Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ernesto Rimšelio,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo nukentėjusiųjų G. J. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį ir BK 187 straipsnio 3 dalį, atsisakyta jam taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, G. J. ir R. K. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu, o R. K. prašymas priteisti patirtas proceso išlaidas atmestas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji G. J. ir R. K. prašo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti, pripažįstant, kad A. S. padarė BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje uždraustas veikas. Apeliantai taip pat prašo skirti A. S. privalomąsias medicinos priemones, patenkinti jų civilinį ieškinį ir priteisti nukentėjusiesiems teismo bei advokato išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei tarptautinės teisės principams, kurie gina žmogaus teises. Nukentėjusiųjų teigimu, išteisintasis sistemingai darė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, kuriose teismas nepagrįstai neįžvelgė baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų požymių. Byloje nustatyta, kad A. S. neteisėtų veiksmų atlikimo metu sunkiai sirgo, o šiuo metu yra remisijos būsenoje ir jam siūloma gydytis ambulatoriškai, tad jo parodymai, vertinant jo veikas, negalėjo būti vertinami kaip pakaltinamo žmogaus. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino sugadinto turto pobūdį ir vertę – A. S. veiksmais sugadintas ne tik satelitinės televizijos įrenginys, tačiau visa sistema, tai atėmė galimybę žiūrėti satelitinę televiziją. Specialistų teigimu, net ir sujungus nuplėštus kabelius, nukentėtų transliacijos kokybė, taigi turi būti keičiama visa sistema. Dėl šios priežasties teismo išvados neįžvelgiant BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytos sugadinto turto vertės yra neteisingos.Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos padarymą, tačiau teismas nepagrįstai rėmėsi išteisintojo A. S. parodymuose išdėstyta pozicija, kad turto sugadinimo veiksmus jis atliko ne siekdamas įbauginti nukentėjusiuosius, tačiau gindamas savo tariamai pažeistas teises. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė akivaizdaus A. S. tyčios kryptingumo sisteminguose svetimo turto gadinimo veiksmuose. Nukentėjusieji pabrėžia, kad asmuo, siekdamas savo teisių gynybos, turi kreiptis į policiją ar į teismą, o ne sistemingai gadinti svetimą turtą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad asmenys nėra pažeidę kaimyno teisių, tačiau A. S. ne tik kėsinosi į jų turtą, tačiau nuolat terorizavo įžeidinėdamas ir juos šmeiždamas. Nukentėjusieji teigia, kad A. S. veiksmai, pateikiant tikrovės neatitinkančią ir diskredituojančią informaciją apie apeliantus, tyčia skleidžiant melagingas žinias, kurios juos žemina ir niekina, menkina jų įvaizdį aplinkinių žmonių atžvilgiu, yra nusikalstami ir gali būti vertinami kaip įžeidimas ar šmeižtas. Tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas būtų nustatęs, kad A. S. nuteisti dėl šmeižto ar įžeidimo nėra galimybės, jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip psichologinė prievarta, pasireiškusi turto naikinimo tąsa, o tai yra BK 145 straipsnio 2 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Teismo posėdyje nukentėjusysis R. K. ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, papildomai atkreipdami dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisingas, nes šioje byloje, nagrinėjant klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių, turėjo būti priimta teismo nutartis, o ne nuosprendis. Prokurorė sutiko su apeliacinis skundo argumentais dėl išteisintojo veiksmų atitikties BK 145 straipsnio 2 dalyje uždraustai veikai ir prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Išteisintasis, jo atstovė ir gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Baudžiamosios bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme apibrėžia apeliacinių skundų ribos. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, taip pat teismas įvertina ar byloje nėra padaryta esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų. Pagal pateiktą apeliacinį skundą byloje nagrinėtini šie pagrindiniai klausimai: ar A. S. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje ir ar byloje teisingai nustatyta sugadinto nukentėjusiųjų turto vertė; ar pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktinės bylos aplinkybes A. S. veiksmai galėjo būti vertinami kaip įžeidimas ar šmeižimas, ar šie veiksmai ir jų visuma atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos požymius; ar byloje nagrinėjant klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių galėjo būti priimtas teismo nuosprendis ir ar A. S. taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės.

