- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-03
- Bylos Nr.
- I-3325-171/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02808-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- M. C.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant M. C. (M. C.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. C. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. C. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti atlyginti 9 310 Eur neturtinę žalą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K).
Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Jis buvo dažnai perkeliamas iš vienos kameros į kitą. Kamerose buvo bloga ventiliacija, tvyrojo smarvė, buvo drėgna. Jis nebuvo teistas bausme, susijusia su laisvės atėmimu, tačiau pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą buvo laikomas kartu su anksčiau teistais asmenimis. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą. Patirtą neturtinę žalą įvertina 9 310 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti remdamasis skunde išdėstytais motyvais. Pareiškėjo nuomone, jis senaties termino nėra praleidęs, kadangi apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik išėjęs į laisvę.
Šalies argumentai
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. Atsakovės atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.
Visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos reikmenims susidėti. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Laikomiems asmenims suteikiama teisė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše ir tai atitinka galiojančias higienos normas, suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už padarytą žalą, kurią jis patyrė dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.
Vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas suimtas nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. (b. l. 20). Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.), todėl kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).
Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. (b. l. 20), tačiau skundą pateikė 2015 m. gegužės 21 d. (b. l. 1–8).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-52/2015).
Pareiškėjas nurodo, kad ieškinio senaties termino nėra praleidęs, o apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik išėjęs į laisvę. Teismas šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertina kritiškai. Pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį turėjo žinoti, kad kamerose drėgna, bloga ventiliacija, mažai ploto ir taip galimai pažeidžiamos jo teisės, ir skųstis. Taigi darytina išvada, kad jis dėl pažeistų teisių gynybos kreipėsi po labai ilgo laikotarpio, t. y. po 3 metų buvimo laisvėje.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje nurodytos aplinkybės dėl ieškinio senaties termino praleidimo nelaikytinos svarbiomis priežastimis, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Senaties termino pabaiga yra pagrindas atmesti skundą, todėl pareiškėjo skundas dėl neturinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. gegužės 20 d. atmestinas.
Atsakovės duomenimis, pareiškėjas paleistas į laisvę 2012 m. gegužės 22 d., todėl toliau vertintinas tik jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už 1 dieną, t. y. 2012 m. gegužės 21 d.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu, nustatytu Įsakyme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Pareiškėjas teismo posėdyje ginčijo atsakovės atstovo nurodytus duomenis apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir nurodė, kad visada buvo kartu su 4 asmenimis. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 2012 m. gegužės 21 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 172, kurioje buvo laikomi 4 asmenys, tad atsakovės duomenys ir pareiškėjo paaiškinimai dėl šios dienos sutampa ir ginčo tarp šalių nėra. Kameros Nr. 172 plotas yra 7,94 m², todėl, pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis, pareiškėjas 2012 m. gegužės 21 d. kameroje Nr. 172 buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, nes tą dieną kiekvienam asmeniui teko tik po 1,98 m². Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atmeta atsakovės atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo.
Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių. Atsakovės atstovas nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas nepaaiškino, kuo remdamasis daro išvadą, kad buvo pažeistas šis reikalavimas, nepateikė pakankamai detalaus kalinimo sąlygų apibūdinimo, todėl teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės pateiktais duomenimis.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos. HN 76:2010 24 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. birželio 8 d. pažymos Nr. 24-3734 (b. l. 22) matyti, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, taigi vėdinimo būdas atitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Dėl kamerų būklės į Visuomenės sveikatos centrą nebuvo kreiptasi, todėl teismas, įvertinęs minėtus įrodymus, konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis HN 76:2010 nustatytus santykinės drėgmės rodiklius, patalpose buvo tinkama ventiliacija.
Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pasivaikščiojimų kiemelių plotas neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytų standartų, t. y. kad asmeniui turi tekti bent 8 m² ploto pasivaikščiojimo kiemelyje. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją).
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką 2012 m. gegužės 21 d. jis praleido perpildytoje kameroje, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas 1 dieną Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovės civilinė atsakomybė.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę (1 diena) ir mastą (laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį). Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. To nepatvirtina ir pareiškėjo asmens sveikatos istorija (b. l. 65–76). Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti jo nurodoma 9 310 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme ilgiau besitęsiantiems) neigiamiems veiksniams. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2566-442/2016 pareiškėjui priteisė 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 167,5 paros), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 11 Eur sumos priteisimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. C. (M. C.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti M. C. (M. C.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 11 Eur (vienuolika eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.