Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams;

pagal BK 253 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams;pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Remiantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis prie paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos laisvės atėmimo bausmės pagal Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendį ir V. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Iš V. P. priteista A. D. (A. D.) 1 000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai 2012 m. spalio 5 d. apie 23 val., viešoje vietoje – gatvėje ir kieme prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, įžūliai elgdamasis ir demonstruodamas nepagarbą namo gyventojams bei kieme buvusiems asmenims, kilus muštynėms sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip devynis smūgius į įvairias kūno vietas nukentėjusiam A. D., taip padarė odos nubrozdinimus viršugalvio kairėje pusėje, dešinės akies viršutinio voko srityje, poodines kraujosruvas dešinės akies vokų vidinio kampo srityje, nosies nugarėlės dešiniame šoniniame paviršiuje, muštinę žaizdą apatinės lūpos raudonyje, muštinę žaizdą su kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus kairėje plaštakoje, poodines kraujosruvas abipus krūtinės ląstoje, nugaros ir juosmens dešinėje pusėje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Po to, V. P. pargriovė į kieme esantį baseiną nukentėjusįjį V. D., taip padarė poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas akių vokuose, nosies nugarėlėje, kairiame žaste, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, V. P. neteisėtai, neturėdamas leidimo, 2003 – 2004 metais (duomenys neskelbtini) miške, (duomenys neskelbtini) mieste, surado, t. y. tokiu būdu įgijo didelės sprogstamosios galios puolamąją skeveldrinę granatą „R“, sukomplektuotą su jai skirtu „U“ koviniu degtuvu, pistoletą „IJ-71H“, kurio identifikacinis numeris pašalintas, ir ne mažiau kaip dvidešimt šešis vienetus 9 mm kalibro šovinių, paslėpė juos užkasdamas žemėje už 20 metrų atokiau nuo radimo vietos, tokiu būdu iki 2012 m. rugsėjo mėnesio vidurio, minėtoje vietoje laikė granatą, pistoletą ir ne mažiau kaip 26 vnt. šovinių, vėliau šį sprogmenį, ginklą ir šaudmenis nugabeno į (duomenys neskelbtini), kur laikė iki 2012 m. spalio 7 d. 20 val., kai granatą „RG-42“, pistoletą „IJ-71H“ ir ne mažiau kaip 26 vnt. 9 mm kalibro šovinių atsinešė su savimi prie (duomenys neskelbtini), ištraukė iš degtuvo kaištį – saugiklį, metė granatą į namo kiemą ir ją susprogdino, o pasišalinęs iš įvykio vietos (duomenys neskelbtini) gatve, ties namu Nr. XX ne mažiau kaip vieną kartą iššovė į orą. Po to, jis, pistoletą „IJ-71H“ su 5 vnt. apkaboje likusių 9 mm kalibro šovinių nunešė prie vandens telkinio, esančio (duomenys neskelbtini), ir išmetė, o likusius 20 vnt. šovinių laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini) iki 2012 m. spalio 9 d. 22 val. 48 min., kol atliktos kratos metu ją rado pareigūnai.

Be to, V. P. 2012 m. spalio 7 d. 22 val. 35 min., iš granatos „RG-42“ degtuvo ištraukė kaištį – saugiklį, įmetė ją į (duomenys neskelbtini), namo kiemą ir ten susprogdino, taip visuotinai pavojingu būdu sukėlė pavojų minėto namo bei aplinkinių gyvenamųjų namų gyventojams bei sugadino svetimą turtą – nukentėjusiesiems A. D. ir V. D. priklausančio namo dviejų langų stiklo paketus, pavėsinės lango stiklą ir kieme augančius vynuogių krūmus bei padarė 1 000 Lt turtinę žalą.

V. P. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. P. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Nuteistasis V. P. neskundžia nuosprendžio dalies dėl jo nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei faktinių aplinkybių dėl jo nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (išskyrus bausmę), todėl šios nuosprendžio dalys neperžiūrimos.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste.

