- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-10-25
- Bylos Nr.
- 1A-796-634/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-47271-2017-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Dambrauskienė, Arūnas Paštuolis, Giedrius Endriukaitis
- Advokatai
- Rimantas Bučma
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Paštuolio,
atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės L. V., jo atstovei pagal įstatymą J. V. ir gynėjui advokatui Rimantui Bučmai,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto L. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, 284 straipsnį ir, vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 1-3 punktais, 2 dalimi, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas ir baudžiamoji byla jam nutraukta.
Vadovaujantis BK 82, 83, 87 straipsniais, L. V. taikytos auklėjamojo poveikio priemonės ir elgesio apribojimai 6 mėnesiams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos: tęsti mokslus arba pradėti dirbti, būti namuose nuo 20.00 iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su mokslu ar darbu, taip pat skirtas įspėjimas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. L. V. kaltintas tuo, kad 2017 m. rugsėjo 12 d., apie 19. 00 val., viešoje vietoje – žaidimų aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), matant kitiems asmenims, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kilusio konflikto metu tyčia vieną kartą spyrė A. M., gimusiam (duomenys neskelbtini), į koją, o šiam ją dengiantis, pataikė į kairę ranką, tokiu būdu padarė mažamečiui nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
2. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu teismas konstatavo, kad nors L. V. savo kaltės nepripažino, tačiau jo kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus pasitvirtino nukentėjusiojo ir liudininkų parodymais, byloje surinkta rašytine medžiaga. Teismas nustatė, kad viešosios tvarkos pažeidimo metu L. V. mažamečiam nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas teisingai kvalifikuotas pagal BK 284 straipsnį ir 140 straipsnio 3 dalį kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis ir skirdamas bausmę atsižvelgė į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, taip pat į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau jam taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, ir sprendė, kad yra visos sąlygos nutraukti baudžiamąją bylą, ir L. V. atleisti kaip nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio tvarka, skiriant jam BK 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones.
Šalies argumentai
3. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto L. V. apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadarytos veikos, turinčios BK 140 straipsnio 3 dalyje, 284 straipsnyje numatytų nusikaltimų požymių. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, taip pat nesivadovaudamas aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
3.1. Dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos apeliantas nurodo, kad jo veiksmai realiai jokios visuomenės rimties ar tvarkos nesutrikdė, tarp jo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, nes nukentėjusysis pradėjo pravardžiuotis. Nukentėjusiajam buvo pasiūlyta pasišalinti iš žaidimų aikštelės, tačiau jis nenorėjo to daryti, tada apeliantas pakėlė koją, demonstruodamas, jog jam spirs, tačiau, nukentėjusiajam netikėtai mostelėjus ranka, buvo netyčia įspirta jam į ranką. Tuo šis vaikiškas konfliktas ir baigėsi. Po šio konflikto tiek nukentėjusysis ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas L. V., tiek kiti šalia buvę vaikai liko aikštelėje ir toliau bendravo, tai yra visuomenės rimtis ir tvarka sutrikdyta nebuvo, todėl teigti, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, nėra jokio teisinio pagrindo. Skundžiamame teismo nuosprendyje nurodoma, kad L. V. elgesys kitus vaikus išgąsdino ir sukėlė jiems šoką, tačiau tokia teismo išvada nepagrįsta jokiais objektyviais byloje surinktais duomenimis.
3.2. Apeliantas taip pat nurodo, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus, tačiau nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą padarė netyčia, t. y. dėl neatsargumo. Tuo tarpu BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia. Šiuo atveju nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas turėtų būti vertinamas kaip nelaimingas atsitikimas, nes pats nukentėjusysis instinktyviai užkišo ranką, dėl ko ji ir buvo sužalota. Nors apeliantas sutinka, kad jo veiksmai formaliai atitinka jam inkriminuotos veikos sudėtį, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad negali būti laikoma nusikaltimu veika, formaliai atitinkanti baudžiamojo kodekso straipsnį, bet neturinti visuomenei pavojingo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2 K-216/2013). Taip pat ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Taigi, L. V. nuomone, elementarus vaikiškas konfliktas negali būti vertinamas kaip nusikaltimas, tuo labiau, kad ir pats nukentėjusysis jokių pretenzijų apeliantui neturi, jie toliau normaliai bendrauja.
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas L. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
6. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto L. V. apeliacinis skundas atmetamas.
7. Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas.
8. Apeliaciniame skunde nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas L. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija teisės taikymo ir BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo aspektais.
9. Teisėjų kolegija, pagal L. V. apeliaciniame skunde keliamus klausimus patikrinusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, visapusiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė pagrįstas išvadas dėl L. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 284 straipsnyje, padarymo fakto. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka L. V. lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.
10. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus – L. V. ir jo įstatyminės atstovės, nukentėjusiojo A. M., liudytojų D. Š., V. Š. ir G. V. parodymus, rašytinius įrodymus, ir įvertinęs jų visetą, nustatė, kad kaltinime nurodytu laiku viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, L. V. kilusio konflikto metu vieną kartą spyrė mažamečiui A. M. į koją, o šiam ją dengiantis, pataikė į kairę ranką, tokiu būdu padarė mažamečiui nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokie L. V. veiksmai skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnį kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius L. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius.
11. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas L. V. neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad jis vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į koją ir, jam užsidengus ranka, pataikė į ranką, tačiau neigia tokius veiksmus atlikęs tyčia.
Žemesnės instancijos teismas
12. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši veika padaroma tik esant kaltininko tyčiai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).
13. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. V. atliko smurtinį veiksmą – koja įspyrė A. M. į ranką. Nukentėjusiajam padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairės plaštakos IV piršto sumušimu ir kraujosruva šio piršto srityje, konstatavo teismo medicinos specialistas (1 t., b. l. 42). Nukentėjusysis A. M. nuosekliai parodė, kad jam pradėjus prasivardžiuoti su L. V., pastarasis liepė A. M. bėgti, o šiam nebėgus, tiesiog priėjo ir įspyrė. Šias aplinkybes patvirtino ir teisme apklausti liudytojai D. Š., V. Š., G. V.. Nors L. V. teigia, kad nenorėjo kilusių padarinių ir nukentėjusiajam į ranką pataikė netyčia, tačiau būdamas pakankamai apdairus, sąmoningas ir rūpestingas, koja spirdamas kitam asmeniui į koją ar į kitą kūno dalį, jis neabejotinai turėjo suvokti, kad tokiais veiksmais sukels padarinius – nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba jam bus padarytas kūno sužalojimas, ir nors analizuojamu atveju L. V. tiesiogiai nesiekė sutrikdyti mažamečio sveikatą, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, kas iš esmės atitinka netiesioginės tyčios sąvoką. Be to, šiuo atveju aplinkybė, kad apeliantas pataikė į ranką, nors spyrė į koją, nėra reikšminga jo veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Kadangi jo tyčia apėmė BK 140 straipsnyje numatytas pasekmes, nėra svarbu, į kurią nukentėjusiojo kūno vietą jis pataikė, kurią kūno vietą sužalojo, ar nukentėjusiajam sukėlė tik fizinį skausmą. Taigi šiuo atveju objektyvūs duomenys patvirtina, kad L. V. veika padaryta netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis) ir yra teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.
14. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamos teismo išvados dėl L. V. veiksmų atitikimo BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėčiai, nurodant, kad dėl jo smurtinių veiksmų nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.
15. BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. L. V. inkriminuotas įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikšti fiziniu smurtu, pavyzdžiui, suduodant kitiems asmenims smūgius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011, 2K-445/2013, 2K-229/2014, 2K-7-62-489/2015). Sprendžiant, ar dėl kaltininko veiksmų kilo įstatyme numatyti padariniai, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015, 2K-28-976/2018).
16. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad šiuo atveju įžūlus L. V. veiksmai pasireiškė būtent viešoje vietoje pašalinių asmenų – nepilnamečių D. Š., V. Š. ir G. V., akivaizdoje prieš nukentėjusįjį panaudotu fiziniu smurtu, kas prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms, ir kad dėl tokių įžūlių veiksmų buvo neabejotinai sukelti neigiami padariniai – konflikto stebėtojai buvo sujaudinti ir išsigandę. Nesutiktina su apelianto teiginiais, kad šių padarinių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Liudytojos V. Š. ir G. V. teisme nurodė, kad dėl L. V. elgesio buvo išsigandusios ir pasimetusios, be to, jos patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuomet detaliau apibūdino savo reakciją – V. Š. nurodė, kad po to, kai L. V. įspyrė A. M., ji išsigando, nes pagalvojo, kad jis ir jai galėtų įspirti, jeigu ką nors netinkamo jam pasakytų (1 t., b. l. 22-23), G. V. nurodė, kad ji išsigando, kai L. V. įspyrė A. M., iš karto po spyrio nuo jo atstūmė nukentėjusįjį, kuris iš karto apsiverkė, nes jam labai skaudėjo (1 t., b. l. 29-30). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nagrinėjamoje situacijoje apeliantas, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia (nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta), įžūliais veiksmais (fiziniu smurtu prieš mažametį asmenį) demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, todėl tokia veika pagrįstai kvalifikuota ir pagal BK 284 straipsnį kaip viešosios tvarkos pažeidimas.
17. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl teisinio nusikalstamų veikų vertinimo ir jų įrodytumo, todėl šį teismo nuosprendį naikinti ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistą L. V. išteisinti jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenustatyta jokio teisinio pagrindo.
18. Tačiau skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Kaip matyti iš nuosprendžio rezoliucinės dalies, teismas pripažino L. V. kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, 284 straipsnį ir, vadovaudamasis BK 93 straipsnio 1 dalies 1-3 punktais, 2 dalimi, jį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jam nutraukė. Tačiau taikant BK 93 straipsnio nuostatas asmuo nepripažįstamas kaltu ir apkaltinamasis teismo nuosprendis nepriimamas. Ši teisinė klaida ištaisytina keičiant teismo nuosprendį BK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto L. V. apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje priimtą sprendimą pripažinti L. V. kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnį.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.