklypą, garažą, ūkinį pastatą, neįkeistus, neareštuotus ir esančius (duomenys neskelbtini) mieste), jo vertę. Pažymėjo, kad, remiantis registro išrašais ir 2013-03-01 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, vien skolininkų nekilnojamojo turto rinkos vertė yra didesnė nei 500 000 Lt, kas sudaro daugiau nei ½ kreditorių pareikštų reikalavimų sumos. Atkreipė dėmesį, kad skolininkai daugiau nei 200 000 Lt dydžio sumą už įsigyjamą turtą kreditoriams sumokėjo iš nuosavų lėšų, nesinaudodami banko kreditu ar kitais finansavimo šaltiniais. Nurodė, kad teismas, vertindamas reikalavimo dydį, turėjo atsižvelgti į bendraskolių bendrą turtinę padėtį, o ne į kiekvieno bendraskolio turtinę padėtį atskirai, ir pagal tai spręsti, ar kreditorių reikalavimų suma jiems yra didelė. Mano, kad kreditorių byloje pateikti įrodymai byloja, jog kreditorių reikalaujama pinigų suma skolininkams nėra didelė – skolininkai turi neapsunkinto nekilnojamojo turto, kurio vertė ženkliai viršija reikalavimo sumą, taip pat skolininkai gauna pakankamai dideles periodines darbo užmokesčio pajamas, kurios leido skolininkams sukaupti daugiau nei 200 000 Lt sumą turtui pagal 2013-03-01 sutartį pirkti. Be to, skolininkų turto areštui taikyti nebuvo ir kito CPK 144 str. 1 d. įtvirtinto privalomojo pagrindo – tikėtino kreditorių reikalavimų pagrindimo. Kreditoriai iš esmės niekaip nepagrindė ir nenurodė, kuo pasireiškia tikėtinas kreditorių pareiškimo reikalavimų pagrįstumas. Be to, skolininkai nurodė, kad jų atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka teisingumo, proporcingumo, procesinio lygiateisiškumo ir ekonomiškumo principų reikalavimų. Nurodė, kad skolininkai su kreditoriais pagal 2013-03-01 pirkimo–pardavimo sutartį neatsiskaitė tik iš dalies, tačiau tai sąlygojo žymos Nekilnojamojo turto registre apie tariamą neatsiskaitymą su turto pardavėjais nepanaikinimą ir draudimo skolininkams disponuoti jų įsigytu turtu buvimą. Dėl to darytina išvada, kad šis skolininkų nekilnojamasis turtas jau buvo apribotas kreditorių naudai ir šis apribojimas nebus panaikintas tol, kol ginčas tarp šalių nebus išspręstas teismine ar neteismine tvarka, o tai nepagrįstai riboja skolininkų teises ir blogina jų turtinę, finansinę padėtį. Be to, skolininkų teigimu, teismas, išspręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą skolininkams apie tai nepranešęs, pažeidė CPK 12 str., 17 str. ir 147 str. 1 d. nuostatas. Pažymėjo, kad kreditoriai nenurodė, o teismas skundžiamoje nutartyje nemotyvavo, kokia yra reali grėsmė galimai kreditoriams palankiam teismo sprendimo įvykdymui.
Atsiliepimas
Kreditoriai D. M. ir R. M. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašo atmesti. Nurodo, kad kreditorių pateikti įrodymai byloja, jog jų reikalaujama pinigų suma už turtą, kurį skolininkai pirko ir už kurį neatsiskaitė, yra didelė skolininkams, nes vien jų turimo neapsunkinto nekilnojamojo turto vertės ženkliai nepakanka (trūksta daugiau nei 400 000 Lt), kad jie galėtų iš savo turto atsiskaityti už iš kreditorių nusipirktą namą. Duomenų apie „pakankamai dideles“ periodines darbo užmokesčio pajamas, kurios galimai leistų skolininkams sukaupti daugiau nei 20 000 Lt sumą turtui pirkti, skolininkai nepateikė, o jų nurodyti abstraktūs argumentai apie tai, kokią pinigų sumą jie buvo sukaupę praeityje ir ją išleidę, nėra teisiškai reikšmingi minėtai bylai. Pažymėjo, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nesprendžia ir nenagrinėja bylos iš esmės, o tik preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje jokių akivaizdžių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad kreditorių pareikštas reikalavimas negali būti tenkinamas, nėra. Nurodo, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams, nes teismas leido areštuoti turto ne daugiau nei ieškinio reikalavimo suma. Skolininkai byloje nepateikė jokių jų turto vertinimo dokumentų, todėl yra nepagrįsta pagal byloje nesančius įrodymus spręsti, kad jų turimo turto vertė viršija ieškinio kainą. Pažymėjo, kad spręsti, ar skolininkams pranešti apie prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teismo diskrecijos teisė, dėl to šiuo atveju skolininkų argumentai, jog jiems nepagrįstai apie tai nebuvo pranešta, atmestini. Skolininkai, teigdami, jog dėl laikino jų teisių suvaržymo jie patiria žalą, kuri yra preziumuojama, nenurodė, kokią žalą jie patiria, o patiriama žala savaime nėra preziumuojama ir turi būti įrodyta. Taip pat kreditoriai D. M. ir R. M. pateikė prašymą teismui dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir atsikirtimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati atsakovo bei ieškovo turtinė padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą. Įvertinęs pateiktus duomenis bei nustatęs, kad kreditorių D. M. ir R. M. reikalavimas yra turtinio pobūdžio, o pareiškimu reikalaujama iš skolininkų A. D. ir R. V.-D. priteisti suma yra didelė (ženkli) – 253 468,82 Lt, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog yra pagrindas taikyti kreditorių prašomą laikinąją apsaugos priemonę – skolininkų turto areštą, nes jo netaikius galimai kreditoriams palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Skolininkai A. D. ir R. V.-D. atskirajame skunde nepateikė nei faktinių, nei teisinių argumentų, paneigiančių šią pagrįstą apylinkės teismo išvadą.
