Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. C. (M. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.).

Teismas vadovavosi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalimi, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi. Pažymėjo, jog pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte (ne mažiau kaip 3,6 kv. m). Nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu, nustatytu šiame įsakyme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Nustatė, kad atsakovo atstovas nurodė, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas nepaaiškino, kuo remdamasis daro išvadą, kad buvo pažeistas šis reikalavimas, nepateikė pakankamai detalaus kalinimo sąlygų apibūdinimo, todėl teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo pateiktais duomenimis.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad pasivaikščiojimų kiemelių plotas neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytų standartų, t. y. kad asmeniui turi tekti bent 8 kv. m ploto pasivaikščiojimo kiemelyje. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14248/05), 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 740/13)).

Teismas, apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką 2012 m. gegužės 21 d. jis praleido perpildytoje kameroje; taigi pareiškėjas 1 dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kilo atsakovo civilinė atsakomybė.

Teismas nagrinėjamu atveju, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertino pažeidimų trukmę (1 diena) ir mastą (laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį). Nurodė, jog pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. To nepatvirtino ir pareiškėjo asmens sveikatos istorija. Esant tokioms aplinkybėms, teismo nuomone, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti jo nurodoma 9 310 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme ilgiau besitęsiantiems) neigiamiems veiksniams. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2566-442/2016 pareiškėjui priteisė 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 167,5 paros), įvertinęs paminėtų reikšmingų aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 11 Eur sumos priteisimas.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Sprendžiant iš esmės Institucijos (šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 9 310 Eur neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. (pareiškėjo nurodytas laikotarpis). Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime periodiškai buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. (šią dieną paleistas į laisvę). Į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi 2015 m. gegužės 21 d. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti šioje administracinėje byloje ieškinio senatį, t. y. pateikė teismui CK 1.126 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia svarstytinas CK nuostatų dėl ieškinio senaties taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 21 d., teisėjų kolegija konstatuoja, jog jis praleido senaties terminą pareikštam reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. gegužės 20 d.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, o nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (nebuvo suteikta informacija apie jo teises), vertintinos kaip subjektyvios. Šios aplinkybės (argumentai dėl aptariamo termino praleidimo priežasčių) šiuo atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimų daliai taip pat nenustatė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį (CK 1.131 str. 1 d.).

Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas paleistas į laisvę 2012 m. gegužės 22 d., pagrįstai sprendė, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą už 1 dieną, t. y. 2012 m. gegužės 21 d. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo šiuo laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas. Teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, sutinka su teismo konstatavimu dėl nurodytą dieną – 2012 m. gegužės 21 d. – minimalios gyvenamojo ploto normos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje Nr. 172 neužtikrinimo (šioje kameroje, kurios plotas 7,94 kv. m, iš viso buvo 4 asmenys) (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p., Konvencijos 3 str. pažeidimas), Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų laikymosi, Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų užtikrinimo.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į pirmosios instancijos teismo konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 11 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. C. (M. C.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.