Dėl kaltinimo padarius BK 187 straipsnio 3 dalyje draudžiamą veiką

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes tiek dėl apeliantams priklausančio turto sugadinimo, tiek dėl jo vertės ir šioje pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje tinkamai vertino A. S. veiksmus. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad A. S. 2012 m. sausio 8 d. išsuko nukentėjusiųjų namo sienos apdailos lenteles ir nupjovė satelitinės antenos laidą, paslėptą po apdailos juostelėmis. Be to, A. S. 2012 m. kovo 16 d. prie to paties namo išardė grindinio trinkeles, kurių dalį jis uždėjo ant nukentėjusiųjų namo stogo, be to, 2012 m. kovo 26 d. nuo to paties namo nuplėšė namo sienos apdailos elementus: apšiltinimo vatą, apdailos lenteles, vėjo plėvelę, apdailos tvirtinimo elementus. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės apeliacine tvarka nėra ginčijamos, tačiau apeliantai nesutinka su teismo išvadomis vertinant dalies sugadinto turto vertę, kas byloje turi esminę reikšmę sprendžiant ar A. S. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2012 m. sausio 8 d. A. S. veiksmais nupjaunant satelitinės antenos laidą buvo padaryta 167, 55 Lt dydžio žala. Pasak apeliantų, dėl A. S. veiksmų tapo neįmanoma žiūrėti satelitinės televizijos, nes norint matyti kokybišką vaizdą reikia keisti visą sumontuotą kabelį, o ne vien mechaniškai sujungti nupjautą laidą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų nuomone, tokie apeliantų argumentai nepaneigia teismo išvadų dėl sugadinto turto vertės. Patys nukentėjusieji byloje pateikė gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudų vertės nustatymo aktą, kurio užsakovas buvo apeliantas R. K.. Visų užsakovo nurodytų remonto darbų vertė lokalinėje sąmatoje – 184, 50 Lt. Aptariamoje sąmatoje buvo atskirai nurodyti ir šie apeliantų keliamų argumentų kontekste svarbūs remonto darbai: kabelio remontavimas tvirtinant apkabomis; kabelio sujungimo darbai; signalo testavimas, reguliavimo darbai (t. 1 b. l. 115). Taigi byloje yra objektyvūs, pačių nukentėjusiųjų pateikti duomenys apie galimą sugadinto turto remonto darbų kainą. Vėliau byloje nurodyti argumentai, kad siekiant kokybiško signalo būtina keisti visą sumontuotą kabelį gali būti vertinami tik kaip prielaidos, nes jokių objektyvių tą patvirtinančių duomenų byloje nėra. Nukentėjusieji tik hipotetiškai svarsto, kad sujungus satelitinės antenos kabelį nukentėtų signalo kokybė. Kad realiai taip būtų įvykę, kad sujungus kabelį ir atlikus jau minėtoje lokalinėje sąmatoje nurodytus testavimo ir reguliavimo darbus, o, esant reikalui ir sumontavus signalo stiprintuvą, nebūtų pasiekta reikiama signalo kokybė ir būtų būtina keisti visą namo sienose esantį sumontuotą kabelį byloje nenustatyta. Priešingai, tiek jau minėta nukentėjusiųjų pateikta lokalinė sąmata, tiek jų civilinis ieškinys parodo, kad ir patys nukentėjusieji iš esmės būtent taip vertino jiems padarytą turtinę žalą (nukentėjusiųjų civiliniame ieškinyje nurodoma, kad dėl 2012 m. sausio 8 d. A. S. veiksmų nukentėjusioji „<...> G. J. patirs 167, 55 išlaidų naujam kabeliui įsigyti ir atstatyti jį į buvusią padėtį“). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, neturi jokio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo išvados šioje dalyje neteisingos. Ieškinyje nurodytą visą turtinę žalą nukentėjusieji vertino 641 Lt į kurią yra įtrauktos ir 350 Lt išlaidos, kurias nukentėjusieji pagal byloje esančią sąskaitą faktūras (t. 1., b. l. 104) sumokėjo E. L., pasirašiusiam byloje nukentėjusiųjų pateiktą gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudų vertės nustatymo aktą (Civilinio ieškinio 1, 3 ir 4 punktai (t. 1, b. l. 101). Iš to matyti, kad civiliniame ieškinyje nukentėjusiųjų nurodomais A. S. veiksmais, netgi visais kartu, buvo sugadintas turtas, kurio bendra vertė siekė 291 Lt. Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad 88, 06 Lt žala iš jau minėtos sumos yra padaryta dėl 2013 m. rugpjūčio 26 d. išardytų 20 trinkelių, ko pirmosios instancijos teismas nenustatė. Taigi bendra pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta sugadinto turto vertė – 202, 95Lt (58, 78 EUR) yra nustatyta pagrįstai, atsižvelgiant į pačių nukentėjusiųjų nurodytus argumentus ir poziciją. Atsižvelgiant į tai, tiek vertinant A. S. veiksmus atskirai, tiek visus bendrai, A. S. sugadinto turto vertė nesiekia 3 MGL (114 EUR), todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis konstatuojant, kad A. S. nepadarė BK 187 straipsnio 3 dalyje uždraustos veikos.Tokios teismo išvados, priešingai nei teigia apeliantai, jokiu būdu nereiškia, kad svetimo turto gadinimas visuomenėje yra pateisinamas, nes ne kiekvienas priešingas teisei elgesys yra vertinamas kaip nusikalstama veika. Neteisėtas asmens elgesys teisinėje valstybėje gali sąlygoti kitų formų teisinę atsakomybę, pavyzdžiui, administracinę ar civilinę, todėl pirmosios instancijos teismo išvados teisingos ir šiuo aspektu.