Minėta, pagal CPK 144 str. 1 d. asmenys, teikiantys prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011; 2011-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Taigi nagrinėjamu atveju nesant akivaizdžių duomenų apie priimto pareiškimo nepagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į pareiškime nurodytas aplinkybes, leidusias daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Atsižvelgiant į tai, atskirajame skunde skolininkų nurodytas argumentas, jog teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jokios argumentacijos ir įrodymų dėl kreditorių reikalavimų tikėtino pagrįstumo nebuvimas reiškia nebuvimą vienos iš CPK 144 str. 1 d. sąlygų, atmestinas kaip nepagrįstas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011; 2011-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo atžvilgiu pripažintina didele. Kitaip tariant, kiekvienu atveju teismas turi vertinti, ar pareikšto ieškinio suma yra didelė konkrečiam atsakovui (šiuo atveju – skolininkams), ar ne. Teismas konkrečiam asmeniui pareikštą turtinio reikalavimo sumą turi vertinti pagal jo turimo turto vertę, pajamas, įsipareigojimus ir pan. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad apeliantai, skųsdami Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-09 nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nepateikė jokių duomenų, kad jų finansinė padėtis yra tokia gera, jog nekyla grėsmė kreditoriams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Skolininkai jokiais objektyviais įrodymais neįrodė, kad reikalavimo suma (253 468,82 Lt) jiems nėra didelė ir kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės. Skolininkai teigia, jog gerą jų finansinę padėtį įrodo dokumentai, pateikti pačių kreditorių, iš kurių matyti nemažas jų darbo užmokesčio dydis, kuris leido skolininkams susitaupyti 200 000 Lt sumą nekilnojamajam turtui pirkti. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti dokumentai ir juose nurodytas skolininkų darbo užmokestis neleidžia daryti išvados, kad reikalavimo suma (253 468,82 Lt) skolininkams nėra didelė, o faktas, jog skolininkai 200 000 Lt sumą už įsigytą turtą sumokėjo nepasinaudoję banko kreditu ar kitais finansavimo šaltiniais, neužtikrina, jog ir kreditorių reikalavimas esant palankiam teismo sprendimui bus įvykdytas. Be to, pažymėtina, kad skolininkai į bylą taip pat nepateikė jokių jų turto vertinimo dokumentų, o iš byloje esančių duomenų matyti, kad dalis skolininkų nekilnojamojo turto yra apsunkinta, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovų turimo neapsunkinto turto vertė viršija reikalavimo dydį. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, nors skolininkai turi nekilnojamojo turto, tačiau nėra aiški jo vertė, dėl to negalima spręsti, jog reikalavimo suma jiems nėra didelė. Atsižvelgdamas į tai, teismas negali daryti išvados, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės ar jį bus galima įvykdyti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog laikinosios apsaugos priemonės skolininkų atžvilgiu pritaikytos nepagrįstai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju kreditoriai D. M. ir R. M. įgyvendino savo teisę pasirinkti kuriam iš skolininkų ar abiems bendraskoliams kartu pareikšti reikalavimą dėl įsiskolinimo priteisimo, būtent kaip ir pažymėta skolininkų atskirajame skunde nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2009-11-26 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1458/2009, dėl to atmestinas skolininkų argumentas, jog reikalavimas turėjo būti pareikštas vienam iš bendraskolių.
Skolininkai atskirąjį skundą taip pat grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo kreditorių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs skolininkams. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo nutartis nenaikintina, nes pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kreditorių nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, manė, kad pranešimas gali sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o pagal CPK 148 str. tokias aplinkybes nustato klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas. Be to, teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo nustatytą itin trumpą terminą klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėti, atsakovo informavimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą yra labiau orientuotas ne į galimybę suteikti atsakovui teisę į atsiliepimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, o į galimybę atsakovui kuo greičiau realizuoti savo priešpriešinę teisę – prašyti teismo laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita (CPK 146 str.), panaikinti (CPK 150 str.). Nepranešimas iš anksto apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimą savaime nedaro nutarties negaliojančia. Šiuo atveju skolininkams suteikiama teisė būti išklausytiems vėliau, pateikiant atskirąjį skundą dėl priimtos nutarties, kaip tai numatyta CPK 151 str.
Skolininkai, teigdami, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apsunkina jų finansinę padėtį, nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau, nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 str. antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Skundžiama nutartimi skolininkų nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas areštuotas reikalavimo ribose, t. y. 253 468,82 Lt sumai, ir tik šio turto nesant – piniginės lėšos minėtai sumai, dėl to, teismo vertinimu, skundžiama nutartimi skolininkų turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmenų, prašančių taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. kreditorių, bei asmenų, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. skolininkų, teisėtų interesų pusiausvyrą.
Pažymėtina, kad įstatymas suteikia teisę atsakovui motyvuotu prašymu kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 148 str. 1 d.), įmokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, pateikti laidavimo raštą arba įkeisti turtą (CPK 148 str. 2 d.).
Taip pat kreditoriai D. M. ir R. M. prašo teismo priteisti 400 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginimą. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos teismo procesiniu sprendimu, kuriuo byla išnagrinėjama iš esmės arba užbaigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 93 str., 94 str., 96 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi civilinė byla nėra užbaigiama, dėl to konstatuotina, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą privalės išspręsti pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą nagrinėjamoje byloje. Analogiška praktika formuojama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012-12-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1465/2012.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.