Teisėjų kolegija neabejoja specialisto V. B. kompetencija ir kvalifikacija bei parodymų objektyvumu. Apeliacinis teismas neturi jokio pagrindo abejoti šio specialisto paaiškinimais ir pateikta išvada, nes jie atitinka BPK 90 straipsnio 3 dalies reikalavimus, joje atskleidžiama tyrimo esmė ir metodika. Teisėjų kolegijos nuomone, minėta specialisto išvada neprieštarauja nuteistojo V. P., nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymams, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotiems duomenims ir kitai bylos medžiagai. Iš vietos apžiūros protokolų matyti, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, kieme 6 metrų atstumu nuo tvoros iš (duomenys neskelbtini) pusės ir 3,3 metro atstumu nuo namo sienos, po vynuogių krūmu, yra 27 x 18 cm dydžio sprogimo krateris, kurio gylis yra 11 cm; šalia vynuogės krūmo yra medinė pavėsinė, kurios vienas langas išdužęs; vynuogės krūmo šakos prie žemės yra perplėštos trijose vietose, dviejų metrų spinduliu yra daug smulkių skeveldrų, vieno metro atstumu nuo tvoros iš (duomenys neskelbtini) pusės rasta granatos svirtis (1 t., 14-27 b. l.). Iš specialisto išvados matyti, kad „RG-42“ markės rankinės granatos sprogimo metu susiformavusių skeveldrų kaunamojo poveikio spindulys yra apie 25 metrai, o detonatorius sprogsta po 3-4 sekundžių, kai atpalaiduojama svirtelė ir aktyvuojasi degtuvo mechanizmas (1 t., 117 b. l.). Įvykio vietos apžiūros protokole esantys duomenys įrodo, kad sprogimo metu susiformavo 11 cm gylio krateris, dviejų metrų spinduliu rasta daug smulkių skeveldrų, dėl ko net perplyšo vynuogių krūmų šakos. Tai patvirtina, kad dėl šio sprogmens panaudojimo galėjo nukentėti žmonės, tačiau tik atsitiktinumo dėka taip neatsitiko. Teisėjų kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis V. P. metė į kiemą ir susprogdino „RG-42“ markės rankinę granatą, kuri priskiriama didelę sprogstamąją galią turinčiam sprogmeniui. Todėl šioje baudžiamoje byloje specialisto išvada yra tinkamas ir patikimas įrodymas.

Nuteistasis skunde teisingai pažymi, kad 2012 m. birželio 29 d. „Lietuvos Respublikos sprogmenų apyvartos kontrolės įstatyme“, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d., nebėra nuostatų, skirstančių sprogmenis į atitinkamą galingumą, priklausomai nuo detonacijos greičio. Tačiau atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad minėtoje specialisto išvadoje, nustatant „RG-42“ markės granatos sprogstamąją galią, šiuo arba 2003 m. sausio 28 d. „Sprogmenų kontrolės įstatymu“ nesivadovaujama. Priešingai, pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir teisingai konstatavo, kad „RG-42“ markės rankinė granata yra didelės sprogstamosios galios sprogmuo. Todėl V. P. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmių skyrimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Vilniaus apygardos teismas, skirdamas V. P. bausmes, atsižvelgė į jo asmenybę, šeiminę padėtį (vedęs, auklėja mažametę dukrą, dirba, turi sveikatos problemų), padarytų nusikalstamų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. P. baustas administracinėmis nuobaudomis, anksčiau kelis kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, tačiau jokių išvadų nepadarė, priešingai, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu padarė tris naujus nusikaltimus (3 t., 26-30, 43-45 b. l.). Be to, bylos aplinkybės įrodo, kad V. P. nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 2 dalyje, BK 253 straipsnio 2 dalyje, padarė ne spontaniškai, o iš anksto apgalvojęs, granatą metė į kiemą ir ją susprogdino, turėdamas tikslą pagąsdinti nukentėjusiuosius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika pagal rūšinį pavojingumą priskiriama sunkių, o BK 187 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) – apysunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys). Pažymėtina, kad BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė yra keturi metai, tačiau pirmosios instancijos teismas V. P. nemotyvuotai paskyrė trijų metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, kuri yra mažesnė, nei numatyta sankcijos minimume. Tačiau nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo sunkinančiais pagrindais, apeliacinės instancijos teismas šios klaidos ištaisyti negali.

Pažymėtina, kad nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, jog BK 187 straipsnio 2 dalyje, BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas padarė būdamas šoko būsenoje, nesiekė padaryti žalos žmonėms, nukentėjusieji pretenzijų neturi, nėra tiek reikšmingos, jog būtų galima mažinti paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad nukentėjusiajam atlygino žalą, tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų byloje nėra ir nuteistasis jų nepateikė. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir tikint nuteistojo skundo argumentu, jog atlygino žalą, tačiau tai nesudaro pagrindo dar labiau švelninti bausmes. Be to, apeliantas skunde deklaratyviai teigia, kad šių nusikaltimų padarymo metu buvo šoko būsenoje, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

Apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas V. P. už kiekvieno nusikaltimo padarymą teisingai paskyrė laisvės atėmimo bausmes. Teisėjų kolegijos nuomone, V. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.