Dėl kaltinimų padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje ir kitas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kyla tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų, naudodamas psichinę prievartą. Taigi BK 145 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytos alternatyvios veikos: žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką bei sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sistemingo kito žmogaus bauginimo naudojant psichinę prievartą sudėtyje psichinė prievarta suprantama ne vien kaip grasinimai nužudyti, bet ir kaip kitokiais poelgiais vykdomas bauginimo procesas, objektyviai pasireiškiantis baimės jausmo sukėlimu kitam žmogui. Sistemingu žmogaus bauginimu gali būti pripažinti pasikartojantys, ne vien tik žodžiu ar raštu bet ir įvairiais kitais atvirais ar užmaskuotais būdais padaryti poelgiai, kuriais siekiama sukelti arba palaikyti baimės ir nesaugumo jausmą nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus 2016 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-648/2016).Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, A. S. ir nukentėjusieji yra kaimynai, jų santykiai – įtempti, buitinio pobūdžio barniai ir nesutarimai tarp jų tęsiasi ne vienerius metus. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant tokioms aplinkybėms teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, nes tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali neadekvačiai vertinti situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus 2015 m. vasario 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-677/2015). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. S. 2011 m. rugpjūčio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nuo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausančio nukentėjusiems G. J. ir R. K., terasos paėmė vazą su džiovintų gėlių puokšte ir gėles sunaikino. Be to jis, 2012 m. sausio 8 d. išsuko iš minėto namo sienos apdailos lenteles laikiusius varžtus, nulupo apdailos lenteles ir nupjovė satelitinės antenos laidą, paslėptą po apdailos juostelėmis. Taip pat – 2012 m. kovo 14 d. ištraukė minėto namo antenos laidą iš laikiklių ir numetė jį ant terasos laiptų, o 2012 m. kovo 16 d. prie to paties namo išardė grindinio trinkeles, 4 iš jų sudėjo ant namo stogo. 2012 m. kovo 26 d. nuo to paties namo nuplėšė namo sienos apdailos elementus: apšiltinimo vatą, apdailos lenteles, vėjo plėvelę, apdailos tvirtinimo elementą ir tą pačią dieną nukirpo ir paėmė 4 m satelitinės antenos kabelio, kurį prieš tai, t. y. 2012 m. sausio 8 d., buvo išlupęs ir nupjovęs. 2013 m. lapkričio 16 d. flomasteriu užrašė nukentėjusįjį R. K. žeminančius ir įžeidžiančius žodžius: „Atsargiai! R. K. – gėjus...Pi(.)arastas kuris pi(.)a ir per ši(.)ną...“ (žodžiuose neįrašytos visos raidės dėl necenzūrinio žodžių turinio). Teisėjų kolegija, vertindama jau minėtas faktines aplinkybes, kaip ir pirmosios instancijos teismas, šioje situacijoje neįžvelgia BK 145 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytų būtinų šios veikos požymių. Vertinant minėtas aplinkybes, veikos teisiniam vertinimui svarbu nustatyti ar besitęsiantys A. S. veiksmai yra padaryti siekiant sukelti ir palaikyti nukentėjusiųjų baimę, norint, jog jie nerimautų, jaustųsi nesaugiai BK 145 straipsnio prasme, kuris numato atsakomybę ne už bet kokį grasinimą ar bauginimą, o užgrasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą. Apeliantai tvirtina, kad sprendžiant šį klausimą negalima remtis A. S. parodymais, kuris dėl savo sveikatos būklės negalėjo suprasti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Visgi, pirmosios instancijos teismas, neįžvelgdamas BK 145 straipsnyje būtino tyčios kryptingumo, rėmėsi ne tik paties A. S. parodymais, bet ir specialistų išvadomis, kurios, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo aspektu itin svarbios. Byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-104/2014 tiriamojoje dalyje nurodoma, kad A. S. veiksmai atlikti „siekiant atkakliai ir karingomis priemonėmis apginti savo subjektyviai suvokiamas teises“ (t. 2 b. l. 7). Minėto ekspertizės akto tiriamojoje dalyje plačiai aprašyti A. S. sveikatos istorijos įrašai liudija apie A. S. požiūrį į konfliktą su kaimynais, jo nuomonę dėl padarytų teisės pažeidimų ir veiksmus, kurių jis ėmėsi gindamas savo interesus. Pastebėtina, kad spręsdamas dėl A. S. tyčios kryptingumo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir A. S. žmonos D. S. parodymais, kuri iš esmės taip pat kaip ir užfiksuota jos pozicija A. S. ligos istorijoje, nuosekliai tvirtino, jog A. S. veiksmai nebuvo