Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Dmitrijus Korsakovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-486-582-2013

Teisėja: Giedrius Endriukaitis Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00471-2012-5

2013 m. birželio 6 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Reginos Majauskienės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Abraičiui, nukentėjusiosios atstovui advokatui Vaclovui Kaminskui, nuteistajam T. R., nuteistojo gynėjui advokatui Gintui Gustaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 str. 1 d. (veika 2012-04-24) ir jam paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė;

T. R. dėl kaltinimų pagal BK 140 str. 1 d. (veika 2012-04-25), išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

nukentėjusiosios A. R. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš T. R. priteista 1000 litų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. R.; taip pat iš T. R. priteista 380 litų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. R. pagal BK 140 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 24 d. apie 20.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ginčo metu iš pykčio tyčia buvusiai sutuoktinei A. R. rankomis suimdamas už kaklo ir suspausdamas jį, viena ranka suimdamas už plaukų ir tąsydamas ją, sukėlė nukentėjusiajai A. R. fizinį skausmą ir padarė šešias poodines kraujosruvas dešinio smilkinio srityje, kakle, sprande, kas sukėlė nukentėjusiajai A. R. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje byloje apeliantas ginčija jam inkriminuotą nusikalstamos veikos epizodą 2012-04-24, jo manymu, konfliktas buvo išprovokuotas pačios nukentėjusiosios. Nėra jokio pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija ir štai dėl ko.

Susiformavusioje teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan.(kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010). Nustatydami, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui, ir turi atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką. Jokių taip vertintinų nukentėjusiosios veiksmų byloje nenustatyta. Nuteistojo versija, pagal kurią nukentėjusioji pati surežisavo ir išprovokavo konfliktą, neatitinka byloje esančių įrodymų ir teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Nukentėjusioji nurodė, kad iš nuteistojo atėmė mobilaus ryšio telefoną, nes T. R. įrašinėjo, tačiau byloje nenustatyta, kad nukentėjusioji būtų atlikusi kokius nors tyčinius veiksmus, nukreiptus į patį kaltininką, ir taip pati išprovokavusi konfliktą.

Šiuo atveju byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetas kaltinamojo T. R. kaltę dėl nukentėjusiajai A. R. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo patvirtino. Tai, kad 2012-04-24 įvykusio buitinio konflikto metu T. R. smurtavo, naudojo fizinį smurtą, tuo padarė savo buvusiai sutuoktinei kūno sužalojimus, kas teisingai kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d., įrodyta liudytojų J. L. ir T. R., pačios nukentėjusiosios A. R. parodymais, specialisto išvadomis bei specialistės, atlikusios tyrimą, paaiškinimais, kita bylos medžiaga. Nukentėjusiosios A. R. parodymais nustatyta, kad T. R. konfliktavo, grasino peiliu, kai jis įjungė diktofoną, ji įniršo, čiupo už telefono. Tuomet Tomas čiupo ją už gerklės abiem rankom, tąsė už plaukų, smaugė, trenkė į galvą, į pakaušį. Liudytojas T. R. parodė, kad balandžio 24 d. konflikto jis nematė, tik grįžęs iš darbo namuose rado policininkus, matė ant mamos kaklo kraujosruvas (2 pirštų žymes), ji sakė, kad ją mušė tėvas. Liudytoja J. R. parodė, kad pamena 2012-04-24 įvykusį A. ir T. konfliktą, kad A. atbėgo pas ją į kambarį ir sakė kviesti policiją, sakė, kad ją užpuolė, tampė, smaugė T., rodė raudoną kaklą, matėsi kraujosruva. A. R. padarytus kūno sužalojimus (poodinė kraujosruva dešinio smilkinio srityje padaryta kietu buku daiktu, poodinės kraujosruvos kakle, sprande padaryta rankų pirštais suspaudžiant kaklą, sprandą), atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą, patvirtina specialisto išvados Nr. PG1070/12(02) ir Nr. G1069/12 (02), sužalojimai galėjo būti padaryti tiriamosios nurodytu laiku, t.y. 2012-04-24. Specialistė L. K. paaiškino išvadas, kad žmogui nėra būdinga pačiam save smaugti. Į dešinį smilkinį nukentėjusioji galėjo pati sau trenkti, bet smaugti pati save negalėjo. Taigi, šioje byloje nukentėjusiosios parodymus patvirtina objektyvūs duomenys – specialisto išvados apie nustatytus kūno sužalojimus, liudytojų T. R. ir J. R., specialistės parodymai. Nėra jokio pagrindo netikėti liudytojų T. R. ir J. R. parodymais, kadangi jų parodymus patvirtina ir objektyvūs duomenys – specialisto išvados. Šie liudytojai patvirtino, kad nukentėjusioji jiems nurodžiusi, jog būtent kaltinamasis prieš ją vartojo smurtą, liudytojai matė pirštų žymes ant nukentėjusiosios kaklo, kaklas buvo paraudęs. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. V. parodė, kad jis šio įvykio smulkmenų neatsimena, smurto požymių nebuvo, tačiau tokie liudytojo parodymai nereiškia, kad nukentėjusioji nebuvo sužalota. Šis liudytojas nukentėjusiosios įvykio vietoje neapžiūrinėjo, neklausė ar ji sužalota, neprašė parodyti sužalotas vietas, o tai reiškia, kad liudytojo R. V. parodymai specialisto išvadų ir liudytojų T. R. ir J. R. parodymų nepaneigia.

Apylinkės teismas pagrįstai nevertino kaltinamojo parodymų, kad jis naudojo jėgą, norėdamas atimti iš nukentėjusiosios savo telefoną, „užsivertęs ja ant lovos iš jos rankų išlupo telefoną“, tačiau sužalojimų, būdingų tokiems veiksmams, nenustatyta. O ir specialistė L. K. parodė, kad nukentėjusioji pati save smaugti negalėjo. Tai, kad nukentėjusioji, kuriai įvykio diena buvo apie 50 metų, ir kurios nedarbingumo lygis yra 35 proc., 1985 metais užsiiminėjo dziudo imtynėmis, neįrodo, kad ji turi įgūdžius ir galimybes sužaloti pati save smaugdama. Byloje esantis diplomas įrodo tik tai, kad nukentėjusioji 1985 metais dalyvavo dziudo varžybose ir užėmė II vietą, tačiau neįrodo šios sporto šakos meistriškumo lygio ir tuo labiau to, kad ji sužalojo save pati.

Daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus įrodymus dėl T. R. kaltės įrodytumo konflikto metu nežymiai sutrikdžius A. R. sveikatą ir padarė pagrįstas ir teisingas išvadas dėl BK 140 str. 1 d. inkriminavimo kaltinamajam. Apeliacinio skundo argumentas, jog liudytojai T. R. ir J. R. yra susiję giminystės ryšiais su nukentėjusiąją ir yra nuo jos priklausomi, dėl ko neturėtų būti vertinami jų parodymai, atmetamas, kaip nepagrįstas. Nėra pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, kuriuos patvirtino specialisto išvados ir kurie patvirtina pačios nukentėjusiosios parodymus, kaip ir nėra pagrindo manyti, kad šie liudytojai apkalbėjo kaltinamąjį. Esamų byloje duomenų pilnai pakanka kaltinamojo kaltei dėl jo padaryto nusikaltimo pagrįsti, todėl kolegijai nekyla jokių abejonių dėl apylinkės teismo sprendimo šioje byloje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. R. apeliacinį skundą atmesti.