Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovė pateikė ieškinį, kurį patikslinusi, prašė: 1) pripažinti negaliojančiu atsakovo vienašališkai nutrauktą Kreditavimo sutartį ir ją palikti galioti; 2) įpareigoti atsakovą Kreditavimo sutartį pratęsti iki 2025-02-06 ir perskaičiuoti mokėjimų bei palūkanų grafikus (1 b. t., 43-45 l.; 2 b. t., 31-33 b. l.). Nurodė, kad jos sutuoktinis, V. K., 2002-01-23 su atsakovu AB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį Nr. 02-001628-FA, o Kredito sutartimi ieškovės sutuoktinio prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto (buto, adresu (duomenys neskelbtini) įkeitimu bei ieškovės S. K. su atsakovu 2002-01-23 sudaryta Laidavimo sutartimi Nr. 02-001628-LA1. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, kuriam keliami itin dideli atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jai nepranešė apie vienašališką Kredito sutarties nutraukimą bei nesiėmė papildomų priemonių informuoti ieškovę, nors atsakovas ir žinojo, kad ieškovė negyvena kartu su sutuoktiniu. Ieškovės nuomone, aplinkybės, jog atsakovas išsiuntė kredito gavėjui pranešimą apie Kredito sutarties nutraukimą, o ieškovė neatsiėmė atsakovo siųsto pranešimo, nesudaro pagrindo vertinti, jog ieškovei buvo žinoma aplinkybė apie siunčiamą pranešimą, o byloje nesant duomenų apie tokio pranešimo tinkamą įteikimą ieškovei, laikytina, jog atsakovas netinkamai jai pranešė apie Kredito sutarties nutraukimą (CK 6.166 straipsnis). Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė atmesti visus ieškovės ieškinio reikalavimus ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (1 b. t., 70-78 l.; 2 b. t., 79-80 l.). Nurodė, kad skolininkai nevykdė įsipareigojimų pagal Kredito sutartį nuo 2010 m. birželio mėn., be to, įsipareigojimų nevykdė ir Vilniaus apygardos teismo 2012-02-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-37-881/2012 atmetus atsakovo pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo prieš terminą, todėl atsakovas turėjo teisę nutraukti Kredito sutartį (CK 6.874 straipsnio 2 d., Kredito sutarties Bendrosios dalies 1.6 ir 1.8 punktai). Atsakovas taip pat nurodo, jog skolininkai apie ketinimą nutraukti Kredito sutartį informuoti tinkamai.

Ieškovė su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti, bylą nagrinėti iš esmės ir pripažinti negaliojančiu atsakovo vienašališkai nutrauktą kredito sutartį iš ją palikti galioti, įpareigoti atsakovą kreditavimo sutartį pratęsti tam laikotarpiui iki 2025-02-06, kuriam dėl jo kaltės sutartis buvo nutraukta ir perskaičiuoti mokėjimų bei palūkanų grafikus arba susidariusį įsiskolinimą pakeisti paskutine įmoka. Paaiškina, kad atsakovas pateikė daug tęstinių sutarčių ir grafikų nuo 2002 m. iki 2009 m., kurios nieko bendro su nagrinėjamu ginču neturi. Jokio kooperavimosi ir bendradarbiavimo atsakovas nevykdo, tik siekia užvaldyti turtą. Po 2012-02-14 Vilniaus apygardos teismo nutarties c.b. 2S-37-881/2012 bankas nebendradarbiauja, naudojasi savo pranašesne padėtimi. Bankas klaidina teismą, nurodydamas, kad 2012-04-26 siuntė ieškovei pasiūlymą apsvarstyti ir kitus skolininko siūlomus įsiskolinimo panaikinimo būdus, nes šiame rašte nurodytas tik reikalavimas sumokėti susidariusį įsiskolinimą. 2012-06-01 pretenzijoje taip pat nenurodyta galimybė dėl kito būdo įsiskolinimui padegti pasiūlymo. Be to, bankas į ieškovės 2013-12-04 siūlymą atrašė tik po pusantro mėnesio prieš pat paskirtą posėdį, o tai rodo, kad bankas tik imituoja bandradarbiavimą.

Atsakovas su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti 2014-02-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, priteisti iš apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad „Swedbank“, AB bendradarbiavo su kredito gavėju ir laiduotoja, stengėsi ieškoti galimų skolininkų mokumą padėsiančių atstatyti sprendimų, tačiau net ir pakeitus Kredito sutarties sąlygas kredito gavėjų prašomu būdu ir net po Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria buvo atstatyta Kredito sutartis, įsipareigojimai ir toliau nebuvo vykdomi tinkamai, todėl tokioje situacijoje „Swedbank“, AB neturėjo kitos išeities kaip imtis kraštutinės priemonės - Kredito sutarties nutraukimo. Skolininkai neteisingai nurodo kredito sutarties nutraukimo aplinkybes. Kredito sutartis buvo nutraukta ne dėl to, kad skolininkai praleido vieną ar kelis kredito dalių mokėjimus, bet dėl to, kad skolininkų nemokėjimas įgavo sisteminį charakterį, ir toks pastovus kredito sutarties pažeidimas davė bankui pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus vykdoma ir įvykdyta ateityje. Lietuvos teismai formuoja praktiką, kad įstatymo reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Būtent bankas vykdė kooperavimosi pareigą, nes ilgą laiką nesiėmė griežčiausių gynimosi priemonių nuo nuolatinio sutarties pažeidimo, taip pat sutiko su Kredito sutarties pakeitimais, kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo atidėjimais. Bankas išnaudojo visas galimybes bendrai su skolininkais išspręsti prievolės nevykdymo klausimus, tiek pertvarkant kredito sutartį, atidedant susikaupusių įsiskolinimų sumas, tiek duodant protingus terminus padengti įsiskolinimus ar pasiūlyti kitus mokėjimo būdus, tačiau skolininkai tuo nepasinaudojo. Kadangi kredito atidėjimas bei kredito sutarties nutraukimo atstatymas, remiantis 2012-02-14 Vilniaus apygardos nutartimi, neatkūrė sąlygų tam, kad kreditas būtų grąžinamas tinkamai, bankas turėjo pareigą imtis veiksmų šiai kredito rizikai suvaldyti bei teisėtai ir pagrįstai inicijavo kredito grąžinimą prieš terminą.