nukreipti į nukentėjusiųjų bauginimą, o į savo interesų gynimą.Tokių aplinkybių kontekste, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai neįžvelgė pagrindo išvadai, kad A. S. siekė įbauginti nukentėjusiuosius, sukelti jiems stresą, baimę, nerimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, A. S. veiksmai sugadinant nukentėjusiesiems priklausantį turtą, taip pat jo išreikšti pasisakymai apie nukentėjusįjį, nors ir yra įžeidžiantys, neleidžia daryti neabejotinos išvados buvus grasinimui ar bauginimui tiek BK 145 straipsnio 1 dalies, tiek 2 dalies prasme.Nukentėjusieji savo apeliaciniame skunde netiesiogiai kėlė klausimą ir dėl A. S. veiksmų (2013 m. lapkričio 16 d. įžeidžiančio turinio užrašo (t. 1 b. l. 120-124) vertinimo kaip baudžiamojo įstatymo draudžiamo šmeižto ar įžeidimo, tačiau šioje dalyje pirmosios instancijos teismo išvados taip pat pagrįstos ir teisingos. Apeliacinės instancijas sutinka su teismo išvada, kad šis užrašas yra įžeidžiančio turinio, tačiau įžeidimas šiuo metu jau nėra nusikalstama veika. BK 154 straipsnyje numatyto šmeižimo atveju teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, t. y. siekė paskleisti būtent tokią tikrovės neatitinkančią informaciją. Taigi pats savaime įžeidžiančio turinio teiginių išsakymas, nesiekiant to pateikti kaip tikrovės, negali būti vertinamas kaip šmeižimas BK 154 straipsnio prasme. Tokių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija, suprasdama nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus dėl A. S. veiksmų, kurie dėl jau minėtų priežasčių negali būti vertinami kaip baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, pastebi, kad asmuo, manantis, jog buvo paskleisti jo garbę ir orumą žeminantys duomenys, savo teises gali ginti remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis.

Dėl byloje priimto išteisinamojo nuosprendžio ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs A. S. veiksmuose veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, A. S. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį teismo nuosprendį dėl visų jam inkriminuotų veikų. Tokio teismo sprendimo priėmimo galimybę numato BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, tais atvejais, kai teisme išnagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje ikiteisminis tyrimas pabaigtas kaltinamuoju aktu ir asmuo kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pabaigtas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimu perduoti ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 10-2-00365-12 teismui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones (t. 2 b. l. 97-102). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje dėl A. S. reiškiamų kaltinimų padarius baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Šis sprendimas be kitų teisinių pagrindų priimtas, vadovaujantis BPK XXIX skyriaus „Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas“ nuostatomis, t. y. BPK 399 straipsniu. Taigi baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl A. S. taikytinų priverčiamųjų medicinos priemonių. Apeliantų atstovas apeliacinės instancijos teisme teigė, kad tokiose bylose teismas gali priimti vieną iš sprendimų, numatytų BPK 403 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo sutinka ir pripažįsta, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, t. y. teismui nustačius, kad A. S. veiksmuose nėra veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), vadovaujantis BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pirmosios instancijos teismas turėjo nutraukti bylą, nustačius BPK 3 straipsnyje nurodytas aplinkybes, dėl kurių procesas negalimas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis naikintinas ir byla nutrauktina.Priėmus tokį sprendimą, teismas nesprendžia priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimo baudžiamojoje byloje. Toks klausimas, esant pagrindui, gali būti sprendžiamas specialia teisės aktuose, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų byloje išspręstos teisingai, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl išteisinamojo teismo nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo, esant tam pačiam BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam pagrindui, jų nekeičia. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 403 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti A. S. veiksmuose nesant baudžiamojo įstatymo draudžiamų veikų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

G. J. ir R. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu, o prašymą priteisti patirtas proceso išlaidas atmesti.